Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1990 metais suponavo jaunai valstybei visų jos gyvenimo sričių pertvarkymo uždavinius, kurie būtų pritaikyti demokratijos ir rinkos sąlygoms. Atmetus sovietinį ekonominį-socialinį modelį, šalies politinėms jėgoms reikėjo pasiūlyti naują, alternatyvų šalies raidos vystymosi modelį, kuris būtų pažangesnis už prieš tai 50 metų įgyvendintą rytietiško tipo komunizmo modelį. Akivaizdu, kad naujasis ekonominis-socialinis modelis turėjo pasižymėti nuoseklumu ir logišku išbaigtumu. Tačiau naujasis modelis Lietuvoje iš pat pradžių buvo suprantamas kaip kapitalizmo kūrimo modelis su jame slypinčiais prieštaravimais.
Šiuo metu nemažai aktualių kalbų kyla dėl naujo socialinio modelio aptarimo dirbančiųjų tarpe. Aišku tik viena, kad priimtas šis modelis palies ne tik kiekvieno darbuotojo darbo santykius, bet ir visų Lietuvos gyventojų gerovę.
Lietuvos naujasis socialinis modelis pateikiamas kaip vienintelė priemonė didinti Lietuvos konkurencingumą pritraukiant investicijas, sudaryti žmonėms sąlygas uždirbti daugiau pajamų ir gauti didesnes pensijas. Šis modelis rengtas nedalyvaujant profesinėms sąjungoms ir darbdaviams, šiuo metu forsuojamas jo priėmimas Seime iki galo neišdiskutavus socialiniams partneriams Trišalėje taryboje.
Naujojo socialinio modelio straipsnius nagrinėjome iš įvairių pozicijų: darbdavio, darbuotojo, profsąjungos lyderio. Išklausę profsąjungų atstovų, darbuotojų nuogąstavimus seimo nariai patikino, kad šis modelis nebus priimtas skubotai, tol kol visi nesusitars.
Kritika ir abejonės
Profesinės sąjungos mano, kad „gerąja užsienio šalių patirtimi“ pasiremta selektyviai, t.y. paimtos daugiau darbdaviams naudingos teisės normos, pamirštant antrąją socialinio dialogo pusę - darbuotojus. Dėl to Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“, padedant Europos darbuotojų centrui (EZA), organizuoja tarptautinį seminarą „Socialinio dialogo reikšmė sprendžiant darbo santykių lankstumo ir užimtumo garantijų (Flexicurity) klausimus Europos šalyse“.
Taip pat skaitykite: Darbo kodekso pakeitimai pensininkams
Todėl seminaro metu naujasis socialinis modelis bus objektyviai palyginamas su kitų Europos šalių - Danijos, Vokietijos, Nyderlandų, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Suomijos, Austrijos, Slovėnijos socialiniais modeliais.
Jeigu Lietuva būtų normali valstybė, pavyzdžiui, kaip Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija, Šveicarija ir pan., tai nutarimas perduoti parlamentui nebaigtą aptarti, svarstyti ir derinti didelės reikšmės įstatymo projektą būtų tapęs paskutiniu tokios Vyriausybės sprendimu. Politikų nenoro spręsti atveju, būtų surengtos kelios dienos pilietinio nepaklusnumo - ir vienpusiškai angažuotos Vyriausybės nebeliktų! Ir tai būtų dėsningas atpildas politikams: už jų aroganciją, savo piliečių interesų nepaisymą ir jų ignoravimą. Ir tai būtų laikoma demokratiškais veiksmais, nes užsimiršę politikai pirmieji pažeidė demokratinės valstybės egzistavimo esmę - ignoravo socialinę taiką užtikrinantį dialogą. Nutraukdami tarimąsi su žmonėmis, iš esmės „paskelbė karą savo piliečiams“.
Šiuo atveju apgailėtina matyti, kaip premjeras, vykdydamas iki šiol nepaviešintus, o todėl ir neskaidrius, pažadus darbdaviams, tampa pagrindiniu šio įstatymo projekto lobistu. Tokie veiksmai turi ir savo pavadinimą - interesų konfliktas. Premjeras tvirtina, kad paseno darbo santykiai. Dėl to į Lietuvą investitoriai neateis? Trūksta darbuotojų. Ar išsiaiškinta kodėl? Kodėl emigruoja tauta? Ar dėl to kalti yra darbo santykiai? O gal kai kas Lietuvoje nenori dalintis pelnu, kaip tai daroma Europoje? Kodėl čia už darbą mokama pagal principą: moku tiek, kiek noriu, o ne tiek, kiek tas darbas kainuoja?
Šiomis priešpriešos aplinkybėmis ant liežuvio galo neišvengiamai sukasi klausimas: tai kieno, pagaliau, valstybė yra Lietuva? Darbdavių, kurių Statistikos departamento skaičiavimais yra apie 100 000 visų rūšių, ar 2,9 mln. piliečių, įkūnijančių tautą? Kieno interesus ir kokiomis proporcijomis atstovauja politikai Seime?
Nežinau kaip jūs, bet aš jau kelis metus stebiu Lietuvos demokratijos proceso seklėjimą, kai žmonės politikų pastangomis sąmoningai stumiami nuo valstybės valdymo. Turiu galvoje ne tik auklėjimą, švietimą, politiką ar, pavyzdžiui, referendumus. Referendumai augina, tuo pačiu ugdo bei auklėja pilietinę visuomenę. Kuomet nesprendžia tauta, sprendžia politikai, niekieno nekontroliuojami ir nieko neklausdami, ir tai yra labai blogai.
Taip pat skaitykite: Naujos perspektyvos scenoje
Eilinį kartą turiu progą įsitikinti migracijos apibrėžimo, kurį suformulavo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, filosofas Gintautas Mažeikis teisingumu. Jis tvirtina, kad kai piliečiai nepritaria šalyje vykdomai politikai, tai joje savaime ima tarpti prievartinio išstūmimo iš valstybės faktorius, t. y. žmonės vietoj protestų gatvėse pasirenka emigraciją. Pasak G. Mažeikio: „Būtent emigracija yra pati radikaliausia protesto forma“.
Protinga valdžia turėtų sąmoningai siekti, kad žmonės gyventų, dirbtų ir protestuotų namuose, nebėgdami iš šalies. Iki šiol dar niekas nepateikė sąskaitos buvusioms valdžioms dėl nuostolių, kuriuos Lietuvos valstybė patyrė dėl emigracijos. O jie, patikėkite, yra didžiuliai. Ir, manau, jog toks sąskaitos laikas netrukus ateis.
Tik šį kartą norima privatizuoti ne materialųjį turtą - įmones ir gamyklas, o darbo santykių sritį, sugrįžtant prie ankstyvojo kapitalizmo santykių. Istorijos ratas jau apsisuko, ar jį bando apsukti mūsų politikai su darbdaviais?
Pastaraisiais metais iš Seimo tribūnos girdėjau daug kalbų, kuriose politikai sakė, kad Lietuva turi būti gerovės valstybė, kaip Šiaurės šalys. Tą patį klausimą dar pirmojo modelio pristatymo metu esu uždavęs, socialinio modelio projektą ruošusios, darbo grupės vadovui profesoriui Tomui Davuliui. Jo atsakymas buvo greitas ir neigiamas - su šiuo socialiniu modeliu Lietuva tikrai nesuka link Šiaurės Europos šalių ir šioje srityje Lietuva nebus panaši į jas!
Nuogąstauju, kad socialinis modelis netaptų virtualiu dinamito paketu, galinčiu sudrebinti ir valstybės pamatus. Ar per mažai nustekenta tauta, kad vėl rengiamas eksperimentas, ar per mažai emigravusių Lietuvos piliečių? Šio modelio įteisinimui akivaizdžiai dar nepakanka argumentacijos, dar neišnaudoti ir visi Darbo kodekso rezervai. Siūlomas Socialinis modelis kol kas yra labai žalias projektas ir visuotinis svarstymas tik pagerintų jo turinį. Todėl forsuoti jo priėmimą yra didelė klaida.
Taip pat skaitykite: Neįgaliųjų teatro istorija ir įtaka
Lietuvos socialinės apsaugos raidos etapai
Lietuvos socialinės apsaugos raidos etapus, remiantis Gerovės modelių tipologizacijos principais, galima suskirstyti į šiuos:
- valstybinio socialinio draudimo sistemos sukūrimą, kuri rėmėsi senaisiais sovietiniais socialinio draudimo principais - 1990-1995 metais
- „tikrų“ valstybinio socialinio draudimo principų įgyvendinimą, remiantis 1995 metų įstatymais - 1995-2011 metais
- privačių pensijų fondų, kaip papildomų „Sodros“ sistemai, sukūrimą ir veiklą 2003-2011 metais.
Galima teigti, kad atkurtos nepriklausomos Lietuvos socialinės apsaugos modelis, pradžioje ištisai pasižymėjęs korporatyvinio - ‚bismarkinio“ modelio bruožais, palaipsniui pradėjo „dreifuoti“ liberalaus, marginalinio modelio kryptimi. Tai liudijo ne tik besikeičianti socialinės apsaugos struktūra, bet ir vadybiniai socialinio administravimo pokyčiai.
Pripažįstant atskirų spcialinio administravimo metodų ekonomiškumą, efektyvumą ir veiksmingumą, vis tik negalima nematyti to fakto, kad Lietuvos administracinėje praktikoje dažnai buvo vadovaujamasi ne tik tradicinio hierarchinio modelio ir Naujosios viešosios vadybos, bet ir atgyvenusiais rytietiško tipo administravimo būdais, kurie mentaliniu-psichologiniu būdu buvo persmelkę visą administravimo sistemą.
Tačiau, praėjus 20 metų po nepriklausomybės atkūrimo, kyla natūralus klausimas - kodėl, tolstant nuo sovietinio valdymo metų, ši sistema Lietuvoje stiprėja, o ne silpnėja? Gal dabar, įsišaknijus didelei nelygybei ir skurdui, Lietuva panašėja į besivystančias Pietų valstybes, kuriose irgi pastebimas stiprus klientelistinis socialinės apsaugos pradas? Gal dabar Lietuvą jau reikia lyginti su klientelistinėmis Pietų Europos ar Pietų Amerikos valstybėmis, o ne su toli esančiu sovietiniu laikotarpiu?
Žmogus taip jau sutvertas, kad jį baugina permainos ir gąsdina tai, ko jis nesupranta ar nežino. Tokias žmonių mintis ir nuojautas gali dar sustiprinti kartkartėmis pasirodantys padriki ir nenuoseklūs vieno ar kito atseit labai į vadinamąjį socialinį modelį įsigilinusio politiko pasisakymai.
Nesiginčysiu, kad dabartinis Darbo kodeksas galėtų būti adaptuotas pagal šiandienines aktualijas, kaip ir visas vadinamasis socialinis modelis, kuris yra trijų tarpusavyje tampriai susijusių elementų - investicijų, lankstumo ir darbo apmokėjimo bei socialinės gerovės - visuma. Todėl ginčai, diskusijos ir nesutarimai čia neišvengiami ir netgi reikalingi. Juk ne veltui sakoma, kad diskusijose gimsta tiesa.
Ekonomistai pabrėžė, kad naująjį socialinį modelį, įskaitant ir naują Darbo kodeksą, reikia įgyventinti kuo greičiau, nes tai garantuos šalies ekonomikos spartesnę plėtrą ir konkurencingumo didinimą.
Finansų ministerijos parengtame 2017 metų biudžeto projekte numatyta, kad išlaidos susijusios su naujojo socialinio modelio įgyvendinimu sieks apie 250 mln. eurų ir sudarys apie 0,6 proc. prognozuojamo kitų metų bendrojo vidaus produkto (BVP). Finansų ministerija prašo Europos Komisijos (EK) socialinį modelį pripažinti struktūrine reforma ir su juo susijusioms išlaidoms taikyti išlygą, skaičiuojant kitų metų viešųjų finansų deficitą.
R. Karbauskis, ketvirtadalį žurnalistams pristatęs planus pusmečiui atidėti naujojo Darbo kodekso įsigaliojimą, neatmetė galimybės, kad bus atidėtas viso įstatymų paketo, vadinamo socialiniu modeliu, įsigaliojimas.
Seimo narė Aurelijas Stancikienė klausė, ar 50 milijonų eurų Europos Sąjungos lėšų, kuriuos numatyta skirti globos įstaigų pertvarkymui, nebus eilinį kartą išleisti statyboms, vėl paliekant nuošalėje tuos, kurie skelbiami reformos tikslu - pačius vaikus?
Ministrė A. Vytautas Matulevičius pastebėjo, kad dabartinė pertvarka primena vieną iš daugelio „vajų“, kuris gresia virsti beatodairišku vaikų namų naikinimu, ir klausė, ar neverta tobulinti jau egzistuojančių įstaigų darbą, užuot jas griovus.
Atsakydama ministrė apibrėžė pertvarkos esmę - kuo daugiau vaikų turi augti ne globos įstaigose, iš kurių išeina nepasirengę savarankiškam gyvenimui, o šeimose, kur iš artimos aplinkos, natūraliai perimtų būtinus socialinius įgūdžius.
Pritardama, kad būtini kompleksiniai sprendimai, A. Pratęsdamas temą prof. Povilas Gylys priminė, kad liberalusis mąstymas išstūmė iš politinės darbotvarkės šeimos ekonomikos sąvoką.
Aišku tik viena, kad priimtas šis modelis palies ne tik kiekvieno darbuotojo darbo santykius, bet ir visų Lietuvos gyventojų gerovę.
Šiuo metu žiniasklaidoje vis rašoma kiek padidės darbo vietų, kiek daug atsiras užsienio investicijų, kokias dideles nedarbo išmokas gausime ir kaip mes gražiai ir laimingai dirbsime. O kas bus jei darbo santykiai bus tokie „liberalūs“, kad neiškentę jų“ liberališkumo“ emigruos tie, kurie dar kantriai dirba iki šiol? Kas mokės mokesčius, pensijas?
Profesinės sąjungos “Solidarumas“ koordinacinėje taryboje buvo priimtas nutarimas kalbėtis apie naująjį socialinį modelį ne tik su darbuotojais, bet ir seimo nariais bei darbdaviais.
tags: #naujasis #socialinis #modelis