Šeima: tėtis Rūtenis (40 m.), mama Indraja (38 m.), sūnus Pranciškus (15 m.).
Šeimoje skiepijamos krikščioniškosios vertybės, sūnus auklėjamas disciplinuotai, laisvu nuo pamokų metu berniukui ribojamas laikas žiūrėti televizorių ir naudotis kompiuteriu.
Situacijos aprašymas: perėjimas į rizikingą mokyklos aplinką ir pasekmės
Pranciškui iš katalikiškosios mokyklos perėjo į bendrojo lavinimo mokyklą, jis buvo paskirtas į klasę, kurioje daugumą moksleivių sudaro vaikai iš socialinės rizikos šeimų.
Kartą pertraukos metu tarp klasės draugų kilus konfliktui, Pranciškus įsikišo ir ėmė ginti bendraklasę, dėl ko buvo smarkiai sumuštas ir prigrasintas nesiskųsti.
Į pamoką atėjusi mokytoja nekreipė dėmesio į Pranciškaus žymes ant veido, vedė pamoką lyg nieko nebūtų pastebėjusi.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Po kurio laiko berniukas gerokai pasikeitė.
Pranciškus prisitaikė prie situacijos mokykloje radęs bendrą kalbą su klasės „blogiukų vadu“ Tadu ir tapdamas būti vienu iš jų: pradėjo skriausti mergaites, keiktis, dėl ko buvo pakrikštytas klasės „blogiuku“ ir ėmė tyčiotis iš tokių, koks dar visai neseniai buvo jis pats.
Šeimos reakcija ir auklėjimo modelis
Tėvai nepalankiai vertina sūnaus bendravimą su kiemo draugais.
Tėvai nesistengė gilintis į Pranciškaus vidines problemas, tačiau tai kompensuodavo vis didėjančiomis ir nesibaigiančiomis bausmėmis.
Santykiai tapo šalti, vis labiau buvo jaučiamas susvetimėjimas.
Taip pat skaitykite: Socialinių medijų marketingo analizė
Žinoma, paauglystės laikotarpiu tėvai gyvena emociškai itin sunkiomis sąlygomis, nes kasdien susiduria su vis naujais iššūkiais.
Sunku surasti priėjimą prie vaikų šiuo amžiaus tarpsniu, jeigu tarpusavio ryšys nebuvo stiprus nuo pat vaikystės.
Vaiko elgesys kaip pasekmė, o ne priežastis
Vaiko elgesys yra ne priežastis, bet pasekmė.
Norint pakeisti vaiko elgesį, vertėtų nustatyti tikrąsias priežastis ir ilgalaikiu ir nuosekliu darbu jas paveikti, tuomet elgesys keičia savaime.
Svarbiausia yra tai, kad tėvai turėtų dėti pastangas ieškodami glaudesnio kontakto su sūnumi, palikti pakankamai erdvės paaugliui savarankiškai priimti lemiančius sprendimus, tačiau prieš tai ta tema atvirai pasikalbėjus ir apsvarsčius galimas vieno ir kito elgesio pasekmes.
Taip pat skaitykite: Socialinių darbuotojų poilsio laikas
Mokyklos vaidmuo ir sprendimų vertinimas
Mokykla - tai bendruomenė, kurioje dalyvauja vaikai, auklėtojai ir kiti specialistai.
Tai aplinka, skirta visapusiškam vaiko ugdymui, visaverčiam jo dabarties išgyvenimui ir tinkamam paruošimui tolesniam mokymuisi universitete ar mokykloje.
Analizuotos situacijos veikėjai kaip veiksmingiausią problemos sprendimą pasirinko mokyklos pakeitimą.
Tačiau kyla klausimas, ar tai tikrai buvo pats efektyviausias sprendimas, ar tai išspręs vis labiau progresuojančias problemas, o gal kreips situaciją problemų regreso link?
Deja, toks sprendimas vaikui padeda itin retai.
Nauja mokykla, nauji draugai, mokytojai, adaptavimosi laikotarpis čia gali būti dar ilgesnis, ir jei jis vėl bus nesėkmingas, tai vaikas gali užsidaryti savyje, pradėti svaigintis narkotikais ar alkoholiu, tarp savęs ir visuomenės pastatyti tarsi psichologinį bloką, kurio niekas negalės peržengti.
Paauglystė, tapatumo paieškos ir šeimos reikšmė
Paauglystės laikotarpiu paaugliai blaškosi ieškodami savo tapatumo, jiems nėra aiškūs vaidmenys gyvenime, todėl itin svarbu jausti tvirtą palaikymą iš jam artimiausios aplinkos - šeimos.
Taip pat ne mažiau svarbu yra ir tai, kad tėvai turėtų pakankamai žinių tam, kad suprastų svarbiausius psichosocialinius vystymosi tarpsnius ir juos atitinkančius bazinius poreikius bei sudarytų tinkamas sąlygas vaiko ar paauglio psichosocialinei raidai, nuo kurios sėkmingų krizių išsprendimo priklauso asmenybės darna.
Bet tarpusavio santykius reikia kurti nuolat ir niekada nėra per vėlu tai pradėti daryti, bandant įgyti vaiko pasitikėjimą, nepriekaištaujant ir nesmerkiant, o ieškant bendro tikslo ir sprendimo būdų.
Auklėjimo kraštutinumai: griežtumas ir nuolaidumas
Štai du kraštutinumų auklėjant savo atžalas pavyzdžiai - žiauraus griežtos drausmės šalininko ir lepinančio savo vaikus, per daug nuolaidaus tėvo atvejai.
Tarp šių dviejų kraštutinumų egzistuoja begalinės kombinacijos.
Vienos atneša gerų rezultatų, kitos tragiškai žlunga.
Daugelis specialistų mano, kad fizinės bausmės - pvz., pliaukštelėjimas per rankas ar per užpakalį - gali būti skirtos vaikams, nesuprantantiems paaiškinimų, tačiau jos niekada neturi būti vykdomos iš keršto.
Disciplina yra apibrėžiama kaip lavinimas, kuris koreguoja, praturtina, sustiprina ir patobulina; tuo tarpu bausmė yra apibrėžiama kaip pažeidėjo nubaudimas siekiant atpildo.
Bausmės tikslas yra sukelti pažeidėjui skausmą už padarytą blogį, o disciplina turėtų būti savivertės ir savikontrolės vystymas.
Kaip suderinti taisykles, nuoseklumą ir pagarbią komunikaciją
Vaikams reikia taisyklių, ir jie nori joms paklusti.
Jiems reikia švelnaus tėvų patarimo.
Išlaikyti discipliną bus lengviau, jei prieš aiškindami vaikui, ko iš jo norite, žiūrėsite, kad vaikas būtų fiziškai pasiruošęs ir kad būtumėte patraukę visą vaiko dėmesį.
Padarykite paklusnumą kiek įmanoma malonesnį ir pabandykite suprasti, kad tai, kas atrodo atviras nepaklusnumas, yra paprasčiausia reakcija į kažką mažiau įdomaus ar mažiau suprantamo nei veikla, į kurią vaikas yra įsitraukęs tuo metu, kai buvo duotas įsakymas.
Būkite nuoseklūs reikalaudami.
Labai svarbu yra tėvų sutarimas disciplinos dalykuose. Jei vienas iš tėvų ką nors paliepia, antra pusė turi šiam paliepimui pritarti.
Jeigu vaiko elgesys yra žalingas, tėvai turi būti vieningi.
Jeigu išsiskiria tėvų nuomonė vienu ar kitu svarbiu klausimu dėl vaiko auklėjimo, vertėtų sugrįžti prie šios temos vakare, ar kitu metu, kai liksite vieni.
Pozityvios ir disfunkcinės auklėjimo praktikos - tyrimo rezultatai
Tyrime dalyvavę tėvai dažniausiai taikė pozityvias auklėjimo praktikas, ypač tėvišką šilumą, pozityvų pastiprinimą ir palaikymą, o disfunkcinės auklėjimo praktikos buvo taikomos rečiau.
Moterys statistiškai reikšmingai dažniau nei vyrai taikė pozityvias auklėjimo praktikas (p=0,014, ypač tėvišką šilumą (p=0,002), o 30-39 m. amžiaus tėvai dažniau taikė proaktyvią tėvystę nei 18-29 m. amžiaus tėvai (p=0,014).
Dauguma ikimokyklinio amžiaus vaikų, tėvų vertinimu, pasižymėjo normos ribose esančiais elgesio ir emociniais ypatumais, tačiau daliai vaikų nustatyti padidėję elgesio problemų, socialaus elgesio sunkumų ir sunkumų poveikio kasdieniam funkcionavimui rodikliai.
Pozityvios auklėjimo praktikos statistiškai reikšmingai siejosi su labiau išreikštu vaikų socialiu elgesiu (p<0,001) ir mažesniais hiperaktyvumo (p<0,001), eksternalių sunkumų (p<0,001), elgesio problemų (p=0,005) bei emocinių simptomų (p=0,004) rodikliais.
Disfunkcinės auklėjimo praktikos statistiškai reikšmingai siejosi su didesniais vaikų elgesio problemų (p<0,001), eksternalių sunkumų (p<0,001), hiperaktyvumo (p<0,001), internalių sunkumų (p<0,001) ir emocinių simptomų (p<0,001) rodikliais bei mažiau išreikštu socialiu elgesiu (p<0,001).
Socialinės rizikos vaikų ypatumai ir priežastys
Socialinės rizikos vaikai turi įvairių mokymosi sunkumų, sunkiau sukaupia dėmesį, nesugeba ilgesnį laiką intensyviai dirbti, greitai pavargsta ir išsenka, todėl susiformuoja neigiama mokymosi motyvacija, jie praleidinėja pamokas arba visai nustoja jas lankyti.
Šiems vaikams būdingas interesų siaurumas.
Vaikai, augantys tokiose šeimose, dažnai perima vertybes, prieštaraujančias visuomenės moralės normoms, o vėliau susiformuoja elgsena, prieštaraujanti ir teisės normoms.
Taip pat į socialinę riziką vaikas gali patekti dėl nesuderintų šeimos ir švietimo įstaigos veiksmų ir reikalavimų.
Tad pagrindinė vaiko tapimo socialinės rizikos vaiku priežastis yra vaiko socialinis ir pedagoginis apleistumas.
Šeimos trūkumai ir tėvų elgesio tipai, skatinantys riziką
1. Per didelis nuolaidumas (oversubmission) - kai tėvai nuolat nusileidžia vaikų užgaidoms, norams, kaprizams.
2. Perdėtas pataikavimas (overindulgence) - tai vaikų aprūpinimas visokiomis medžiaginėmis gėrybėmis ir patarnavimais, nežiūrint, ar tai tikrai vaikui reikalinga.
3. Perdėtas dirigavimas (overcoersion) - tai per didelis tėvų noras visuomet diriguoti vaikų veiksmus, neatsižvelgiant į vaiko teisę pačiam surasti ir vystyti savo palinkimus ir veiksmus.