Neįgaliųjų integracija į darbo rinką yra vienas iš pagrindinių jų socialinės integracijos rodiklių. Suprastėję užimtumo rodikliai atitinkamai paveiks ir neįgaliųjų integraciją bei turės neigiamą įtaką visam socialinės apsaugos sektoriui. Dėl šios priežasties darbo vietų šiame sektoriuje išsaugojimo klausimas negali būti ignoruojamas, jam turėtų būti skiriamas kur kas didesnis dėmesys.
Dabartinė situacija ir iššūkiai
Naujausiais Užimtumo tarnybos duomenimis, šiuo metu darbo ieško per 11 tūkst. neįgaliųjų, o socialinėse įmonėse jų dirba 6,5 tūkst. Tačiau, nuolat keičiamas Socialinių įmonių įstatymas ir šalies ekonomiką sukausčiusi pandemija iš rinkos stumia vis daugiau socialinių įmonių, kurių pagrindinė misija - įdarbinti neįgaliuosius.
Netenka darbo: Užimtumo tarnybos duomenys rodo, kad vien per šių metų pirmąjį ketvirtį socialinės įmonės statusas buvo panaikintas 8 įmonėms, jis nebuvo suteiktas nė vienai naujai įmonei. Dėl šios priežasties nuo metų pradžios 371 darbuotojas, dirbantis socialinėse įmonėse ir priklausantis neįgaliųjų grupei, neteko darbo vietos.
„Nuolat keičiamas ir griežtinamas reglamentavimas nesuteikia socialinių įmonių savininkams taip reikiamo stabilumo, jiems tampa sunku prognozuoti, kaip seksis jų verslui, todėl kasmet mažėja socialinių įmonių skaičius, kurių šiuo metu yra vos 165-ios“, - tvirtina G. Bartkaus. Jis priduria, kad socialinės įmonės demokratinėse visuomenėse turi teigiamą perspektyvą.
Konkurencija, aukšti darbdavių keliami profesinių įgūdžių reikalavimai, technologinė pažanga sąlygoja darbo specializacijos kaitą, todėl įsidarbinti asmenims, turintiems dalinį nedarbingumą, tampa vis sudėtingiau“, - sako ekonomistas Tadas Šarapovas.
Taip pat skaitykite: Lietuvos pensijų fondų palyginimas
Anot T. Šarapovo, derėtų nepamiršti, kad nors pagrindinė socialinių įmonių misija yra integruoti neįgaliuosius į darbo rinką, o šiuo metu dar ir užtikrinti saugumą tų darbuotojų, kurie patenka į koronaviruso rizikos grupę, jos veikia kaip bet koks kitas verslas, patiria tokias pat rizikas ir iššūkius.
„Jei gaminama produkcija yra paklausi, pavyzdžiui, medicininės paskirties ar maisto produktai, tokioms įmonėms užsakymų tik padaugėjo ir pajamų srautas nesutriko. Tačiau tokiuose verslo sektoriuose, kaip turizmas ir maitinimo paslaugos, situacija yra kur kas prastesnė. Žinoma, galima tikėtis pagalbos iš valstybės, tačiau neįgaliuosius įdarbinančioms socialinėms įmonėms to gali nepakakti, kad jos galėtų išsilaikyti rinkoje“, - akcentuoja T. Šarapovas.
Pasak T. Šarapovo, perorientuojant įmonės veiklą kyla klausimas, ar neįgalieji gebės prisitaikyti prie tokių pokyčių. Jei ne - lieka juodžiausias scenarijus - stabdyti veiklą ir atleisti neįgaliuosius net ir suprantant, kad darbą susirasti jiems bus kur kas sunkiau nei kitiems darbuotojams.
Statistika ir ES kontekstas
Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto duomenimis, 2017 metais darbingo amžiaus neįgaliųjų skaičius Lietuvoje buvo 162 575, iš kurių dirbančių - 47 133. Remiantis šia statistika, neįgaliųjų užimtumas darbo rinkoje Lietuvoje siekia vos 29 proc., kai bendras visų gyventojų užimtumo lygis perkopia 70 proc.
Negana to, Lietuva atsilieka nuo ES vidurkio, mat Europos Sąjungoje maždaug 50 proc. Negalią turintiems asmenins pandemijos sukelta krizė yra kur kas didesnis psichologinis iššūkis nei likusiai visuomenės daliai. Nerimą kelia ne tik pavojus sveikatai, bet ir rizika prarasti darbo vietą, kurios netekęs dažnas neįgalus asmuo atsiduria ties skurdo riba ir patenka į dar didesnę socialinę atskirtį.
Taip pat skaitykite: Socialinė Airija: rodiklių analizė
Europos Komisijos duomenimis, negalią turinčių žmonių užimtumo rodikliai yra prastesni, nei Europos Sąjungos (ES) vidurkis, o neįgaliųjų skurdo rizika yra viena didžiausių visoje ES ir toliau didėja. 2011 m. šis rodiklis siekė 16 proc., o 2017 m. skurdą patyrė jau 35,1proc. Lietuvos neįgaliųjų. Lietuvoje asmenų su negalia skurdo rizikos rodiklis (2017 m. 35,1 proc.) yra beveik dvigubai didesnis negu tų, kurie negalios neturi (17,1 proc.).
Valstybės kontrolieriaus Mindaugo Macijausko teigimu, trečdalis negalią turinčių asmenų patiria skurdo riziką. Šis rodiklis 10,7 procentinio punkto didesnis nei bendras skurdo rizikos lygis (20,6 proc.).
Žemiau pateiktoje lentelėje apibendrinti neįgaliųjų užimtumo ir skurdo rizikos rodikliai Lietuvoje ir ES:
| Rodiklis | Lietuva | Europos Sąjunga (vidurkis) |
|---|---|---|
| Neįgaliųjų užimtumas | 29% | ~50% |
| Neįgaliųjų skurdo rizika (2017 m.) | 35.1% | - |
Neįgaliųjų įdarbinimas
Darbdavių požiūris ir visuomenės nuostatos
2019-07-17 Du iš penkių (43 proc.) šalies dirbančiųjų netiki, kad jų darbovietė būtų tinkama vieta dirbti žmonėms su negalia ir galėtų padėti jiems integruotis į darbo rinką. Priešingai galvoja tik kas penktas (21 proc.) dirbantysis, pabandęs įvertinti savo darbo vietą bei aplinką per specialiųjų poreikių turinčių žmonių prizmę. Tokius duomenis atskleidė bendrovės „Spinter tyrimai“ gegužės mėnesį atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa.
Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjungos (NSĮS) atstovas Gediminas Bartkus teigia, kad tokia nuomonė nestebina - deja, bet didžioji darbo rinkoje veikiančių įmonių dalis šiandien nėra pasirengę priimti negalią turinčių darbuotojų.
Taip pat skaitykite: Socialinių rodiklių svarba
„Sveiki visi esame vienodai, o silpnas - kiekvienas savaip. Panašu, kad į sveikųjų poreikius masiškai orientuota darbo infrastruktūra yra rimtas iššūkis darbdaviams, nes norint įdarbinti žmogų su negalia aplinką tektų iš esmės personalizuoti, o keičiantis darbuotojams - vėl perdaryti, koreguoti. Patiems darbuotojams dažniausiai į akis krinta infrastruktūrinis aplinkos nepritaikymas, specialių sąlygų nesudarymas judėjimo negalią turintiems asmenims ar akliesiems. Kita vertus, gali būti, kad patys dirbantieji nėra tikri, kaip sektųsi dirbti ir bendrauti su negalią turinčiu kolega, kokių bendradarbio gebėjimų galima tikėtis“, - sako NSĮS vadovas G. Bartkus.
NSĮS skaičiavimu, aplinkos pritaikymas ir sąlygų sudarymas negalią turinčiam asmeniui, priklausomai nuo negalios tipo ir laipsnio, gali svyruoti nuo kelių šimtų iki keliasdešimt tūkstančių eurų.
Pasak jo, darbdaviams trūksta informacijos apie neįgaliųjų gebėjimus, todėl dažnai jie netiki, kad neįgalieji galėtų atlikti darbą kokybiškai.
„Neretai skaudžias istorijas pasakoja tie, kurie mėgino darbo ieškoti atviroje darbo rinkoje, tačiau savo vietą galiausiai rado socialinėse įmonėse. Deklaracijos ir lozungai apie verslo socialinę atsakomybę ir lygias galimybes ar net valdžios kalbos apie privalomas kvotas negalią turintiems yra gražioji medalio pusė. Tačiau realybė atrodo gerokai kitaip ir prieš tai užsimerkti reiškia tiesiog ignoruoti problemą“, - įsitikinęs G. Bartkus.
Socialinės įmonės kaip integracijos priemonė
Labai dažnai neįgalieji, patekę į darbo rinką, susiduria su įvairiais sunkumais. Viena jų - socialiai nepriimtinas elgesys. Su šia problema dažniausiai susiduria protinę negalią turintys darbuotojai.
„Socialinėse įmonėse turime kitokias patirtis. Mūsų verslas, jo organizavimas pritaikytas būtent neįgaliesiems. Čia žmonės dirba kartu su sveikais kolegomis, todėl ateinantis naujas neįgalus darbuotojas gali nesibijoti jaustis kolektyve tarsi „balta varna“, nes šalia dirba tokie pat kaip jis arba tie, kurie prie įvairias negalias turinčių kolegų jau yra pripratę, žino, kaip su jais bendrauti, kaip užmegzti ryšį ir jį išlaikyti“, - sako G. Bartkus.
Kalbant apie teisinį reglamentavimą, Lietuvoje egzistuoja du įmonių tipai: socialinės įmonės bei neįgaliųjų socialinės įmonės. Tai pagrindinis įrankis, kurį taiko valstybė, siekdama įtraukti neįgaliuosius į darbo rinką.
Realiai egzistuoja du neįgaliųjų integracijos į darbo rinką modeliai ir jų sintezė. Dauguma valstybių taiko integruotą modelį - jose veikia ir specialiai pritaikytos įmonės, tačiau kartu taikoma ir kvotų sistema, padedanti neįgaliesiems konkuruoti atviroje darbo rinkoje.
Pavyzdžiui, Prancūzija taiko tokį atviros rinkos modelį: įmonės ne mažiau nei trejus metus turinčios daugiau kaip 20 darbuotojų privalo įdarbinti neįgalius asmenis - ne mažiau kaip 6 proc.
Valstybės kontrolės audito rezultatai
Audito „Asmenų su negalia socialinė integracija“ rezultatus Valstybės kontrolė pristatė antradienį. „Audito tikslas buvo įvertinti, ar asmenims su negalia sudarytos galimybės savarankiškai gyventi bendruomenėje, visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime ir integruotis į darbo rinką“, - sakė Valstybės kontrolės Visuomenės gerovės audito departamento vyriausioji valstybinė auditorė Neringa Raglienė.
Pasak Valstybės kontrolės, 2019 metais 8 proc. šalies gyventojų turėjo negalią - daugiau kaip 200 tūkstančių asmenų. Kaip sakė N.Raglienė, finansinei paramai, paslaugoms ir socialinei pagalbai valstybė išleidžia apie 1 mlrd. eurų. 80 procentų šių lėšų tenka išmokoms ir kompensacijoms.
Kaip rodo audito rezultatai, dėl pagalbos įsidarbinant kiekvienais metais į Užimtumo tarnybą kreipiasi tik 7 proc. (11 tūkst.) darbingo amžiaus asmenų su negalia. Pasak N.Raglienės, jiems teikiamų užimtumo paslaugų yra nepakankamai.
Kaip rodo Valstybės kontrolės auditas, atviroje rinkoje dirbančių asmenų dalis per paskutinius metus sumažėjo iki 22,6 proc. N.Raglienė nurodė, kad valstybės pagalba labiau orientuota į uždarą darbo rinką. 82 proc. lėšų, skirtų asmenų su negalia užimtumo rėmimui, iš 40 mln. eurų buvo skirta socialinėms įmonėms, kuriose dirbo 3 kartus mažiau asmenų nei atviroje darbo rinkoje.
Audito metu atlikto atvejo tyrimo rezultatai rodo, kad tik 13 proc. asmenų, kuriems buvo nustatytas pagalbos poreikis, savivaldybėse gavo specialiąsias paslaugas. 35 proc. asmenų su negalia pagalbos nesikreipė ir savivaldybės neturėjo informacijos apie juos.
Savivaldybių pateikti duomenys rodo, kad daugiau nei pusė jų (32) neužtikrina, kad bent 30 proc. viešųjų pastatų, kuriuose teikiamos socialinės, švietimo, sveikatos ir kultūros paslaugos, būtų pritaikyti žmonėms su negalia. 34 savivaldybėse neįgaliesiems nebuvo pritaikyta nė viena viešojo transporto priemonė.
Valstybės kontrolės auditas parodė, kad valstybės ir savivaldybių internetinės svetainės asmenims su negalia turi būti pritaikytos iki 2020 metų rugsėjo mėnesio, tačiau 2019 metų jų buvo pritaikyta tik 3,4 proc., o mobiliųjų programų pritaikymas nevertintas.
Ką daryti?
„Kryptinga ir nuosekli valstybės parama socialinėms įmonėms yra ypatingai reikalinga, nes negalią turinčių asmenų integracijos į darbo rinką procesas nėra paprastas“, - sako ekonomistas Tadas Šarapovas.
Finansinė įmonės gerovė ir išlikimas, anot ekonomisto, tiesiogiai priklauso nuo darbuotojų gebėjimo produktyviai dirbti ir siekti finansinio tvarumo.
„Socialinės įmonės, įdarbinančios neįgaliuosius, tikėtina, kartu patiria ir didesnę psichologinę įtampą, nes prisiima didžiulę atsakomybę už socialiai jautresnius ir labiau pažeidžiamus darbuotojus. Todėl valstybės parama ir brandus visuomenės požiūris į socialinių įmonių svarbą yra esminiai veiksniai, galintys prisidėti prie socialinių įmonių išlikimo rinkoje. Žinoma, ir pačios įmonės turėtų ieškoti būdų, kaip šiuo sudėtingu metu dirbti pelningai, kad jų komercinė veikla būtų tvari ir nenuostolinga, antraip joms mažėja galimybių išlikti“, - sako T.
Valstybės kontrolieriaus pavaduotoja Živilė Simonaitytė teigė, kad audito tikslas buvo pasižiūrėti, kaip negalią turintis žmogus gali savarankiškai veikti. Jos nuomone, kas labiausiai liūdina ir kur Lietuvoje reikėtų daugiausiai pasistengti - žmonių su negalia skurdas, kurio rodiklis yra gerokai didesnis nei vidutinio skurdo šalyje.
„Vienas iš būdų tą skurdą mažinti - tikrai maksimaliai tiems žmonėms, kurie yra darbingo amžiaus, padėti integruotis į darbo rinką ir turėti tuos darbus. Deja, Lietuvoje tas procentas, kaip jau ir minėta, - 29. Tai - mažiau negu trečdalis žmonių darbingo amžiaus įsidarbina. Galbūt ne visi gali, ne 100 procentų turėtų būti. Šioje vietoje norėtųsi paminėti Estiją, kuri prieš penkerius metus turėjo labai panašų procentą ir atlikusi reformą, pakeitusi savo sistemą asmenų su negalia įdarbinimo, šitą procentą padidino iki 40 procentų“, - akcentavo Ž.Simonaitytė.
Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Vilma Augienė pripažino, kad su Valstybės kontrolės audito išvadomis negalima nesutikti. Ji aiškino, kad yra daug priežasčių, kodėl palyginti nedaug darbingo amžiaus neįgaliųjų turi darbą.
Susisiekimo viceministras Vladislovas Kondratovičius pripažino, kad savivaldybėse viešasis transportas daugiausia neatitinka reikalavimų. V.Kondratovičius aiškino, kad norima pasirašyti susitarimą su savivaldybėmis, galbūt - verslu dėl to. Susisiekimo viceministro teigimu, tikslas yra iki 2026 metų 20 procentų padidinti viešojo transporto prieinamumą.
tags: #rodikliai #apibudinantys #neigaliuju #socialine #integracija #uzimtumo