Senatvė - tai žmogaus amžiaus tarpsnis, gyvenimo ciklo dalis. Anot J. Pivorienės (2008), pats senėjimas yra nuolat vykstantis procesas, kuris anksčiau ar vėliau vis tiek atveda į senatvę. Tačiau tik postmodernioje vartotojiškoje visuomenėje senatvė aplipdoma įvairiais mitais, kuriamas nepatrauklus seno žmogaus įvaizdis, kaip nuolat nepatenkinto pensijos gavėjo.
Sveikas senėjimas suprantamas, kaip galimybių užsitikrinti fizinę, socialinę ir psichinę sveikatą optimizavimo procesas, kuriuo siekiama įgalinti pagyvenusius žmones: aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime nepatiriant diskriminacijos ir džiaugtis savarankiškumu bei gyvenimo kokybe (EK, 2010).
Sėkmingo senėjimo prielaidos aptariamos geriatrijos požiūriu. Gerontologijos mokslas domisi ne tik fiziniu virsmo senu žmogumi procesu, bet ir socialiniais bei kultūriniais veiksniais, kurie yra susiję su senėjimu.
Žmogus pereina iš fazės į fazę individualiu tempu, veikiant vidinių (genetinės struktūros, somatinės sistemos, ego) ir išorinių sąlygų (kultūros). Fazių trukmė apytikslė, atitinkanti psichosocialinę individo plėtotę. Individas vystosi epigenetiniu būdu - pagal biologinį augimo ir visiško subrendimo planą. Galimybių grįžti atgal nėra.
Įvairūs autoriai senyvo asmens amžių nurodo skirtingai. Todėl tiksliai pasakyti nuo kada prasideda senyvo asmens amžius yra gana sudėtinga. Senų žmonių priskyrimas tam tikrai kategorijai yra susitarimo dalykas. Jungtinių Tautų patvirtintas senatvės kriterijus yra 60 metų, o Pasaulinės sveikatos organizacijos - 65 metai.
Taip pat skaitykite: Lauryno Ivinskio Gimnazijos spektaklis
Pasak Kairio (2002), perėjimas nuo vieno prie kito senatvės tarpsnio yra ilgai trunkantis procesas, todėl bet koks matavimas yra neapibrėžtas. Dažniau amžiaus ir senėjimo sąvokos siejamos su atskiro žmogaus gyvenimu. Todėl yra labai paplitęs biologinio amžiaus matavimas.
Biologinis amžius - tai toks rodiklis laisvai pasirinktas matas, kurio pagalba sužinome kiek žmogus yra senas. Tai biologiniu amžiumi, kuriame prasideda senatvė, dažnai įvardijamas nuo 60 iki 65 metų amžiaus tarpsnis( kai kuriose kitose valstybėse nuo 50-70 metų). Tačiau amžius nėra patikimas rodiklis, kadangi amžius ne visada atitinka išore. Kitas labai paplitęs rodiklis yra socialinis amžius.
Bagdonas, Danulevičienė, Lesauskaitė, ir kt. išskiria tokius etapus:
- Pagyvenęs priešpensinis amžius (apie 55 metus ir iki išėjimo į pensiją).
- Išėjimo į pensiją laikotarpis (pirmieji pensijos metai).
- Senatvė (po keleto metų išėjus į pensiją iki rimto sveikatos pablogėjimo).
Apibendrinant galima teigti, kad mokslinėje literatūroje pateikiamos įvairios sąvokos apibūdinančios „pagyvenusį“ ir „seną“ žmogų. Taip pat nėra bendros nuomonės klasifikuojant pagyvenusio ar seno žmogaus amžiaus tarpsnius.
Senėjimo ypatumai tarptautiniame kontekste
Žemiau pateiktoje infografike atskleidžiami funkcionavimo galimybių pokyčiai priklausomai nuo amžiaus ir senėjimo proceso ypatumai tarptautiniame kontekste.
Taip pat skaitykite: Darbo paieška Šilutėje
Funkcionavimo galimybių išsaugojimas gyvenimo kelyje
Mažėjant gimstamumui, jaunesnio amžiaus kohortos yra nedidelės, lyginant su vyresnėmis, galima pastebėti, kad mažėja jaunesnio amžiaus giminaičių, galinčių pasirūpinti vyresnio amžiaus žmonėmis, skaičius. Statistika teigia, kad šiuo metu vienas vyresnio amžiaus gyventojas, tenka keturiems vidutinio amžiaus asmenims ir šis santykis prognozuojamas taip, kad šio amžiaus viduryje jis bus vienas prie dviejų. Ir niekas negali žinoti, kokios sveikatos būklės bus ateities pagyvenusių ir senyvo amžiaus kartos. Tam įtakos turi sparčiai tobulėjanti medicinos paslaugų sritis.
Gautų tyrimų duomenimis, individualios išlaidos sveikatos priežiūrai iki 60 metų nedaug didėja, sulaukus 70 metų jau padvigubėja, o sulaukus 80 metų - išauga iki keturių kartų. Galima daryti išvadą, kad didėjant pačių seniausių žmonių skaičiui, žymiai daugės asmenų, kuriems reikės gydymo, slaugos ar ilgalaikės priežiūros (Population Ageing: UNFPA).
Todėl rengiamos prognozės, kad ateities kartos pagyvenusių žmonių sveikatos būklė bus tokia pati, kaip ir šiandienos. Ir sunku dabar prognozuoti, kaip sparčiai keisis senėjančios visuomenės poreikis ilgalaikės globos, slaugos ir sveikatos priežiūros paslaugoms.
Kaip nurodo Kairys (2002) apklausų duomenimis, kad visuomenei labiau priimtini tokie terminai, kaip „vyresnių piliečių“ ar „išėjusių į pensiją“.
Taip pat skaitykite: Senelių namų direktoriai
IIr sunku dabar prognozuoti, kaip sparčiai keisis senėjančios visuomenės poreikis ilgalaikės globos, slaugos ir sveikatos priežiūros paslaugoms.
Aktyvaus senėjimo veiksniai
- Socialiniai ir ekonominiai komponentai
- Sveikatos priežiūros ir socialinės paslaugos
- Elgesio ir psichologiniai komponentai
- Aplinka
Sveiko senėjimo strategijos
Sveiko senėjimo strategijos sveikatos aspektu apima:
- Fizinį aktyvumą
- Sveiką mitybą
- Žalingų įpročių nebuvimą
Sveikatos priežiūros sistemos strategijos sveikam senėjimui užtikrinti (pagal ODEC, 2009):
- Daugiau demėsio lėtinėmis ligomis sergantiems ir geresnė priežiūros koordinacija
- Profilaktinių priemonių sustiprinimas
- Didesnis dėmesys psichinei sveikatai
- Savipriežiūros stiprinimas (įskaitant su sveikata susijusį raštingumą)
Fizinis aktyvumas/Fiziniai pratimai:
- Sumažina griuvimų riziką 10 proc., pagerėja balansas, eisena, jėga (Province et al., 1995);
- Didina kaulų tankį, tad mažėja osteoporozės rizika;
- Mažina širdies ir kraujagyslių ligų bei vėžio riziką;
- Mažina arterinį kraujo spaudimą bei insulto grėsmę;
- Mažina depresijos ir demencijos sindromo riziką (antra vertus, sunku atskirti nuo psichosocialinių veiksnių įtakos ; Callaghan P., 2004);
Pasak K. Kriščiūno (1993), pagyvenę ir seni žmonės jaučiasi laimingi, kai gali tikėtis šeimos paramos ir supratimo, tačiau vienas iš labiausiai bauginančių amžiaus atneštų pasikeitimų yra priklausomybė, arba nepriklausomo suaugusio žmogaus statuso praradimas. Anot R. Rudytės iir R. Šią baimę lengva suprasti, pasak C. Sutton (1999), nes nuo gimimo vaikai yra mokomi siekti nepriklausomybės ir gebėjimo pasirūpinti savimi, todėl nieko keisto, kad senižmonės priešiškai nusiteikę minčiai atsisakyti autonomijos ir tapti priklausomais nuo kitų.
Anot G. Navaičio (2002), priklausomybės nuo kitų didėjimas yra vienas iš aplinkos veiksnių, galinčių įtakoti stresą ir įtampą. Žmonės ima jaustis bejėgiai, sumažėja jų savigarba, pasitikėjimas savimi. Ligos, skausmai, nusivylimai, šeimyninių ir žmogiškųjų santykių irimas, mažėjanti energija veda į priklausomybę. Nemaža dalis pagyvenusių ir senų žmonių nenori tapti priklausomais nuo savo vaikų, tačiau daugeliui tai yra neišvengiama.
Dažnai pagyvenę ir seni žmonės nori gyventi arčiau vaikų, bet ne su jais. Viena priežasčių, kodėl šio amžiaus žmonės renkasi gyvenimą atskirai, yra ta, kad persikėlimas pas savo vaikus daugiau ar mažiau reiškia autoriteto netekimą ir priklausomybę nuo vaikų. Tėvai dažniausiai nenori, kad taip atsitiktų. Šiuo atveju kai kurie žmonės pasirenka valstybės teikiamas socialines paslaugas.
Apibendrinant galima teigti, kad pagyvenę ir seni žmonės dažnai susiduria su ekonomine, dvasine, socialine, bei fizine priklausomybe nuo kitų. Priklausomybės nuo kitų didėjimas yra vienas iš aplinkos veiksnių, galinčių įtakoti stresą ir įtampą.
Pagyvenusiam žmogui ypač reikia, kad jo sveikata būtų stiprinama. Jam reikia kitų žmonių pagalbos norint atsigauti po ligos, traumų. Natūralaus senėjimo bei sunkių ligų paveikti asmenys praranda fizinius gebėjimus judėti ir atlikti kai kuriuos veiksmus, jie negali patys savarankiškai patenkinti savo fizinių poreikių, todėl jiems reikalinga kitų žmonių pagalba.
Slaugos mokslo sritis, kurios objektas yra pagyvenusių žmonių slauga, vadinama geriatrijos slauga.
Slaugytojas slaugos procese užima labai svarbią poziciją. Jis dalyvauja visuose slaugos etapuose. Slaugytojas, kuris padeda senstantiems žmonėms, yra geriatrijos slaugytojas. Jo veikla neapsiriboja vien tik slaugymu.
Slaugant senstantį žmogų iškyla įvairių problemų. Didžiausią sunkumą sukelia darbuotojų ir aptarnaujamų klientų bendravimas. Todėl svarbu, kad slaugytojas turėtu žinių apie senstančių žmonių psichologiją, bendravimo su jais ypatumus. Senstančių žmonių problemos glaudžiai susijusios su šiuolaikinės šeimos problemomis, todėl reikia stengtis, kad pagyvenę žmonės kuo ilgiau galėtų savarankiškai gyventi savo namuose.
Kai kuriose šalyse net vyrauja nuomonė, jog pagyvenusio žmogaus guldymas į slaugos ligoninę tik pablogina jo būklę, kadangi jis atsiduria jam svetimoje aplinkoje tarp nepažįstamų žmonių.
Socialinės paslaugos senelių namuose
Socialinės globos įstaigose yra teikiamos socialinės paslaugos. Socialinės paslaugos - tai paslaugos, kurios yra suteikiamos asmenims dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam, neįgijusiam ar praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime.
Žalimienės (2005) teigimu, bendrosios paslaugos teikiamos asmenims padedant išgyventi savo namuose, kuriems dar nereikia specialiųjų socialinių paslaugų. Kaip nurodo Žalimienė (2005), kai bendrosios socialinės paslaugos tampa nebe veiksmingomis, tada prireikia specialiųjų socialinių paslaugų. Specialiosios socialinės paslaugos teikiamos nestacionariose ir stacionariose globos įstaigose.
Senų žmonių globos namai - tai socialinė globos įstaiga, skirta žmonėms, kuriems reikalinga nuolatinė globa ir slauga ir kurie dėl senatvės ir negalios negali savarankiškai gyventi savo namuose, o jų vaikai ar kiti artimieji negali jų prižiūrėti.
Pagal socialinių paslaugų katalogą (2006), socialinės paslaugos skirstomos: socialinė priežiūra, socialinė globa.
Socialinių paslaugų principai:
- Bendradarbiavimo
- Dalyvavimo
- Kompleksiškumo
- Prieinamumo
- Socialinio teisingumo
- Tinkamumo
- Veiksmingumo
- Visapusiškumo
Šiandien pagyvenusių žmonių socialinėje politikoje stengiamasi įgyvendinti modernaus senyvo amžiaus koncepsiją kurioje akcentuojami pačio asmens vidinius išteklius, o ne ligą, negalią ar netektį. Ši koncepcija orientuota į patį individą, ir svarbiausia laikoma asmens iniciatyva, gyvenimo patirtis, organizuojant gyvenimą senatvėje.
Vadovaujantis Statistikos departamento duomenimis, 2011 m. pabaigoje beveik trečdalis senelių namų gyventojų buvo vieniši - neturėjo vaikų ir artimųjų arba buvo jų nelankomi, globos įstaigose suaugusiems neįgaliesiems tokių gyventojų- mažiau nei pusė. Apie du trečdalius senelių globos namų gyventojų buvo moterys, trys asmenys iš keturių - 70 metų ir vyresnio amžiaus.
Senų asmenų labai slegia privatumo nebuvimas, jie itin sunkiai adaptuojasi, negalėdami nutraukti sąsajų su ankstesniu gyvenimu. Jie išgyvena nuolatinį laukimo būseną, nes artimieji senelių namuose pasirodo retai. Žmogus yra sociali būtybė, todėl jam būtina su kuo nors kalbėtis, būti ne tik išklausytam, bet ir išgirstam. Dvasinių poreikių patenkinimas - vienas svarbiausių veiksnių senatvėje, gyvenant izoliuotoje erdvėje.
Štai keletas įžvalgų apie senelių namų gyventojų subjektyvias patirtis:
- Žmonės į senelių namus atvyksta psichologiškai nepasiruošę ir juos ištinka šokas, patekus į svetimą aplinką, kurioje dažnai tenka gyventi kartu su nepažįstamais žmonėmis.
- Senyvo amžiaus žmonės jaučia ilgesį ir prisimena praeities vaizdus.
- Asmeniniai atsiminimai išplaukia vienas iš kito skverbiantis prie individo subjektyvios patirties ašerdies, prie giluminių žmogaus egzistencijos dalykų.
Senatvė yra natūralus žmogaus gyvenimo periodas. Ilga gyvenimo trukmė vertinama tuomet, kai senatvėje išsaugomas individo fizinis pajėgumas ir aktyvumas, intelektas bei protinės galimybės. Jei žmogus suserga lėtinėmis nepagydomomis ligomis ir atsiranda priklausomybė nuo kitų žmonių, dažnai artimosios pagalbos senas žmogus nesulaukia. Apsigyvenimas senelių globos namuose nėra lengvas ir paprastas procesas.
Tyrimo objektas, kaip teigia P. Freire (2000), yra ne asmenys (tarsi jie būtų anatominiai fragmentai), bet veikiau žmonių mintys ir kalba apie tikrovę, jų tikrovės suvokimo lygmenys ir požiūriai į pasaulį. Šiuo atveju tiriami senų žmonių autentiški išgyvenimai bei pasiruošimas neišvengiamybei, t.y. mirčiai. Susvetimėjusios visuomenės žmonės svyruoja tarp optimizmo ir nevilties, galiausiai vyresnės kartos pasiduoda likimui ir menkavertiškumo jausmui, todėl labai svarbu giliau pažinti senus žmones, atsidūrusius ribinėse situacijose ir suvokti, kas lemia jų nuotaikas ir jausmus.
Dvasinis poreikis patenkinimas - vienas svarbiausių veiksnių senatvėje, gyvenant izoliuotoje erdvėje. Šių asmenų norai labai nedideli, mirties artumas nebaugina. Mirtis kartais atrodo kaip išsigelbėjimas nuo skausmingų sukrėtimų, netekus namų ir įprasto gyvenimo. Mirtis gali išgelbėti nuo sunkios ligos ir ilgo merdėjimo.
Europos visuomenė sensta. Lietuvoje iki 2030-ųjų pagyvenusių žmonių skaičius padidės 156 procentais - nuo 100 000 iki 156 000. Gyvenimo trukmė tampa kanonine vertybe, net jei ji pasiekiama siaubingų suvaržymų kaina.
Ankstesniais amžiais ir kai kuriose laikais ne vakarių kultūrose seni žmonės gerbiami už jų išmintį. O vėlyvosios modernybės vakarų visuomenėse jaunoji karta pagyvenusių žmonių sukauptas žinias ir gyvenimišką patirtį laiko nebe verte, o labiau atsilikimu. Taip seniems žmonėms suteikiamas žemesnis statusas ir mažiau galios.
Tačiau ir pagyvenę žmonės šiandien senėjimą suvokia visiškai kitaip negu prieš šimtą ar daugiau metų. Kūno senėjimas - ne tik neišvengiamas kūno silpimas. Sulėtinti senėjimą padeda modernios medicinos pasiekimai, pasikeitusi mityba, higiena. Žmonėms dabar suteikta galimybė gyventi žymiai ilgiau, negu prieš šimtą metų. Tačiau vis tik ateina laikas, kai ištinka negalios, nesugebama pasirūpinti savimi, apima nesaugumo jausmas. Seni žmonės yra priversti ieškoti globos. Pasikeitus šeimos modeliui ir vis didėjant žmonių migracijai, dažnai seniems asmenims vienintelė išeitis - senų žmonių globos įstaigos.
Susvetimėjusios visuomenės žmonės svyruoja tarp optimizmo ir nevilties, galiausiai vyresnės kartos pasiduoda likimui ir menkavertiškumo jausmui, todėl labai svarbu giliau pažinti senus žmones, atsidūrusius ribinėse situacijose ir suvokti, kas lemia jų nuotaikas ir jausmus.
Lietuvos mokslinėje literatūroje analizuojami senėjimo demografiniai, ekonominiai padariniai ir su jais susiję socialinės politikos, sveikatos apsaugos klausimai. Ilgėjant gyventojų amžiui ir mažėjant gimstamumui, prabilta apie naują visuomenę, kurioje dominuos vyresnio amžiaus žmonės ir apie tos visuomenės iššūkius kitiems žmonėms.
Senų žmonių, apsigyvenusių globos namuose, poreikiai (medicininiai, socialiniai, kultūriniai) mokslininkų yra tirti. Tačiau mažai tyrinėta jų vidinius išgyvenimus ir patirtis. Ši tema yra labai aktuali, nes žmonės ne tik tenkina natūralius (biologinius) poreikius, bet ir jų santykiai su pasauliu prisipildo reikšmės. Štai kodėl svarbu atsižvelgti į senų žmonių subjektyvumą, jo pasąmonės struktūras, asmenybės psichologiją, kalbines raiškos subtilybes, t.y. į viską, kas sudaro jo autentišką turinį.
Gyvenimas mirties akivaizdoje nėra lengvas. Bet mokėjimas oriai senti rodo žmogaus išmintį ir gerai išmoktą vieną sudėtingiausių gyvenimo meno pamokų.
Šiame straipsnyje analizuojami senelių globos namuose gyvenančių žmonių subjektyvios patirtys. Atskleidžiamos senyvo amžiaus žmonių patekimo į ilgalaikės globos įstaigas subjektyvios patirtys. Išryškinamos prisitaikymo gyventi globos institucijoje patirtys.
Socialinė gerontologija - paskutinio žmogaus ontogenezės etapo socialinis tyrimas; sociokultūrinės normos, susijusios su tam tikru socialiniu demografiniu sluoksniu - pagyvenusiais žmonėmis, jų galimybėmis, įskaitant bazinių psichologinių procesų dinamiką dėl amžiaus įtakos (Leligienė, 2003).
Subjektyvus - asmeniškas, savotiškas, būdingas tik tam asmeniui arba priklausantis nuo subjekto, turintis jo savybis (Tarptautinis žodžių žodynas, 2001).
Senėjimas yra aktyvus, natūralus ir laipsniškas procesas. Senatvė - tai žmogaus vėlyvesnieji gyvenimo metai. Senatvės riba nėra tiksliai nustatoma. Demografai pagyvenusiais žmonėmis laiko 60 m. ir vyresnius, o Pasaulinė Sveikatos organizacija (PSO) - 65 m. ir vyresnius. Senatvėje kūnas netenka savo jėgos ir lankstumo, įvairiuose audiniuose pasirodo susidėvėjimo ženklai.