Daugeliu smurto artimoje aplinkoje atveju vaikai tampa aukomis. Vaikai gali tapti tiesioginėmis smurtautojo aukomis arba netiesioginėmis aukomis, kai vaikai yra priversti stebėti smurto artimoje aplinkoje įvykius. Vaikų apsaugai taikomas išskirtinis teisinis reglamentavimas dėl jų situacijos specifikos.
Kai smurto artimoje aplinkoje auka yra nepilnametis, jis taip pat turi teisę gauti valstybės taikomas apsaugos priemones ir siekti, kad smurtautojas atsakytų už savo veiksmus, gauti kompensaciją. Tačiau nepilnamečiai turi turėti atstovą (pvz., teisinių dokumentų pasirašymui).
Tais atvejais, kai vaikams gresia pavojus artimoje aplinkoje (pvz., dėl tėvų ar globėjų veiksmų) ir todėl vaiko interesai nėra atstovaujami, jis gali būti atskirtas nuo šeimos jeigu neįmanoma panaikinti rizikos vaikui nukentėti jam likus šeimoje.
Jeigu vaiko tėvai ar globėjai kelia pavojų vaiko gyvybei, sveikatai ar laisvei, policija ir kiti subjektai turi pareigą apie tai pranešti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, esant poreikiui, laikinai pritaikys vaiko apsaugos priemones, pvz., perduos vaiką kitam iš tėvų arba artimiems giminaičiams.
Vaikui, kuris tapo smurto artimoje aplinkoje auka, turėtų būti suteikta nemokama pagalba, kad jo fizinė ir psichologinė sveikata būtų atstatyta ir jis sėkmingai integruotųsi į visuomenę. Sveikatos priežiūros paslaugos turėtų būti teikiamos, integracijos procesai turėtų vykti vaikui saugioje aplinkoje, kurioje būtų saugoma vaiko sveikata, savigarba ir orumas, saugomos vaiko paslaptys.
Taip pat skaitykite: Teisinis ir socialinis psichologinio smurto aspektas
Įprastos priemonės saugant vaikus turi būti taikomos ir administracinių nusižengimų, civiliniame ir baudžiamajame procese. Kai valstybės institucijos nesugebėjo imtis tinkamų veiksmų apsaugoti vaiką, gali būti pažeista teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.
Prisiminkime, smurtas šeimoje (ar artimoje aplinkoje, kaip parašyta mūsų įstatymuose) - tai vyrų smurtas prieš moteris ir vaikus, vykstantis už uždarų durų, namų erdvėje, tai yra ten, kur visi turėtų jaustis saugūs. Tačiau, kaip rodo kreipimųsi į policiją dėl smurto šeimoje statistika, anaiptol taip nėra - 2019 m. policija gavo 53 075 prašymus apsaugoti moteris ir vaikus nuo sutuoktinio ar partnerio smurto.
Akivaizdu, jog šio įstatymo priėmimas, jo veikimas atliepė labai konkretų ir aštrų visuomenės poreikį šalinti šią kraštutinę moterų diskriminacijos formą ir tapo svarbia lyčių demokratijos įtvirtinimo gaire.
Su visa derama pagarba Įstatymo rengėjams - po dvejų Įstatymo gyvavimo metų kaip organizacija, teikianti pagalbą smurtą ir prievartą šeimoje patiriančioms moterims, turime konstatuoti, kad Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas pragaru pavertė daugybės Lietuvos moterų gyvenimus ir buitį. Pabrėžiame - būtent tų moterų, kurios turi visus reikiamus įgūdžius ir kompetencijas pasirūpinti savo vaikais, kaip ir savarankiškas pajamas, tinkamą būstą ir sėkmingas profesines karjeras.
Tačiau būtent taip bandoma spręsti vaikų gynimo nuo smurto šeimoje problemą - ne pašalinant ir drausminant smurtautoją, kaip to reikalauja tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai, o padarant jų motinas socialinių paslaugų įstatymo subjektais, t.y. Asociacija Vilniaus Moterų namai vėl ir vėl gauna pagalbos prašymus moterų, kurios kreipėsi dėl smurto artimoje aplinkoje, tačiau vietoje įstatymų garantuojamos apsaugos ir pagalbos susiduria su institucijų grasinimais atimti iš jų vaikus.
Taip pat skaitykite: Psichologinio smurto požymiai ir apibrėžimas
Šiai ir kitoms moterims turime pasakyti, kad atsakymo į šį klausimą tiesiog nėra - Įstatymas turi būti iš esmės koreguojamas. Vienu mums žinomu atveju atvejo vadybininkė informavo moterį trumpai drūtai „kol neišmoksi gražiai bendrauti su savo vyru, aš tave skųsiu vaikų teisėms“.
Ir tai atvejis, kuomet ilgus metus buvo sistemiškai smurtaujama ne tik prieš moterį, bet ir prieš vaikus, o šiuo metu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl tėvo smurto prieš mažametį. Deja, atvejo vadybininkė turi visišką laisvę taip elgtis - VTAPĮ nenumato specialisto atsakomybės už nekompetentingą, perteklinį ir žalingą tiek moteriai, tiek vaikui elgesį.
Dar vienai Vilniaus miesto SKPC klientei vaikų teisių tarnybos buvo iškeltas reikalavimas su 5 vaikais išsikelti iš 3 aukštų namo į 2 kambarių nuomojamą butą (?!), nes pasilikti namuose su smurtautoju „vaikučiams esą nesaugu“.
Šiuo atveju taip pat buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl minimo piliečio smurto prieš mažametį, tačiau kreiptis į policiją ginant mažamečio interesus, prašyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl netinkamo tėvo valdžios daugkartinio naudojimo, suteikti paramą puikią karjerą turinčiai ir atsakingai 5 vaikus auginančiai moteriai, vaikų teisių tarnybai kažkodėl neatėjo į galvą.
Į mūsų išsakomą kritiką Įstatymo normoms, visų pirma, atvejo vadybos institutui, įprastai atsakoma minint „žmogiškąjį faktorių“, „psichologų stygių“ ir nepakankamą milijonų kiekį, metamą šiai, nuo pat pradžių šlubuojančiai ir žmogaus teises pažeidžiančiai reformai.
Taip pat skaitykite: Pagalba seksualinio smurto aukoms
Atsakingai pareiškiame - ydingas yra pats Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, nenumatantis institucijų darbo monitoringo mechanizmo ir neapibrėžiantis specialistų atsakomybės už perteklinį ir/ar neadekvatų poveikio priemonių taikymą, t. y. institucinis smurtas užkoduotas pačiame Įstatyme.
Tiek Valstybinei vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai, tiek socialinėms tarnyboms, vykdančioms atvejo vadybą, yra suteikti nepagrįstai platūs įgaliojimai kištis į asmeninį moterų gyvenimą, taip tarnyboms tampant įrankiu smurtautojui toliau kontroliuoti savo aukas, moteris ir vaikus.
Kaip anksčiau cituotais atvejais, moterys priverstos gintis ne tik nuo smurtautojų, bet ir nuo grubaus valstybės įstaigų kišimosi į jų gyvenimą. Simptomiška, kad būtent smurtautojai lengvai atpažįsta sistemos ydingumą ir taip pat lengvai išmoksta ja pasinaudoti savo nedoriems tikslams pasiekti.
Ir kokia gi disocijuota visuomenė esame - būdami ES, ET ir JTO nariais ir įvairių konvencijų bei direktyvų subjektais, reguliariai atsiskaitydami tarptautinei bendruomenei už pasiektą moterų pažangą, nacionaliniais teisės aktais grubiai pažeidžiame tiek tarptautinius susitarimus, tiek savo pačių Konstituciją.
Dar daugiau, VTAPĮ programuojamas asmens duomenų rinkimas ir išviešinimas prieš asmens (ir vėl moters!?) valią yra traktuotinas kaip Bendrojo duomenų apsaugos reglamento pažeidimas ir kiekvienu tokiu atveju byla prieš Lietuvą gali atsidurti Europos žmogaus teisių teisme.
Pirmas žingsnis, mūsų ekspertine nuomone, turėtų būti atvejo vadybos instituto pašalinimas iš Įstatymo teksto. Antra, turi būti sukurtas specialus reagavimo mechanizmas tuo atveju, kai nustatomas smurto prieš moterį šeimoje faktas.
Šiuo atveju valstybės institucijų intervencija turi būti reglamentuojama išimtinai Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo, įtvirtinančio, jog smurtas šeimoje - nusikaltimas ir žmogaus teisių pažeidimas. Trečia, atsisakyti Socialinių paslaugų įstatymo nuostatų taikymo atskirčiai ar rizikos grupėms nepriklausantiems asmenims!
Valstybės veiksmų logika turėtų įtvirtinti siekį sumažinti asmenų, priklausančių rizikai ir atskirčiai skaičių, sukuriant mechanizmą, kaip asmuo galėtų kilti visuomenės laiptais aukštyn ir įsitvirtinti šviesiojoje gyvenimo pusėje kaip veiksnus, atsakingas asmuo, galintis skirti visas jėgas ir asmenybės resursus bendro gėrio kūrimui.
Šiuo metu yra gi būtent atvirkščiai - į socialinės atskirties ir rizikos Prokrusto lovą guldomi būtent veiksnūs, sąmoningi ir atsakingi piliečiai, kuriuos nederamai stigmatizuojant pažeidžiamos jų žmogaus teisės, Konstitucijos garantuojama teisė nepatirti nepagrįsto valstybės kišimosi į jų asmeninį gyvenimą ir tuo būdu užkertamas kelias adekvatiems abipusiu pasitikėjimu grįstiems mainams tarp valstybės ir piliečio.
Ketvirta, vaiko teisių apsaugos specialistai, socialiniai darbuotojai, o ypač atvejo vadybininkai ir mediatoriai, kol bus revizuoti jiems suteikti nepagrįstai platūs įgaliojimai, turi būti privalomai mokomi valstybės politikos pagrindų ir gauti būtinų žinių iš lyčių lygybės, moterų žmogaus teisių apsaugos ir įtvirtinimo (moterų pažangos skatinimo), smurto prieš moteris visuomenėje ir šeimoje priežasčių, dinamikos ir pasekmių sričių.
Taigi, atvejo vadybos institutas turi būti taikomas išimtinai asmenims, priklausantiems atskirties ir rizikos grupėms, kurių atžvilgiu valstybė turi pozityvią pareigą prisiimti dalinę globą.
Ginantis nuo pagrįstos kritikos Įstatymo autoriai nuolat pabrėžia, jog jo veikimo laike sumažėjo vaikų nužudymų. Sveikinimai. Būtent tai ir rodo, kad tam tikrai visuomenės grupei atvejo vadybos instituto taikymas yra pagrįstas ir turi pozityvios reikšmės.
Tačiau dar kartą atkreipiame dėmesį į tai, kad negalima keletui procentų gyventojų tinkamų priemonių ekstrapoliuoti visai visuomenei, t. y. Politikams, kurie prieš spalį vyksiančius rinkimus pasiryš reformuoti VTAPĮ ir Mediacijos įstatymą, įtvirtinant juose moters teisę nepatirti institucinio smurto, pranašaujame gausų už juos balsuosiančių rinkėjų, moterų, būrį.
Išnykus grėsmės lygiams vaiko teisių apsaugos specialistai vertins kiekvieno konkretaus vaiko situaciją. Pirma, jeigu gavus pranešimą ir jį išnagrinėjus matoma, kad vaikui joks pavojus negresia, specialistai tiesiog baigs pranešimo nagrinėjimą.
Antra, jeigu po situacijos vertinimo paaiškės, kad šeimai arba vaikui reikia tam tikrų paslaugų dėl šeimoje kilusių iššūkių, tuomet šeima bus nukreipiama į savivaldybę nustatyti, koks yra konkretus pagalbos poreikis. Trečia, jei išsiaiškinus situaciją bus fiksuotas realus pavojus vaiko saugumui, sveikatai, gyvybei, tada bus nustatomas vaiko apsaugos poreikis, o vaikas bus apsaugomas arba pasitelkus giminaičių, kitų šeimai artimų asmenų pagalbą, arba apgyvendinus vaiką su abiem ar vienu iš tėvų krizių centre.
Tokiu vaiko laikinosios priežiūros laikotarpiu su tėvais dirbs mobiliosios komandos specialistai, kurie sieks motyvuoti tėvus keisti elgesį su vaiku, atsisakyti priklausomybių, išspręsti vidinius konfliktus. Mobiliąją komandą sudaro psichologas, socialinis darbuotojas ir specialistas, dirbantis su priklausomais asmenimis.
Į teismą dėl tėvų teisių apribojimo bus kreipiamasi tik tuomet, kai bus išnaudotos visos kitos priemonės, bet tėvai nerodys jokių pastangų keistis ar keisti savo elgesį, dėl kurio išlieka realus pavojus vaiko saugumui.
Vaiko situaciją vaiko teisių apsaugos specialistai vertins pagal 2020 m. sausio 1 d. Vertinimas vyksta atmetimo būdu: pirmiausia vertinama, ar yra pagrindas nustatyti vaiko apsaugos poreikį pagal išvardintus rizikos veiksnius. Kartu bus privalu įvertinti šeimos stiprybes, kurios gali sušvelninti rizikos veiksnius. Jei apsaugos poreikio nėra, tada žvelgiama į rizikos veiksnius, kurie gali liudyti, kad šeimai, vaikui reikia paslaugų. Jeigu nepastebima ir tokių veiksnių, tada vertinimas baigiamas.
Vaiko tėvai, globėjai yra apsvaigę nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, galimai turi priklausomybės požymių ir tai kelia realų pavojų vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei. Jei apsvaigęs tik vienas iš tėvų ar globėjų, tuomet šis rizikos veiksnys svarbus, kai neapsvaigęs tėvas ar mama negali apsaugoti vaiko nuo jam pavojingo kito suaugusiojo elgesio.
Tačiau kartu specialistai turės įvertinti šeimos stiprybes ir atsižvelgti, ar yra kokių nors rizikas neutralizuojančių veiksnių. Be to, Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai rizikos veiksnius vertins pagal aplinkybes.
Tarkime, rizika vaikui kur kas didesnė, jei agresyvų elgesį vaiko atžvilgiu demonstruoja abu tėvai, o ne vienas jų. Vaiko tėvai ar globėjai patiria sunkumų, dėl kurių negali tinkamai patenkinti vaiko poreikių, tačiau suvokia situaciją, yra atviri pagalbai, stengiasi keisti situaciją pagal galimybes. Reikia turėti mintyse, kad vaiko poreikiai yra ne tas pats, kas vaiko norai.
Gavę pranešimą apie smurtą prieš vaiką Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai į situaciją reaguoja greitai bet kuriuo paros metu - kai pranešimas gaunamas iš policijos, atvykstama per 1 valandą, kitais atvejais - ne vėliau nei per 6 valandas.
Vertindami situaciją vaiko teisių apsaugos specialistai bendrauja su vaiku individualiai, prireikus be tėvų, jeigu vaikas pagal amžių ir sveikatos būklę yra pajėgus apibūdinti aplinkybes. Specialistai taip pat turi būtinai išklausyti vaiko tėvus arba globėjus.
Kai atliekamas specialiųjų poreikių, raidos ar kitokių sutrikimų turinčio vaiko situacijos vertinimas, vaiko teisių apsaugos specialistai turi teisę pasitelkti psichologus, specialiuosius pedagogus ar kitus specialistus, kurie gali kompetentingai padėti išklausyti vaiką.
Norint užtikrinti smurto artimoje aplinkoje prevenciją ir užkirsti kelią jo kartojimuisi, sisteminės prievartos požymius svarbu atpažinti kuo anksčiau ir imtis tikslingų veiksmų. Kitais žodžiais tariant reikia gebėti atpažinti galios ir kontrolės strategijas, pasitelkęs kurias, smurtautojas baugina ir kontroliuoja aukas, manipuliuoja sistema.
Siekdami valdyti padėtį ir priversti paklusti savo valiai, agresoriai pasitelkia įvairias dominavimo taktikas, kurios leidžia terorizuoti, kontroliuoti partnerę, palaužti jos valią ir apsunkinti jos galimybes deramai pasirūpinti vaikais. Atsidūrusi smurtautojo „galios ir kontrolės“ epicentre moteris patiria sisteminį smurtą, apie kurį negali pranešti teisėsaugai, nes neturi galimybės pateikti prievartą patvirtinančių materialinių įrodymų.
Vaiko teisių apsaugos specialistai ypatingą dėmesį turėtų atkreipti į smurtautojams būdingą polinkį manipuliuoti vaikais. Tai padėtų išvengti atvejų, kai institucijos funkcijas (vaiko teisių apsaugą) agresorius pasitelkia savo tikslui - nukentėjusiosios kontrolei ir gniuždymui - pasiekti.
Specialistams tenka atsakinga užduotis įvertinti, kas yra tikroji grėsmės, kylančios vaiko gerovei, priežastis: neatsakingas motinos elgesys ar motinos patiriamas smurtas, kurią apsaugojus būtų užtikrinti ir vaiko interesai. Vaiko gerovės samprata grindžiama požiūriu, kad vaikams geriausiai augti su abiem tėvais. Tačiau ši nuostata negali būti taikoma, kai šeimoje vienas iš tėvų (dažniausiai - tėvas) smurtaują prieš kitą (dažniausiai - motiną).
Tiek situaciją, tiek savo reakciją į ją specialistai turėtų vertinti kritiškai. Esame įpratę, kad moterims deleguojamos pagrindinės vaiko globos pareigos. Viešojoje erdvėje (pavyzdžiui, reklamose) apstų priminimų, kad gera mama vaiku turi rūpintis 24/7. Vadovaujantis tokiomis kultūrinėmis normomis nei viena moteris negali jaustis pakankamai gera mama, nes šių reikalavimų paprasčiausiai neįmanoma atliepti.
Tuo tarpu vaikus prižiūrintys vyrai mūsų visuomenėje vis dar suvokiami kaip teigiama išimtis. Atsižvelgus į šias aplinkybes visi atvejai turi būti kruopščiai įvertinti.
Asmens sužalojimas nėra pagrindinis skiriamasis konflikto ir sisteminio smurto, apie kurį kalbame prievartos artimoje aplinkoje atveju, požymis. Ginčo metu taip pat gali įvykti fizinis kontaktas, pasibaigęs sužeidimais. Todėl siekiant tiksliau įvertinti situaciją būtina atkreipti dėmesį į galios dinamiką tarp abiejų santykio dalyvių.
Konfliktams būdinga tai, kad jie yra atsitiktiniai, nereguliarūs, abu santykio dalyviai gali juos ir išprovokuoti, ir aptarti, o diskusija keičia asmens, kuris sukėlė konfliktą, elgesį. Konflikto kurstytoja(s) jaučiasi atsakinga(s) už tai, kas įvyko. Kai partneriai geriau vienas kitą pažįsta, konflikto tikimybė mažėja, nes tai - abiejų žmonių, kurie atsižvelgia į vienas kito požiūrį, problema.
Konfliktas yra spontaniška reakcija, kurią (dažniausiai) išprovokuoja išoriniai veiksniai (pavyzdžiui, nusiminimas, nuovargis, baimė). Sisteminis smurtas, priešingai, vyksta reguliariai. Agresoriaus ir aukos vaidmenys nesikeičia, todėl tokie santykiai negali būti sėkmingai aptarti, o diskusija šiuo klausimu neatneša pokyčių. Smurtas nuolat stiprėja.
Ši prievarta vyksta dėl ekonominės, socialinės, kultūrinės ir fizinės galios disbalanso, todėl smurtautojas neprisiima atsakomybės ir kaltina nukentėjusį asmenį. Tokiuose santykiuose pripažįstamas tik vienas - stipresniojo - požiūris ir smurtauti pasirengiama sąmoningai. Už padarytą žalą, negali būti tiesiog atleista, nes tai - nusikaltimas.
2011 m. priėmus LR Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą (toliau - Įstatymas) Lietuvoje įsteigti Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai (toliau - SKPC), teikiantys specializuotą kompleksinę pagalbą nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems asmenims visoje Lietuvoje.
2018 m. siekiant koordinuotai vykdyti informacinę - konsultacinę, patariamąją (lobistinę) veiklą, aktyviai dalyvauti sprendimų priėmimo procesuose, užtikrinant tolydžią SKPC tinklą sudarančių organizacijų institucinių gebėjimų plėtrą, garantuojant smurtą ir prievartą šeimoje patiriantiems asmenims vienodą specializuotos kompleksinės pagalbos prieinamumą ir kokybę, buvo įkurta Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacija (toliau - Asociacija), šiuo metu vienijanti visas Lietuvoje veikiančias organizacijas, vykdančias SKPC funkcijas [1].