Socialinė sanglauda susijusi su socialine integracija ir socialiniu solidarumu, jai būdinga demokratija, nuomonių pliuralizmas, nėra socialinės atskirties, nelygybės. Jungtinės Tautos 2007 socialinę sanglaudą apibrėžė kaip bandymą didinti daugiakultūriškumą, plėsti informacinę visuomenę ir skleisti demokratines idėjas siekiant sukurti socialinio ir pilietinio dalyvavimo sistemas ir mechanizmus.
Europos Taryba 2008 socialinę sanglaudą apibrėžė kaip visuomenės gebėjimą užtikrinti savo narių gerovę mažinant skirtumus ir išvengiant susiskaldymo. Toks apibūdinimas siejamas su pilietinių ir socialinių teisių įgyvendinimu, gerovės ekonominiu lygiu ir galimybėmis dalyvauti visuomeninėje veikloje. Globalizacijos priešininkai socialinę sanglaudą kartais laiko siektinu visuomenės raidos idealu.
Pasak prancūzų sociologų M. Forsé ir M. Parodi, socialinė sanglauda atskleidžia visuomenės tikrovę (ekonominis ir socialinis lygmuo) ir idealą - gerai sutvarkytą visuomenę (normatyvus ir etinis lygmuo) piliečių akimis. Socialinė sanglauda grindžiama socialinių vertybių bendrumu, pasitikėjimu, glaudžiais socialiniais ryšiais, tapatumu ir tapatinimusi su vieta. Socialinės sanglaudos sąvokos klasikinė interpretacija siejama su É. Durkheimo (Prancūzija) darbo pasidalijimo visuomenėje analize.
Anot É. Durkheimo, pavienio individo tam tikros funkcijos atlikimas daro visuomenės narius priklausomus vienus nuo kitų, o šios priklausomybės padarinys - mechaninio ar organinio solidarumo formos. Struktūrinio funkcionalizmo atstovai socialinės sanglaudos kūrimąsi aiškina tam tikras funkcijas priskirdami pavieniams socialiniams veikėjams. Darniai atliekamos šios funkcijos kuria socialinę sanglaudą. Konflikto teorijos požiūriu, socialinė sanglauda yra beveik neįmanoma, nes konfliktas yra tvarką visuomenėje ardanti galia, o siekiant, kad socialinė sanglauda būtų įmanoma, konfliktas turi būti kontroliuojamas.
Socialinė sanglauda dažnai siejama su socialiniu kapitalu ir jo reikšme visuomenei. Teigiama, kad kuo didesnis (su tam tikromis išlygomis) socialinis kapitalas, tuo didesnė socialinė sanglauda, ir atvirkščiai. Socialinės sanglaudos samprata priklauso nuo šalies plėtros lygio.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Pasak Jungtinių Amerikos Valstijų edukologo ir politologo S. P. Heynemano, buvusiose socialistinėse valstybėse socialinė sanglauda neegzistavo, nes šių šalių visuomenės struktūra buvo grindžiama tironija. Ekonomiškai išsivysčiusiose Vakarų šalyse socialine sanglauda siekiama išvengti socialinės atskirties, sukurti visus individus ir grupes vienodai įtraukiančią visuomenę, ją apsaugoti nuo globalios ekonomikos išorinių sukrėtimų. Besivystančiose šalyse apie socialinę sanglaudą diskutuojama naujų vertybių ir tapatumo, veiksmingų įstatymų, teisinės valstybės, naujų institucijų kūrimo aspektu.
Europos Sąjungos vaidmuo socialinės sanglaudos stiprinime
Europos Sąjunga (ES) ypač pabrėžia socialinės sanglaudos svarbą. Jos socialinės sanglaudos politikos tikslas yra šalių narių socialinė ir ekonominė integracija siekiant mažinti socialinės ir ekonominės plėtros skirtumus. Socialinės sanglaudos kūrimo pagrindinė priemonė - socialinė ir regioninė politika (struktūrinė parama šalims ir kitos finansinės priemonės).
ES sanglaudos politikos įgyvendinimo pradžia laikoma 1988, kai buvo atlikta pirmoji svarbi struktūrinės politikos reforma, po kurios sanglaudos politika pradėta formuoti nebe nacionaliniu, o ES lygiu. 1992 Maastrichto sutartimi ekonominė reabilitacija ir socialinė sanglauda įtvirtinta kaip ES vienas pagrindinių tikslų, įkurtas Sanglaudos fondas. Vėliau įkurtas Europos socialinės sanglaudos komitetas.
Pabrėžiama, kad socialinė sanglauda yra konkurencingos ir žiniomis pagrįstos ekonomikos pagrindas, socialinę sanglaudą garantuoja užimtumo skatinimas, konkurencingumas, išlaidų moksliniams tyrimams ir inovacijų plėtrai didinimas, aplinkosaugos įsipareigojimai.
Sanglaudos politika - tai Europos Sąjungos politikos iniciatyvų visuma, skirta sumažinti skirtumus tarp atskirų ES regionų bei mažiausiai išsivysčiusių regionų atsilikimą. Sanglaudos politika savo esme yra nukreipta į ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos skatinimą. Sanglaudos politikos programoms ir projektams finansuoti pasitelkiami Europos struktūriniai ir investicijų fondai (t.y. Europos regioninės plėtros fondas, Europos socialinis fondas, Sanglaudos fondas ir kt.).
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Sanglaudos fondas įkurtas 1994 metais, jo tikslas - stiprinti Europos Sąjungos ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą, skatinant darnų vystymąsi. Parama skiriama valstybėms, kurių bendrasis nacionalinis produktas (BNP) vienam gyventojui yra mažesnis nei 90 proc. 2021-2027 metų laikotarpiu finansinė parama yra skirta 15 valstybėms, įskaitant Lietuvą. Šiam laikotarpiui Sanglaudos fondui numatyta 42,6 mlrd. eurų.
Pavyzdžiui, Fondo lėšomis buvo finansuojami pagrindinių kelių, pavyzdžiui, „Via Baltica“ magistralės modernizavimas. Europos Sąjungos (ES) finansavimo galimybių portalas siūlo daugybę atvirų kvietimų projektų paraiškoms teikti. Šie projektai apima įvairias sritis - nuo mokslo ir inovacijų iki infrastruktūros bei švietimo.
Analizuojant paskutinius ES kvietimus teikti paraiškas, matyti aiškios tendencijos: aktyviausios šalys yra tokios, kaip Vokietija, Prancūzija, Nyderlandai, Italija bei Ispanija. Šios valstybės išnaudoja tiek tiesioginio finansavimo programas, kaip „Horizontas Europa“, „Erasmus+“, tiek regioninius fondus, tokius kaip Sanglaudos fondas.
Lietuva, kaip ES narė, turi visas galimybes prisijungti prie šių programų. Tačiau dažnai šios galimybės lieka neišnaudotos dėl informacijos trūkumo, nepakankamo pasirengimo ar menko bendradarbiavimo su tarptautiniais partneriais. Europos Sąjunga šiandien yra pilna galimybių, o Lietuvai - tai šansas žengti į priekį, investuojant į inovacijas, mokslą bei technologijas.
ES Sanglaudos fondų paskirstymas 2021-2027 m. laikotarpiui
| Fondas | Tikslas | Prioritetai |
|---|---|---|
| Europos regioninės plėtros fondas (ERPF) | Skatinti subalansuotą ekonominę ir socialinę plėtrą regionuose | Inovacijos, parama mažoms ir vidutinėms įmonėms, skaitmenizacija, aplinkosauga |
| Europos socialinis fondas (ESF+) | Gerinti užimtumo galimybes, skatinti švietimą ir socialinę įtrauktį | Mokymasis visą gyvenimą, socialinė įtrauktis, kova su skurdu |
| Sanglaudos fondas (SF) | Remti aplinkosaugos ir transporto infrastruktūros projektus mažiau išsivysčiusiose šalyse | Transporto infrastruktūra, atsinaujinanti energetika, vandens valymas |
Socialinė ekonomika ir socialinis verslas
Šiandieninė ekonomika apima tris atskiras sritis: privatų sektorių, viešąjį sektorių ir socialinę ekonomiką (angl. social economy). Socialinę ekonomiką sudaro fondai, ne pelno siekiančios organizacijos, kooperatyvai, asociacijų ir kitų aktyvių piliečių ir savanorių grupės, siekiančios pasitarnauti visuomenei ir ją transformuoti tiek socialiniu, tiek ekonominiu atžvilgiu. Dažniausiai jų valdymo modelis grindžiamas solidarumo ir savitarpiškumo principais, remiantis demokratišku visų narių balsavimu, kai „vienas žmogus turi vieną balsą“.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Socialinė ekonomika sudaro 10 proc. Socialinė ekonomika įdarbina daugiau nei 11 milijonų darbuotojų arba 4,5 proc. Socialinio verslo organizacijos yra socialinės ekonomikos dalis. Jos veikia siekdamos visuomenei naudingų tikslų (socialinių, visuomeninių ar aplinkosauginių) ir nėra susikoncentravusios vien į pelno maksimizavimą.
Tokie verslai dažnai taiko novatoriškus principus kurdami produktus arba paslaugas ar organizuodami savo darbą bei gamybą. Socialinis verslas gali veikti įvairiom formom, tačiau nuo tradicinio verslo modelio skiriasi tuo, kad pirminė jo misija yra socialinis poveikis ir nauda visuomenei - opių socialinių problemų arba rinkos nepakankamumo mažinimas ar švelninimas - o ne akcininkų pelno maksimizavimas, todėl didžioji dalis uždirbto pelno pirmiausiai naudojama socialinių tikslų įgyvendinimui, t. y.
Socialinė inovacija (angl. social innovation) - tai naujų socialinių idėjų vystymas, veikiančių novatoriškų metodų ir praktikų iš kitų sektorių perkėlimas ir įgyvendinimas (produktai, paslaugos, mechanizmai), siekiant patenkinti socialinius poreikius, spręsti įsisenėjusias socialines bei aplinkosaugines problemas bei kurti naujus socialinius ryšius ir bendradarbiavimą. Socialinių inovacijų rezultatas yra modernių (naujų), dažnai netradicinių sprendimų suradimas. Šių inovacijų paplitimą paskatino informacinės technologijos ir pasikeitęs įtakos balansas pavienio asmens (vartotojo) naudai.
Socialinė įmonė yra vienas iš socialinio verslo modelių (užimtumo modelis), kurio socialinė misija yra sukoncentruota į užimtumo galimybių kūrimą socialinės atskirties grupėms priklausantiems asmenims - nedirbantiems neįgaliesiems, ilgalaikiams bedarbiams, asmenims, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus likę ne daugiau kaip penkeri metai, vienišoms motinoms arba tėvams, grįžusiems iš laisvės atėmimo vietų asmenims.
Trūkumas ir alternatyviosios išlaidos | Ekonomikos paaiškinimas
Lietuvos socialinės politikos modelis
Koks socialinės raidos modelis turėtų būti sukurtas Lietuvoje ir Europoje? Kaip jį galima būtų apibrėžti? Ar galima susitarti dėl bendrų, daugumai visuomenės priimtinų tokio modelio savybių? Ar galima tikėtis politikų ir visuomenės palaikymo kuriant ir įgyvendinant tokį modelį?
Lietuvos „minimalios gerovės“ modelis formuojasi prieštaringoje aplinkoje, o paskutinieji žingsniai Sodros reformos kelyje ir dosnių motinystės (tėvystės) išmokų patvirtinimas liudija, kad Lietuva ne taip greitai paseks liberalaus-marginalinio modelio kūrimo kryptimi, kaip autorius teigė prieš kelerius metus, kurį laiką išliks mišri, „persidengianti“ sistema, nors globalizacijos ir liberalizacijos tendencijos išlieka stiprios.
Liberalizacijos tempų sumažėjimą patvirtina ir stacionarinių socialinių paslaugų poreikio sustiprėjimas, o nestacionarinių paslaugų sumažėjimas 2011 metais. Norint įvertinti, kokios socialinės politikos reikia Lietuvai, pirmiausia turėtume pabandyti apibrėžti tuos socialinės politikos principus, kurie daro socialinę politiką pažangią. Nesusitarus dėl pažangos kriterijų, visos kalbos apie tolesnio vystymosi kryptis neturės pagrindo ir dar labiau supainios.
Pažangi socialinė politika siekia sustiprinti sveiką bendruomenės funkcionavimą, nors individuali gerovė yra svarbi, ji prasideda arba baigiasi ne tuo. Jos svarbiausias tikslas - sudaryti sąlygas kuo harmoningesnei integracijai bendruomenėje. Harmoningai ir sveikai integracijai bendruomenėje yra reikalinga socialinė įterptis. Visi bendruomenės nariai turi turėti užtektinai išteklių, kad galėtų dalyvauti normaliame bendruomenės gyvenime. Turi būti ekonominiai resursai, kad būtų įmanoma palaikyti normalų gyvenimo lygį, ir politiniai resursai dalyvauti demokratiškai priimant sprendimus.
Pažangios socialinės politikos etika turėtų būti tokia, kad kiekvienas bendruomenės narys jaustų ryšį su „nesėkmingais“ bendruomenės nariais ir norėtų padėti tiems, kurių poreikiai yra nepatenkinti. Greiti šiuolaikiniai ekonominiai ir socialiniai pokyčiai daugeliui gyventojų destabilizuoja gyvenimo sąlygas. Jie sudaro kupinas įtampos ir anomines gyvenimo sąlygas, įskaitant staigų nedarbo ir skurdo padidėjimą. Jie disorientuoja ir sustabdo nusistovėjusią gyvenimo rutiną bei pažangą ir pažeidžia socialinį stabilumą.
Pažangi socialinė politika siekia rūpestingo planavimo dėka nukreipti ekonominius ir technologinius pasikeitimus kenksmingų anominių pasekmių sumažinimo linkme. Socialinė lygybė ir skurdo mažinimas yra susiję tikslai, nes jie skatina socialiai stabilią ir integruotą bendruomenę. Kadangi neturtingųjų statusas trukdo asmenims normaliu būdu dalyvauti bendruomenės veikloje dėl ekonominių išteklių stokos, skurdo sumažinimas turi būti pirmutinis „socialiai įtraukiančios“ politikos tikslas. Šiame kontekste skurdui, skurdo riboms ir skurdo sumažinimui geriau naudoti santykinius, o ne absoliučius matavimo rodiklius.
Gyvybinių prekių ir paslaugų paskirstymas pagal poreikį, o ne kaip prekes - tokių kaip sveikatos apsauga, aprūpinimas maistu, švietimo paslaugos ir parama būsto išlaikymui, dėl nelygios perkamosios galios yra žmonijos vystymosi pažangos rodiklis. Kuo visuomenės turi daugiau sąmoningumo dekomodifikuoti svarbiausių prekių ir paslaugų paskirstymą, tuo jos gali labiau pagerinti individualią ir visuomeninę gerovę. Dekomodifikacijai reikia adekvataus ekonominės bazės produktyvumo.
Kuo didesnis produktyvumas, tuo didesnę ekonominę vertę galima paskirstyti ir tiems gyventojams, kurie ekonomiškai negali būti produktyvūs, vartojimą palaikyti vidutiniško lygio, kaip, pvz., vaikams, neįgaliesiems ir pagyvenusiems asmenims. Kartu yra reikalingi sąmoningumo pokyčiai, įskaitant socialinio solidarumo etikos sustiprinimą, kad ekonomiškai produktyvūs ir sėkmingi asmenys nesiektų „privilegijuoto vartojimo“ kaip atlygio arba teisių užtikrinimo.
Savo pačia esme progresyvus apmokestinimas yra pajamų perskirstymo variklis siekiant lygybės. Jis leidžia valstybėms perskirstyti pajamas nuo privilegijuotųjų per mokesčiais remiamas socialines programas mažiau privilegijuotoms klasėms. Progresyvus apmokestinimas ne tik pagerina mažiau privilegijuotųjų padėtį. Jis taip pat pagerina privilegijuotųjų padėtį, nes padidina mažiausiųjų pajamų grupių paklausą, kuri pagerina prekių cirkuliaciją.
Turi būti siekiama „aktyvios“, o ne „pasyvios“ socialinės politikos, nes „pasyvioji“ politika stigmatizuoja socialinių išmokų gavėjus, atitraukia juos nuo aktyvios darbo paieškos ir dezintegruoja. Socialinės reintegracijos lygis turi tapti lemiamas įvertinant socialinio administravimo ir viešųjų institucijų efektyvumą ir veiksmingumą, jam turi būti sutelktas centrinės ir vietinės valdžios prioritetas ir kontrolė.
Socialinį įgalinimą sudaro atskirų asmenų arba kolektyvinės galimybės priimti (galutinius) sprendimus ir patiems, o ne aplinkybėms veikti savo gyvenimą. Viešoji valstybės valdžia yra logiška bendruomenės ryšių sustiprinimo instituscija. Ji susideda iš tokių institucijų, kurios visos priklauso žmonėms arba bendruomenei. Daliniai interesai motyvuoja visas kitas institucijas - įskaitant privataus verslo, privačios labdaros ir nevyriausybines organizacijas.
Tiktai valstybė turi potencialą, kurį gali motyvuoti visos visuomenės interesai. Tai yra teisinga net ir laisvosios rinkos propagavimo atveju, kai stengiamasi menkinti tinkamą vaidmenį valstybinių institucijų, kurios sprendžia socialines problemas, pasitelkdamos tinkamas socialines programas. Iš tiesų valstybė dažnai yra tarnavusi daliniams interesams ir neatstovaudavo visiems žmonėms. Tam, kad valstybė išvystytų savo potencialą, ji turi būti iš esmės demokratizuota.
Europos gerovės modeliai
Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto dekanas doc. Europoje realiai egzistuoja keli gerovės modeliai: anglosaksiškas liberalus-marginalinis Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, kontinentinės Europos korporatyvinis-konservatyvus Prancūzijoje, Vokietijoje, Beneliukso šalyse, Austrijoje, Šiaurės Europos universalus - socialdemokratinis Skandinavijoje ir Suomijoje, Pietų Europos korporatyvinis-klientelistinis Viduržemio jūros šalyse ir Rytų Europos korporatyvinis-klientelistinis buvusiose Sovietų bloko šalyse (išskyrus Baltarusiją).
Europos socialinis modelis nėra unitarinė koncepcija, bet vertybių, požiūrių ir aspiracijų samplaika, besiskirianti tarp Europos valstybių. Esminį vaidmenį palaikant tokią sistemą turi vaidinti socialiniai partneriai, profsąjungos ir kitos organizacijos, kurios rūpinasi darbuotojų teisėmis. Kiekvienas iš aukščiau paminėtų bruožų turi būti suderintas su bendra ekonomine gerove ir darbo vietų kūrimu.
Europos socialinis modelis yra apibendrinantis vertybių „tinklas“: plačiai dalinamasi rizika visuomenėje, apribojima nelygybė, kuri gali grasinti socialiniam solidarumui, kuriama labiausiai pažeidžiamųjų apsauga, atliekant socialinę intervenciją, skatinamas konsultavimasis, o ne konfrontacija ekonomikoje, sukuriamas plačių socialinės ir ekonominės pilietybės teisių „tinklas“.
Viešųjų paslaugų perdavimas ir jo įtaka socialinei sanglaudai
Viešąsias paslaugas dažnai teikia biudžetinės ir viešosios įstaigos, valstybės ar savivaldybių kontroliuojamos įmonės tam, kad patenkintų visuomenės narių poreikius socialinės, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitose srityse. Į klausimą, koks paslaugų perdavimo tikslas, galima atsakyti taip - paslaugų perdavimu siekiama dvejopo rezultato: didesnio teigiamo viešųjų paslaugų poveikio ir sumažėjusių jų teikimo kaštų.
Gretutinis tokio viešųjų paslaugų perdavimo tikslas taip pat yra skatinti verslumą Lietuvoje, kurio lygis šiuo metu yra nepakankamas. Labai svarbu skatinti socialinį verslumą, kadangi mūsų šalyje pradeda formuotis socialinė ekonomika bei socialinio pirkimo kultūra, kai pirkėjai vienu metu gali gauti dvigubą naudą - prekę ar paslaugą, kurios jiems reikia, ir žinojimą, kad prisideda prie konkrečios socialinės problemos sprendimo.
Atitinkamai ir verslininkai vis dažniau siekia savo veikla ne tik susikurti asmeninę gerovę, bet ir panaudoti savo verslumo gebėjimus visuomenės naudai. Valstybei ir savivaldai tai reiškia, kad problemų įvardijimas, joms spręsti pritaikytų paslaugų poreikio planavimas, paslaugų pirkimas ir jų poveikio stebėsena tampa veiksmingesnė strateginių planų įgyvendinimo priemone, įgalinančia kasdieniais darbais pasiekti gilesnių arba daugiau visuomenės narių apimančių pokyčių.
Svarbu todėl, kad norime geresnės ateities savo visuomenėje. Norime, kad jauni ir kūrybingi žmonės neišvažiuotų, o išvykę - grįžtų kurti savo ateitį Lietuvos miestuose, miesteliuose ir kaimo bendruomenėse. Tam neužtenka tikėjimo, kad gali prisidėti prie savo krašto ateities. Tam reikia kokybiškų viešųjų paslaugų, gerų mokyklų ir vaikų darželių, glaudžiais tarpusavio saitais susijusių savitarpio pagalbos tinklų bendruomenėse bei valstybės ir savivaldybės institucijų pasirengimo įtraukti ir sutelkti savo piliečius bendriems tikslams.
Jei su gyventojų skaičiaus mažėjimu, ilgainiui gilės socialinės aplinkos erozija, tai tiesiogiai paveiks ir verslo aplinką. Svarbu ir dėl kitos priežasties: demografijos. Visuomenei senstant, socialinių paslaugų poreikis tik didės, reikalaudamas vis didesnės dalies savivaldybių biudžetų lėšų.
Veiksmingų viešųjų paslaugų sukūrimas nėra įmanomas be nevyriausybinių organizacijų, verslo, bendruomenių ir jas jungiančių asociacijų, pvz., vietos veiklos grupės, lygiaverčio įsitraukimo. Tam, kad suprastume, kas veikia, o kas neveikia, reikės improvizuoti ir rizikuoti. Reikės įvairovės ir alternatyvų, konkurencijos ir nesėkmių.
Analizuodami kitų šalių gerąją patirtį 2019 metais VšĮ „Versli Lietuva” parengė Viešųjų paslaugų perdavimo gidą.
tags: #socialines #sanglaudos #pavyzdziai