Sekuliarizacija - tai terminas, naudojamas apibūdinti procesą, kai religija praranda savo įtaką viešajame gyvenime ir socialiniuose santykiuose. Šis žodis yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio secularis, kuris reiškia „pasaulietinis“ arba „nepriklausomas nuo religijos“.
Terminologija, susijusi su sekuliarizacija, dažnai nagrinėjama sociologijos ir filosofijos kontekste. Sekuliarizacijos teorija teigia, kad modernizuojantis pasaulis linkęs mažinti religijos vaidmenį, ypač Vakarų šalyse.
Kalbant apie žodžių sudėtį, „sekuliarizacija“ yra sudaryta iš šaknies secular ir priesagos -izacija, kuri dažnai naudojama formuojant veiksmus ar procesus, susijusius su tam tikru konceptu.
Sekuliarizacija gali būti skirstoma į kelias sritis: socialinę, politinę ir kultūrinę. Kiekviena iš šių sričių atspindi skirtingus sekuliarizacijos aspektus.
Pavyzdžiui, socialinėje srityje sekuliarizacija gali reikšti, kad religinių institucijų įtaka šeimos, švietimo ar net teisės srityse mažėja.
Taip pat skaitykite: Religijos įtaka socialiniam gyvenimui
Pabaigai, sekuliarizacija - tai kompleksiškas procesas, turintis gilias šaknis istorijoje ir kultūroje. Jis atspindi nuolatinį pokyčių ciklą, kuris formuoja visuomenių struktūrą ir vertybes.
2025 10 17 Apskritojo stalo diskusija „Politika ir žmogiškumo išsaugojimas“
Stark ir Bainbridge religijos teorija
Stark ir Bainbridge religijos teorija išsiskiria tuo, kad, skirtingai nuo kitų religijos sociologų darbų, pateikiančių religijos vaidmens šiandieninėje visuomenėje interpretacijas, Stark ir Bainbridge skiria labai didelį dėmesį naujojo religingumo fenomenams, bei apžvelgia visą naujojo religingumo spektrą, nuo išties religinių judėjimų iki kvazi-religinių grupių (ar tai būtų audienciniai, ar klientiniai kultai).
Pagrindinis šios knygos tikslas - iškelti alternatyvią religijos teoriją, metant iššūkį ilgą laiką tarp socialinių mokslų atstovų dominavusiai sekuliarizacijos teorijai, kuri teigia, kad religija nyksta ir kad pamažu, dėl vis labiau plintančio švietimo ir mokslo įtakos, religija turėtų visiškai išnykti.
Stark ir Bainbridge siekia išdėstyti ir apginti poziciją, parodančią, kad toks įsitikinimas yra nepagrįstas. Religija neišnyksta: ji tiesiog keičia savo formas. Sekuliarizacija nėra negrįžtamas, tik šiam laikmečiui būdingas procesas. Sekuliarizacija, kaip tradicinių religinių institucijų pasaulėjimas atsisakant antgamtinių kompensatorių, buvo būdingas visiems laikmečiams.
Autoriai teigia, kad religija remiasi neišnykstančiais žmonių poreikiais, kurių tik dalį gali patenkinti mokslas ar magija, pateikdama specifinius atlygius ar kompensatorius. Tačiau tik religija gali suteikti žmonėms trokštamus bendruosius kompensatorius.
Taip pat skaitykite: Tyrimai apie religiją ir senelių namus
Taigi, yra dvi pagrindinės reakcijos į sekuliarizaciją: tradicinių religinių vertybių sustiprinimas, neretai vykstantis per sektų atsiradimą, bei religinė inovacija, pasibaigianti kultų susiformavimu. Tiek sektos, tiek kultai (šios sąvokos bus apibrėžtos vėliau) gali išsivystyti ir tapti naujomis bažnyčiomis, kurios, vėlgi, yra pažeidžiamos sekuliarizacijos procesų.
Stark ir Bainbridge religijos teorija ir ypač - jos centrinė tezė, kad kiekvienoje visuomenėje religija yra tokia ekonomija, kurioje kinta tik religijos formos, o ne kiekis, susilaukė nemažai kritikos iš klasikinės sekuliarizacijos teorijos šalininkų. Iš kitos pusės, Roy Wallis kritikavo Stark ir Bainbridge dėl to, ką jis suvokė kaip substantyviai ateistines (skirtingai nuo socialiniams mokslams būdingo metodologinio ateizmo) jų teorijos prielaidas (Wallis, 1984, 59-64 psl.).
Religinė ekonomija
Pasak Stark ir Bainbridge kiekvienoje religinėje ekonomijoje vyksta bent keletas procesų tuo pačiu metu. Sekuliarizaciją jie įvardija kaip tiesiog vieną iš procesų, vykstančių kiekvienoje religinėje ekonomijoje, ir vykstančių nuolat. Viena iš reakcijų yra atgimimas. Kita reakcija į sekuliarizaciją yra religinė inovacija. Tiek religijos atgimimo, tiek ir inovacijos keliu atsiradę judėjimai gali peraugti ir nustelbti tradicines religines institucijas, o jei jos yra pakankamai susilpnėjusios, netgi užimti jų vietą.
Stark ir Bainbridge laikosi „ekonominės“ religijos teorijos, paremtos keletu aksiomų apie žmogaus poreikius ir jų tenkinimą. Pasak autorių, „žmonės ieško to, ką jie supranta kaip atlygius, ir siekia išvengti to, ką suvokia kaip kaštus“ (Stark ir Bainbridge, 1985, 5 psl.). Visose visuomenėse egzistuoja dalies atlygių trūkumas ir netolygus paskirstymas. Kai kurie ypač trokštami atlygiai, atrodo, yra visai neprieinami.
Pavyzdžiui, niekas negali pademonstruoti, kad yra gyvenimas po mirties, tačiau kiekvienas gali matyti, kad nemirtingumas negali būti pasiekiamas čia ir dabar <…> Tačiau tai, kad amžinojo gyvenimo neįmanoma gauti kaip atlygio čia ir dabar, neprivertė žmonių jo nenorėti. Kadangi žmonės trokšta atlygių tačiau negali gauti visko, ko nori, atlygius pakeičia kompensatoriai.
Taip pat skaitykite: Apžvalga: religija ir psichikos ligos
„Žmonės gali gauti atlygius ir juos patirti, tačiau kompensatoriais jie turi tikėti. Kompensatorius yra įsitikinimas, kad atlygis bus gautas tolimoje ateityje arba kitame kontekste, ir kurio tikrumo negalima iškart verifikuoti“ (Stark ir Bainbridge, 1985, 6 psl., kursyvas originalus). Autoriai iškart pastebi, kad jie nevartoja sąvokos kompensatorius kokia nors niekinančia prasme. Kompensatorių jie suvokia kaip tam tikrą įsipareigojimą iš atlygį žadančiosios pusės, kuria atlygio besitikintis asmuo pasitiki, ir todėl patiki įsipareigojimu.
Kompensatorius autoriai toliau išskaido skalėje, kurios vienoje pusėje yra išskirtinai specifiniai kompensatoriai, o kitoje - bendrieji kompensatoriai. „Specifiniai kompensatoriai žada konkretų, ribotą atlygį. Patys bendriausieji kompensatoriai žada didelį atlygių kiekį, arba didelio mąsto atlygį“ (Stark ir Bainbridge, 1985, 7 psl.).
Kita autorių prielaida dedant pagrindinius religijos teorijos blokus yra tokia: „žmonės dažnai ieško tokio dydžio ir, atrodo, beveik neprieinamų atlygių, kad kompensatorių sukūrimą jiems gali pagrįsti tik prielaida, kad egzistuoja aktyvi antgamtė“ (Stark ir Bainbridge, 1985, 7 psl., kursyvas originalus). Ieškodami didelių atlygių žmonės negali rasti kitų juos užtikrinančių kompensatorių, kaip tik antgamtinių. Tokius kompensatorius gali teikti tik religijos. Todėl šioje rinkoje, pasak Stark ir Bainbridge, negali sėkmingai konkuruoti jokia natūralistinė ideologija.
Galiausiai Stark ir Bainbridge pateikia savo religijos apibrėžimą, besiremiantį aukščiau išdėstytomis prielaidomis. Pasak Stark ir Bainbridge, šis apibrėžimas yra labai svarbus tuo, kad jis išskiria religines ir nereligines institucijas bei judėjimus teikiamų kompensatorių parėmimo antgamte pagrindu. Pasak autorių, judėjimai, kurie neturi antgamtės prielaidų, neturi galimybės suburti žmones su ilgalaikiu įsipareigojimu judėjimui, tad jie galiausiai nebus efektyvūs.
Taip pat autoriai laikosi nuomonės, kad judėjimų ir institucijų, teikiančių bendruosius kompensatorius nereliginiu pagrindui (pvz., kai kurių kairiųjų pakraipų partijų), negalima laikyti religijomis, nors tokį požiūrį yra siūlęs ne vienas religijos sociologas, pvz., Emile Durkheim. Pvz., nors komunizmas yra sistema, konkuruojanti su religija, ji negali sėkmingai teikti bendrųjų kompensatorių, ir todėl yra nuolat pažeidžiama iš religijos pusės.
Sekuliarizuotos religijos formos, atsisakančios antgamtinių kompensatorių ir vietoje to siūlančios ribotus atlygius, taip pat negali sėkmingai konkuruoti su judėjimais, siūlančiais antgamtinius kompensatorius.
Sivananda jogos grupių tyrimui svarbūs ne tik religijos, bet ir mokslo bei magijos apibrėžimai, kurie užima svarbią vietą ir Stark ir Bainbridge darbe. Ne visos novatoriškos grupės, kylančios sekuliarizacijos proceso metu, yra religinės. Kai kurios jų yra greičiau maginės.
Pasak Stark ir Bainbridge, magija, skirtingai nuo religijos, nesidomi pasaulio prasme, ji domisi tik tuo, kaip manipuliuoti pasauliu siekiant tam tiktų tikslų (Stark ir Bainbridge, 1985, 30 psl.). Taigi, magines grupes nuo religinių galima atskirti pagal tai, kokie kompensatoriai yra siūlomi. Magija siūlo tik specifinius kompensatorius: sėkmę, išgijimą, turtus ir pan. Tuo tarpu religija kalba apie pačius bendriausius kompensatorius: prasmę, amžinąjį gyvenimą.
Nors religinės grupės gali propaguoti magiją, jos būtinai į pirmą planą iškelia bendruosius kompensatorius. Tuo tarpu maginės grupės, nors kartais ir veikdamos tam tikros pasaulėžiūros ir mitologijos kontekste, operuoja tik ribotais, specifiniais kompensatoriais. Tiesa, kartais tokios grupės gali iškelti fone esančią mitologiją bei pasaulėžiūrą į pirmąjį planą ir virsti religijomis, tačiau tai - reikšmingos transformacijos procesas. Tokį procesą, pasak Stark ir Bainbridge, yra nuėjusi Scientologijos bažnyčia. Prasidėjusi kaip tam tikros psichoterapijos formos paslaugų teikimo klientinis kultas ji vėliau išvystė mitologiją ir religinių prasmių sistemą.
Sekdami Emile Durkheim Stark ir Bainbridge teigia, kad maginės grupės iš esmės negali suformuoti ir išlaikyti pasekėjų būrio, kadangi jos neteikia bendrųjų kompensatorių. Todėl iš esmės nėra įmanomas reikšmingos socialinės jėgos susiformavimas aplink magines paslaugas siūlančias grupes.
Magija nuo religijos skiriasi ne tik tuo, kad magija siūlo specifinius, o religija - bendruosius kompensatorius, bet ir tuo, kad magijos teiginiai yra iš esmės verifikuojami, o religijos - ne. Taigi, magija veikia toje pačioje srityje, kaip ir mokslas, ji yra nuolat pažeidžiama, nes gali būti paneigta.
Stark ir Bainbridge apibrėžia mokslą kaip „efektyvias procedūras paaiškinimų vertinimui“, ir, sekdami Max Weber, atskiria magiją nuo mokslo pagal paaiškinimų empirinio vertinimo rezultatus (Stark ir Bainbridge, 1995, 33 psl.). Stark ir Bainbridge pabrėžia, kad magijai aiški antgamtės samprata nėra būtina. Nors magija kartais pasitelkia antgamtę (pvz., tam tikra dvasia kviečiama įvykdyti tam tikrą veiksmą), neretai magijos praktikuotojai stengiasi paaiškinti savo darbus be antgamtės pagalbos.
Magijos praktikuotojai siekia pakeisti gamtos dėsnius tariamai pačioje gamtoje ar konkrečiuose daiktuose glūdinčiomis jėgomis. Amuletai, meilės gėrimai, voodoo lėlės ir smeigtukai veikia tiesiog, be tam tikro antgamtinio paaiškinimo (Stark ir Bainbridge, 1995, 32 psl.). Kartais, ypač šiandieniniuose pseudomoksluose, maginius fenomenus bandoma paaiškinti kaip mokslo „užčiuoptus“, tačiau dar neištirtus dalykus, tad tam tikri maginiai veiksmai pristatomi kaip moksliški, tačiau kol kas neverifikuojami.
Religinio įsipareigojimo aspektai
Tiriant Sivananda jogos grupes Lietuvoje nemažai dėmesio buvo skirta šių grupių narių raiškai, kurią galima įvardinti religine arba pakeičiančia tai, ką religinių grupių atveju vadintume religinio įsipareigojimo turiniu. Stark ir Bainbridge išskiria penkis religinio įsipareigojimo aspektus, kartu pažymėdami, kad skirtingose religinės organizacijose vieni įsipareigojimo aspektai gali būti mažiau reikšmingi, nei kiti. Tačiau, pasak jų, visos religinės organizacijos vienaip ar kitaip reikalauja iš narių išreikšti savo įsipareigojimą visais jų išvardinamais būdais.
- Į praktikavimo dalį įeina garbinimo ir atsidavimo veiksmai, nukreipti į antgamtę. Čia galima išskirti du svarbius subtipus. Ritualinis praktikavimas - tai formalios ceremonijos, pvz., krikštas, pamaldų lankymas, komunijos priėmimas. Atsidavimo praktikavimas yra neformalus, neretai spontaniškas, taip pat neretai atliekamas privačiai.
- Patirties aspektas nurodo tai, kad individai neretai tiki, kad yra pasiekę tiesioginį, subjektyvų kontaktą su antgamte. Neretai tai būna ne kas daugiau nei intensyvūs tačiau nekonkretūs jausmai, nurodantys į ypatingą suvokimą apie dievišką egzistenciją, pvz., „gimimo iš naujo“ patirtį.
- Žinojimo dalis reiškia, kad iš žmonių tikimasi, jog jie žinos ir supras tam tikrus pagrindinius savo religinės kultūros elementus.
- Pasekmės nurodo į religinius veiksmus kasdieniame gyvenime. Visos religijos skatina žmones elgtis tam tikru būdu (kalbėti tiesą, duoti išmaldą vargšams) ir taip pat kai ko nedaryti (negerti ar nepaleistuvauti).
Stark ir Bainbridge, empiriniais tyrimais yra nustatyta, kad tarp šių religinio įsipareigojimo išmatavimų konkrečiam asmeniui ar asmenų grupei paprastai būna nemažų skirtumų. Jei asmuo savo religingumą išreiškia per vieną iš aspektų, kitu aspektu jo balai gali ir nebūti tokie aukšti. Tačiau dėmesys šiems religingumo faktoriams yra labai svarbus nagrinėjant konkretų socialinį judėjimą ir siekiant nustatyti jo religiškumo dimensiją.
Religinių ir maginių organizacijų tipologija
Stark ir Bainbridge pateikia religinių ir maginių organizacijų tipologiją. Šiuos socialinius fenomenus jie skirsto į tris kategorijas: bažnyčia, sekta, kultas. Šiuos tipus Stark ir Bainbridge šias socialines institucijas ir judėjimus išskaido pagal dvi dedamasias: tradiciškumo - novatoriškumo ir santykio su visuomene; pastarosios dedamosios kraštutinės alternatyvos - visiškas susitapatinimas su visuomene ir kraštutinė įtampa.
Bažnyčios - tai religinio pobūdžio socialinės institucijos, esančios iš esmės mažos įtampos santykyje su sociokultūrine aplinka ir prisilaikančios tradicinių įsitikinimų; šiame darbe bažnyčios tipas neturi praktinės svarbos, tad į jį daugiau nesigilinsime.
Sektos - tai religinio pobūdžio socialiniai judėjimai, besilaikantys tradicinių religinių įsitikinimų, tačiau išlaikantys gan didelę įtampą santykyje su sociokultūrine aplinka.
Analizuojant Sivananda jogos grupes Lietuvoje galime drąsiai neskirti dėmesio sektos tipui, nes kaip sekta konkreti organizacija gali būti įvardinta tik tuo atveju, kai jos religinė tradicija yra susijusi su visuomenėje vyraujančia. „Sektos teigia, kad yra autentiškos, apvalytos, atnaujintos versijos tikėjimo, nuo kurio yra atskilusios“ (Stark ir Bainbridge, 1995, 25 psl.), tuo tarpu akivaizdu, kad jogos judėjimai Lietuvoje tokių šaknų neturi ir negali turėti.
Kultai
Kultai yra deviantiniai religinės arba maginės pakraipos socialiniai judėjimai, turintys novatoriškus įsitikinimus. Įsitikinimų novatoriškumas ir yra kulto pagrindinis skirtumas nuo sektos. Skirtingai nei sektos, kultai gali ir neturėti ryšio su sociokultūrinėje aplinkoje egzistuojančia religine tradicija. Jei toks ryšys ir egzistuoja, kultas paprastai nesiekia susitapatinti su konkrečia religine tradicija, jis skelbia naują apreiškimą ar atradimą, viršijantį sociokultūrinėje aplinkoje įsitvirtinusią religinę tradiciją. Taip pat kultai gali ir visiškai neturėti ryšio su sociokultūrinėje aplinkoje egzistuojančia religine tradicija.
Pagal santykį su sociokultūrinėje aplinkoje įsitvirtinusiomis religinėmis tradicijomis, kultai gali būti skirstomi į inovacinius ir importinius. Inovacinių kultų atveju, dalis ar net didelė dalis religinės kultūros komponentų, pasireiškiančių grupės įsitikinimuose, vertybėse, simboliuose ir praktikose, tačiau taip pat yra reikšmingų naujovių. Kulto šaltinis taip pat gali būti kultūrinis importas. Tokios grupės skelbiasi atstovaujančios religinę tradiciją, įsitvirtinusią kitose šalyse.
Kaip darbe jau buvo pažymėta, kultas gali būti tiek religiniu, tiek ir maginiu pagrindu veikianti deviantinė grupė. Stark ir Bainbridge pastebi, kad ne visi kultai, deviantinius įsitikinimus turinčios organizacijos ir judėjimai, laikytini religijomis. Ne visi iš jų užsiima bendrųjų kompensatorių teikimu savo pasekėjams, taip pat anaiptol ne visų kultų pasekėjai išreiškia bent dalį religinio įsipareigojimo požymių.
Kaip tipiškai religinius darinius Stark ir Bainbridge išskiria atskirą kultų kategoriją, kurią vadina judėjimo tipo kultais.
| Tipas | Tradicijos | Įtampa su visuomene |
|---|---|---|
| Bažnyčia | Tradicinė | Maža |
| Sekta | Tradicinė | Didelė |
| Kultas | Novatoriška | Įvairi |
tags: #religija #ir #socialine #sekuliariza