Profesinis perdegimas - tai sudėtingas reiškinys, vis dažniau pasireiškiantis sveikatos priežiūros sektoriuje. Šiame straipsnyje nagrinėjamos profesinio perdegimo priežastys tarp slaugytojų, ypač atkreipiant dėmesį į onkologijos srityje dirbančių specialistų patirtį. Taip pat aptariami galimi prevencijos būdai, siekiant pagerinti slaugytojų gerovę ir užtikrinti aukštos kokybės pacientų priežiūrą.
Profesinis perdegimas: apibrėžimas ir paplitimas
Profesinis „perdegimas“, dar vadinamas „profesine krize“, yra ilgalaikio fizinio, protinio ir emocinio distreso padarinys. Tai sudėtinga žmogaus reakcija į ilgalaikį profesinėje veikloje patiriamą distresą bei pastangas kuo geriau atlikti savo darbą. Profesinio „perdegimo“ sindromas - sudėtingas reiškinys, per pastarąjį dešimtmetį susilaukęs nemažo įvairių šalių tyrinėtojų dėmesio.
Profesinio „perdegimo“ sindromo paplitimas sveikatos priežiūros darbuotojų tarpe siejamas su pastaraisiais dešimtmečiais itin sparčia medicinos mokslo pažanga, technologijų tobulėjimu ir dėl to didėjančiais reikalavimais sveikatos priežiūros darbuotojų profesinei kvalifikacijai. Didesnis informacijos kiekis, greitesnis gyvenimo tempas kelia stresą. Jei darbuotojas nori būti sėkmingas, jis ne tik turi suspėti su visais, bet ir aplenkti kitus.
Onkologijos slaugytojų perdegimo rizika: tarptautinių tyrimų įžvalgos
Atlikti tyrimai rodo, kad slaugytojos, dirbančios su onkologiniais pacientais, patiria didesnę riziką išgyventi „perdegimo“ sindromą. Pavyzdžiui, JAV buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 7715 slaugytojų, dirbančių onkologiniuose skyriuose. Buvo siekiama įvertinti profesinio „perdegimo“ sindromo paplitimą minėtoje tiriamųjų kategorijoje. Rezultatai parodė, kad daugiau negu pusė, t.y. 61,7 %, respondentų išgyvena minėtą sindromą, frustraciją patiria net 78 %, emocinį išsekimą 69 %, o darbu nepatenkintos yra pusė tyrime dalyvavusių slaugytojų (50 %).
Panašus tyrimas buvo atliktas ir Didžiojoje Britanijoje (393 respondentai). Profesinio „perdegimo“ sindromas buvo paplitęs panašiai taip pat kaip ir JAV atliktame tyrime, tik buvo žemesnis depersonalizacijos lygis. Tuo tarpu net 28 % respondentų buvo nustatyti kiti psichikos sutrikimai. Ištyrus 243 slaugytojas, dirbančias Hematologijos skyriuose, rezultatai parodė, kad daugiau nei 70 % slaugytojų išgyvena emocinį išsekimą (nuo vidutinio iki aukšto lygio); 48 % galvoja apie darbo pakeitimą ateinančių 12 mėn. bėgyje.
Taip pat skaitykite: Florence Nightingale indėlis
Emociniai stresoriai ir santykiai su pacientais
Onkologiniuose skyriuose dirbantiems medikams pati darbo specifika yra padidintos rizikos veiksnys išgyventi „perdegimo“ sindromą, nekalbant jau apie kasdien patiriamo streso lygį. Kita vertus, vien žodis „vėžys“ tradiciškai sukelia žmonėms nesąmoningą baimę ir nerimą: onkologija asocijuojasi su kažkuo nepakeliamai sunkiu ir baisiu, o tiksliau - su pasmerkimu, skausmu, kančiomis ir mirtimi. Todėl natūralu, kad grėsmę gyvybei sukelianti liga paskatina pacientus ieškoti paramos ir palaikymo artimiausioje aplinkoje - onkologijos skyriuose dirbančio personalo tarpe.
Susirgęs onkologine liga, žmogus išgyvena didžiulį stresą, jo jautrumas aplinkai padidėja dešimtis kartų. Po diagnozės ir gydymo periodu pacientas jaučiasi ypatingai pažeidžiamas ir bejėgis (tiek emociškai, tiek psichologiškai). Būtent toks bejėgiškumas ir pažeidžiamumas skatina intuityviai ieškoti kokio nors ramsčio ir palaikymo (informacinio, emocinio, psichologinio ir net dvasinio). Tai visiškai normalus noras surasti paguodą ir išsivaduoti iš liūdnų minčių ir išgyvenimų. Tad natūralu, kad iš medikų tikimasi būtent tokios paramos ir pagalbos.
Būtent todėl kiekvienam sergančiam onkologine liga taip svarbu ne tik standartinis ir protokolinis bendravimas su gydytoju ar aptarnaujančiu personalu, pokalbiai apie gydymo eigą, būdus ir pan., bet ir reikalingas asmeninis mediko dėmesys bei emocinis palaikymas. Kiekvienas pacientas tiesiog trokšta ypatingo dėmesio, ypatingo rūpesčio, ypatingos pagalbos, ypatingų tarpusavio santykių. Tokioje situacijoje slaugytojai nori nenori tenka tapti ir psichologu, ir sociologu, ir dvasininku. Būtent dėl pacientų ir jų artimųjų poreikių medikams tenka atlaikyti didžiulius psichoemocinius krūvius.
Dažnai pacientams, susirgusiems grėsmę gyvybei keliančia liga, būdingas nepasitikėjimo jausmas, pasikeitęs savęs vertinimas, socialinių santykių pokyčiai. Beveik ketvirtadaliui išsivysto depresija. Šios ir daugelis kitų reakcijų į ligą (regresyvus elgesys, protestai, neigimas, panika, gedėjimas, nusivylimas, pyktis ir t.t.) yra gerai žinomos slaugos darbuotojams, dirbantiems su onkologiniais pacientais. Darbas su tokiais pacientais reikalauja vidinės tvirtybės, brandos ir savikontrolės.
„Sunkūs“ pacientai dažnai išprovokuoja medicinos personalo pyktį, neempatišką elgesį ir depersonalizaciją. Tuo pačiu darbuotojai gali pasijausti kalti dėl tokio išprovokuoto elgesio ar neigiamų jausmų paciento atžvilgiu. Kita vertus, kai kurie pacientai tampa slaugytojoms „ypatingais“, dažniausiai dėl kokių nors bendrų panašumų ar sąsajų. Onkologine liga sergančių pacientų saugumo poreikis yra ypatingai išreikštas, todėl jie tampa ypač psichologiškai priklausomi nuo medicinos personalo, dėdami į jį visas viltis ir tikėjimą. Tai sukelia „ypatingų“ santykių iliuziją ir didina riziką tapti emociškai jautriu paciento atžvilgiu. Paciento baimių verbalizavimas yra naudingas jam pačiam, tačiau kelia stresą slaugytojai, kuri jaučia vidinį norą įtikinti pacientą sėkminga gydymo baigtimi. Kita vertus, ilgalaikis paciento ir jo šeimos emocinių poreikių tenkinimas gali išsekinti medicinos darbuotoją.
Taip pat skaitykite: Slaugytojų skaičius Panevėžyje
Aplinkos ir fiziniai stresoriai
Šie stresoriai susiję su gydymo specifika. Onkologijos skyriuose dirbantis personalas yra priverstas taikyti toksiškas gydymo priemones, pvz., radioterapiją, chemoterapiją, kas gali provokuoti nerimo jausmo atsiradimą. Medicinos darbuotojai turi atlikti kenksmingas procedūras, t.y. „daryti bloga“, tam, kad perspektyvoje pacientui būtų geriau. Šalutinis gydymo poveikis tampa akivaizdžiu įrodymu tiek pačiam pacientui, tiek slaugytojui, kad tokios procedūros toksiškai veikia žmogaus organizmą. Intervencijos, kuomet yra didelė mirties tikimybė, pvz., kaulų čiulpų transplantacija, kelia darbuotojams itin didelę įtampą. Radikali chirurgija taip pat gali tapti žalojančiu slaugos darbuotojo psichiką veiksniu.
Sunki darbo aplinka, didelis krūvis, sudėtingų, riziką keliančių procedūrų atlikimas sukelia stresą ir didina anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojų perdegimo riziką.
Kognityviniai, socialiniai ir tarpasmeniniai stresoriai
Medikai, dirbantys onkologijos skyriuose, susiduria su nuolat augančiu informacijos kiekiu. Nepaisant naujausių technologijų ir gydymo metodų, visgi onkologiniuose skyriuose santykinai didesnis letalumas nei daugelyje kitų skyrių, didelei daliai onkologinių ligonių skiriama paliatyvioji slauga. Pacientai ir jų artimieji reaguoja į tai labai skaudžiai, neretai imasi desperatiškų veiksmų, dažnai agresiją nukreipia į medicinos personalą. Toks elgesys pareikalauja iš specialisto išties didelės brandos, kad į minėtus proveržius reaguoti be vidinio diskomforto. Neretai medicinos darbuotojai išgyvena vidinį konfliktą tarp noro padėti ir negalėjimo padėti. Dideliu psichoemociniu krūviu tampa ir stiprius fizinius skausmus kenčiančių pacientų slauga.
Visi aukščiau minėti veiksniai verčia medicinos darbuotojus suabejoti „teisingumu šioje žemėje“, jie jaučiasi „bejėgiais padėjėjais“. Būtent tokiose situacijose tampa ypatingai svarbu suvokti šiuolaikinės medicinos galimybes bei ribas ir nesijausti kaltu dėl to, kad negali niekuo padėti. Taip pat reikia pastebėti, kad dažnas susidūrimas su mirtimis darbinėje veikloje sąlygoja mediko nepažeidžiamumo jausmo praradimą ir skausmingą savo paties mirtingumo suvokimą.
Bendro pobūdžio rizikos ir apsaugos veiksniai
Tačiau net ir veikiant anksčiau minėtiems stresoriams, ne visi vidurinio medicinos personalo darbuotojai išgyvena „perdegimo“ sindromą. Yra keletas veiksnių, kurie gali padidinti arba sumažinti riziką patirti perdegimą:
Taip pat skaitykite: Slaugytojo kursai ir mokymai
- Amžius: Kritinis amžius išgyventi „perdegimo“ sindromą yra nuo 19-25 metų ir nuo 40-50 metų.
- Darbo stažas: Tyrimai rodo, kad kuo didesnis profesinės veiklos stažas, tuo mažesnė tikimybė išgyventi „perdegimo“ sindromą.
- Lytis: Vyrai turi didesnę riziką patirti „perdegimo“ sindromą negu kad moterys. Moterys dažniau jaučia emocinį išsekimą, tuo tarpu vyrams labiau būdinga depersonalizacija (cinizmas).
- Šeimyninė padėtis: Santuokoje gyvenantys žmonės turi daug mažesnę tikimybę išgyventi „perdegimo“ sindromą.
- Išsilavinimas: Tyrimai rodo, kad yra teigiama koreliacija tarp išsilavinimo ir cinizmo.
- Asmenybinė ištvermė: Asmenybinė ištvermė - tai gebėjimas palaikyti aukštą aktyvumo lygį kiekvieną dieną, kontroliuoti gyvenimiškas situacijas ir lanksčiai reaguoti į pokyčius.
- Sunkumų įveikimo įgūdžiai: Tyrimai rodo, kad pasyvius streso įveikos metodus naudojantys darbuotojai „perdegimo“ sindromą išgyvena dažniau nei naudojantys aktyvius streso įveikimo būdus.
- Kontrolės lokusas: Psichologijoje skiriami vidinis ir išorinis kontrolės lokusai: žmonės su išoriniu kontrolės lokusu linkę manyti, kad viskas, kas su jais vyksta ar viskas, ko jiems pavyksta pasiekti, yra atsitiktinumas arba kitų žmonių nuopelnas, tuo tarpu tie, kuriems būdingas vidinis kontrolės lokusas, su jais vykstančius dalykus laiko savo nuopelnu, savo aktyvumo, sugebėjimų ir pasirengimo rizikuoti rezultatu. Tie, kuriems būdingas vidinis kontrolės lokusas, „perdegimo“ sindromą patiria reikšmingai rečiau.
- Asmenybės tipas A: A tipo asmenybėms būdinga: greitas gyvenimo tempas, siekis laimėti, konkurencija, išreikštas kontrolės poreikis, todėl jie dažniau patiria stresines situacijas ir, atitinkamai, turi didesnę riziką išgyventi „perdegimo“ sindromą.
- Darbo sąlygos: Praktiškai visi atlikti tyrimai patvirtina, kad padidėjęs darbo krūvis stimuliuoja „perdegimo“ sindromo atsiradimą. Darbo dienos trukmė taip pat tiesiogiai koreliuoja su perdegimo sindromu: kuo daugiau viršvalandžių dirbama, tuo didesnė „perdegimo“ sindromo išsivystymo rizika.
- Darbo turinys: kiekybiniai ir kokybiniai darbo su pacientais aspektai. Galimybė savarankiškai priimti sprendimus.
- Socialinis palaikymas: tiek horizontalus (kolegos), tiek vertikalus (vadovas), tiek šeima. Socialinis palaikymas, ko gero, yra vienas svarbiausių psichologinių-socialinių faktorių, įtakojančių „perdegimo“ sindromo atsiradimą. Lemiamą įtaką turi kolegų ir aukštesnę profesinę bei socialinę padėtį užimančių asmenų socialinis palaikymas. Taip pat svarbi ir šeimos įtaka. Praktiškai visuose tyrimuose rezultatai rodo negiamą koreliaciją tarp „perdegimo“ sindromo ir socialinio palaikymo. Ypač reikšmingas slaugytojoms yra supervizorių ir administracijos palaikymas.
- Vadovavimo stilius. Vadovo su demokratiniu vadovavimu stiliumi pavaldiniai rečiau išgyvena „perdegimo“ sindromą. Bendravimo stilius su pacientais. Grįžtamasis ryšys.
- Motyvavimas: Darbuotojų skatinimas (tiek moralinis, tiek materialinis) mažina profesinio „perdegimo“ sindromo tikimybę. Beveik visi tyrimai patvirtino, kad nepakankamas piniginis ar moralinis skatinimas turi įtakos „perdegimo“ sindromo išsivystymui. Tačiau reikia paminėti, kad slaugytojoms svarbus ne absoliutus paskatinimų kiekis, o jų santykis su atliktu darbu, t.y. skatinimas bus efektyvus tik tuomet, jei darbuotojos jį suvoks kaip pelnytą/teisingą.
Miego vaidmuo ir darbo krūvio sąsajos
Situacijos dviprasmiškumas. pilna arba dalinė nemiga (greitas užmigimas ir ankstyvas prabudimas maždaug nuo 4 val. ryto arba, atvirkščiai, nesugebėjimas užmigti vakarais iki 2-3 val.
2022 m. gruodžio - 2023 m. kovo mėnesiais atliktas kiekybinis tyrimas, anoniminė anketinė apklausa, kurioje dalyvavo 144 anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojų parodė, kad daugumos slaugytojų buvo vidutinis perdegimo lygis visose subskalėse. Iš perdegimo subskalių dominavo išsekimas ir profesiniam perdegimui nebūdingi, bet patiriami simptomai. Miego trukmė buvo atvirkščiai susijusi su jaučiamu išsekimu darbe ir profesiniam perdegimui nebūdingais, bet patiriamais perdegimo požymiais. Išsekimo subskalės vidurkis buvo aukščiausias iš visų subskalių. Iš pagrindinių perdegimo simptomų dominavo didelių pastangų reikalavimas darbe, fizinis išsekimas ir sunkumas atgauti jėgas po darbo, entuziazmo darbe stoka, užmaršumas ir išsiblaškymas darbe bei sunkumai susikaupti, susierzinimas, jei darbe kažkas vyksta ne taip, kaip norėtųsi. Iš nebūdingų, bet patiriamų perdegimo simptomų dominavo įtampa, stresas, polinkis nerimauti ir sunkumai užmiegant, dažnesni buvo galvos ir pečių juostos skausmai. Ilgesnė miego trukmė buvo susijusi su mažiau jaučiamu išsekimu. Moterų perdegimo simptomų vidurkis buvo didesnis nei vyrų. Dirbantieji didesniu nei 1,0 etato krūviu surinko mažesnį bendro perdegimo darbe balų vidurk...
Profesinio perdegimo pasekmės slaugytojoms, pacientams ir organizacijoms
Fizinės, psichologinės ir tarpasmeninės/socialinės streso ir „perdegimo“ sindromo pasekmės slaugytojų tarpe gali būti įvairios ir daugiausiai priklauso nuo darbo pobūdžio. Pasekmės profesiniu lygiu turi ne tik rimtą poveikį pačių slaugytojų sveikatai ir gerovei, bet ir pacientų sveikatai bei saugumui. Kaip buvo minėta anksčiau, nors „perdegimo“ sindromas yra susijęs su darbo aplinka, tačiau jo pasekmės pasireiškia asmeniniu lygiu, t.y. paliečia medikų asmeninį ir socialinį gyvenimą.
Tyrimai rodo, kad darbe patiriamas stresas didina įvairių priklausomybes skatinančių medžiagų vartojimą. JAV atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 2 375 slaugytojos, parodė, kad slaugytojos, patiriančios didelį stresą darbe, medikamentų vartoja 1,5 karto daugiau negu tos, kurių streso lygis buvo įvertintas kaip žemas. Ilgalaikis stresas, nerimas, nekompetetingumo jausmas, paskatinimų ir palaikymo stoka gali įtakoti depresijos išsivystymą. Ištyrus 368 slaugytojas, buvo rastas reikšmingas ryšys tarp „perdegimo“ sindromo ir depresijos. Reikia pastebėti, kad 2004-2006 m. JAV atliktame tyrime sveikatos priežiūros specialistai užėmė 4-ą vietą pagal depresijos paplitimą tarp visų profesijų atstovų.
„Perdegimo“ sindromas taip pat pasireiškia ir profesiniu lygiu. Emocinis išsekimas didina pravaikštų skaičių ir mažina veiklos produktyvumą, todėl padidėja darbo krūvis kitoms slaugytojoms ir gali bendrai sumažėti pacientų slaugos kokybė. Profesinio „perdegimo“ sindromo pasekmės aiškiai jaučiamos ir organizaciniu lygiu. Pagrindinis sindromo rodiklis - slaugytojų kaita. „Perdegimo“ sindromas ir darbuotojų kaita sudaro „užburtą“ ratą: nepasitenkinimas darbu sukelia „perdegimo“ sindromą, kas skatina darbuotoją išeiti iš darbo, tuomet skyriuje neadekvačiai padidėja darbo krūvis kitoms slaugtojoms, pastarosios ima jausti nepasitenkinimą darbu, „perdega“ ir taipogi nusprendžia palikti darbo vietą ir t.t.
2008 m. JAV atliktame tyrime (dalyvavo daugiau negu 10 000 slaugytojų) daugiau nei pusė slaugytojų teigė galvojančios apie darbo pakeitimą. Iš jų pusė kaip pagrindinę priežastį nurodė - neadekvatų darbo krūvį. Slaugytojų tyrimai taip pat parodė, kad net 78 % slaugytojų nepadavė arba nedavė laiku nurodytų medikamentų pacientams, iš jų 69 % kaip tokio elgesio priežastį nurodė - per didelį darbo krūvį.
Psichologinė gerovė ir jos sąsajos su perdegimu: gydytojų pavyzdys
A. Ramaškos magistro baigiamas darbas ,,Profesinis perdegimas gydytojų darbe ir jo sąsajos su subjektyviai vertinama sveikata”, magistro darbo vadovė lekt. dr. Rasa Žutautienė, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Medicinos akademija, Medicinos fakultetas. Atranka ir tyrimo metodai: atranka - visi gydytojai dirbantys Jonavos ligoninėje. populiacija 121 gydytojai, minimali imtis 115. programa. Tyrimo metodas - anoniminė anketinė apklausa (Kopenhagos perdegimo klausimynas (CBI), Subjektyvios sveikatos vertinimo klausimynas (SF - 36)). Aprašomoji statistika pateikta skaičiuojant kiekybinių kintamųjų procentines dalis, o hipotezės apie kiekybinių požymių tarpusavio priklausomybę buvo tikrinamos, taikant neparametrinį chi kvadrato (χ2 ) kriterijų bei z testą. Ryšiams tarp pasirinktų kintamųjų vertinti buvo naudojamas Spearmano koreliacijos koeficientas.
Tyrimo rezultatai. Tyrime dalyvavo 117 VšĮ Jonavos ligoninės gydytojų. Profesinio perdegimo sindromą patyrė 16,2 proc., darbo sukeltą perdegimą patyrė 32,5 proc., perdegimą dėl darbo su pacientais patyrė 40,2 proc. Visose srityse dominuoja vidutinis perdegimo lygis. Vertindami savo sveikatą tik 4,3 proc. gydytojų teigė, kad jų sveikata yra puiki, 1,7 proc., kad yra bloga. Dauguma vertino savo sveikatą gerai (73,5 proc.). Didžiausius balus surinko fizinio aktyvumo, skausmo, socialinės funkcijos sritys (didesnis balas rodo geresnę sveikatą). Mažiausiai balų surinkusi sritis energingumas/gyvybingumas. Fizinė sveikata geriau vertinta negu emocinė sveikata. Respondentai vertinantys savo sveikatą prastai/blogai, dažniau yra prastesnės emocinės būklės ir socialinės funkcijos lyginant su respondentais, vertinusiais savo sveikatą puikiai ar gerai. Taip pat vertintos sąsajos sveikatos ir profesinio perdegimo sindromu. Patiriantys aukšto lygio perdegimą visose dimensijose, buvo prastesnės fizinės ir psichinės sveikatos. Taip pat rastas reikšmingas ryšys tarp subjektyvaus sveikatos vertinimo ir profesinio perdegimo sindromo - patiriantys profesinio perdegimo sindromą vertino savo sveikatą prasčiau.
Išvados. Nustatyta, kad 22,2 proc., VšĮ Jonavos ligoninės gydytojų jaučia profesinio perdegimo sindromą, Taip pat nustatyta, kad gydytojai prasčiau vertina savo emocinę, nei fizinę sveikatą.
Prevencijos kryptys ir psichologinės gerovės stiprinimas
Ypač reikšmingas slaugytojoms yra supervizorių ir administracijos palaikymas. Vadovo su demokratiniu vadovavimu stiliumi pavaldiniai rečiau išgyvena „perdegimo“ sindromą. Socialinis palaikymas: tiek horizontalus (kolegos), tiek vertikalus (vadovas), tiek šeima. Socialinis palaikymas, ko gero, yra vienas svarbiausių psichologinių-socialinių faktorių, įtakojančių „perdegimo“ sindromo atsiradimą. Lemiamą įtaką turi kolegų ir aukštesnę profesinę bei socialinę padėtį užimančių asmenų socialinis palaikymas. Taip pat svarbi ir šeimos įtaka. Praktiškai visuose tyrimuose rezultatai rodo negiamą koreliaciją tarp „perdegimo“ sindromo ir socialinio palaikymo.
Darbuotojų skatinimas (tiek moralinis, tiek materialinis) mažina profesinio „perdegimo“ sindromo tikimybę. Tačiau reikia paminėti, kad slaugytojoms svarbus ne absoliutus paskatinimų kiekis, o jų santykis su atliktu darbu, t.y. skatinimas bus efektyvus tik tuomet, jei darbuotojos jį suvoks kaip pelnytą/teisingą. Praktiškai visi atlikti tyrimai patvirtina, kad padidėjęs darbo krūvis stimuliuoja „perdegimo“ sindromo atsiradimą. Darbo dienos trukmė taip pat tiesiogiai koreliuoja su perdegimo sindromu: kuo daugiau viršvalandžių dirbama, tuo didesnė „perdegimo“ sindromo išsivystymo rizika.
Pagrindinių tyrimų rezultatų santrauka
| Tyrimas | Imtis | Pagrindiniai rodikliai |
|---|---|---|
| JAV onkologijos slaugytojų | n=7715 | Perdegimas 61,7%; frustracija 78%; emocinis išsekimas 69%; nepasitenkinimas darbu 50% |
| JK onkologijos slaugytojų | n=393 | Paplitimas panašus į JAV; žemesnis depersonalizacijos lygis; 28% kiti psichikos sutrikimai |
| Hematologijos skyriai | n=243 | >70% emocinis išsekimas; 48% svarsto palikti darbą per 12 mėn. |
| AIT slaugytojų 2022-2023 | n=144 | Dominuoja išsekimas; miegas atvirkščiai susijęs su išsekimu; moterų simptomai didesni |
| Jonavos ligoninės gydytojai | n=117 | Perdegimas 16,2%; darbinis 32,5%; dėl darbo su pacientais 40,2%; prastesnė emocinė sveikata |
Praktiniai akcentai slaugytojų psichologinei gerovei
Darbas su tokiais pacientais reikalauja vidinės tvirtybės, brandos ir savikontrolės. Būtent tokiose situacijose tampa ypatingai svarbu suvokti šiuolaikinės medicinos galimybes bei ribas ir nesijausti kaltu dėl to, kad negali niekuo padėti. Ilgesnė miego trukmė buvo susijusi su mažiau jaučiamu išsekimu. Socialinis palaikymas, ko gero, yra vienas svarbiausių psichologinių-socialinių faktorių, įtakojančių „perdegimo“ sindromo atsiradimą.
tags: #slaugytoju #isgyvenimu #tyrimas