Socialiniai rodikliai - tai socialinių reiškinių, procesų ir savybių kiekybinės bei kokybinės charakteristikos. Šių charakteristikų visuma nusako jų pagrindines ypatybes ir padeda atskleisti jų plėtros tendencijas. Socialinius rodiklius galima laikyti tam tikros srities bendraisiais, arba pagrindiniais, kintamaisiais, kurie atrenkami siekiant įvertinti valstybės socialinę raidą.
Socialiniai rodikliai padeda analizuoti ir lyginti gyventojų grupių arba geografinių vietovių duomenis, yra naudingi nustatant įvairių sričių politikos prioritetus.
Sociologas R. A. Baueris (Jungtinės Amerikos Valstijos) socialinius rodiklius apibūdino kaip tam tikras įrodymo formas, padedančias įvertinti esamą padėtį ir ateities kryptis. Pavyzdžiui, tai gali būti nusikalstamumo ar nedarbo lygis, gyvenimo trukmės skaičiuoklė, sveikatingumo indeksai (pavyzdžiui, tam tikros gyventojų grupės paskutinio mėnesio vadinamųjų sveikų dienų skaičiaus vidurkis), moksleivių skaičius, rinkėjų skaičius.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija yra pareiškusi, kad socialiniai rodikliai yra tiesioginė ir validi (validumas) statistinė matavimo priemonė, skirta stebėti pagrindinių socialinių problemų lygį ir pokyčius.
Socialiniai rodikliai gali būti naudojami stebint tam tikrą socialinę sistemą ir valstybės priimamus sprendimus nukreipiant reikiama socialinių pokyčių linkme.
Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius
Socialinių rodiklių pasirinkimą lemia tyrimo tikslas ir teorinis pagrindimas. Socialiniai rodikliai apima paprastas ir sudėtingas statistines priemones bei su duomenų rinkimų ir kultūros ženklų interpretavimu susijusius indeksus, kurie naudojami politikos veiksmingumui įvertinti sprendžiant socialines problemas.
Socialinis Poveikis ir Jo Matavimas
Socialinis poveikis dažniausiai apibūdinamas kaip teigiamas ir reikšmingas pokytis, lemiantis socialinių aplinkybių (darbo, pajamų, gyvenimo kokybės, nuostatų, emocinės būklės, gebėjimų ir t.t.) pasikeitimą. Taigi, poveikį išmatuoti nėra lengva, nes kai kurie poveikio rodikliai gali būti tik subjektyviai.
Socialinio verslo organizacijos skiriasi nuo tradicinio verslo kuriamu socialiniu poveikiu.
Ekonomikos ir inovacijų ministrė patvirtino Socialinio verslo subjekto statuso (SVV) įgijimo ir netekimo tvarkos aprašą. SVV subjektas, siekiantis įgyti socialinio verslo subjekto statusą, be kitos informacijos, savo svetainėje turi nurodyti: informaciją apie socialinį arba (ir) aplinkosauginį poveikį, socialinio verslo misiją, vykdomas ar planuojamas veiklas; poveikiui kurti reikalingus išteklius; poveikio matavimo indikatorius ir planuojamus poveikio rezultatus - trumpo (nuo 0 iki 3 metų), vidutinio (nuo 3 iki 5 metų) ir ilgojo laikotarpio (daugiau nei 5 metų) poveikį.
Įvadiniai mokymai komandai aptaria socialinio poveikio sąvoką, SMART veiklų, rezultatų, poveikio rodiklius ir jų skirtumus, įrankius, kuriais vertinamas poveikis: TOC pokyčiu teorija, LogFrame bei Impact Canvas, „Key Impact Pathways“ (KIP) rodikliai; pristatomos Europos komisijos ir OECD rekomendacijos poveikiui matuoti, NESTA SoE 5 metodika. Taip pat siūlomos konsultacijos rengiant praktinę poveikio vertinimo metodiką įstaigai ir metodologijos parengimo paslaugos pagal vidaus dokumentų pavyzdį.
Taip pat skaitykite: Socialiniai ir kultūriniai veiksniai
BVP ir Alternatyvūs Gerovės Rodikliai
Nuo 1995 metų Lietuvos BVP vienam gyventojui, matuojant pagal perkamosios galios standartą, išaugo daugiau nei 4 kartus. Ekspertai ir politikai džiūgauja - šalis pademonstravo įspūdingą progresą. Visgi BVP augimas, nors ir yra svarbus, pats savaime negarantuoja aukštesnės visuomenės gerovės, pagal kurią piliečiai yra linkę vertinti šalies ekonomikos sėkmę.
Visuomenės gerovę įprasta vertinti pasitelkus šalyje sukuriamo BVP vienam gyventojui perspektyvą. Tačiau šiandien šis rodiklis susilaukia nemažai kritikos. Vis dažniau sutariama, jog BVP, kuriam nesvetimi rimti matavimo trūkumai bei pasikeitusios ekonomikos poreikių neatitikimas, yra uzurpavęs viešųjų diskusijų erdvę ir politinę darbotvarkę.
Apie būtinybę atsisakyti BVP „vienvaldystės“ ir kreipti viešąjį diskursą visuomenės gerovės linkme signalizuoja ir pasaulyje neseniai kilusi populizmo banga.
Sutariant, jog BVP yra ne pats geriausias gerovės progreso matas, yra bandymų ir siūlymų, kokiu kitu lengvai suprantamu ir komunikuojamu rodikliu būtų galima jį pakeisti ar papildyti. Ko gero populiariausias alternatyvus būdas stebėti gyvenimo lygio progresą yra pasitelkti į pagalbą iš atskirų rodiklių sukonstruotus indeksus.
Šio būdo entuziastingai ėmėsi įvairios tarptautinės institucijos ne tik savo sudarytų indeksų pokyčių stebėjimui, bet ir šalių reitingavimui pagal juos. Štai Jungtinių tautų Žmogaus socialinės raidos indekso reitinge (angl. Human Development Index), kuris vertina šalies pasiekimus sveikatos, švietimo ir pajamų dimensijose, Lietuva patenka tarp aukščiausiai įvertintų šalių ir užima 37 vietą iš 188 šalių.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Visgi būtina paminėti ir tai, kad daugiausia progreso pasiekta iki 2010 m., tačiau nuo tada šalies progreso tempas gerokai sumenko ir 2015 m., lyginant su 2010 m., Lietuva šalių reitinge smuko 1 vieta žemyn. Be to, pakoregavus šį indeksą pagal pajamų, gyvenimo trukmės ir išsilavinimo nelygybės rodiklius, šalies indekso vertė sumenksta 10,5 proc. ir tai yra viena didžiausių korekcijų tarp minėtos grupės šalių.
Tuo tarpu Pasaulio ekonomikos forumo sudarytame Įtraukiančio vystymosi indekso (angl. Inclusive Development Index) reitinge Lietuva ir šiemet, ir pernai tarp besivystančių šalių atsidūrė pirmoje vietoje ir aplenkė daugelį naujųjų ES šalių.
Lietuva šiame reitinge patenka tarp 20 proc. pažangiausių besivystančių šalių pagal tokius rodiklius, kaip darbo jėgos produktyvumas, vidutinės disponuojamosios pajamos, nacionalinės santaupos ir netgi turto nelygybė, kuri yra gerokai mažesnė nei daugelyje senųjų išsivysčiusių šalių.
Visgi pastarųjų 5 metų tendencijos atskleidžia ir nerimą keliančių ženklų. Augantis išlaikomo ir darbingo amžiaus gyventojų santykis, pajamų nelygybė, menkas progresas mažinant skurdą bei išaugęs santykinis išskiriamo anglies dvideginio kiekis neigiamai veikia visuomenės gerovę.
Kiek kitokį sprendimą gerovės matavimo problemai siūlo „laimės ekonomikos“ apologetai. Pastarieji teigia, jog svarbiausia yra subjektyvus laimės vertinimas, kuris nustatomas apklausų pagalba, o politikos formuotojų užduotis ją maksimizuoti. JT Pasaulio laimės ataskaitoje ėmėsi reitinguoti šalis pagal suvokiamą laimės lygį ir bando įvertinti, kokie veiksniai jį lemia.
Visgi šis būdas vertinti gerovę turi ir trūkumų. Praktiškai sudėtinga nustatyti, kokie konkrečiai veiksniai lėmė suvokiamos laimės pokyčius, tad neretai gali būti sudėtinga parinkti galimus sprendimus. Be to, politinės priemonės net ne visada gali būti veiksmingos, kadangi laimės pojūtį gali veikti nuo jų nepriklausantys veiksniai, pavyzdžiui, asmeninės savybės, tautinės ypatybės, istorinė patirtis ar net nuotaika.
Visgi nepaisant išaugusio įvairių indeksų bei subjektyvaus laimės vertinimo populiarumo, pasaulyje bandoma kurti ir labiau rafinuotus naujus gerovės rodiklius, kurie taip pat galėtų tapti reguliariai stebimais. Pavyzdžiui, Stenfordo universiteto mokslininkai Jones ir Klenow sukonstravo visiškai naują gerovės matą, kuriame vartojimo duomenys koreguojami pagal tokius gerovės aspektus, kaip laisvalaikis, nelygybė bei tikėtina gyvenimo trukmė.
Pavyzdžiui, pasirodo, jog dėl ilgesnės gyvenimo trukmės, mažesnės nelygybės ir trumpesnių darbo valandų Vakarų Europos šalyse gyvenimo standartai yra gerokai aukštesni nei rodo BVP vienam gyventojui. Tuo tarpu besivystančiose šalyse, pavyzdžiui, Lotynų Amerikoje, Kinijoje, Pietų Azijoje, gyvenimo standartai yra gerokai žemesni nei rodo BVP statistika.
Tad nors alternatyvių būdų įvertinti visuomenės gerovę ir jos raidą jau yra, kol kas visi minėti indeksai ir rodikliai sunkiai skinasi kelią į viešąsias diskusijas. Tikėtina, jog taip yra dėl to, kad ir patys politikai netrykšta dideliu užsidegimu kažką keisti - juk siekti ne vien spartaus, bet ir tvaraus bei įtraukiančio ekonomikos augimo būtų gerokai sunkesnė jiems tenkanti užduotis.
Vis tik, net jei toks gerovės rodiklis ir nebūtų labai mėgstamas politikų, jis, tikėtina, paskatintų tiek visuomenę, tiek politikus pažvelgti į ekonomiką ir į visuomenės gerovę kompleksiškai ir paskatintų siekti teigiamų pokyčių.
Šalies priskyrimas išsivysčiusioms šalims priklauso nuo BVP vienam gyventojui. Dažniausiai šalis priskiriama išsivysčiusioms, kai jos BVP vienam gyventojui siekia per 12 000 JAV dolerių, nors kai kurie ekonomistai teigia, kad ši riba yra 25 000 JAV dolerių.
Išsivysčiusioms šalims būdingi bruožai:
- Gerai išplėtota pramonė, plėtojamos įvairios pramonės šakos - nuo sunkiosios iki aukštųjų technologijų.
- Žemės ūkyje dirba labai maža dirbančiųjų šalies gyventojų dalis (iki 8-10 %). Nepaisant mažos dirbančiųjų dalies, žemės ūkis labai produktyvus.
- Daugelio išsivysčiusių šalių eksportas sudaro 2/3 viso šalies sukuriamo BVP, nes šiose šalyse gerai išplėtota ir pramonė, ir paslaugos.
- Gerai išplėtotas transporto tinklas.
- Lėtas gyventojų skaičiaus augimas, o kai kurioms (pvz., Vokietijai, Italijai) ir mažėjimas. Tokias tendencijas lemia labai mažas gimstamumas.
- Aukštas medicinos lygis ir moterų raštingumas lemia žemą kūdikių mirtingumo rodiklį. Ekonomiškai stipriose šalyse vidutinės gyvenimo trukmės rodiklis siekia 78-83 m.
- Nuolat didėjantis žemės ūkio produktyvumas bei didėjančios pajamos lemia labai kokybišką išsivysčiusių šalių gyventojų mitybą.
- Labai aukštą išsivysčiusių šalių gyventojų raštingumą (97-99 %) lemia gerai išplėtotas įvairių lygių mokyklų (pradinio, vidurinio, profesinio ir aukštojo mokslo) tinklas.
- Garantuojamas nemokamas vidurinis mokslas, skiriamos lengvatinės paskolos, stipendijos studijuojantiems profesinėse ar aukštojo mokslo mokyklose. Vidutiniškai žmonės mokosi 15-17 metų.
- Garantuotos lygios moterų ir vyrų teisės.
Tačiau, pavyzdžiui, kai kurios Persijos įlankos šalys labai turtingos, tačiau jų ekonomika gerokai priklauso nuo išgaunamos naftos, o nemaža gyventojų, ypač vyresnio nei 65 metų amžiaus, neraštingi.
Daugelyje išsivysčiusių šalių pramonė plėtojama jau antras šimtmetis.
Išsivysčiusiose šalyse moterys, dėl siekio įgyti aukštąjį išsilavinimą bei daryti karjerą, atideda vaikų gimdymą. Be to, poros išmano apie kontracepciją, todėl gali planuoti vaikų skaičių.
Šių šalių gyventojų dienos maisto racioną sudaro įvairūs produktai, turintys daug kilokalorijų.
tags: #socialiniai #salies #rodikliai