Žodis „neapykanta“ šiandien tapo vienu dažniausiai vartojamų moralinių ir politinių argumentų viešojoje erdvėje. Tačiau kuo plačiau šią sąvoką vartojame, tuo labiau ji praranda tikslumą. Šventajame Rašte neapykanta niekada nėra suprantama vien kaip stipri emocija ar aštri nuomonė. Ji apibrėžiama kaip dvasinė būsena, ardanti žmogaus santykį su Dievu ir kitu žmogumi. „Kas nekenčia savo brolio, tas tebėra tamsoje“, - rašo apaštalas Jonas (1 Jn 2, 11). Šis dvasinis aklumas dažnai pasireiškia ne tik atviru agresyvumu, bet ir subtiliais socialiniais mechanizmais: užslėpta ironija, kaltinimais grįstu manipuliavimu, grupiniu spaudimu. Biblija aiškiai skiria žmogų nuo jo klaidos ar nuodėmės. Kristaus laikysena nukreipta į asmens orumo atkūrimą, bet ne į blogio pateisinimą. Tikroji meilė reikalauja drąsos sakyti tiesą, bet sakyti ją taip, kad nebūtų paneigtas kito orumas.
Jonathano Borofsky skulptūra „Molekulinis žmogus“ (1977 m.) Berlyne, Vokietijoje.
Šv. Augustinas pabrėžė, kad tikroji meilė niekada nėra nebyli. Jo frazė dilige et quod vis fac („Mylėk ir daryk, ką nori“) dažnai cituojama neteisingai - tarsi reikštų emocinį visko pateisinimą. Šv. Tomas Akvinietis aiškiai skiria neapykantą ir tinkamą blogio pasmerkimą. Neapykanta visada nukreipta prieš asmens gėrį, o teisingas pasmerkimas kyla iš proto ir siekio atkurti tvarką. Akviniečiui proto ir tikėjimo derinys yra būtinas. Viešojoje erdvėje jis ragintų vertinti argumentus, o ne emocines reakcijas. Popiežius Benediktas XVI ne kartą perspėjo, kad meilė, atskirta nuo tiesos, virsta sentimentu, o tiesa be meilės - ideologija. Ši įžvalga itin svarbi kalbant apie šiandieninę neapykantos sąvokos infliaciją.
Vyskupas Baronas apie smurtą Biblijoje
Smurtas Senajame Testamente
Šiandien Ukrainoje vyksta plataus masto karas, todėl verta prisiminti biblinį požiūrį į šį baisų reiškinį. Šis pasaulis pilnas blogio ir kančios. Karai, susirėmimai ir apskritai bet kokie koviniai veiksmai prasideda ir vyksta ne Dievo, bet žmogaus rankomis. Karai visada ir visur atneša skausmą, kraują ir mirtį, bet ar galime sakyti, kad krikščionybė yra pacifistinė religija? Visai ne. Krikščionys puikiai supranta, kad žmogus ir pasaulis yra itin ligoti, ir neturi iliuzijų dėl galimybės sukurti Dangaus Karalystę Žemėje.
Kartu vis dar siekiame taikos ir smerkiame agresiją. Deja, gyvenant šiame „ašarų klonyje” atsitinka taip, kad vienos rūšies smurtą galima sustabdyti tik kitos rūšies smurtu. Krikščionių stovykloje yra kategoriškų bet kokio karo, net ir gynybinio, priešininkų. Savo pozicijai pagrįsti jie pasitelkia Kristaus žodžius: „Visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus” (Mt 26, 52). Tačiau ar tikrai čia ginama pacifistinė pozicija? Atsigręžkime į Bažnyčios Tėvus. Taigi šv. Jonas Auksaburnis šioje eilutėje įžvelgia du dalykus. Pirmiausia, svarbu atkreipti dėmesį, kad suėmimą ir šmeižtą Kristus patiria savo noru, antra, bausmės grėsmė yra galima žmonėms, kurie inicijavo išpuolį. Tai reiškia, kad pagal Kristaus žodžius bus nubausti kraujo praliejimo kurstytojai, o tiesa yra gynybinėje pusėje. Taip susidaro situacija, kai vienas smurtas turi sustabdyti kitą smurtą.
Taip pat skaitykite: Teisinis ir socialinis psichologinio smurto aspektas
Gaetano Pace, „Teisingumas“. Šv. Ignaco gimtųjų namų šventovė Lojoloje, Ispanijoje, 1738 m.
Šiek tiek kitokią nuomonę pateikia Teodoras Studitas. Jis mano, kad Kristaus žodžiai taikomi ne visiems žmonėms, o tik Bažnyčiai, tiksliau, vyskupams, kurie girdėjo Išganytoją. Jo laikais buvo smurtaujama prieš eretikus pauliečius, todėl jis pabrėžia, kad bet koks fizinis smurtas prieš atkritusius nuo tikėjimo yra neleistinas, nes tai didelė nuodėmė. Taigi matome, kad nors Bažnyčios Tėvai nepritaria bet kokiam kraujo praliejimui, jie nedraudžia karinės tarnybos kaip tokios. Akivaizdu, kad Šventajame Rašte karo tema dažniausiai aptinkama Senajame Testamente. Pakartoto Įstatymo knygoje yra žodžiai, kurie aiškiai rodo, kad Dievas remia einančius kovoti su priešu: „Kai, eidamas į karo žygį prieš savo priešus, pamatysi žirgus ir vežimus - didesnę kariuomenę negu tavo, jų nebijok, nes Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės, yra su tavimi. Prieš prasidedant mūšiui, kunigas išeis į priekį ir pasakys kareiviams kalbą. Jiems sakys: ‘Klausykis, Izraeli! Šiandien jūs einate į mūšį su savo priešais. Nebūkite nusiminę! Jų nebijokite, nuo jų nedrebėkite ir nepasiduokite klaikui, nes pats Viešpats, jūsų Dievas, žygiuoja su jumis į mūšį kovoti už jus prieš jūsų priešus ir duoti jums pergalės’.“ (Įst 20, 1-4)
Tačiau ką mes žinome apie Senojo Testamento karus? Esame įpratę girdėti apie neįtikėtiną, kaip mums atrodo, Senojo Testamento karų žiaurumą. Tačiau iš tiesų Senojo Testamento karo įstatymai buvo daug humaniškesni nei šiuolaikinio pasaulio. Pavyzdžiui, šiandien į kariuomenę imami aštuoniolikmečiai vaikinai, vakarykščiai moksleiviai. Žinoma, viena yra taiki tarnyba, kuri labai naudinga jauno žmogaus vystymuisi, o visai kas kita - kariniai veiksmai. Šiais laikais jaunuoliai, kone paaugliai, siunčiami į tikrų kovos veiksmų zoną. Pas senovės izraelitus taip nebuvo:
„Ar yra kas nors, kuris pasistatė naujus namus, bet dar nešventė įkurtuvių? Teeina jis namo, kad kartais nežūtų mūšyje ir kitas nešvęstų jo įkurtuvių. Ar yra kas nors, kuris įsiveisė vynuogyną, bet dar nesidžiaugė jo vaisiais? Teeina jis namo, kad kartais nežūtų mūšyje ir kitas nesidžiaugtų jo vaisiais. Ar yra kas nors, kuris yra susižadėjęs su moterimi, bet dar nėra jos vedęs? Teeina jis namo, kad kartais nežūtų mūšyje ir kitas jos nevestų.“ (Įst 20, 5-7)
Kitaip tariant, Senojo Testamento laikais buvo tikima, kad prieš šaukimą į karą vyrui reikia pasidžiaugti savo gyvenimu, šeima, namais. Kodėl visa tai? Tiesiog buvo svarbu, kad būsimasis gynėjas suprastų, už ką ir dėl ko jis kovoja, ką gindamas gali mirti. Vyras, patyręs meilės džiaugsmą su moterimi ir tėvystės laimę, turintis namų ūkį, buvo kur kas labiau motyvuotas ir nepalyginamai išmintingesnis už gyvenimo nemačiusį jaunuolį. Toks vyras aiškiai žinojo, ką gina.
Taip pat skaitykite: Psichologinio smurto požymiai ir apibrėžimas
Ir dar viena taisyklė: „Ar yra kas nors išsigandęs ir nusiminęs? Teeina jis namo, kad per jį brolių drąsa neišblėstų.“ (Įst 20, 8) Bailiai nebuvo imami į karą. Vyro drąsa labai priklauso nuo aiškiai suformuoto požiūrio, nuo vidinės gelmės, nuo supratimo, kas vyksta, ir daugeliu atvejų toks gali būti tik pakankamai brandus žmogus, visų pirma subrendęs protu. Biblijos karo įstatymų etika reikalauja, kad prieš pradedant karo veiksmus priešui reikia pasiūlyti taiką: „Prisiartinęs prie miesto jį užpulti, pasiūlyk jam taikos sąlygas. Jeigu jis tavo taikos sąlygas priima ir tau pasiduoda, tada visi jame esantys žmonės turės tau lažą eiti.” (Įst 20, 10-11).
Kaip matome, net tokio baisaus reiškinio kaip karas atveju Šventasis Raštas būna daug taikesnis, teisingesnis ir humaniškesnis už šiuolaikinius papročius. Dievo žodis yra amžinas, bet visus žmonių taikos susitarimus, kaip sakė italų generolas Giulio Douhetis, karo vėjas nušluoja kaip sausus lapus. Bet kuriuo atveju karas yra didelė nelaimė.
Smurtas Naujajame Testamente
Naujasis Testamentas, skirtingai nei Senasis, akcentuoja meilę, atleidimą ir taiką. Jėzus Kristus mokė mylėti savo artimą kaip save patį (Mk 12,31) ir ragino vengti pykčio bei smurto (Mt 5,22). Tačiau net ir Naujajame Testamente galima rasti nuorodų į konfliktus ir kovą, nors dažniausiai jie yra dvasinio pobūdžio. Pavyzdžiui, apaštalas Paulius ragino krikščionis kovoti gerąją tikėjimo kovą (1 Tim 6,12) ir apsiginkluoti dvasine ginkluote prieš blogio jėgas (Ef 6,10-18).
Svarbu atkreipti dėmesį, kad krikščionybė, nors ir skatina taiką, nepateisina agresijos ir smurto. Kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo veiksmus, ir smurtas, net ir gynybinis, turi būti kraštutinė priemonė, kai kitos priemonės yra išsemtos. Krikščionys turi siekti taikos ir teisingumo, bet kartu pripažinti, kad šiame pasaulyje blogis egzistuoja ir kartais būtina jam priešintis.
Biblijos citatos apie smurtą
Biblijoje yra įvairių nuostatų apie smurtą, kurios atspindi skirtingus kontekstus ir perspektyvas. Štai keletas pavyzdžių:
Taip pat skaitykite: Pagalba seksualinio smurto aukoms
- Patarlių 7, 8: Nedorėlių smurtas sunaikins juos pačius, nes jie nedaro to, kas teisinga.
- Patarlių 7, 9: Geriau yra gyventi palėpės kampe negu su vaidinga moterimi dideliuose namuose.
- Patarlių 7, 13: Kas neklauso vargšo šauksmo, pats šauks, bet nebus išgirstas.
- Ezechielio 45, 9: Taip sako Viešpats Dievas: “Izraelio kunigaikščiai, užtenka smurto ir priespaudos!
- Pradžios 6, 13: Ir Dievas tarė Nojui: “Aš nusprendžiau padaryti galą kiekvienam kūnui, nes per juos žemė pasidarė pilna nusikaltimų. Aš išnaikinsiu juos nuo žemės paviršiaus.
- Galatams 5, 21: pavydai, žmogžudystės, girtavimai, orgijos ir panašūs dalykai.
- Psalmyno 55, 10: Viešpatie, suardyk ir sumaišyk jų kalbas! Juk mieste matau smurtą ir nesantaiką.
Šios citatos rodo, kad Biblija smerkia smurtą ir neteisybę, ypač kai jie nukreipti prieš silpnuosius ir pažeidžiamus. Tačiau Biblijoje taip pat pripažįstama, kad kartais smurtas yra neišvengiamas, pavyzdžiui, ginant save ar kitus nuo agresijos.
Išvados
Biblija pateikia sudėtingą ir niuansuotą požiūrį į smurtą. Nors Biblija skatina taiką ir meilę, ji taip pat pripažįsta, kad kartais smurtas yra būtinas. Svarbu skaityti Bibliją atidžiai ir atsakingai, atsižvelgiant į kontekstą ir bendrąsias jos mokymo nuostatas. Krikščionys turi siekti taikos ir teisingumo, bet kartu būti pasirengę ginti save ir kitus nuo blogio.