Šiame straipsnyje siekiama aptarti pagrindinius visuomenės medikalizacijos etinius aspektus. Medikalizacija - tai procesas, kurio metu įvairios žmogaus būklės ir problemos, anksčiau laikytos nemedicininėmis, pradedamos interpretuoti kaip medicininės. Šis reiškinys turi tiek teigiamų, tiek neigiamų pasekmių, todėl būtina atidžiai išnagrinėti jo etinius aspektus.
Taikant analitinį-aprašomąjį metodą, buvo atlikta pastarųjų 10 metų visuomenės medikalizacijos etinius aspektus aprašanti literatūros analizė, apimanti tiek Lietuvos, tiek užsienio publikacijas.XX a. antroje pusėje medicina gerokai praplėtė savo įtaką žmonių gyvenimui, tapo galinga socialinės kontrolės forma, kartu sumažindama tokių tradicinių kontrolės institucijų, kaip bažnyčia ir teisė, vaidmenį. Tam prielaidas sudarė mokslo ir technologijų pasiekimai biomedicinos srityje. Medicinos specialistai vis daugiau domėjosi tokiomis sritimis, kaip visuomenės senėjimas, mirimo proceso kontrolė, naujos reprodukcinės technologijos, dirbtinis apvaisinimas, vaisiaus implantacija, klonavimas ir t. t. Medicina tampa socialinės kontrolės mechanizmu, išplėsdama profesinės kompetencijos ir technologinės intervencijos sritis.
Polifarmacija kaip medikalizacijos išraiška
Augantis lėtinių ligų spektras skatina ne tik milžiniškų lėšų skyrimą medikamentų nuo šių ligų kūrimui, bet ir prevencijai. Šiame kontekste iškyla polifarmacijos klausimas. Polifarmacija - tai reiškinys, kai asmuo vartoja daug skirtingų vaistų vienu metu. Nors polifarmacija gali būti būtina gydant sudėtingas ligas, ji taip pat kelia riziką dėl vaistų sąveikos, šalutinių poveikių ir netinkamo vartojimo.
Kokie veiksniai lemia polifarmacijos plitimą šiuolaikinėje visuomenėje? Tai lemia daug veiksnių: ekonominiai (pvz., kapitalistinis rinkos reguliavimas), socialiniai (pvz., ilgėjantis visuomenės senėjimas) ir kultūriniai (tiek Vakarų kultūros fenomenas, tiek tinklaveikos plėtra).Diskursas apie polifarmaciją šiuo metu yra gana siaurai pristatomas, akcentuojamas, apsiribojant tik farmacijos kompanijų gaunamais pelnais ar farmacijos kompanijų karteliniais susitarimais, visgi tai neatspindi šio reiškinio masto ir įtakos šiuolaikinio socialinio veikėjo gyvensenos kokybei.
Taip pat skaitykite: Medicininė reabilitacija: kas tai?
Rizikos visuomenė ir medikalizacija
Šiuolaikinėje visuomenėje nuolat susiduriama su rizika. Beck (2006) riziką įvardijo kaip subjektyvią, o rizikos galimybę - objektyvią. Socialinis veikėjas nuolat patiria sveikatos rizikas, kurios priklauso nuo įvairių veiksnių, tokių kaip gyvenimo būdas, aplinka, genetika ir pan. Medikai šias galimybes apibrėžia kaip rizikos faktorius ir įtraukia į prevenciją.
Šiuolaikinėje visuomenėje, turint tam tikrą negalavimą, reklamuojamas medikamentas padės išspręsti esamas ar menamas sveikatos problemas.
Biomedicinos įsitvirtinimas ir alternatyvios medicinos marginalizacija
Siekdama įsitvirtinti medicinos lauke, biomedicina sugebėjo sukurti savo medicininį diskursą, išstumdama iš lauko alternatyvią, liaudies mediciną, ir tai įgalino biomedicinos hegemoniją. Medicininio diskurso įsigalėjimui pasitarnavo ir savitos kalbos įtvirtinimas, kuris tik tos srities atstovus įgalina aiškinti, interpretuoti, nuspręsti, diagnozuoti.
XX a. viduryje medicina savo dominavimu, įsigalėjimu medicinos lauke tarsi įkalino, nes visi medicinos laimėjimai jau galėjo išspręsti daugelį infekcinių sutrikimų, kurie ir buvo iki to laiko pagrindiniai medicinos uždaviniai. Tačiau šalia to atsiranda lėtinės ligos ir medicinos kaip visagalės struktūra susiduria su naujais iššūkiais, kurie reikalauja naujo požiūrio ir sprendimų.
Šiuos iššūkius atliepia 1946 m. Pasaulio Sveikatos Organizacijos priimtas naujas sveikatos traktavimas, įvardijant, kad sveikata yra visapusė fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligos ar negalavimų nebuvimas. Taip sveikatos sistema susidūrė su problema, kadangi pats biomedicinis ligos diskursas buvo suvokiamas kaip fizinio kūno tam tikros funkcijos negebėjimas atlikti tam tikros veiksmų dėl biologinių veiksnių. Naujoji sveikatos formuluotė, priimta PSO XXa. 7 dešimtmetyje, kurioje akcentuojama ne tik asmens fizinė būklė, bet ir socialinė, emocinė, t. y.
Taip pat skaitykite: Naujovės darbingumo nustatyme Utenoje
Gerovės valstybė ir vertybių kaita Po II Pasaulinio karo auganti pramonė Vakarų valstybėse sukūrė prielaidas gerovės valstybės sampratos atsiradimui. Gerovės valstybės sukūrimas garantavo egzistencinio saugumo visuomenėje įsitvirtinimą: didelė žmonių masė dauguma užaugo su jausmu, jog išgyvenimas pradėtas laikyti savaime suprantamu dalyku. Saugumo jausmo supratimas ir ekonominės gerovės užtikrinimas įgalino visos vertybinės sistemos kaitą bei naujo gyvenimo kokybės vertinimą.
Vakarų visuomenėse septintajame dešimtmetyje įvyko kaita, kurią galėtume įvardyti kaip perėjimą į postmodernybę, nors anot Inglehart, šis perėjimas nebuvo linijinis, išliko vertybių sistema, kuri transformavosi. Postmodernybėje pastebima auganti savanoriška homogenizacija, t. y. naujasis kolektyvizmas, paremtas ne visuotinumu, bet savojo identiteto kūrimu. Postmodernybėje visuomenė įsiskaidė, išsiveržusi iš „geležinio narvo", moterų, etninių, ekologinių, lytinės orientacijos judėjimai, per kuriuos, pagal Melluci (1996), pirmiausia buvo kuriama tapatybė. Pasitelkiant kultūrinę plotmę, viešąją erdvę, įvairūs socialiniai judėjimai siekia įtvirtinti savo tapatybę. Šių socialinių judėjimų tikslas nėra keisti valstybės politiką, bet pasitelkdami visuomenės institucijas jie siekia įgyvendinti savo tikslus, pvz., ligų asociacijos skatina diagnozės patvirtinimą bei tinkamiausio gydymo proceso paieškas.
Globalizacija, neoliberalizmas ir rizikos visuomenės plėtra
Šiuolaikinę visuomenę veikia globalizacija bei neoliberalizmo įtaka. Šias tendencijas išskirdamas kaip Macdonaldizacija (globalizacijos įtakojamas neoliberalaus kapitalizmo plitimas) versus islamizmas (antiglobalus judėjimas, siekiantis kolektyvizmo, globalizacijos keliams iššūkių priešprieša), kuris siejamas su konservatyvių tradicijų išlaikymu.
IPE kritikuoja macdonaldizaciją, dėl to, kad globalizacija (t.y. kartu ir neoliberali logika) teigia, jog visi turi pakankamai galimybių prieiti prie reikalingų resursų, taip globalizacija pabrėžia visus, bet ne visi turi vienodas galimybes, t.y. mes turtingesniems leidžiame tapti dar turtingesniais, o neturtingus dar labiau išstumiame į atskirtį. Šiuo plėtojasi rizikos visuomenė ir tai apima ne tik neturtinguosius kraštus, bet ir Vakarų valstybes, kuriose pamažu nyksta gerovės valstybė, o su ja ir saugumo jausmas.
Nykstanti gerovės valstybė nebegali užtikrinti lygiateisiškumo sveikatos sistemoje, įsivyrauja neoliberalios tendencijos, pasireiškiančios įvairiais sveikatos draudimais, kurie reprodukuoja nelygybę sveikatos sistemoje. Šiuo metu kylanti nauja srovė (naujasis kolektyvizmas) siekia atgaivinti senąsias vertybes, pritaikant prie dabartinės visuomenės.
Taip pat skaitykite: Sveikatos patikrinimo tvarka
Alternatyvios medicinos atgimimas
Silpnėjant biomedicinai sprendžiant lėtinių ligų iškeltas problemas, visuomenė ieško iki tol nepažintų, alternatyvių gydymo būdų, kurie būtų labiau integruoti su aplinka, psichinės bei fizinės gyvenimo kokybės gerinimu. Atsigręžta ne tik į Rytų mediciną, kuri ypatingai suklestėjo septintajame dešimtmetyje Vakaruose, kai tuo metu įvairūs socialiniai, kultūriniai judėjimai ir jų atstovai propagavo taikos, laisvės nuo normų, kurias primetė tuometinė sistema, atsiribojimą bei gyvenimą gamtos sąlygomis.
Žinoma, tuo laikotarpiu suklestėjo ir psichotropinių medikamentų, antidepresantų vartojimas. Alternatyvios medicinos diskurso atsiradimas Vakarų biomedicinoje yra įtakotas daugelio veiksnių.
Alternatyvi medicina tampa vis populiaresnė
Menas ir medikalizacijos kritika
Menininkai taip pat atkreipia dėmesį į medikalizacijos problemą. Pavyzdžiui, 2016 m. G.Gervickaitė galerijoje „Meno niša“ pristatydama parodą „Šalutinis normos variantas“ tiesė mėlyną pandusą, kuris ištrynė ribas neįgaliesiems patirti parodą, šį kartą menininkė į parodą kviečia pagalbos numeriu „03”. G.Gervickaitė sugretindama praeityje naudotas iliustracijas ir dabarties vaizdus nori suvokti, koks etinis požiūris ir galios žvilgsnis egzistuoja, kokios normos buvo ir yra kuriamos. Atskleisti šiam laikotarpiui menininkė panaudojo sovietinės medicinos iliustracijas, kurių daugiausiai atrado medicinos studentams skirtuose leidiniuose, pavyzdžiui, chirurgijos, ginekologijos, fizioterapijos vadovėliuose.
„Man svarbu, kokia estetika ir etika buvo naudojama vaizduojant žmones medicinos knygose. „Iškirpus“ kūnus ir „įklijavus“ į naujas vietas, perkeliu žiūrovą į kitą pasaulį, į neįprastas ar net nepatogias situacijas. Šiais darbais nagrinėju medicinos industrijos ir medikalizacijos sukurtus galios mechanizmus sovietmečio laikotarpiu. „Medikalizacija - tai žmogaus būklės bei jo problemų interpretavimas kaip medicininių, t. y. žmogaus tapimas medicininio žvilgsnio objektu, medicininio autoriteto skvarba į kasdieninį gyvenimą, taip pat medicinos virsmas socialinės kontrolės forma“, - pasakoja G.Gervickaitė.
Parodos pavadinimas „03” - tai ne tik atpažįstamas skubios pagalbos kodas, bet ir kodas į G.Gervickaitės darbus, kuris atskleidžia sudarytų elementų eigą: pirmasis elementas - iliustracija; antrasis - pasirinktas vaizdinys, fonas; trečiasis - dviejų elementų jungtis. Paklausta, kokios yra jos kūrybos inspiracijos, menininkė teigia, kad medicinos tema jai yra artima, o anksčiau remdavosi savo asmeninėmis patirtimis, turėtomis chirurginėmis operacijomis.
„Kadangi nebuvau nagrinėjusi sovietmečio medicinos, teko tik ją patirti, norėjau „įlįsti“ ten, kur dar nebuvau. Iš ties buvo labai įdomu vartyti medicinos vadovėlius skirtus būsimiems gydytojams. Kokie jie sudėtingi ir baisūs, tuo pačiu patrauklūs. Baisūs, nes pamatyti vaizdai nėra įprasti paprastam žmogui, ne medikui, kartais net gąsdinantys, kaip kokie iš siaubo filmo. O patrauklūs, nes labai įdomu pamatyti visokias konstrukcijas, kaip jos dera su žmogaus kūnu ir panašiai“, - teigia G.Gervickaitė. Gabrielė Gervickaitė (1982 m.) yra Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narė, 2011 m. baigusi magistrantūros tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Dalyvauja Lietuvos ir užsienio parodose, kuruoja meninius socialinius projektus - parodas. G.Gervickaitės paroda „03“ yra galerijos galerija „Meno niša“ projekto „Meno Erdvė Jauniems Menininkams“ dalis.
Psichikos sveikatos politika Lietuvoje
Lietuvoje veikianti psichikos sveikatos priežiūros sistema yra neveiksminga ir nepakankamai skaidri. Tokia ir kitos nepalankios psichikos sveikatos priežiūros formuotojams išvados yra pagrįstos ir įrodytos ne tuščiu politikavimu, o išsamiu moksliniu tyrimu. Tyrimą atlikę mokslininkai D. Pūras (vadovas), M. Veniūtė, E. Šumskienė, G. Šumskas, L. Murauskienė, D. Juodkaitė, J. Mataitytė-Diržienė, D. Šliužaitė kompleksiškai išanalizavo Lietuvos psichikos sveikatos politikos formavimo ir įgyvendinimo raidą 1990-2013 m. Mokslininkai, pasitelkę sisteminį požiūrį ir realistinio vertinimo metodiką, vykdė kompleksinį - ekspertų interviu, pirminių ir antrinių dokumentų, turinio ir diskurso - tyrimą. Buvo analizuojamas tiek su visuomenės psichikos sveikatos problemų sprendimu susijęs socialinis (žiniasklaidos šaltiniai) ir politinis (Lietuvos Respublikos Seimo stenogramos) diskursas, tiek psichikos sveikatos politikos ir psichikos sveikatos priežiūros sistemos veiksmingumas. Analizė atskleidė Lietuvos psichikos sveikatos politikos paveikslą. Šioje srityje šiuolaikiniai mokslo žiniomis grįsti principai yra tinkamai suformuluoti, tačiau nėra įgyvendinami, todėl Lietuvos psichikos sveikatos politika negali būti laikoma veiksminga. Aptiktas nepalankus visuomenės nuostatų, valdžios institucijų sprendimų ir psichikos sveikatos priežiūros sistemos veikimo bei vertinimo būdų derinys, kuris veikia ydingo rato principu. Įrodyta, kad Lietuvoje veikianti psichikos sveikatos priežiūros sistema yra neveiksminga ir nepakankamai skaidri. Nėra sistemos ir jos grandžių veiklos veiksmingumo kriterijų, pagal kuriuos būtų galima vertinti į sistemą investuojamų sąnaudų efektyvumą.
Identifikuotos sisteminės spragos Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros sistemoje nesusijusios su finansinių išteklių trūkumu. Žiniasklaidos ir politinio diskurso analizė atskleidė nežymius teigiamus visuomenės psichikos sveikatos ir jos problemų suvokimo pokyčius, tačiau nepakanka politinės valios ir visuomenės narių suvokimo, kad veiksmingi sprendimai įmanomi tik tuo atveju, jei bus bendrais veiksmais įgyvendinti šiuolaikiniai principai ir atsisakoma socialinės atskirties ir stigmos tradiciją bei vienpusį biomedicininį modelį palaikančių paslaugų vyravimo. Tokia visuomenės ir politinio diskurso būsena leido pasiekti, kad modernios psichikos sveikatos politikos principai būtų suformuluoti dokumentuose, bet trukdo šią politiką įgyvendinti. Tokios vis dar nepakankamai brandžios visuomenės ir politinio elito nuostatos palaiko ydingą ratą, stabdo veiksmingas inovacijas psichikos sveikatos priežiūros sistemoje ir kelia grėsmę sveikos visuomenės raidai bei nacionaliniam saugumui. Nepriklausomos stebėsenos mechanizmų įgyvendinimas leistų padidinti ir psichikos sveikatos politikos įgyvendinimo, ir psichikos sveikatos priežiūros sistemos veiksmingumą ir kartu laipsniškai pakeisti visuomenės nuostatas. Atlikta giluminė analizė leidžia atmesti dažniausiai aptinkamą situacijos vertinimo versiją - kad Lietuva pamažu įveikia iššūkius bei kliūtis visuomenės psichikos sveikatos srityje ir, kiek leidžia finansiniai ištekliai bei galimybės, nuo 1990 m. iki dabar įgyvendina šiuolaikinius psichikos sveikatos politikos principus. Formulavimo lygiu Lietuvos psichikos sveikatos politika atitinka šiuolaikinius principus. Visų pirma tai pasakytina apie 2007 m. Tačiau tuo Lietuvos sėkmė, jei taip galima pavadinti faktą, jog Seimas yra patvirtinęs pažangų psichikos sveikatos politikos dokumentą, vertintu laikotarpiu (iki 2013 m.) ir pasibaigia.
Įgyvendinimo lygiu ir iki 2007 m., ir po 2007 m. Besigilindami, kaip realybėje įgyvendinami psichikos sveikatos politikos principai ir kaip bei kokių siekiama rezultatų, mokslininkai aptiko daug įrodymų, kad gerai žinomi šiuolaikiniai psichikos sveikatos politikos principai nėra įgyvendinami. Atskleisti reiškiniai ir tendencijos liudija, kad psichikos sveikatos politika Lietuvoje įgyvendinama pagal scenarijų, kurį nulemia istoriškai susiformavusios ir šiuolaikiniams principams prieštaraujančios tradicijos. Jau prieš 10-15 metų susidarius ydingam ratui tarp nepalankių reiškinių visuomenės psichikos sveikatos rodikliuose ir neveiksmingo atsako iš valdžios institucijų valstybės psichikos sveikatos politika vyko ir tebevyksta ne įgyvendinant šiuolaikinius principus bei rekomendacijas, o veikiau imituojant reformas. Priimant sprendimus ministerijose ir savivaldybėse įsivyravo seniai susiformavusių investavimo į sistemą būdų protegavimas, taip prisitaikant prie stipriai išreikštų stigmos, socialinės atskirties ir netolerancijos nuostatų visuomenėje. Nors per du dešimtmečius gana dideli finansiniai ir žmogiškieji resursai buvo investuoti į psichikos sveikatos priežiūros sistemą (bendros tiesioginės valstybės išlaidos psichikos sveikatai per vienerius metus išaugo 1,9 kartų - iki 368 mln. litų), tai dar nereiškia, kad šie gausėjantys resursai buvo naudojami veiksmingai. Sėkmės ar bent santykinės Lietuvos sėkmės varianto neleidžia patvirtinti egzistuojanti stebėsenos sistema, kuri iki šiol mažai skiriasi nuo sovietiniu laikotarpiu naudotos statistikos ir vertina ne tiek sistemos veiksmingumo rezultatus, kiek vykstančius paviršinius procesus, taigi ne tiek atskleidžia, kiek užslepia esmines sistemines spragas. Sveikatos politikos paribyje lieka strategiškai svarbi sritis - psichikos sveikatos stiprinimas ir sutrikimų bei problemų prevencija (taip pat ir nesėkmingi bandymai įveikti savižudybių ir kitų mirčių dėl išorinių priežasčių epidemiją). Būtų galima daryti prielaidą, kad nesprendžiamos psichikos sveikatos politikos problemos viso labo yra bendrosios Lietuvos sveikatos politikos, kuriai būdingos visos čia atskleistos sisteminės ydos, problemų atspindys.
Iš tikrųjų Lietuvos sveikatos politikai, vis dar neišsivadavusiai iš sovietinės sveikatos apsaugos ypatumų, būdinga ir perteklinė medikalizacija, ir nepagarba paciento teisėms, ir modernių ligų prevencijos būdų ignoravimas, ir skaidrumo stoka, ir prasta sistemos vadyba. Tačiau jei ir priimame šią prielaidą, turime atkreipti dėmesį į tai, kad psichikos sveikatos sritis yra daug labiau pažeidžiama visų šių trūkumų. Daug rimtų iššūkių šiuolaikinių psichikos sveikatos politikos principų įgyvendinimui kelia visuomenės požiūris. Mūsų atlikta žiniasklaidos ir politinio diskurso analizė identifikuoja papildomus ydingo rato mechanizmus, kai nepalankūs reiškiniai visuomenės ir politikų nuostatose ir nepalankūs procesai pačioje psichikos sveikatos priežiūros sistemoje bei visuomenės psichikos sveikatos rodikliuose stiprina vieni kitus. Būtina atkreipti dėmesį, kad Lietuvos situacija atspindi bendras Vidurio ir Rytų Europos regiono problemas. Būtent XX ir XXI a. sandūroje buvo pradėta suvokti, kad Vidurio ir Rytų Europai nebūtinai pasiseks pakartoti liberaliosios demokratijos ir pagarbos kiekvieno individo teisėms ir laisvėms principų įtvirtinimą, kaip tai po Antrojo pasaulinio karo įvyko Vakarų Europoje. Suprantama ir tai, kad psichikos sveikatos priežiūros sistema ir jos veiksmingumą lemianti psichikos sveikatos politika negali plėtotis ir nesiplėtoja tuštumoje. Sunku įsivaizduoti tokį scenarijų, kai tolerancijos pažeidžiamoms žmonių grupėms stokojančioje visuomenėje be ypatingų kliūčių įgyvendinami šiuolaikiniai psichikos sveikatos politikos principai.
Priešinimasis liberaliosios demokratijos vertybėms, kuris Lietuvoje tapo aiškiai išreikštas ne vienoje visuomenės grupėje, sukuria papildomų kliūčių ir psichikos sveikatos politikos įgyvendinimo strategijai bei taktikai. Juk akivaizdu, kad visi šiuolaikiniai psichikos sveikatos politikos principai yra glaudžiai susiję su pagarba kiekvienam individui ir kiekvieno individo (ypač žmonių, priklausančių pačioms pažeidžiamiausioms grupėms) pamatinėms teisėms ir laisvėms. Politinio diskurso analizė parodė, kad lėtos permainos veiksmingų sprendimų link jau yra prasidėjusios. Politiniame diskurse įsitvirtino suvokimas, kad su psichikos sveikata susijusios problemos yra iš tikrųjų svarbios ir kad jos užkrauna didelę naštą, kai yra nesprendžiamos. Tačiau analizė taip pat parodė ir tai, kad dar nesuvokiama, jog tą naštą įmanoma gerokai sumažinti, jei bus investuojama socialinės atskirties mažinimo ir stigmos mažinimo, pažeidžiamų grupių integracijos didinimo ir visuomenės emocinio raštingumo stiprinimo kryptimi. Kokybinio tyrimo duomenys rodo, kad šio Lietuvoje pamažu įsitvirtinančio suvokimo dar nepakanka proveržiui ir paradigmos lūžiui. Suformuluoti esminius psichikos sveikatos politikos principus ir prioritetus yra svarbu ir būtina, bet to neužtenka. Reikalingas kitas etapas - šių principų įtvirtinimas visais lygmenimis. Atlikta analizė parodė, kad šiuolaikinių principų įgyvendinimui dar nepakanka politinės valios ir šiuos principus palaikančių jėgų. Galių lauke stipresnės yra šių principų įgyvendinimui nepritariančios jėgos. Vis dėlto siūloma per daug nesureikšminti nebrandžių ir sklandžioms permainoms nepalankių visuomenės pažiūrų. Už politikos formavimą ir įgyvendinimą atsakingi politikai negali nuolat teisintis tuo, kad visuomenė yra nepasirengusi pažangioms permainoms. Kitų valstybių pavyzdžiai rodo, kad sistemines permainas paprastai inicijuodavo visuomenės lyderiais pasirengę būti politikai. Politiniam elitui imtis nutraukti ydingą ratą bus lengviau pasitelkus tokius partnerius kaip nevyriausybinės organizacijos ir akademinis elitas. Akademinis sektorius gali ir turi atlikti lemiamą vaidmenį padedant visuomenę ir politikus įtikinti, kad įgyvendinus mokslo žiniomis grįstus šiuolaikinius principus laimės visi - ir psichikos sutrikimų turintys žmonės, ir plačioji visuomenė.
Tyrimas atliktas 2012-2013 m. vykdant nacionalinės mokslo programos „Socialiniai iššūkiai nacionaliniam saugumui“ mokslo projektą „Iššūkiai įgyvendinant Lietuvos psichikos sveikatos politiką 1990-2011 metais“.
tags: #medikalizacija #padidina #medicinine #socialine #zmogaus #elgesio