Socialinio darbuotojo profesija ir funkcijos

Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija teigia, kad „socialinis darbas yra praktinė profesija ir akademinė disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, puoselėjanti socialinę sanglaudą, stiprinanti žmonių gebėjimą savarankiškai veikti visuomenėje ir juos išlaisvinti. Socialinio teisingumo, žmogaus teisių ir pagarbos įvairovei principai yra svarbiausi socialiniame darbe.“

Socialinis darbas sąveikauja su daugeliu socialinių ir humanitarinių mokslų, tokių kaip sociologija, psichologija, filosofija ir kt., ir remiasi jų koncepcijomis. Socialinis darbuotojas turėtų gerai išmanyti daugelio disciplinų teorinius pagrindus, nes tai padeda suteikti reikiamą pagalbą ir paramą.

Profesijos prasmė, tikslai ir uždaviniai

Socialinis darbas šiuolaikinėje visuomenėje atlieka svarbų vaidmenį kuriant išvystytą ir teisinę valstybę. Socialinis darbas - tai profesinė veikla, padedanti patenkinti asmens gyvybinius poreikius, atkurti jo ir visuomenės santykius, kai pats asmuo to padaryti nepajėgia.

R. L. Barker (1995) Socialinio darbo žodyne socialinis darbas apibrėžiamas kaip profesinė veikla, padedanti žmonėms, grupėms ir bendruomenėms stiprinti ir atstatyti jų socialinio funkcionavimo sugebėjimus ir kurti tam tikras socialines sąlygas. Tai leidžia žmonėms gerinti gyvenimo sąlygas ir spręsti problemas santykiuose.

Bendriausias socialinio darbuotojo profesinės veiklos tikslas - sudaryti optimalias sąlygas žmogaus socialinei integracijai, atskleidžiant reikalingus jam vidinius ir išorinius išteklius ir veiksmingai juos koordinuoti. Socialinis darbuotojas yra specialistas, kurio darbo paskirtis yra sustiprinti žmogaus prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, atstatyti ryšius su bendruomene, padedant jam integruotis į visuomenę ir skatinant pilnavertiškesnį žmogaus socialinį funkcionavimą.

Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija

Socialinio darbuotojo funkcijos

• Teikti individualią pagalbą asmeniui ar šeimai: „Individuali pagalba profesionalas teikia asmeniškai individui.“
• Užmegzti santykį su klientu, susipažinti su jo situacija ir aplinka: „Socialiniai darbuotojai stengiasi užmegzti santykį su asmeniu šeima, susipažįsta su jo situacija, aplinka.“
• Padėti atgauti savarankiškumą ir atkurti socialinius ryšius: „Šeimai ar asmeniui stengiamasi padėti atgauti savarankiškumą, atkurti socialinius ryšius.“
• Veikti kaip tarpininkas tarp asmenų ir institucijų: „Dažnai veikia kaip tarpininkai tarp asmenų ir įvairių institucijų, padėdami spręsti problemas.“
• Skatinti socialinį teisingumą ir lygybę: „Socialiniai darbuotojai skatina socialinį teisingumą, lygybę.“
• Organizuoti ir koordinuoti socialines paslaugas bei bendruomenės įtraukimą: „Kiekviena šeima, su kuria dirbu, yra tarsi lapas: vieni suskyla ir nukrenta, kiti išsilaiko, jei laiku suteikiame tinkamą paramą.“

Profesinės kompetencijos ir reikalavimai

Profesinė veikla - tai atitinkamomis žiniomis, mokėjimais, sugebėjimais ir įgūdžiais pagrįstos darbinės veiklos įvairių kombinacijų. Socialinis darbuotojas tokią profesinę kvalifikaciją įgyja studijų programose ir profesinio rengimo standartuose: „Socialinis darbuotojas profesinę kvalifikaciją Lietuvoje įgyja sėkmingai užbaigęs pagal Socialinio darbuotojo profesinio rengimo standartą (2000) parengtas socialinio darbo studijų programas.“

Kompetencija - tai konkretus mokėjimas atlikti tam tikras profesines funkcijas. Vadinasi, funkcijos nurodo, ką socialinis darbuotojas turi mokėti daryti, o kompetencijos turėjimas liudija, kad jis pajėgus jas atlikti. R. L. Barker teigia, kad atliekant socialinį darbą kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius žinias, vertybes ir įgūdžius.

Apibendrintai profesionalo profesinės kompetencijos struktūrą sudaro trys dalys: dalyko (techninė), socialinė ir strateginė (planavimo). Matome, kad bene svarbiausia profesinės kompetencijos dalis yra strateginė.

Žinios, įgūdžiai ir vertybinės orientacijos

Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas. Socialinio darbuotojo kvalifikaciniuose reikalavimuose akcentuojamos ne tik įgytos žinios ir gebėjimai, bet ir jų pripažinimas formalia forma.

Profesiniam pasirengimui būtina derinti teorinį žinių bagažą su praktiniu pritaikymu: „Pasak I. Šienės (1995), socialinio darbo profesionalas turi būti savo srityje kompetentingas, turėti akademinį pasiruošimą ir profesinę patirtį.“

Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje

Profesinis rengimas turi ugdyti vertybines nuostatas, profesinę etiką ir praktinius įgūdžius: „Profesinio ugdymo institucijoje suformuotos vertybinės orientacijos bei įgytos žinios, mokėjimai ir įgūdžiai, kurie siekiama realizuojant socialinio darbo studijų programą, yra fiksuojama socialinio darbuotojo profesine kvalifikacija.“

Etika, atsakomybė ir profesionalumas

Socialiniai darbuotojai, vykdydami funkcijas, vadovaujasi profesinės etikos normomis ir principais, išreikštais Lietuvos socialinio darbuotojo etikos kodekse (1998) ir Socialinio darbo etikos normose ir principuose (1994). Lietuvos socialinio darbuotojo etikos kodekse pabrėžiama socialinio darbuotojo dorovinė atsakomybė klientui, bendravimo su jais taisyklės ir elgesio reikalavimai.

Pabrėžiami etiniai orientyrai: pagarba klientui, jo orumui, teisė jam laisvai apsispręsti, santykis su klientu grindžiamas nuoširdumu bei dėmesingumu. Socialinis darbuotojas, vykdydamas savo profesines priedermes, turi daryti ir ko nedaryti, kokiu pagrindu palaikyti santykius su bendradarbiais, kitais specialistais ir darbdaviais.

Praktikos modeliai ir metodai

Socialinio darbo teorijos ir modeliai įvairuoja: nuo klinikinio socialinio darbo modelio, dažnai prilyginamo darbui su atveju arba grupe, iki ekologinio modelio, kuris yra principinė kryptis, tiesiogiai įtakojanti socialinio darbo praktiką. Ekologinė paradigma pagrįsta du pagrindiniais bruožais: pagerinti socialinę pagalbą per įvairias aplinkos pagalbos formas ir patobulinti asmeninę žmogaus kompetenciją, mokant gyvenimo įgūdžius.

Socialinio darbo metodai, tokie kaip šeimos sistemų teorija ar naratyvinė terapija, padeda giliau suvokti žmonių poreikius ir individualiai pritaikyti pagalbą. Socialinio darbo praktika taip pat siekia bendruomenės įtraukimo ir ilgalaikių pokyčių kūrimo.

Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje

Darbo specifika, iššūkiai ir privalumai

Socialinio darbuotojo darbas yra psichologiškai ir fiziškai sunkus, nes socialiniai darbuotojai susiduria su liūdnais ir sudėtingais žmogaus gyvenimo aspektais. Turime pripažinti, kad socialinis darbas yra psichologiškai ir fiziškai sunki profesija.

Ne paslaptis, kad gyventojai sensta, materialinis nepritekliaus lygis, o kartais ir sveikatos būklė neleidžia aktyviai gyventi. Vyresnio amžiaus žmonių dalis kasmet auga, todėl socialinių paslaugų poreikis didėja. Ateityje šių paslaugų paklausa didės.

Dažni iššūkiai: mažas skaičius norinčių tęsti profesiją, profesinis perdegimas, mažas darbo užmokestis, didelė emocinė atsakomybė ir profesinė rizika. Vis dėlto socialinio darbuotojo profesijos privalumas ir prestižas suteikia moralinį pasitenkinimą ir savo poreikio bei reikšmingumo pajautimą.

Profesijos prestižas ir viešasis suvokimas

Socialinio darbo, kaip profesijos, prestižo kėlimas tiesiogiai priklauso nuo žmonių, institucijų, visuomeninių organizacijų nuomonės. Todėl socialinio darbuotojo pareiga pirmiausia yra skatinti žinias apie socialinį darbą, reklamuoti socialines paslaugas ir formuoti teigiamą visuomenės nuomonę.

Socialinio darbo profesijos prestižas tam tikro skaičiaus žmonių akyse yra žemas dėl mažo darbo užmokesčio ir didelio darbo sudėtingumo, tačiau pasaulinė profesionalizacijos patirtis rodo, kad užsiimti šia veikla yra tikslinga, o socialinio darbo reikšmė visuomenei auga.

Profesinis pasirengimas ir mokymas Lietuvoje

Socialinius darbuotojus Lietuvoje rengia aukštosios universitetinės ir neuniversitetinės mokyklos (kolegijos), kuriose būsimi socialiniai darbuotojai gauna reikiamą teorinį ir praktinį paruošimą. Standartai numato profesinės kompetencijos reikalavimus pagal socialinio darbuotojo kvalifikacinius reikalavimus.

Profesinis pasirengimas yra itin svarbus: „Socialinis darbuotojas jau profesinio pasirengimo metu turi įgyti pakankamai teorinės ir praktinio pritaikymo žinių, tinkamai suformuoti praktinės veiklos įgūdžius ir bendruosius gebėjimus bei išsiugdyti vertybines nuostatas, privalomas visiems socialiniams darbuotojams.“

Praktinis pavyzdys: atvejo vadyba

Atvejo vadyba yra viena iš socialinio darbo praktikos sričių, kurioje darbo rezultatai dažnai remiasi emociniu ryšiu su klientais. Empatija - tai ne tik supratimas, bet ir gebėjimas jausti kitų skausmą, kartu išlikti profesionaliai atsakingu už sprendimus. Atvejo vadyboje svarbu gebėti suteikti pirmąją pagalbą, prisiimti atsakomybę už sudėtingų sprendimų priėmimą, mokėti klausyti ir išklausyti, atrasti individualų požiūrį ir sprendimo būdus.

Darbas su šeimomis, kurios patiria socialinę riziką, atvėrė akis į daugybę socialinių problemų, kurios dažnai lieka už oficialių dokumentų ir taisyklių ribų. Kiekviena šeima turi savo istoriją, savo skausmą, savo viltį.

Motyvacija ir pašaukimas

Socialinius darbuotojus skatina didžiulis troškimas padėti žmonėms. Socialinio darbuotojo profesija yra ne tik profesija, bet pašaukimas. Socialinio darbuotojo darbas gali tapti gyvenimo būdu tik tiems, kurie yra pasirengę nesavanaudiškai dirbti žmonėms, kurie negali likti be pagalbos.

Manęs dažnai klausia, kodėl pasirinkau būtent šią - socialinio darbuotojo - profesiją? Žvelgdama pašnekovui į akis jaučiuosi kaip egzamine, tik gyvenimo egzamine. Atsakau, esu tikra, kad tai - mano profesija. Jokioje profesijoje tokio malonumo nepamatysi vien dėl to, kad atėjai. Ir šiuo metu didžiuojuosi, kad įveikėme pirmuosius sunkumus - laimėjome pasitikėjimą.

Ką daryti siekiant stiprinti profesiją

1. Skatinti aukštesnį profesinį rengimą ir praktikos integraciją į studijas.
2. Gerinti darbo sąlygas ir atlyginimus, mažinančius profesinį perdegimą.
3. Viešinti socialinio darbo reikšmę, reklamuoti socialines paslaugas ir formuoti teigiamą visuomenės nuomonę.
4. Plėtoti specializaciją ir tarptautinį bendradarbiavimą, semtis užsienio patirties.

Aspektas	Aprašymas
Pagrindinis tikslas	Sudaryti sąlygas socialinei integracijai, atkurti ryšius, padėti pasiekti savarankiškumą
Pagrindinės funkcijos	Individuali pagalba, tarpininkavimas, koordinavimas, bendruomenės įtraukimas
Reikalingos kompetencijos	Žinios, praktiniai įgūdžiai, strateginis planavimas, etika, empatija
Iššūkiai	Psichologinė apkrova, perdegimas, mažas atlyginimas, prestižo problemos

Socialinis darbuotojas privalo nuolat tobulinti savo bendravimo, įtikinėjimo ir empatijos įgūdžius, nuolat sekti pokyčius, nes ateinant į darbą supranta, kad turi gebėti suteikti pirmąją pagalbą, prisiimti atsakomybę už sudėtingų sprendimų priėmimą, mokėti klausyti ir išklausyti.

Socialinio darbo profesija yra kintanti ir tobulėjanti sritis, kurios teorinis paveldas sudaro žinios, požiūriai, modeliai, pagalbos metodai ir taikymo būdai. Visos socialinio darbuotojo profesinės veiklos ašys lieka socialinio darbo praktika.

tags: #socialine #darbuotoja #rusiskai