Neįgaliųjų teatras „Naujasis teatras“ gyvuoja jau 17 metų, tačiau vis dar susiduria su stereotipais, apibrėžiančiais, ką aktoriai su negalia gali, o ko ne.
Dažnai po spektaklių žiūrovai stebisi, ar tai tikrai neįgaliųjų teatras, nes viskas atrodo kaip bet kuriame kitame teatre.
„Naujojo teatro“ įkūrėja, režisierė Svetlana Šulc teigia, kad visuomet pirmiausia galvoja, ką žmogus gali padaryti, o ne ko jis negalintis.
Prie šio teatro prisijungusios kultūros projektų koordinatorė Kristina Orantienė ir aktorė, dainininkė Rugilė Katiliūtė dalinasi savo patirtimi, ko tikėjosi iš šio teatro, kokių baimių turėjo ir kokia visgi pasirodė realybė.
Oficiali statistika rodo, kad neįgalieji Lietuvoje sudaro apie 9% visų gyventojų - tai beveik kas dešimtas šalies gyventojas.
Taip pat skaitykite: Darbo kodekso pakeitimai pensininkams
Spektaklyje vaidina įvairias negalias - fizinę, psichikos, protinę, sensorinę - turintys žmonės. Juos suburti padėjo „Naujasis teatras“.
„Lietuvoje neįgalieji vis dar yra atskiriami negalvojant, kad jų subkultūra galėtų prisidėti prie alternatyvios, sinestetinės ar kitaip ypatingos egzistencinės pasaulėjautos puoselėjimo.
Pavyzdžiui, klausos ar regėjimo negalias turintys asmenys išvystę puikius taktilinius sugebėjimus, tačiau dažniausiai jų pasaulėjauta izoliuojama matant tik neigiamas charakteristikas.
Jie dažnai būna priversti plėtoti tokį patį pasaulio žinojimą, kaip neturintys negalios, nors galėtų turėti kitokį, kitaip turiningesnį.
Šokio Spektaklis „Harmonia“: Kūno Sampratos Permąstymas
Balandžio 25 ir 26 dienomis tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „New Baltic Dance“ žiūrovų laukė Brėmeno teatro trupės „Unusual Symptoms“ spektaklis „Harmonia“.
Taip pat skaitykite: Neįgaliųjų teatro istorija ir įtaka
Jame negalią turintys ir neturintys profesionalūs šokėjai permąsto mūsų kūno sampratą ir jį supančias sistemas.
Spektaklio choreografės, vengrės Adrienn Hód teigimu, scenoje šokantys skirtingi kūnai primena, kad žmogus yra pajėgus padaryti daug daugiau, nei jam kartais atrodo.
Kūrybos procesą pradėjome dar per kovido pandemiją. Šokėjų atrankai paskelbėme atvirą kvietimą ir, mūsų nuostabai, sulaukėme apie 200 paraiškų.
Mums buvo svarbu pasirinkti tinkamus žmones, tačiau procesą apsunkino tai, kad jis vyko internetu, todėl su kai kuriais šokėjais surengėme nuotolines sesijas.
Po ilgo pasiruošimo ir aktorių paieškų pagaliau atsidūrėme studijoje. Per visą procesą turėjau daug ko išmokti - nuo organizacinių klausimų, kaip ši grupė gali patekti į erdvę, iki jų fizinių galimybių ribų.
Taip pat skaitykite: Lietuvos socialinis modelis
Kartu su komanda ilgai diskutavome, kokią grupę norime suburti, kol galiausiai nusprendėme orientuotis į šokėjus su fizine negalia. Taigi, grupėje nėra žmonių, turinčių psichikos sutrikimų ar mokymosi sunkumų - visi dalyviai turi tik fizinę negalią.
Žinoma, stengėmės, kad atranka būtų kuo profesionalesnė: domėjomės jų ankstesne darbo scenoje patirtimi, taikomais darbo metodais ir interesais.
Žinojome, kad ieškome žmonių, gebančių dirbti pasitelkdami improvizaciją, nes aš taip dirbu su visomis trupėmis.
Per šį procesą kartu su dramaturgu Gregoru Rungeʼu domėjomės darbo mišriose grupėse metodais. Nusprendėme, jog mums tinkamiausias - „horizontalios skalės“ principas, kuris nurodo, jog svarbiausia rasti pusiausvyrą.
Nuo pat pradžių repeticijos turėjo struktūrą - kiekvieną dieną darėme apšilimo užduotis, kurias vesdavo vis kitas žmogus - mokytojas iš šalies arba vienas iš šokėjų.
Aš apšilimą dažnai stebėdavau iš šalies, kad matyčiau, kaip jie juda, mąsto, išreiškia save, dalijasi patirtimi, bendrauja tarpusavyje, kokie jų gebėjimai.
Apskritai apšilimo dalis ilgainiui tapo neatsiejama paties proceso dalimi. Nebuvo taip, kad ateidavome ir iš karto imdavomės kažko rimto - daug žaidėme ir tokiu būdu pažinome vieni kitus.
Pavyzdžiui, daviau jiems užduotį: šokėjai išsidėstė scenoje toliau vieni nuo kitų, o jų tikslas buvo susijungti - be žodžių, be vizualinio kontakto, tik per lytėjimą. Šis procesas truko pusantros ar net dvi valandas.
Taip pat atlikome daug partnerystės užduočių - judesio palaikymo, kai vienas padeda kitam judėti.
Vėlesniame etape pradėjome dirbti su tuo, kaip jie gali atsiverti publikai ir patirti malonumą dalydamiesi savo patirtimi per fizinį veiksmą.
Manau, kad dar geriau suprantu, kaip sukurti erdvę, kurioje žmonės galėtų atsiverti, pasitikėti savimi, atrasti savo kūrybiškumą ir nuomonę. Taip pat išmokau geriau planuoti savo laiką.
Sunkiausia buvo išlaikyti mano minėtą „horizontalios skalės“ principą grupėje. Pavyzdžiui, vienas žmogus gali bėgti, šokinėti ir pilnai išnaudoti savo energiją erdvėje, o kitas būti trapesnis, subtilesnis.
Buvo sunku ne tik techniškai, bet ir emociškai - tiek man, tiek grupės nariams. Mūsų grupę sudarė skirtingi žmonės, turintys įvairias patirtis, kūnus ir požiūrius.
Dėl to mes daug diskutavome, stengėmės sukurti erdvę, kurioje būtų galima pasitikėti vieniems kitais bei dalytis viskuo, - net jei klausimas atrodė keistas ar nejaukus. Svarbiausia buvo atvirumas.
Akimirka iš šokio spektaklio „Harmonia“, choreografė Adrienn Hód, trupė „Unusual Symptoms“ (Vengrija / Vokietija).
Vokietijoje įprasta, kad dramaturgai kasmet susitinka aptarti aktualių klausimų ir spręsti, kokioms temoms verta skirti daugiau dėmesio. Viena iš pastaruoju metu vis labiau akcentuojamų temų - įtrauktis.
Kadangi trupė „Unusual Symptoms“ dirba šokio srityje, jie pradėjo kelti klausimą: „Kas turėtų būti matomas šiuolaikinio šokio scenoje?“
Šio spektaklio kūrimas ne tik mane, bet ir teatrą paskatino permąstyti tiek kūrybinius procesus, tiek praktinius aspektus - nuo darbo su atlikėjais iki erdvių pritaikymo.
Svarbu ir tai, kad teatras nenori apsiriboti vienkartiniu projektu - jie planuoja tęsti šį kelią. Jau rudenį numatytas naujas kūrinys kartu su kita Brėmene veikiančia trupe, šįkart įtraukiant žmones su Dauno sindromu.
Spektaklis kviečia tyrinėti ir pažinti skirtingus kūnus.
Man sunku pasakyti, ką žmonės jaučia stebėdami šį spektaklį, tačiau iš to, ką girdėjau ir matau visuomenėje, suprantu, kad kiekvieną jis paliečia skirtingai. Vieniems tai gali būti maloni patirtis, suteikianti šiek tiek daugiau vidinės laisvės - žmogus pajunta, kad net jei jam atrodo, jog jo kūnas kažko negali, jis yra pajėgus.
Šiuolaikinis šokis apskritai yra puiki platforma atskleisti įvairovę - jis leidžia scenoje matyti skirtingus amžius, kūnus ir patirtis, nuo mėgėjų iki profesionalų.
Ypač todėl, kad šiuolaikinėje scenoje nėra vienos „teisingos“ technikos, kurią visi turėtų pasiekti, ar „tinkamo“ kūno, būtino jai įvaldyti. Ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad visi esame daug panašesni, nei gali atrodyti.
Spektaklis „Harmonia“ - tai „Unusual Symptoms“ ir choreografės Adrienn Hód („Hodworks“) bendras projektas, kviečiantis tyrinėti žmogaus kūną ir jo reikšmę šokyje bei visuomenėje.
Šis pasirodymas reikalauja atidaus publikos dėmesio - iš negalią turinčių ir jos neturinčių šokėjų sudaryta trupė mėgina peržiūrėti mūsų turimą kūno sampratą ir aplink jį sukurtas sistemas.
„Unusual Symptoms“ šokio trupė reziduoja Brėmeno teatre nuo 2012 metų. Ją įkūrė prancūzų ir alžyriečių kilmės choreografas Samiras Akika, o nuo 2018 m. Adrienn Hód yra tarptautiniu mastu dirbanti Vengrijos choreografė, besispecializuojanti šiuolaikiniame šokyje ir aukštos kokybės eksperimentiniame judesyje.
Dirbdama studijoje, ji kuria jaudinančias ir išlaisvinančias situacijas, suteikiančias atlikėjams erdvę, pasitikėjimą ir laisvę atsiskleisti - per kūną, pojūčius, emocijas ir tapatybės sluoksnius. Hód metodas remiasi vadovaujama improvizacija repeticijų metu, kuri scenoje įgauna struktūruotą formą.
Pirmoji Brėmeno teatre reziduojančios šokio trupės „Unsual Symptoms“ ir Adrienn Hód kolaboracija „Coexist“ (2019) užtikrino jiems pakvietimą į „Tanzplattform Deutschland“ - vieną svarbiausių šiuolaikinio šokio platformų Vokietijoje.
Akimirka iš šokio spektaklio „Harmonia“, choreografė Adrienn Hód, trupė „Unusual Symptoms“ (Vengrija / Vokietija).
„Šventės“ kūrėjai tokį spektaklį stato vedami aiškaus pojūčio, kad neįgalumas vis dar yra nematoma visuomenės kategorija. Norint ją suprasti, prie paties neįgalumo reikia artinti tiek teatrą, tiek žiūrovus, stengiantis pažvelgti į jo esmę, stebint ką patys negalią turintys asmenys mąsto apie neįgalumą kaip fenomeną.
„Kūrybinis procesas nebuvo lengvas - visgi, kalbėti neįgalumo tema nėra įprasta ar drąsu, ypač Lietuvoje. Reikėjo laiko, kad atsivertume, kad išdrįstume kalbėti apie sau labai jautrius ir subtilius dalykus. Visas procesas man labiausiai atskleidė tai, kad nors spektaklyje kalbama apie negalią, galų gale nei kūrybinė komanda, nei žiūrovai nebemato negalios - jie mato tik labiausiai įgalius, laisvus žmones, kurie švenčia savo egzistavimą, savo gimimą, patį gyvenimą“, - apie iššūkius ir atradimus pasakoja režisierė K.
tags: #naujasis #teatras #ar #vaidina #neigalieji