Dvidešimtasis amžius paskendo smurte. Plintant smurto epidemijai, daktaras J. Gilliganas, daug metų tyrinėjęs smurtą bei dirbęs kriminalinės psichiatrijos įstaigose, analizuoja smurto socialines, ekonomines, psichologines priežastis, įvairius smurtautojų tipus, jų elgesio motyvaciją.
Gilligano požiūris į smurtą kaip į sveikatos problemą
Prieštaringoje bei užuojautos kupinoje knygoje žymus Amerikos psichiatras J. Gilliganas pristato visiškai naują požiūrį į smurto ir jo efektyvios prevencijos problemas. Gilliganas siūlo pažvelgti į smurtą kaip į sveikatos apsaugos problemą. Anot jo, pagrindinį dėmesį reikia skirti tiems asmenims, kuriems gresia padidinta agresyvumo rizika, o su tais, kurie nesugebėjo išvengti smurto epidemijos, reikia elgtis kaip su karantinuotais infekcijos ligoniais, užuot tiesiog įkalinus juos vardan baudimo ir keršto.
Gėdos jausmas kaip pagrindinis smurto motyvas
J.Gilligan teigia, kad pagrindinis smurto motyvas ir priežastis gali būti noras atsikratyti, išvengti skaudaus, nepakenčiamo, neįveikiamo gėdos bei pažeminimo jausmo ir pakeisti jį priešingu - išdidumo jausmu. Gėda atitinka savojo „aš“ praradimo jausmą. Žmonės piktinasi jausdamiesi pažeminti ir taip aiškėja ryšys tarp gėdos it įniršio.
Po atliktų tyrimų taip pat skelbiama išvada, kad norint išprovokuoti kieno nors agresyvumą yra reikalingas jo įžeidimas. Asmens įžeidimas yra galingesnis agresyvaus elgesio sukėlėjas nei nusivylimas. Smurto tikslas yra išgauti kitų pagarbą. Kuo mažiau žmogus turi savigarbos, tuo labiau jis yra priklausomas nuo kitų pagarbos, kadangi be pagarbos jis jaučiasi sustingęs ir tuščias. Vienintelė išeitis gali atrodyti pagarba baimės pavidalu, o smurtas ir sukelia baimę.
Gėda kaip būtinas, bet nepakankamas smurto priežasties veiksnys
Smurtą, kaip ir bet kurį elgesį ar bet kurią ligą, lemia daugybė priežasčių. Jis yra įvairių biologinių, psichologinių bei socialinių veiksnių, arba kintamųjų sąveikos rezultatas. Kiekvienas iš šių veiksnių gali arba didinti, arba mažinti smurto paplitimą bei sunkumą, kai kiti veiksniai esti pastovūs. Tačiau taip pat egzistuoja tam tikri dėsningumai ir taisyklės, viena iš kurių skelbia, jog gėda yra būtina, bet nepakankama smurto priežastis.
Taip pat skaitykite: Pagalba patiriantiems smurtą mokykloje
Gėdos jausmas paprastai būna susijęs su asmens seksualinio adekvatumo (ar neadekvatumo) suvokimu, taigi praktiškai bet koks išgyvenimas, galintis sukelti vyrui gėdą, verčia jį jaustis nevisaverčiu vyru. Sios žudynės - tai galvosūkis daugeliui žmonių ir sunkiai paaiškinamos daugelio mokslinių smurto teorijų, nes jų kaltininkai buvo baltieji jaunuoliai, kilę iš viduriniosios klasės ar net pasiturinčių šeimų; jie nebuvo nei elgetos, nei juodaodžiai. Tiesa, jie buvo veikiami dviejų rizikos veiksnių, būtent - jauno amžiaus ir vyriškosios lyties. Tai statistiškai pasitvirtina dauguma agresijos panaudojimo atvejų.
Pagrindiniai smurto rizikos veiksniai pagal Gilliganą
- Skurdas ir nedarbas - autorius teigia, kad smurtas ir nedarbas sukelia gėdos jausmą. Būti neturtingu reiškia būti pažemintu ir nevisaverčiu. Gėda taip pat yra asmens siekių ir laimėjimų atotrūkio išraiška.
- Susisluoksniavimas į kastas - čia smurtas yra sukeliamas dėl tų pačių priežasčių.
- Diskriminacija dėl amžiaus - sukelia skaudžius padarinius, ypač jauniems vyrams. Taip pat kuo jaunesnis asmuo, tuo didesnė tikimybė, kad jis patirs smurtą.
- Gėdos kultūros prieš kaltės kultūras - smurtiniu elgesiu labiausiai pasižymi kultūros, kuriose jų nariai yra jautrūs gėdos ir pažeminimo jausmams.
- Vieniši tėvai - jų auklėjami vaikai dažniau patiria prievartą ir labiau yra linkę pažeidinėti teisę vėliau gyvendami.
- Piktnaudžiavimas narkotikais ir alkoholiu - autorius nurodo, kad pats narkotikas retai sukelia smurtą; daug dažniau smurtą lemia nelegalios rinkos ir „karas prieš narkotikus“. Ironiška, bet vienintelis narkotikas, tikrai sukeliantis smurtinį elgesį per savo psichofarmakologinį poveikį smegenims bei elgsenai, nėra uždraustas - tai alkoholis.
Skurdas, nedarbas ir savigarbos praradimas
Nedarbas pats savaime nenulemia smurto. Smurtą sukelia tai kad darbo nebuvimas suduoda smūgį savigarbai, užtraukia atstūmimą ir priklausomybę. Daugeliui žmonių atrodo, jog asmens svarbą nusako jo turimas darbas. Turint omeny tradiciją moralinę vertę sulyginti su darbu, visiškai suprantama, kodėl pagrindinė skiriamoji kultūros linija dirbančiuosius atskiria nuo bedarbių. Yra gerbiami tie, kuriems pavyko rasti ir išsaugoti darbą ir smerkiami tie, kurie jo neturi.
Lyčių vaidmenys ir smurtas
Autorius iškelia klausimą, kodėl moterys nėra linkusios labiau smurtauti, jei jos dažnai yra nuvertinamos ir patiria diskriminaciją. Vistik vyrų sąskaitoje yra daug daugiau smurto. Lyčių vaidmens skirtumas, skiepijamas nuo mažų dienų, leidžia vyrams apsisaugoti nuo gėdos ir nepagarbos jausmų ir atsikratyti jų smurtu. Moterims tai yra kur kas mažiau būdinga. Kuo gi ypatingos moterys? Autorius klausia: kokios aplinkybės apsunkins ar palengvins vyro gėdos (ar garbės) jausmą, ir ar jos sutampa, ar skiriasi nuo aplinkybių, sukeliančių tą patį efektą moteriai? Egzistuoja įžeidimai, kurie geriausiai atskleidžia vyrų ir moterų psichologijos skirtumus.
Moterų situacija yra visiškai kitokia. Moterį įžeidžia ne abejojimas jos drąsa ar lytiniu pajėgumu, bet atvirkščiai, kaltinimai, jog ji turi per didelį seksualinį potraukį, arba jos aktyvumas peržengia ribas, nubrėžtas moteriškos lyties vaidmens. Lygiai kaip žodis „raguotas“ vartojamas išimtinai tik vyrams, žodis „paleistuvė“ vartojamas beveik išimtinai tik moterims. Jei moteris į patyčias reaguoja agresyvumu ar smurtu, ji gali tik užsitraukti dar didesnę gėdą, kitaip negu vyras, - moterų smurtas patriarchalinių vertybių požiūriu traktuojamas kaip „nemoteriškas“.
Smurto išsivystymo mechanizmai ir paradoksai
Autorius iškelia klausimą: ar santykinis skurdas, diskriminacija dėl amžiaus ar rasės bei lyčių asimetrija iš tikrųjų yra smurto priežastys, ar tik statistiškai sąveikauja su kažkokiu kitu veiksniu, kuris ir sukelia smurtą? J.Gilligan pristatoma teorija teigia, kad smurtą iš tikrųjų sukelia ne vien skurdas, rasizmas ar diskriminacija dėl lyties ar amžiaus. Todėl autorius bando atsakyti į klausimą kodėl smurto aktus kartais įvykdo žmonės, kurie nėra nei vargšai, nei jaunuoliai, nei vyrai ar mažumų atstovai. Akivaizdu, jog turi būti kažkoks kitas veiksnys, galintis sukelti agresiją.
Taip pat skaitykite: Smurto mažinimo programų efektyvumas
Svarbiausias ryšys su smurto prevencija nurodomas autoriaus yra tas, kad smurtas neatsiranda spontaniškai, jis iškyla kaip pačių žmonių elgesio padarinys. Todėl smurto prevencija reikalauja ne tiek kokių nors ypatingų aktyvių veiksmų, bet reikalauja nutraukti ankstesnį ir dabartinį elgesį, sukėlusį smurtą. Vis tik ši mintis nėra tokia optimistinė, kokia galėtų atrodyti todėl, kad visai nėra aišku, kokių savo įprastų poelgių žmonės sutiks atsisakyti net būdami įtikinti, kad provokuoja smurtą.
Prevencijos priemonės ir pavyzdžiai
Pirmasis žingsnis link supratimo, kaip užkirsti kelią bet kuriai sveikatos problemai, - tai rasti jų sukėlėjus ir žinoti, kurie iš jų turi būti pašalinti arba neutralizuoti, teigia autorius. Todėl taip ilgai ir nuodugniai buvo aptarinėjamos smurto priežastys. Jau žinoma, kaip išprovokuoti smurtą - tyčiojantis iš žmogaus. Taigi žinoma ir kaip jį sustabdyti - nustoti tyčiotis.
Smurto prevencijos priemonės, minimos J. Gilligan:
- Socialinė ir demokratinė visuomenė - kai po karo keliose šalyse buvo įkurta demokratinė visuomenė, smurto jose sumažėjo.
- Hateritai - autorius mini smurtą stabdančias priemones, kurios žymios religinėse subkultūrose.
- Kibucai - šiose bendruomenėse taip pat pastebimas beveik visiškas smurto, nusikaltimų ir nusižengimų nebuvimas.
- Medžioklės ir rinkimo neklasinės visuomenės - teigiama, kad egzistuoja kultūros, nors ir retos, kurios beveik visiškai nepažįsta smurto.
- Smurto propagandos apribojimas žiniasklaidoje - smurto propaganda yra plačiai skleidžiama tarp įvairaus amžiaus žmonių. Tai skatina agresyvumą - tokia išvada skelbiama po daugelio tyrimų.
Pirminė ir antrinė prevencija
Kaip ir pirminė, antrinė prevencija yra veiksmingesnė tiek bendrąja, tiek rentabilumo prasme, negu asmens nubaudimas po to, kai jis nusikalsta. Dar svarbiau yra tai, kad didžiausia pagalba, kurią galima suteikti smurto aukoms, yra tokia - pirmiausia būtina užkirsti kelią jų persekiojimui.
Prevencija vaikams
Vaikams, matantiems smurtą šeimose ar kaimynystėje, gresia padidinta rizika patiems tapti agresyviais. Prievarta prieš vaikus yra dar viena iš gerai žinomų padidintos ateities smurto rizikos priežasčių. Siekiant sumažinti šią riziką svarbūs du žingsniai: užkirsti kelią pačiam smurtui prieš vaikus ir, jei to padaryti nebuvo įmanoma, prievartą patyrusiems vaikams padėti atsigauti po traumos, kad jie patys netaptų agresyviais.
Taip pat skaitykite: Lietuvos smurto tendencijos
Daugeluma išsivysčiusių valstybių yra įdiegusios pranešimų apie smurtą prieš vaikus sistemas, kurios įpareigoja gydytojus, mokytojus bei kitus suaugusiuosius pranešti kompetentingai įstaigai apie bet kokius jiems žinomus ar įtariamus smurto prieš vaikus atvejus. Nors dėl to smurtas prieš vaikus neišnyko visiškai - priešingai, ilgainiui padaugėjo registruotų bei įrodytų atvejų, bent jau Jungtinėse Valstijose, tačiau mirtinų atvejų skaičius sumažėjo per pusę; taigi sistema padeda bent jau šia prasme.
Kodėl įkalinimas pats savaime neveikia?
Mūsų visuomenėje daugiausia dėmesio skiriama teismams, policijai, įkalinimo įstaigoms bei bausmių sistemai, kaip pagrindiniams įrankiams kovoje su nusikalstamumu ir smurtu, nors visi jie yra kur kas mažiau efektyvūs (tiek santykine, tiek absoliučia prasme) mažinant rimto smurto mastus, negu pirminė ir antrinė prevencija.
Jeigu kam idėja kalėjimus pakeisti mokyklomis pasirodys utopine, autorius teigia, kad kalėjimai jau yra ir visada buvo mokyklos, tik skyrėsi tuo, kad jose mokė ir moko nusikalstamumo, smurto, pažeminimo, degradavimo, žiauraus elgesio ir išnaudojimo vietoje taikos, meilės ir orumo. Autorius teigia, kad tai padėtų buvusiems agresyviems asmenims išmokti, kaip taikiai įgyti savigarbos ir savęs vertinimo jausmus, sulaukti pagarbos iš aplinkinių, sugebėti teisėtai ir tikroviškai didžiuotis savo įgūdžiais, žiniomis bei laimėjimais.
SMURTAS SISTEMOJE su profesoriumi Jamesu Gilliganu
Smurto prevencijos praktinės rekomendacijos
- Traktuoti smurtą kaip visuomenės sveikatos problemą ir finansuoti prevencines programas.
- Mažinti skurdo ir nedarbo pasekmes, stiprinti socialinį saugumą.
- Kurti programas, kurios stiprina savigarbą ir suteikia teisėtą pagarbos gavimo kelią.
- Riboti smurto propagandą žiniasklaidoje ir žiūrėti į medijų vaidmenį formuojant agresyvų elgesį.
- Palaikyti šeimas, skatinti tėvystės paramą, ypač vienišoms motinoms.
- Užkirsti kelią smurtui prieš vaikus ir teikti gydymą bei psichologinę pagalbą nukentėjusiems vaikams.
- Peržiūrėti narkotikų politiką ir žiūrėti į priklausomybę kaip į sveikatos problemą, ne vien kriminalizacijos klausimą.
- Teikti gydymą ir reabilitaciją įkalinimo įstaigose, keisti kalėjimų vaidmenį iš bausmės į mokymą ir reabilitaciją.
Empatija, pagarba ir orumo svarba
Autorius teigia, jog vienintelis principas, kuriuo vadovaudamiesi galima gyventi vieni su kitais be smurto, yra abipusė pagarba, gili ir besąlygiška, nepriklausanti nuo laimėjimų ar elgesio, pagrįsta vien žmogaus orumu, jo sielos ir asmenybės neliečiamumu. Šis principas - tai ir pasiryžimas niekaip iš nieko nesityčioti todėl, kad gėdą galima pajusti kiekvienas dėl savo netobulumo, kurį pripažįstant visų mūsų savimeilė neišvengiamai bus pažeista.
Santrauka (ne išvados, o pagrindinės idėjos)
Gilligano darbai parodo, kad smurtas yra sudėtingas reiškinys, kurį lemia socialiniai, ekonominiai ir psichologiniai veiksniai, o pagrindiniu mechanizmu dažnai tampa gėdos ir pažeminimo jausmas. Efektyvi prevencija turi būti nukreipta į priežasčių šalinimą, savigarbos stiprinimą, vaikų apsaugą ir žalos mažinimą per socialines bei sveikatos apsaugos priemones, o ne vien į bausmes ir izoliaciją.
tags: #smurto #prevencija #gilligan #james #2002