Bent kiek pamąstę negalime ignoruoti fakto, kad smurtas prieš vaiką yra ne tik konkretaus vaiko gyvenimo luošinimas, bet užnuodija visą šeimą, sukuria nepasitikėjimu ir dviveidiškumu grįstus santykius bendruomenėje, formuoja visuomenę, kurioje dvigubi standartai yra duona kasdieninė.
Viliuosi, kad atėjo laikas suvokti, kad epidemijos lygį pasiekęs smurtas prieš mūsų mažuosius tapo rimta socialine ir visuomenės sveikatos problema.
Smurto mastas ir oficialios statistikos neatitikimas su realybe
Taigi, kodėl čia visi kalba apie smurto epidemiją, jei per metus užfiksuojami kažkokie vargani du-trys tūkstančiai smurto prieš vaikus atvejų?
Atsakymas anekdotiškas - nes yra melas, didelis melas ir statistika.
Deja, vertinant vaikų saugumą Lietuvoje nėra daug ryšio tarp realybės ir formalios statistikos, tarp faktinių smurto atvejų ir jų fiksavimo, tarp pranešimų apie smurtą bei reagavimo į juos.
Taip pat skaitykite: Teisinis ir socialinis psichologinio smurto aspektas
Smurto artimoje aplinkoje statistikoje vaikai sudaro 7-8% visų nukentėjusiųjų, nepaisant to, kad įvairių tyrimų duomenimis, mažiausiai 40% atvejų, kai artimoje aplinkoje smurtaujama prieš suaugusį asmenį, smurtaujama ir prieš toje pačioje aplinkoje esantį vaiką.
Vienintelė nauda iš oficialios statistikos, kad ji bent jau teisingai atspindi tendenciją, kad pavojingiausi vaikui yra jo šeimos nariai.
Ne gatvėje ir net ne mokykloje vaikai nukenčia dažniausiai ir skaudžiausiai.
Nuo lygintuvu deginamų padų iki kūdikių prievartavimo - kriminalistai ir medikai pamato baisius atvejus, bet daugybė atvejų nepasiekia nei tyrėjų, nei žiniasklaidos.
Ką reiškia stebėti smurtą vaikui?
Nepamirškime, kad smurto prieš artimąjį stebėjimas vaikui taip pat yra trauma ir prilyginama smurto patirčiai - tai sugriauna saugaus pasaulio vaizdą, o tai baigiasi gynybiškumu ir agresija kitų žmonių atžvilgiu, potrauminio streso sindromu, delinkventiniu elgesiu ir taip toliau.
Taip pat skaitykite: Psichologinio smurto požymiai ir apibrėžimas
Taigi, turėtume matyti bent keliolika tūkstančių ikiteisminių tyrimų vien tais atvejais, kai buvo fiksuotas smurtas prieš vaiko mamą.
Kaip sužinoti realius skaičius ir ką daryti praktikoje
- Pirmiausia, turi būti renkama tiksli statistika apie su vaikais susijusius ikiteisminius tyrimus bei jų baigtį.
- Kiekvienas teisėsaugos pareigūnas, medikas, pedagogas, socialinis darbuotojas ir kiti tiesiogiai su vaikais dirbantys specialistai turi mintinai žinoti smurtą patiriančio vaiko požymius - tai ženkliai padidintų smurto atvejų ištraukimą į dienos šviesą.
- Patys vaikai turi mokėti atpažinti prieš juos vykdomą smurtą, žinoti kur kreiptis pagalbos ir turėti saugių būdų pranešti apie.
- Visuomenė turi netoleruoti smurto prieš vaiką ir kiekvienas žmogus turi aiškiai žinoti kam ir kur ir kaip pranešti apie įtariamą atvejį.
- Svarbu suvokti, kad smurtas nėra pateisinamas jokioje situacijoje.
Praktika rodo, kad alkoholio vartojimas mažina tikimybę, kad smurtas prieš vaiką bus pastebėtas ir sustabdytas.
Nors būtent alkoholis yra itin stiprus rizikos veiksnys - tiek didina riziką vaikui patirti prievartą iš neblaivaus asmens, tiek sumažina tikimybę sulaukti pagalbos, jei šeimoje nuolat girtaujama.
Ne tik patys girtaujantys šeimos nariai nesugeba tinkamai pasirūpinti vaikais, bet ir socialiniai darbuotojai dažnai mato priklausomybę nuo alkoholio kaip nepataisomą įsišaknijusią problemą, kurios fone tampa nematomi ir nesprendžiami tokie klausimai kaip emocinis, fizinis, seksualinis smurtas, stengiamasi pasirūpinti tik tuo, ar vaikas „švarus“ ir „pavalgęs“.
Atsakomybės grandinė: kas turi reaguoti?
Kas visgi atsakingas už smurto sustabdymą - tėvai, mokytojai ar kaimynas Petras?
Taip pat skaitykite: Pagalba seksualinio smurto aukoms
Pirmiausia - tėvai. Žinoma, jų pareiga užtikrinti sveiką, harmoningą ir saugų vaiko vystymąsi, o smurtas tikrai nepadeda vaikui sveikai ir harmoningai augti.
Bet jei jau vienas iš tėvų smurtauja - kitas turi nedelsiant reaguoti ir apsaugoti vaiką.
Toliau yra seneliai, šeimos draugai, kaimynai, su vaiku susiduriantys specialistai. Iš esmės, jei mūsų visuomenė turėtų aiškų supratimą apie smurto vaikui daromą žalą, mokėtų jį atpažinti ir žinotų kaip reaguotų - tai turėtume ilgą saugiklių grandinę.
Žiniai - Lietuvos Respublikos teisės aktai įpareigoja visus asmenis reaguoti į (galimus) vaiko teisių pažeidimo atvejus, taip pat ir tuomet, kai asmenys tik įtaria, kad vaikas patiria bet kokios formos smurtą.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.250 straipsnyje numatyta, kad mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros, policijos ir kitokių institucijų darbuotojai, taip pat kiti asmenys, turintys duomenų apie nepilnamečius, likusius be tėvų globos, taip pat apie būtinumą ginti nepilnamečių teises ir interesus (žiaurus tėvų elgesys su vaikais, tėvų liga, mirtis, išvykimas ar dingimas, tėvų atsisakymas atsiimti vaikus iš mokymo, auklėjimo ar gydymo įstaigų ir t. t.), privalo apie tai nedelsdami informuoti Valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją pagal vaiko ar savo gyvenamąją vietą.
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 43 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, sužinojęs apie vaiką, kuriam būtina pagalba, privalo pranešti apie tai policijai, Vaiko teisių apsaugos ar kitai kompetentingai institucijai.
Taip pat 57 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad valstybės bei savivaldybių darbuotojai, atsakingi už vaiko auklėjimą ir priežiūrą, privalo nedelsdami informuoti kompetentingas institucijas apie jiems žinomus vaiko teisių pažeidimus.
Taigi. Prievolę ginti vaikus turime kiekvienas.
Barjerai pranešti ir institucijų trūkumai
Ar giname?
Kodėl matantys smurtą žmonės nepraneša? Neretai smurtą artimoje aplinkoje kenčiančios moterys vengia pranešti apie prieš jų vaikus naudojamą smurtą, bijodamos pasekmių (vaikai bus paimti valstybės globon, atiduoti smurtaujančiam asmeniui ir pan.).
Pasitaiko, kad net ir tuomet, kai šeimos nariai informuoja pareigūnus apie smurto prieš vaikus atvejus, tokie pranešimai ignoruojami, o smurtinių veiksmų pavojingumas vaikams sumenkinamas, ne tik nepradedant ikiteisminio tyrimo, bet net ir neinformuojant vaiko teisių apsaugos tarnybų.
Ne visuomet su vaikais dirbantys specialistai, pastebėję smurto prieš vaiką požymius, vykdo įstatyminę pareigą informuoti atsakingas institucijas.
Deja, suveikia ir emociniai veiksniai. Sveikatos priežiūros specialistai neretai nenori gadinti gerų santykių su pažįstama šeima.
Vien mintis, kad reiktų įtarimus išsakyti, o smurtaujančius jiems seniai pažįstamus žmones pasmerkti - sukelia didžiulį emocinį diskomfortą.
Pridėkime baimę klaidingai apkaltinti tėvus ar susilaukti skundų.
Kartais specialistai abejoja vaiko teisių apsaugos nauda bei veiksmingumu.
Kita vertus, iki šiol - vienintelė reali valstybės teikiama pagalba/paslauga yra vaikų patalpinimas į globos įstaigas, kur vaikai negali gauti reikalingos pagalbos - t.y. psichologinės/psichoterapinės pagalbos ir šeimos aplinkos, kur galėtų užmegzti saugų emocinį ryšį.
Tad šiai dienai tai prideda papildomą stresą - žinojimą, kad labai maža tikimybė, jog vaikas gaus visą reikalingą pagalbą.
Tai jei sistema neveikia - kam stengtis?
Sistemos sprendimas - žmonės ir komanda
Sistema yra žmonės. Konkretūs gyvi žmonės. Ir tiems konkretiems žmonėms būtų pravartu žinoti, kad jie gali ir privalo padėti.
Pedagogai, socialiniai darbuotojai, policijos pareigūnai, medikai, psichologai ir kiti su vaikais dirbantys specialistai dalindamiesi informacija tarpusavyje ir dirbdami komandoje gali laiku pastebėti, kad su vaiku elgiamasi netinkamai ir jį efektyviai apsaugoti.
Smurto formos ir požymiai: kaip atpažinti?
Smurtą patiriantys vaikai visuomet turi fizinių ir psichologinių simptomų, kuriuos pastebėjus, galima įtarti, kad su vaiku yra netinkamai elgiamasi ir jis gali būti žalojamas, todėl dirbant su vaikais svarbu žinoti į kokius požymius reikėtų atkreipti dėmesį.
Kas yra smurtas prieš vaiką?
Smurtas prieš vaiką arba vaiką žalojantis elgesys - tai suaugusio žmogaus neatsitiktinis veikimu ar neveikimu vaikui daromas fizinis, seksualinis, psichologinis, emocinis poveikis, kuris sukelia žalą vaiko raidai, sveikatai ir orumui.
Fizinė prievarta
Fizinė prievarta - tai tyčiniai suaugusių žmonių veiksmai vaiko atžvilgiu, kurie sukelia skausmą ir gali sukelti sveikatos, raidos sutrikimus.
Fizinis smurtas gali būti vienkartinis veiksmas arba pasikartojantys veiksmai - mušimas, stumdymas, spardymas, deginimas, kandžiojimas, smaugimas, bet koks skausmo kėlimas (žnaibymas, badymas ir pan.).
Patirta fizinė trauma gali būti įvairi - nuo lengvo apdraskymo ir nubrozdinimo iki lūžusių kaulų, smegenų sutrenkimo, vidinių organų (inkstų, kepenų, blužnies) sužalojimo.
Fizinė prievarta taip pat pasireiškia fizinių bausmių taikymu - mušimu ar kankinimu.
Seksualinė prievarta
Seksualinė prievarta - tai suaugusio žmogaus veiksmai vaiko atžvilgiu, siekiant patirti seksualinį pasitenkinimą arba gauti pelną, išnaudojant vaiką.
Vaikų seksualinis išnaudojimas tai: išprievartavimas arba mėginimas išprievartauti, seksualinis tvirkinimas, vaiko panaudojimas pornografijai, lytinių organų demonstravimas, atviras kalbėjimas apie seksą, norint šokiruoti vaiką arba sukelti jo susidomėjimą, leidimas ar skatinimas žiūrėti sekso filmus ar pornografinius žurnalus ir kita seksualinio pobūdžio veikla vaiko atžvilgiu.
Nepriežiūra, apleistumas
Nepriežiūra, apleistumas - tai ilgalaikis fizinių ir psichinių vaiko poreikių netenkinimas, dėl kurio kyla grėsmė vaiko pilnavertei raidai ir funkcionavimui (pvz, vaiko nemaitinimas, rengimas sezono neatitinkančiais drabužiais).
Emocinė prievarta
Emocinė prievarta - tai vaiko kompetencijos ir savivertės tyčinis griovimas ar žymus trikdymas jį žeminant gąsdinant, atstumiant, taikant bausmes, atmetimą, ir ribojant normalias socialines sąveikas.
Emocinė prievarta apjungia veiksmus nukreiptus prieš vaiką (pvz., žodinės agresijos atakos) ir neveikimą vaiko atžvilgiu (pvz., vaiko emocinis atstūmimas, užuojautos ir palaikymo nesuteikimas).
Kai vaiko emociniai poreikiai yra nuolat netenkinami, jo nuolatinis žeminimas ar kritikavimas, blogos savijautos sukėlimas savijautos destrukcija tampa auklėjimo stiliumi, pastoviu elgesio modeliu, tai yra emocinis vaiką žalojantis elgesys.
Lietuvoje ši smurto prieš vaiką forma atpažįstama prasčiausiai, žemiau pateikiame penkis emociškai žalojančio elgesio tipus:
- Tėvų/globėjų emocinis šaltumas, abejingumas ir emocinė nepriežiūra - tėvų/globėjų emocinis neprieinamumas ir vaiko emocinių poreikių neatliepimas.
- Nuolatinė neigiama nuostata į vaiką - vaikas suvokiamas kaip nusipelnęs priešiškumo, žiauraus elgesio, kankinimo, atstūmimo, kaltinimo.
- Vaiko raidos neatitinkančios sąveikos su vaiku: nenuoseklus ir neadekvatus disciplinavimas; vaiko gebėjimų ir galimybių neatitinkantys lūkesčiai ir užduotys; vaiko vertimas dalyvauti traumuojančioje situacijoje (pvz., buitinis smurtas, orgijos ir kt.).
- Vaiko asmenybės individualumo nepripažinimas - vaiko naudojimas suaugusių žmonių psichologinių reikmių tenkinimui, negebėjimas atskirti vaiko poreikių ir savo norų, įsitikinimų.
- Tinkamos vaiko socializacijos neskatinimas ir/ar ribojimas - vaiko įtraukimas į asocialią veiklą (vagystės, elgetavimas), vaiko izoliavimas nuo socialinės veiklos (draugų, būrelių), galimybių vaikui socializuotis nesudarymas.
Pasekmės
Vaiką žalojantis elgesys paveikia visas vaiko raidos sritis - fizinę, emocinę, socialinę, pažintinę ir elgesio. Tyrimai, atlikti įvairiose šalyse, patvirtina nepalankias vaiko raidai ir funkcionavimui pasekmes.
Trumpalaikės pasekmės - tai po patirtos prievartos betarpiškai atsirandantys fiziniai sužalojimai ar emociniai padariniai.