Fotografija - amžinos istorijos įrodymas. Užfiksuotas vaizdas leidžia kolekcionuoti žmonijos kultūros ir socialinių įgūdžių raidą, politinius ir ekonomikos įvykius, žmonių evoliuciją, technologijų kaitą. Nuotraukos, kaip įrodymas ar pavyzdys, yra naudojamos edukaciniame procese. Šiuo metu itin plačiai nagrinėjami socializacijos, tradicijų puoselėjimo klausimai. Vis kyla diskusijų apie žmogiškąsias vertybes ir kaip jas perteikti vaikams, sparčiai tobulėjančių technologijų ir vizualizacijos pilname pasaulyje.
Vaikai vis sunkiau socializuojasi visuomenėje, todėl pati gyvenime daug laiko praleidžianti fotografuodama I. Vaitkevičiūtė nusprendė ištirti vaikų pozityviosios socializacijos procesą, vykstantį per vizualizaciją - šeimos fotografiją - ir išsiaiškinti, kaip vizualinė komunikacija gali padėti vaikams lengviau socializuotis visuomenėje.
Tėvai turėtų skirti daugiau laiko šeimos fotoalbumų peržiūrai su vaikais - išsiaiškino fotografė, Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) studentė Indrė Vaitkevičiūtė. Mergina atliko tyrimą, kurį aprašė savo bakalauro darbe. Tėvams fotoalbumų peržiūra yra dar viena galimybė savo vaikams skirti daugiau laiko. Žiūrint į fotoalbumuose saugomas nuotraukas galima analizuoti ne tik socialinius, bet ir fiziologinius šeimos pokyčius, kurti artimesnį tarpusavio santykį.
Tėvai, su jaunaisiais šeimos nariais analizuodami nuotraukas, gali atskleisti savo jausmus, fotografijose užfiksuoto momento išgyvenimus. Taip kuriamas artimesnis santykis tarp šeimos narių. Šeimos fotografija yra būdas vizualiai, nepriklausomai nuo laiko, informuoti giminės ar šeimos narius apie vykstančius pokyčius, svarbius įvykius šeimoje. Nuo tada, kai atsirado, fotografija yra labai pažengusi. Žmonijos gyvenimo kasdienybėje ji labai svarbi.
Studentė atkreipia dėmesį, kad greitai besivystančiame pasaulyje dėl laiko trūkumo didelė dalis socializacijos ir edukacijos vyksta per vizualiąją komunikaciją. LEU studentės tyrime dalyvavo 14-18 metų vaikai. Tiriant buvo domimasi ir apie fotografavimo tradicijas šeimoje, kiek fotografija turi įtakos santykiams ir socializacijai. Informantų mergina prašė apibūdinti jausmus ir emocijas, kurios dažniausiai įamžinamos jų šeimos fotografijose, nupasakoti, kokius jausmus užfiksuotos akimirkos kelia jiems patiems.
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
Fotografija labiausiai akcentuojama kaip svarbių akimirkų įamžinimo forma ir šeimos ar kitų artimų bendruomenės narių fiziologinių pokyčių įamžinimas. „Kai kalbėjausi su vaikais, dauguma teigė, kad svarbiausia yra tai, jog galima išsaugoti užfiksuotas akimirkas, kurios yra svarbios, jas turėti ir išsitraukti tada, kai labiausiai to nori. Šeima yra artimiausia socialinė aplinka, po jos eina mokykla, kuri taip pat yra paminėta informantų atsakymuose.
„Įdomu tai, kad interviu metu visi teigė, jog žiūrėjimas į fotografijas kelia prisiminimus. Du vaikai pasakojo, jog su savo šeimos nariais peržiūrinėdami fotografijas kalbasi apie įvykusius nuotykius, prisimena gražias akimirkas. Apklaustieji pasakojo, jog įdomiausia stebėti savęs ir tėvų fiziologinius pokyčius, o fotografijų peržiūra yra lyg tam tikra tradicija“, - pasakoja I. Keli informantai pasakojo, jog mokykloje mokytojai šeimos fotografijų analizę naudoja kaip metodą istorijos pamokose. Du tiriamieji teigė, jog fotografijomis su bendraamžiais nesidalija, į jas žiūri vieni arba su savo šeima.
Informantų paklausus apie puoselėjamas šeimos vertybes, penki iš jų teigė, jog apie senelius ar kitus giminaičius kalbasi su tėvais dažnai, o fotografijos puikiai padeda iliustruoti pasakojimus, susipažinti su giminaičiais. „Taigi šeimos fotografija padeda ne tik iliustruoti tuos, apie kuriuos pasakojama, tačiau ir byloja apie tam tikrus šeimos vertybių aspektus. Šeimos nariai mezga santykį ir su tais, kurie yra mirę. Pasakojamos istorijos ne tik apie save, bet ir anksčiau gyvenusius žmones, lyginama su dabartiniu gyvenimu. Išsaugojamos vertybės, šeimoje vyraujančios tradicijos. Tai rodo, jog ne tik šeimos santykiai, bet ir fotografijos padeda fiksuoti šeimos modelį, žmonių skaičių, santykius, pokyčius.
I. Vaitkevičiūtė atkreipia dėmesį, kad pasiteirauti apie mėgstamiausias fotografijas, vaikai mielai dalijosi mintimis. „Trys pašnekovai pasakojo apie fotografijas, kuriose yra įamžinti su savo mama, tėčiu ar visa šeima. Vaikai pasidalijo savo jausmais, kuriuos iliustravo fotografijos. Paklausus, kokios priežastys lemia tai, jog šios fotografijos jiems yra pačios mieliausios, vaikai įvardijo gerus santykius su tais asmenimis, su kuriais yra įamžinti pasirinktose nuotraukose“, - pasakoja tyrėja. Jos nuomone, tai rodo, jog fotografijos atspindi vyraujančias emocijas, šeimos narių santykių tvirtumą, ilgesingą nuotaiką. Pačios fotografės šeimoje nuotraukos yra saugojamos fotoalbumuose ir perduodamos iš kartos į kartą.
„Turime sukaupę kelių šeimos kartų fotografijų. Kai buvau mažesnė, kartu su šeima fotografijas žiūrėdavome tikrai labai dažnai, tėvai pasakodavo isorijas, susijusias su nuotraukomis, o kai pati pradėjau domėtis fotografijomis, analizuodavau ir analizuoju jas viena. Įdomiausia yra tai, kad fotografijos saugo labai daug informacijos, susijusios su visa mano gimine: fiziniai panašumai, mada, šeimos modelio suvokimas ir perdavimas. Fotografija mergina susidomėjo dar mokykloje, tačiau mėgėjiškai. Pradėjus studijuoti LEU socialinę pedagogiką, dar pirmame kurse žymus fotografas Vaidotas Grigas, LEU studentams dėstantis vizualinės komunikacijos kursą, pastebėjo talentingą studentę ir paskatino ją fotografija užsiimti profesionaliai. Doc. V. Grigas buvo ir I.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Nuotraukos, kaip įrodymas ar pavyzdys, yra naudojamos edukaciniame procese, tačiau mokyklos bendruomenei - vadovams, socialiniams ir kitiems pedagogams - I. Vaitkevičiūtė patartų dirbti vieningai. Fotografijos analizės ar fototerapijos metodus reikėtų taikyti sprendžiant problemas. Šie būdai sudarytų dar vieną galimybę padėti vaikui pozityviai socializuotis bendruomenėje. „Fototerapijos metodas padėtų vaikui atskleisti savo jausmus ir išgyvenimus.
Vaikų smegenys iki penkerių metų patiria itin spartų augimo šuolį - per trumpą laiką iš besiseilėjančių kūdikių jie pavirsta į mokyklai pasirengusius vaikus. Todėl itin neramu, kad vis daugiau šio amžiaus vaikų patiria milžinišką „internetinio smegenų irimo“ poveikį, trikdantį lemiamą vystymosi laikotarpį, kaip rodo analitinė Jungtinės Karalystės Socialinio teisingumo centro (CSJ) ataskaita.
Viena mokytoja, cituojama CSJ ataskaitoje, pasakojo, kad jos klasėje yra du vaikai, kurie fiziškai negali išsėdėti ant kilimėlio dėl silpnų pilvo raumenų. Vieni tyrimai atskleidžia, kad vaikai patiria nerimą ir miego sutrikimus dėl nuolat stebimų žemos kokybės vaizdo įrašų ir kitokio turinio socialiniuose tinkluose. „Šimtai tūkstančių vaikų iki penkerių metų jau naudojasi socialinių tinklų platformomis ir vartoja turinį, skirtą suaugusiųjų dėmesio pritraukimui, nors dar nemoka skaityti. Tyrimas parodė, kad maždaug vienas iš penkių 3-5 metų amžiaus vaikų yra savarankiškai išbandęs naudojimąsi socialiniais tinklais. Ta pati ataskaita atskleidė, kad 37 proc. tėvų prisipažino, jog jų 3-5 metų vaikai turi prieigą prie socialinių tinklų, nors prieš trejus metus šis rodiklis siekė 29 proc. CSJ skaičiavimais, tai reiškia apie 814 tūkst.
Vaikų nerimo sutrikimas atsėlina tyliai ir dažnai įsėda visai nejučia. Jei laiku nepastebimas ir nesuteikiama pagalba, gali pasilikti ilgai, kartais net visam gyvenimui sukeldamas skaudžių pasekmių. Pagal 29-ių tyrimų metaanalizę, paskelbtą 2022 m. Amerikos žurnale „JAMA Pediatrics“, po koronaviruso pandemijos planetoje su nerimo simptomais kovoja (lyginant su 2012 m. duomenimis) beveik dvigubai daugiau - net 20,5 proc. - vaikų ir paauglių.
AGNĖ KARALIŪTĖ klinikinės vaikų psichologijos magistrą baigė Kembridžo ARU universitete. Anglijoje dirbo specialioje mokykloje ir autizmo centre, rašė kursinį darbą apie generalizuoto nerimo sutrikimą. Psichologė sako, kad nerimas yra natūraliai kylanti organizmo reakcija į gresiančią nelaimę dėl konkrečios arba įsivaizduojamos baimės. Garsi amerikiečių vaikų ir paauglių psichiatrė Mona Potter yra pasakiusi: „Savaime nerimas nėra blogas - jis gali netgi motyvuoti arba padėti išvengti tam tikrų pavojų, jeigu yra trumpalaikis. Problema atsiranda tada, kai nerimas paleidžiamas iš rankų ir už mus priima sprendimus, kurie nebėra naudingi - galbūt net paralyžiuojantys.
Taip pat skaitykite: Kaip užkirsti kelią savižudybėms vaikų namuose
Nerimo sutrikimai gali paveikti vaiko elgesį ir emocijas.
Kaip atpažinti vaikų nerimo sutrikimą?
Pasak A. Karaliūtės, dažniausi nerimo sutrikimo simptomai: nuolatos pasikartojantis nerimastingas vaiko elgesys (greitas išgąstis, dažnas verksmas, pyktis), prasta miego kokybė, sunkus prabudimas, taip pat galvos, pilvo skausmai (somatiniai simptomai). Šis sutrikimas gali būti paveldimas, jį gali lemti temperamentas, charakterio bruožai, įgimtas jautrumas. Sudėtingose situacijose vaikas dažnai prisiima suaugusiojo vaidmenį, nes nežino, kaip elgtis, arba lieka nuošalyje. Mažyliai dažnai patiria atsiskyrimo nerimą, kai nenori eiti į darželį, labai skausmingai atsisveikina su tėvais, ilgai verkia.
Dažnai vaikai turi stiprią gamtos stichijų ar reiškinių, socialinių situacijų baimę, sudėtingą požiūrį į aplinkinius, tarpusavio bendravimo sunkumų, nesėkmės ar suklydimo baimę, stipriai išreikštą pavydą kitiems. Neretai vaikų nerimavimą paveikia ir socialiniai tinklai. Jeigu paauglys turi generalizuotą nerimo sutrikimą, jis jaudinasi dėl pačių įvairiausių dalykų (pažymių, šeimos, draugų, laisvalaikio). Tokie vaikai yra pernelyg griežti sau, siekiantys tobulumo. Dabar dažnai girdima ir apie vaikų patiriamas panikos atakas. Jei nerimas jaučiamas ilgą laiką ir nėra žinoma, dėl ko, tokia būsena gali sukelti panikos atakas. Tačiau jos gali įvykti dėl begalės skirtingų priežasčių - tai nebūtinai yra tik nerimo pasekmė.
Panikos atakos metu tam tikri sensoriniai veiksniai paveikia elgesį, norisi pabėgti nuo nepalankios situacijos, nepavyksta valdytis, greitai plaka širdis, prakaituoja delnai ir t. Jeigu panikos priepuoliai kartojasi 2-3 kartus per mėnesį, vertėtų reaguoti į šią situaciją rimtai. „Dažnai tėvai neatpažįsta arba ignoruoja pirmuosius stipraus vaiko nerimavimo ženklus - jei jis nenori eiti į mokyklą, vadinasi, tiesiog tingi. Nesistengiama išsiaiškinti, o kodėl jis iš tikrųjų taip elgiasi - gal jam sunku mokytis, jis nesutaria su mokytojais ar vaikais, gal iš jo tyčiojamasi? Todėl itin svarbu su vaiku kalbėtis apie viską, ypač jei jis labai jautrus.
Visai neseniai tikru skandalu virto fiasko patyrę tarpiniai vienuoliktokų žinių patikrinimai. Jau keletą pastarųjų metų kalbama, kad kai kurių egzaminų užduotys yra per sunkios net geriausiai besimokantiems dvyliktokams. Diskutuojama, kad švietimo situaciją apsunkina per daug vienu metu vykdomų reformų. Ar nuolatinė suirutė švietimo sistemoje sukelia vaikams labai didelį stresą ir priverčia juos stipriai nerimauti?
„Varnų salos“ direktorė MARGARITA PILKAUSKAITĖ mano, kad mokykla daug kam asocijuojasi būtent su nerimu ir stresu, su privalomu pareigų vykdymu. Visuomenėje vis dar paplitęs įsitikinimas, kad reikia mokytis labai gerai. Todėl mokyklos varžosi tarpusavyje, siekia aukštų reitingų, nori gabių mokinių. Tai kelia įtampą. Visa švietimo sistema vis dar orientuota į mokinių paruošimą egzaminams. Tėvai dažnai klausia: ar pirmokas privalo ateiti į mokyklą mokėdamas skaityti? Neprivalo. Pagal bendrojo ugdymo programas tą daryti jis turi baigdamas pirmąją klasę, bet kai kuriose mokyklose aiškinama, kaip vaikui bus sunku, jei jis nemokės skaityti. Tokia situacija verčia nerimauti ir tėvus, ir vaikus.
„Kita bėda - kad pradinukus iš karto skubama mokyti gramatikos, matematikos, bet nesigilinama į tai, kaip vaikas jaučiasi, kokių jam klausimų kyla, ko jis nori ir tikisi. Pirmiausia jam reikėtų išmokti būti visiškai svetimoje aplinkoje ir bendrauti su bendraklasiais, susipažinti su įvairiausiomis savo ir kitų emocijomis. Egzaminų išlaikymas iškeliamas kaip pagrindinis tikslas. O emocinio raštingumo svarba lieka kažkur paraštėse. Dabar mes neturime laiko kalbėtis, nes turime ruoštis egzaminams. O turėtų būti svarbiau vaiką paruošti gyvenimui“, - mintimis dalijasi M. Pilkauskaitė. Taip pat ji yra įsitikinusi, kad dar reikės gero dešimtmečio, kol bus atsikratyta pokarantininio nerimo šleifo.
Psichologė A. Karaliūtė sako, kad pirmiausia reikia pripažinti, jog vaikas turi problemą, suvokti, kad jam reikia padėti ir kreiptis į specialistus, kad būtų parinktas individualus pagalbos planas. Kartais suaugusiems šeimos nariams tik šiek tiek pakoregavus elgesį, tarpusavio bendravimą, smarkiai pagerėja ir vaiko savijauta. Labai dažnu atveju užtenka psichoterapijos. Atkakliai ir metodiškai dirbant jau po pusmečio galima tikėtis teigiamų rezultatų. Norint parengti tinkamą pagalbos planą, labai svarbu tiksliai nustatyti nerimo tipus. Jei vaikystėje vienas iš tėvų arba abu taip pat nerimavo, tai toks nerimas yra pirminis arba genetiškai paveldimas. Dabar hiperaktyvus yra kas antras, trečias vaikas. Kadangi tokiam vaikui yra labai sunku susikaupti, nustygti vietoje, jį visi bara, vis nori pakeisti, o jis negali pasikeisti. Tada jis nuolat galvoja, kad yra kitoks, dėl to patiria daug įtampos ir ima nerimauti. Tokius vaikus reikia pratinti prie kitokios mąstysenos apie save - tu nesi blogas, bet esi aktyvesnis už kitus. Tai labai svarbu suprasti ir tėvams, ir mokytojams.
„Tėvams reikia būti ryžtingiems ir kreiptis į specialistus, jei pastebimi neįprastą vaiko ar paauglio elgesį liudijantys ženklai. Nereikia bijoti diagnozės. Tai nėra vaiko pavertimas neįgaliu. Tai yra jam labai reikalingos pagalbos suteikimas. Laiku tai padarius, užkertamas kelias dar rimtesniems sutrikimams, ligoms“, - įsitikinusi A. Karaliūtė.
Kvėpavimo pratimas: skaičiuojant iki keturių įkvepiama pro nosį, skaičiuojant iki septynių kvėpavimas sulaikomas, skaičiuojant iki aštuonių - iškvepiama. 3-3-3 nerimo suvaldymo taisyklė: šią techniką lengva prisiminti ir naudoti bet kada. Ji puikiai padeda nukreipti mintis nuo nepalankių situacijų, susikaupti ir nusiraminti. Vaikai labiausiai išgyvena, kad jie nuvils tėvus, mokytojus, neišpildys jų lūkesčių.
„Labai svarbu gebėti atskirti suaugusiųjų lūkesčius nuo vaikų norų. Reikia išdrįsti atiduoti atsakomybę į vaikų rankas. 17-18 metų paaugliai tai jau gebaׅ“, - tvirtai sako M. A. Karaliūtė sako, kad daugelis mokyklų turi socialinius pedagogus ar psichologus, kurie gali suteikti vaikams pirminę pagalbą. Kai kuriose mokyklose yra suburtos vaiko gerovės komandos (tai keturi nariai: mentorius, socialinis pedagogas, psichologė ir psichologės asistentė). Tokiu atveju specialistas stebi aplinką klasėje, vėliau pagal poreikį įsitraukia į bendrą veiklą su vaiku. Mokytojui siūloma stengtis kurti ryšį su mokiniu, rasti laiko pabendrauti trise su klasės auklėtoju.
„Jei su vaiku neįmanoma susikalbėti, jei jis negirdi, mokytojui nereikia pulti taisyti vaiko elgesio. Vertėtų atsitraukti, nukreipti dėmesį į kitus vaikus arba pasiūlyti mokiniui išeiti pabūti vienam, arba nueiti pasišnekėti su specialistu. Autoritetu tampama per kantrybę, ne per jėgą. Tai nelengva, bet įmanoma“, - sako A. Kai vaikas pasijunta blogai, kai jam sunki diena, aplanko depresinės mintys, nutinka problemų šeimoje, jis žino, kur yra vaiko gerovės komandos vieta. Tuomet pats renkasi, su kuo nori pabendrauti. Būna atvejų, kad mokinys ateina ir pasako, kad reikia pagalbos jo draugui. Kai vaikai pyksta dėl įvairiausių situacijų (pavyzdžiui, neplanuoto kontrolinio), ima nerimauti ir bandydami susivaldyti gali piktintis, maištauti, bėgti iš pamokų. Tai blogas problemos sprendimo būdas. Pastebėjus, kad kartojasi panašūs vaiko elgesio epizodai, reikia pasiūlyti jam kreiptis pagalbos į specialistus.
Psichologė sako, kad gerovės komanda kasdien artimai bendrauja su vaikais, kartu sprendžia jų problemas, žino ir seka, kas vyksta mokykloje. Mokiniai labai noriai naudojasi jiems suteikiama pagalba, nes ši komanda yra tarsi jų šeima mokykloje. „Tėvams aiškiname, kad reikia leisti vaikui jausti visus jausmus. Neraminti sakant, kad „nėra ko jaudintis, praeis“. Jei situacijos kartojasi, vaikas nusivilia tėvų patarimais, nebepasitiki jais. Reikia leisti vaikui pajusti realų pasaulį, pratinti prie tikro gyvenimo, mokyti jį kalbėtis apie jausmus. Kad tai taptų taip pat svarbu ir savaime suprantama kaip rankų plovimas prieš valgį. Kalbu remdamasi praktika, nes matau, kaip tai veiksminga ir kaip keičiasi vaikai ir jų santykiai su tėvais“, - sako psichologė ir pataria tėvams kilus konfliktui su mokytoju nedaryti išankstinių išvadų, nemokyti vaiko rinktis pusių. Šis metodas ypač padeda vaikams, turintiems specialiųjų poreikių.
„Reikia siekti pozityvios tėvystės - daugiau matyti gerus dalykus, iškilusias problemas spręsti iš karto, neatidėliojant. Paguosti, nuraminti ir mokyti vaikus mąstyti teigiamai - jei man nepavyko šiandien, ką aš galiu daryti kitaip, kad pavyktų rytoj? Šis metodas tikrai veikia“, - įsitikinusi A. M. Pilkauskaitės nuomone, ypač sudėtingas yra paauglystės laikotarpis, kai jaunuoliai ieško savasties, sprendžia egzistencines problemas. Jiems net globaliausi dalykai atrodo niekingi, lyginant su tuo, ką sprendžia jie.
Vaikai labiausiai išgyvena, kad jie nuvils tėvus, mokytojus, neišpildys jų lūkesčių. „Labai svarbu gebėti atskirti suaugusiųjų lūkesčius nuo vaikų norų. Reikia išdrįsti atiduoti atsakomybę į vaikų rankas. 17-18 metų paaugliai tai jau gebaׅ“, - tvirtai sako M. Visi negali būti advokatais, profesoriais, gydytojais ir t. t. Daugeliui labai reikalingų profesijų užtenka 10 klasių bazinio išsilavinimo. Pašnekovė mano, kad puikiai gyventi galima iš bet kokios profesijos - svarbu užsiimti mėgstama veikla. Todėl reikia išgirsti, ko vaikai nori, ir padėti eiti pasirinkta kryptimi. Taip bus pasiektas norimas rezultatas. Visame pasaulyje tai yra normali praktika.
„Dera atsiminti, kad mokykla yra tik viena ir tikrai ne pagrindinė dėlionės dalis vaiko gyvenime. Svarbiausia yra šeima. Kai mokykla nesureikšminama kaip esminis dalykas vaiko gyvenime, tada įvyksta daug gerų dalykų. Pažymiai nenulems, kaip sėkmingai jis gyvens ateityje. Sėkmę lemia atrasta veikla, pomėgiai, kurie labiausiai tinka. Jei nuoširdžiai trokštame, kad vaikams būtų gerai, įsiklausykime, ko jie nori. Štai toks paprastas receptas“, - šypsosi M. Pilkauskaitė.
Nerimo sutrikimų palyginimas
Žemiau esančioje lentelėje pateikiami dažniausiai pasitaikantys vaikų nerimo sutrikimai ir jų pagrindiniai simptomai.
| Nerimo sutrikimas | Pagrindiniai simptomai |
|---|---|
| Generalizuotas nerimo sutrikimas | Nuolatinis nerimas dėl įvairių dalykų, siekis tobulumo. |
| Atsiskyrimo nerimas | Skausmingas atsisveikinimas su tėvais, nenoras eiti į darželį. |
| Socialinis nerimas | Socialinių situacijų baimė, bendravimo sunkumai. |
| Panikos atakos | Greitas širdies plakimas, prakaitavimas, baimė pabėgti, sunkumas valdytis. |
tags: #vaiku #psichika #fotografijoje