Fizinės bausmės ir smurtas prieš vaikus yra neleistini. Pliaukštelėjimas, ausies užsukimas ir kitos fizinės bausmės skaudina ir fiziškai, ir emociškai. Kodėl jų turime atsisakyti? Fizinis smurtas - tai tyčinis vaiko mušimas ranka ar daiktais, stumdymas, spardymas, purtymas, deginimas, kandžiojimas, smaugimas. Seksualinis smurtas prieš vaiką yra tada, kai suaugęs žmogus arba žymiai vyresnis vaikas išnaudoja vaiką savo seksualiniams norams tenkinti. Į šią sąvoką telpa keletas prievartos formų: kai suaugęs ar žymiai vyresnis vaikas liečia, glosto, bučiuoja vaiko intymias vietas, nurenginėja vaiką, verčia vaiką liesti suaugusio intymias vietas, arba pats save seksualiai liečia vaiko akivaizdoje arba kai vaikai fotografuojami ar filmuojami nuogi, tokios nuotraukos ir filmai talpinami internete ar kitaip platinami. Nepriežiūra ir apleistumas yra tada, kai suaugusieji nesirūpina vaiku. Vaikams reikia, kad juos prižiūrėtų, kad jie turėtų, ką valgyti, drabužių ir reikalingų daiktų, kad ateitų gydytojas, jeigu vaikas serga, kad jis būtų apsaugotas nuo pavojų. Jeigu mažas vaikas ilgam paliekamas vienas, be suaugusio priežiūros arba verčiamas atlikti jiems pagal jėgas ir amžių per sunkius namų ruošos darbus - gaminti maistą, skalbti, prižiūrėti jaunesnius vaikus ir pan. Bet koks smurtas sukelia daug ilgalaikių ir trumpalaikių neigiamų pasekmių vaikui.
Skirtingų smurto formų apibūdinimas ir ženklai
Fiziniai smurto veiksmai. Fizinis smurtas yra tyčinis fizinio skausmo sukėlimas vaikui arba pasikėsinimas tai padaryti. Dažnai tiksliai atpažįstamas: pliaukštelėjimas, trenkimas, mušimas, spyriai, düşinimas ar kita žala kūnui. Emocinis smurtas apima nuolatinį ar dažną vaiko žeminimą, įžeidinimą, gąsdinimą, patyčias. Seksualinis smurtas - tai įvairūs prisilietimai prie intymių vietų, verčiami liesti kitų intymias vietas, ar kitokia seksualinės prievartos forma, įskaitant nuogų nuotraukų ar filmų platinimą. Nepriežiūra ir apleistumas pasireiškia kai suaugusieji nesirūpina vaiko poreikiais, neleidžia gauti maisto, drabužių, gydymo ar saugios aplinkos. Tokie veiksmai sukelia trumpalaikių ir ilgalaikių pasekmių vaiko raidai ir saugumui.
Ženklai, rodantys galimą smurtą: vaikas gali pradėti vengti suaugusiųjų, bijoti konkrečių žmonių, virsti įtartiną ar įtampą keliančią situaciją. Kartais pasireiškia agresija arba, priešingai, atsiribojimas, baimingas paklusnumas, pasyvumas. Miego ar apetito sutrikimai, psichosomatiniai simptomai: galvos ar pilvo skausmai be aiškios priežasties. Seksualinis smurtas gali pasireikšti per nuolatinį domėjimąsi seksu ar užuominą į intymias situacijas. Taip pat prisilietimai prie intymių vaiko vietų. Vaikams reikia išmokti atpažinti situacijas, kuriose jie jaučiasi nesaugūs, ir pasakyti, kad reikia nutraukti pavojingą elgesį bei pasikalbėti su patikimu suaugusiuoju.
Ką daryti, kai įtariamas smurtas
Kur kreiptis pagalbos? Kreipkitės į Vaiko teisių apsaugos skyrių savo savivaldybėje ar policiją, o esant pavojingai situacijai, skambinkite pagalbos numeriu 112. Daugiau konkrečių patarimų apie elgesį su vaikais rasite e-mokymų platformoje www.pvcmokymai.lt. Paramos vaikams centre veikianti „Tėvų linija“ teikia nemokamas ir anoniminės konsultacijas. Jei vaikas patiria smurtą, suaugęs turi būti ramus ir išklausyti vaiko žodžius, patikėti jiems, nebausti už pranešimą ir neužduoti ilgų tardymo klausimų. Vaikui svarbu jausti, kad į jų jausmus ir prašymus reaguojama rimtai. Jeigu vaikas nori kalbėtis apie netinkamą elgesį, reikia skatinti jį atsiskleisti, bet ne prievartauti informaciją.
Kaip kalbėti su vaiku apie kūną, saugumą ir pavojingas situacijas? Tą galima daryti nuo 3-jų metų, aiškiai primenčiant, kurios kūno vietos yra intymios, ir kad kiti žmonės negali prie jų liestis. Vaikus reikia mokyti pasitraukti iš situacijų, kurios kelia diskomfortą ar skausmą, ir pranešti apie netinkamą elgesį. Atviri klausimai gali būti naudingi, tačiau pradžioje reikia išklausyti ir neperspausti. Jei vaikas sako, kad jis bijo ar nenori grįžti namo, tai signalas įtraukti suaugusiuosius ir ieškoti pagalbos. Taip pat svarbu, kad suaugusieji pateiktų pavyzdį, kaip elgtis tuomet, kai situacija kelia grėsmę.
Taip pat skaitykite: Teisinis ir socialinis psichologinio smurto aspektas
Kaip reaguoti pačiam į smurtą artimoje aplinkoje
Jei įtariate, kad šeimos narys smurtauja prieš vaiką, pabandykite kalbėtis su vaiku akis į akį, saugioje vietoje, kur jūsų neregi ir nematytų įtariamasis. Užsirašykite įvykius, fiksuokite datą, laiką ir aprašykite, ką matėte ar girdėjote. Jei situacija tęsis ar atsiranda pavojus, kreipkitės į policiją ar Vaiko teisių apsaugos skyrių. Vaikų linijos savanoriai gali padėti rasti sprendimus ir suteikti emocinę paramą. Jei jūsų gyvybei gresia pavojus, skambinkite 112. Jei kyla abejonių dėl situacijos, visada galite kreiptis į mokytojus, šeimos narius ar kitus suaugusiuosius, kuriais pasitikite.
Nepaisant to, ar smurtas yra fizinis, ar emocinis, ar seksualinis, bet kuris iš jų turi būti sustabdytas. Svarbu, kad vaikas matytų, jog į jo jausmus ir prašymus reaguojama rimtai, ir kad suaugusieji pasiruošę padėti. Pasikalbėkite su vaiku apie tai, ką jis patyrė, įvardykite, kad smurtas nėra priimtinas ir kad pagalba visada yra pasiekiama. Taip pat būtina informuoti atsakingus suaugusiuosius apie įtartiną elgesį, nes tik kartu galima užkirsti kelią tolesniam skriaudimui.
Specialūs patarimai ikimokyklinio amžiaus vaikams ir paaugliams
Ikimokyklinukai ir pradinių klasių vaikai gali neturėti žodžių aiškiai išreikšti smurtą, tad klausimai turi būti paprasti ir aiškūs, vengiant sudėtingų terminų. Atviro tipo klausimai, į kuriuos galima atsakyti „taip“ arba „ne“, dažnai nėra naudingiausi; geriau naudoti uždarus klausimus. Paaugliai turi daugiau žodžių ir gebėjimą kalbėtis apie emocijas, tačiau vis tiek svarbu būti tolerantiškiems ir konstruktyviems, skatinti jausmų išreiškimą ir paaiškinimus. Jei vaikas ar paauglys nori išsipasakoti, bet bijo ar jaučia gėdą, svarbu suteikti saugią aplinką ir anonimiškumą, pavyzdžiui, per Vaikų liniją ar kitus anoniminius kanalus.
Duomenys ir priemonės saugumui užtikrinti
Kiekvienas žmogus turi teisę į saugią aplinką. Jei šeimoje vienas iš tėvų smurtauja prieš kitą arba stebintį vaiką, ir toks elgesys kartojasi, tai laikoma smurtu ir reikalauja rimtų veiksmų. Pakitusiam vaikų gerbūviui reikia koordinuotų pastangų: gydytojai, mokytojai ir kiti specialistai gali atpažinti ženklus ir padėti. Svarbu, kad suaugusieji būtų pasiruošę ginti vaiką, suteikti pagalbą ir sugestijas, bei įtraukti kompetentingas institucijas, kai reikia.
Tekstiniai iššūkiai paaiškinant riziką ir sprendimus
Turėdami šiuos aspektus, galime kurti prevencijos programą: ugdymas apie kūno privatumą nuo ankstyvo amžiaus, aiškių ribų nustatymas, emocinės paramos teikimas, kovą su bet kokiu smurtu ir pagalbos kanaliniai teikimai. Svarbu įtraukti tėvus, mokytojus ir bendruomenę į nuolatinį dialogą apie saugumą ir gerovę vaikams. Emocinis palaikymas ir tinkama įsitraukimo struktūra gali sumažinti smurto riziką ir užtikrinti, kad vaikai jaustųsi saugūs ir gerbiami.
Taip pat skaitykite: Psichologinio smurto požymiai ir apibrėžimas
| Kategorija | |
|---|---|
| Fizinė prievarta | Pliaukštelėjimas, mušimas, spyriai ir kt. |
| Emocinė prievarta | Žeminimas, įžeidinėjimai, gąsdinimas |
| Seksualinė prievarta | Prisilietimai, verčiant liesti, nuotraukos/filmai |
| Nepriežiūra | Nesuteikti maisto, drabužių, gydymo, saugios aplinkos |
Vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai bei policija yra atsakingi už pagalbą ir apsaugą. Svarbu, kad visuomet būtų teikiama pagalba, palaikymas ir supratimas vaikams, kurie patiria bet kokio pobūdžio smurtą. Jei esate pasirengęs padėti, kalbėkitės su vaikais, atkreipkite dėmesį į jų jausmus ir nebauskite už pranešimą - taip skatinama pasitikėti ir kreiptis pagalbos tinkamu metu.
Taip pat skaitykite: Pagalba seksualinio smurto aukoms
tags: #smm #smurtas #pries #vaikus #rekomendacijos