Tikėjimas, kaip galingas socialinis ir kultūrinis faktorius, neabejotinai prisideda prie socialinių pokyčių Lietuvoje. Žmonių tikėjimas gali būti skirtingas - nuo tradicinės religijos iki asmeninių dvasinių įsitikinimų. Šie įsitikinimai gali skatinti bendruomenės solidarumą, moralinį elgesį, taip pat veikti kaip motyvacija socialinėms iniciatyvoms.
Lietuvoje, kur vyrauja krikščioniška tradicija, tikėjimas dažnai susijęs su kultūriniais papročiais ir vertybėmis. Religija ir tikėjimas teikia žmonėms ne tik dvasinį palaikymą, bet ir bendruomeniškumo jausmą. Socialiniai pokyčiai, kuriuos skatina tikėjimas, gali būti pastebimi įvairiose srityse, įskaitant švietimą, sveikatos priežiūrą ir socialinę lygybę. Toks socialinis aktyvumas dažnai remiasi bendra tikėjimo sistema, kuri vienija žmones ir suteikia jiems bendrą tikslą. Tai gali padėti sukurti stipresnę, labiau solidarizuotą visuomenę, kurioje kiekvienas narys jaučiasi atsakingas už kitus.
Religinė sudėtis Lietuvoje 2021 m. duomenimis
Misijų istorija Lietuvoje
Misijų istorija Lietuvoje yra turtinga ir įvairi. Jos šaknis galima rasti XVI amžiuje, kai Lietuva tapo reformacijos ir kontrreformacijos centru. XVII amžiuje Lietuva patyrė intensyvų jėzuitų veikimą, kurie atidarė mokyklas ir kolegijas, skatindami švietimą ir kultūrą. Jėzuitai taip pat buvo aktyvūs misionieriai, plėtodami krikščionišką tikėjimą ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse.
XVIII amžiuje, po įvairių karinių konfliktų ir teritorinių pokyčių, Lietuvoje prasidėjo naujas misionierių etapas. Šiuo laikotarpiu ortodoksų, protestantų ir kitos konfesijos atstovai bandė plėsti savo įtaką. XX amžiuje, po Pirmojo pasaulinio karo ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, misijų veikla vėl įgavo pagreitį. Daugiau dėmesio buvo skiriama socialinėms problemoms, tokioms kaip skurdas, švietimas ir sveikatos priežiūra.
Taip pat skaitykite: Tyrimai apie religiją ir senelių namus
Prasidėjus Sovietų okupacijai, bažnyčių ir misionierių veikla buvo smarkiai apribota. Tačiau net ir šiuo sunkiu laikotarpiu, religiniai lyderiai stengėsi išlaikyti tikėjimą ir dvasinę stiprybę. Atgavus nepriklausomybę 1990 metais, Lietuvoje atsivėrė naujos galimybės misijoms. Šiandien Lietuvoje veikia įvairios religinės bendruomenės, kurių kiekviena prisideda prie socialinių pokyčių, teikdama paramą labdarai, švietimui ir socialinei integracijai.
Tikėjimo įtaka socialiniams požiūriams ir pasipriešinimui
Be to, tikėjimas gali daryti įtaką ir socialiniams požiūriams. Pavyzdžiui, religinių bendruomenių požiūris į šeimos vertybes, moralinius klausimus ir socialinę atsakomybę gali padėti formuoti visuomenės normas ir elgesį. Tokios vertybės gali turėti įtakos politikai, švietimui ir net kultūriniam gyvenimui.
Taip pat svarbu pažymėti, kad tikėjimas gali būti ir socialinio pasipriešinimo šaltinis. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, tikėjimas gali mobilizuoti žmones socialiniams judėjimams, kurie siekia teisingumo, lygybės ar aplinkosaugos.
Šiuolaikinėje Lietuvoje, kur socialiniai pokyčiai vyksta sparčiai, tikėjimo poveikis gali būti įvairialypis. Nors kai kurie gali manyti, kad religija praranda savo įtaką, kiti pastebi, kad ji ir toliau vaidina svarbų vaidmenį formuojant socialinius santykius ir vertybes. Tokiu būdu, tikėjimo galia yra neatsiejama nuo socialinių pokyčių proceso Lietuvoje, ir jos poveikis gali būti matomas tiek mikroskopiniu, tiek makroskopiniu lygiu.
Religinės organizacijos ir bendruomenės, aktyviai dalyvaujančios socialiniuose projektuose, taip pat gali padėti spręsti šiuolaikines problemas, tokias kaip skurdas, diskriminacija ar socialinė atskirtis.
Taip pat skaitykite: Pensijų gavimo sąlygos
Lietuva per 10 minučių (geografija, žmonės, istorija)
Religinių organizacijų vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje
Religinės organizacijos šiuolaikinėje visuomenėje atlieka įvairiapusį vaidmenį, kuris apima tiek socialinį, tiek kultūrinį aspektą. Pirmiausia, religinių organizacijų indėlis į socialinę sferą yra itin svarbus. Dauguma religinės bendruomenės organizuoja labdaros akcijas, remia socialiai pažeidžiamus asmenis ir šeimas, teikia psichologinę ir dvasinę pagalbą.
Antra, religinių organizacijų vaidmuo švietimo srityje taip pat yra reikšmingas. Daugelis jų įsteigia mokyklas, vaikų darželius ir kitus švietimo įstaigas, kuriose ne tik perduodamos akademinės žinios, bet ir ugdomos moralinės vertybės. Trečia, religija dažnai veikia kaip kultūrinis identitetas. Lietuvoje, kur istorinės tradicijos ir kultūros paveldas yra glaudžiai susiję su religija, religinės organizacijos padeda išlaikyti ir puoselėti tautinę kultūrą.
Be to, religinės organizacijos gali atlikti svarbų vaidmenį socialiniuose pokyčiuose, skatindamos dialogą tarp skirtingų tikėjimų ir kultūrų. Tai ypač aktualu Lietuvoje, kur pastaraisiais metais pastebima vis didesnė etninė ir religinė įvairovė.
Galų gale, religinių organizacijų indėlis į modernią visuomenę yra neatsiejamas nuo etinių ir moralinių vertybių, kurios formuoja individų ir bendruomenių elgseną. Šios vertybės gali padėti spręsti socialines problemas, tokius kaip skurdas, smurtas, diskriminacija ir kt., skatinant solidarumą ir socialinę atsakomybę.
Krikščionybės įtaka Lietuvoje ir jos sąveika su visuomene
Šios paskaitos tikslas - apibūdinti krikščionybės įtaką Lietuvoje ir krikščionybės sąveiką su Lietuvos visuomene, ypač naujaisiais laikais. Kai kalbame apie krikščionybę Lietuvoje, esmėje kalbame apie Katalikų, Evangelikų, Reformatų ir Liuteronų bažnyčias. Istorines šaknis Lietuvoje turi ir stačiatikiai, tačiau skirtingai nuo situacijos Latvijoje ir Estijoje. Lietuvos stačiatikių bažnyčia su labai mažomis išimtimis buvo ir tebėra rusų tautinės mažumos bažnyčia, t.y. bažnyčia tokios tautinės bendruomenės, kuri nei anksčiau, nei vėliau nebuvo pilnai integravusis su lietuvių bendruomene. Tačiau stačiatikių bažnyčios įtaka Lietuvai yra buvusi nemaža, nors mūsų tik prabėgomis studijuota ir iki šiol beveik nežinoma. Pačiais naujausiais laikais Lietuvą pasiekė ir jauniausios krikščionybės atžalos, kaip baptistai ir sekminininkai.
Taip pat skaitykite: Ligos išmoka: svarbi informacija darbdaviams
Lietuvos gyvenime, žinoma, formuojantį ir dominuojantį vaidmenį per šimtmečius vaidino Katalikų Bažnyčia, dažnai vadinama jauniausiąją visuotinės Bažnyčios dukra Europoje. Tačiau, vadindami ją jauniausia Europoje, užmirštame, kad ji yra seniausioji lietuvių tautos institucija ir vienintelė tęstinai išsilaikiusi iki mūsų laikų. Išnyko Lietuvos viduramžių valstybė, griuvo lenkų - lietuvių imperija, rusų carai bandė išnaikinti net ir Lietuvos vardą, - nors galų gale sunaikino tik save, - atsistatė ir žlugo nepriklausoma Lietuva, užkrito nauja, ideologiškai pretenzinga okupacija - Katalikų Bažnyčia gi pergyveno visus laimingus ir skausmingus tautos istorijos laikotarpius. Nenuostabu, kad valstybinėms ir politinėms institucijoms, ypač per paskutiniuosius du šimtmečius esant okupantų rankose, Katalikų Bažnyčia tapo pagrindiniu tautiniu bendruomeniniu stulpu, apie kurį orientavosi tautinis gyvenimas. Todėl taip pat nenuostabu, kad ji nuo 18-19 amžiaus labai pavydžiai saugojo savo nepriklausomybę, net ir laisvos Lietuvos laikmečiu.
Charakterizuodami Katalikų Bažnyčią kaip seniausią ir pagal tradiciją vyriausią tautos instituciją, tačiau turime tuojau pat priminti, kad antroji savo amžiumi Lietuvos institucija yra Unitas Lithuaniae, t. y. Evangelikų Reformatų Bažnyčia. Jos visuomeninė įtaka sunyko su reformacijos sąjūdžio sutirpimu ir toliau ribojosi tik vietine įtaka. Nors maža grupė - mūsų laikais tarp 10,000-20,000 tikinčiųjų - evangelikai reformatai išliko lietuviška bažnyčia, ypač skatinanti švietimą. XX amžiuje reformatai davė Lietuvai pagal savo didumą neproporcingai aukštą skaičių ekonomistų, menininkų, karių, valstybės vyrų, jų tarpe ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo akto signatarą.
Liuteronų skaičius buvo ir tebėra didesnis, tačiau bažnyčios organizacija nebuvo vientisa, bet padalyta tarp Didžiosios ir Prūsų Lietuvos. Panašiai kaip ir Katalikų Bažnyčioje, jos istorijoje daug tragizmo, pasireiškusio konfliktu tarp tikėjimo ir tautybės, kuris nebuvo įveiktas iki pat Sovietų okupacijos 1940 m. Tapusi lietuviška pačioje Lietuvoje, ji Lietuvos visuomenei žuvo Prūsų Lietuvoje. Tačiau prieš tenai sunykdama, ji paliko didžiulį indėlį kaip lietuviškosios rašytinės komunikacijos pradininkė, ir tai ne tik religinėje, bet ir literatūrinėje srityje. Šitoji išmirusi tautos dalis per savo mirtį nepajėgė tautos daugumai perteikti savito krikščioniško tikėjimo, bet jai atidavė pirmąjį rašytinį turtą, be kurio tautos lieka nebylės.
Krikščionybės ir visuomenės sąveikos elementai
Iš to, kas iki šiol pasakyta, turi būti aišku, kad šios paskaitos žvilgsnis yra ne teologinis, bet, europietiškai išsireiškiant, sociologinis. Kai kuriuos tokius krikščionybės su visuomene sąveikos elementus įžvalgiai yra nagrinėjęs prof. kun. Pagal profesorių Česnį " vykdydama savo antgamtinį uždavinį, krikščionybė... (be to)... dar yra pasireiškusi kaip kultūros ir civilizacijos gaivintoja, rėmėja ir talkininkė". Konkrečiai - pagal Cėsnį - krikščionybė "sutaurino" senąjį lietuvių tikėjimą, jį išvaduodama iš nekontroliuotos vaizduotės paveikslų ir suteikdama lietuvių, jo nuomone, "įgimtam religingumui" "protingumo pradą" ir taip pat istorinį, ne mitu paremtą, religinį pagrindą. Krikščionybė, Česnys tęsia, padarė "gilios įtakos" ir tautos charakteriui, ir jos dorovei. Dar labiau - naujoji religija atnešė kultūrą ir kultūrinį progresą, ypač švietimo institucijas, pradedant Vilniaus universitetu, baigiant meno bei dailės puoselėjimu. Savo įvertinimą Česnys baigia tvirtinimu, kad "dideli yra krikščionybės, tiksliau sakant, katalikiškos krikščionybės nuopelnai ir pačiam mūsų tautiškumui, mūsų tautos lietuviškumo išsaugojimo ir gaivinimo dalyke".
Si prof. Česnio analizė lietuviškoje visuomenėje tuo metu nebuvo visuotinai teigiamai priimta. Pavyzdžiui, kun. Povilas Jakas tvirtino, kad krikščionybė, davusi švietimą, į mokyklas neįleido liaudies; davusi evangelijos principus žmonių santykiams reguliuoti, nesirūpino socialiniu progresu. Dar didesnis bei visuotinesnis kaltinimas, tapęs priekaištu, buvo ir tebėra istoriškai pagrįstas nurodymas, kad ilgais laikotarpiais Katalikų Bažnyčia buvo lenkinimo instrumentas. Žinoma, panašiai galima pasakyti ir apie liuteranizmo vaidmenį Prūsų Lietuvos vokietinime. Prof. Česnys to fakto, liečiančio Katalikų Bažnyčią, neneigė, bet aiškino, kad dėl lenkinimo kalti pavieniai dvasininkai - ne katalikybė kaip tokia. Tai, žinoma, yra tiesa, bet katalikybė nėra tik religinis, bet ir socialinis veiksnys, darąs įtaką visuomenei, todėl ne tik tikėjimas ar jo turinys, bet ir tikėjimo organizacija bei administravimas veikia aplinką. Tad prof. Česnio aiškinimas yra tik dalinai priimtas. Istorinė įvairių dokumentų tiesa apie Lietuvos lenkinimą per bažnyčias yra nenuneigiama.
Krikščionybės įtaka tautinei sąmonei ir tapatybei
Krikščionybės įtaka visuomenei yra skirtinga ir savita priklausomai nuo istorinių aplinkybių ir nuo visuomenės pobūdžio. Lietuvos atveju, tauta priėmė Vakarų krikščionybę, tuo ne tik išsijungdama iš Rytų Bažnyčios, t.y. iš Rusijos carų dominavusios orbitos, bet taipgi prisiimdama Vakarų kultūros principus gyvenimui ir kultūrai ugdyti. Tokiu būdu krikščionybė, teisingiau katalikybė, tapo labai svarbiu bendrąją ir politinę kultūrą formuojančiu veiksniu, didžiai reikšmingu ypač mūsų laikais.
Lietuvos priklausymas krikščioniškai Vakarų tradicijai nėra tik žaidimas žodžiais. Vakarų krikščioniškoji tradicija skirtingai nuo bizantinės - rusiškosios, rytietiškos - atnešė ir ugdė kitokias pažiūras į visuomenės ir kultūros organizavimą. Vakarų tradicija visų pirma išskyrė dvasinę ir laikinę, t.y. spiritualines ir temporalines galias, kitaip tariant, bažnytinę ir civilinę valdžią. Ji taip pat priėmė įstatymą, o ne valdovo įnorius, valstybės ir visuomenės pagrindu. Tokiu būdu buvo kuriama teisinė visuomenė, kurios valdovų, t.y. valdžios galios, buvo apribotos ir atsirado vietos asmens-piliečio teisėms, nepriklausomai nuo valstybės. Katalikiškoje interpretacijoje šie galių ir teisių skirtumai dažnokai užsiliedavo praktikoje, bet pagrinde šie principai išliko ir dabartiniame išsivystyme ir privedė prie labai aiškiai Vatikano suformuluotos asmens teisių deklaracijos. Tą teisių deklaraciją Vatikano vardu neseniai tarptautinėje konferencijoje yra pateikęs aukštas Vatikano valstybės pareigūnas prel. Esmėje iš šios krikščioniškosios gyvenimo padalos į dvasinę ir laikinę, vėliau per reformaciją, pripažįstančią padalą ir dvasiniuose, t.y. tikėjimo dalykuose, o taip pat visų tikinčiųjų bendrą kunigystės principą išaugo modernioji konstitucinė valstybė ir domokratija.
Sakoma, kad modernus sekuliarizmas neigia religiją, bet iš tikrųjų tai priklauso nuo sekuliarizmo rūšies. Galima išskirti keturias sekuliarizmo rūšis. Nepriklausomoje Lietuvoje dominavo pritariantis sekuliarizmas, charkteringas tuo, kad visos religijos buvo lygios prieš įstatymą ir finansiškai valdžios remiamos. Taip pat religijoms buvo paliktas privalomas religijos dėstymas mokyklose bei vedybų legalizavimo teisė. Lietuvos atveju šios rūšies sekuliarizmas buvo naudingiausias demografiškai didžiausiai grupei - Katalikų Bažnyčiai. JAV ir Kanadoje turime pliuralistinį sekuliarizmą, kuris religijoms neskiria specialios pozicijos, kaip tai buvo Lietuvoje. Prancūzijoje ir kai kuriuose kituose kraštuose savo laiku vyravo laicistinis sekuliarizmas, diskriminavęs piliečius religijos atžvilgiu. Tai lietė ypač katalikų teisinę padėtį. Buvo jo atgarsių ir Lietuvoje. Pagaliau Sovietų Sąjungoje dominuoja valstybinis sekuliaristinis ateistinis sekuliarizmas, kuris nepripažįsta atskirų dvasinio ir laikinio gyvenimo sričių, tuo pačiu ir tikėjimo nepriklausomybės nuo valstybės, o todėl nepripažįsta ir nuo valstybės nepriklausomų asmens teisių. Viskas yra pajungta valstybei, valdomai vienos institucianalizuotos ideologijos, t.y. komunistų partijos.
Iš to galima matyti krikščionybės svarbą Lietuvos, o kartu ir Sovietų imperijos visuomeniniam išsivystymui. Krikščionybė neša laisvos visuomenės ir laisvo asmens - net ir išlaisvinto ateisto - sampratą bei viltį. Lietuvos atžvilgiu svarbu konstatuoti ir tai, kad krikščionybė buvo veiksnys, formuojąs tautinę sąmonę ir tautiškumą. Tai yra socialinis faktas. Tuo netvirtinu tautinės krikščioniškosios sąmonės tapatybės nei teigiu, kad kriščionybė, t. y. katalikybė, sukūrė tautinę sąmonę. Tautinė sąmonė remiasi sudėtingu etniniu elementu, taigi dar pagonybės laikų, o taipgi psichologine ir istorine-socialine patirtimi. Krikščionybės įtaka tiems psichologiniams, istoriniams-socialiniams procesams tačiau buvo ir tebėra didelė.
Pagal velionį prof. Zenoną Ivinskį, lotynišku krikštu "statant pylimą prieš stačiatikybę, tuo pačiu vėliau buvo sulaikytas rusėjimas." Prof. Blažiejus Cėsnys rašo, kad XIX amžiuje Lietuvos valstiečiai, vyskupo Valančiaus pašaukti saugoti tikėjimą prieš rusų stačiatikybę, tuo pačiu išsaugojo tautybę. Sis tvirtinimas išreiškia kasdieninę, t.y. paprastai visų priimtą išmintį. Tačiau, nors šis tvirtinimas istoriškai pagrįstas, yra ideologiškai neigiamas visų pirma šiandieninėje Lietuvoje.
Prof. Bronius Genzelis, pavyzdžiui, rašo, kad "viskas, kas mūsų kultūroje nacionalu (t.y. sovietinio internacionalizmo sąveikoje), nėra krikščionybės nuopelnas. Labai įdomu, kad toji tezė randama velionio prof. Antano Maceinos neseniai išėjusioje paskutinėje knygoje Ora et labora. Maceina nesvarsto klausimo, ar krikščionybė yra turėjusi įtakos tautiškumui, bet teigia, kad nereikia remtis krikščionybe nei priešinantis komunistinei ideologijai, nei rusiškumui. Vyskupo Valančiaus laikais buvo šaukiamasi katalikiškumo, pagal Maceiną, dėl menkos mūsų tautinės sąmonės. Gražu buvo kovoti už lotynišką raidyną, nes jis turėjo ilgą tradiciją, "tačiau yra tiesiog nesuprantama", rašo Maceina, "kodėl žmogus turi surusėti, skaitydamas lietuviškąjį tekstą rusiškomis raidėmis". Toliau profesorius skundžiasi, kad "tas pats yra ir dabar religijos kovoje su komunistine ideologija. Ir dabar šaukiamės Bažnyčios, kad ji atlaikytų ne tik komunizmo antpuolį prieš religiją, bet ir rusiškumo skverbimąsi į mūsų kultūrą. Bažnyčia turinti būti priebėga ne tik mūsų santykiui su Dievu, bet ir mūsų santykiui su tauta".
Pagal Maceiną šia prasme esanti būdinga Vardžio nuoroda, kad "atsisakyti katalikybės ir jos teisių Lietuvoje reiškia ne tik silpninti tikėjimą, bet taip pat pakirsti lietuvių tautos savitumą". Kitaip tariant, prof. Maceina daro išvadą, kad "būti kataliku dabartinėje Lietuvoje reiškia būti lietuviu". Reikia sutikti su profesoriaus teigimu, kad krikščionybės užgožimas tautybe yra nekrikščioniška mintis. Tačiau jis per skubiai ir nepagrįstai atmeta mintį, jog krikščionybės silpninimas Lietuvoje pakerta lietuvių tautos savitumą.
Tautos viena nuo kitos skiriasi ne tik kalba, bet dar daugiau kultūra. Lietuvių kalbos vartojimas dar nereiškia lietuviškumo. Jei lietuviškumas tuo ir pasibaigia, jisai yra seklus - seklus todėl, kad, be kalbos, reikalinga tautai kultūra, kuri ją padaro istoriniu veiksniu. Gorbačiovui atleidus cenzūros varžtus, Lietuvoje visi žurnalai tiesiog šaukia, kad tautai reikalingas jos istorinės atminties sugrąžinimas, t. y. istoriškai išvystytos idiomatinės, tik jai charakteringos kultūros tęstinumo pripažinimas. Krikščionybės idėjinės sampratos vertybės yra buvę ir tebėra tos "istorinės atminties", tos idiomatinės kultūros didele dalim. Ją praradus, prarandamas savitumas, atsidaro durys į kitos kultūros asimiliaciją ir joje paskendimą. Čia jau nekalbama apie savitų tautinių kultūrų komunikaciją, kuri yra teigiamas reiškinys, nes praturtina tuos, kurie komunikuoja.
Religiją paverčiant tautinių interesų priemone, krikščionybė yra profaninama. Iš tiesų, ir sutinkant su prof. Maceina, kurio minties vaiskumas ir lietuviškojo žodžio išraiška neturi sau lygaus mūsų filosofinėje bei teologinėje literatūroje, kad krikščionybėje nėra nei žydo, nei graiko, t.y. tautinių skirtumų; krikščionybė yra visuotinė, tačiau tenka pažymėti, kad ji nėra anttautinė. Ji siejasi su tautybe, kadangi ji pasireiškia ne per abstraktų žmogų - nei žydą, nei graiką - bet per tautinę lytį, t.y. tautinę kalbą ir tautinį charakterį. Todėl krikščionybei tautybė ir tautiškumas yra didelės svarbos egzistencinės realybės. Reformacinės religijos tam pradui prieš šimtmečius skyrė užsitarnaujantį dėmesį.
Ir Katalikų Bažnyčia po Vatikano II į tautinę lytį atkreipia ne mažiau dėmesio kaip iki tol - priešingai žymiai daugiau: ir tautinės kalbos pilnu įvedimu į liturgiją, ir etninių papročių integracija, ir net rūpesčiu aptarnauti diasporas, kaip lietuvius ar lenkus išeivijoje, sava kalba ir savu būdu. Sakyti, kad krikš čionybei tautybės palaikymas nėra svarbus, yra tas pats kaip sakyti, kad krikščionybei nėra svarbus nė tautos išnykimas. Tačiau Dievo plane tautoms yra skirta vieta. o iš vienos tautos pasidaro kita. Jei krikščionybė yra tautų keitimuisi neutrali antgamtinėje dimensijoje, jai neįmanoma būti neutraliai egzistencinėje pozicijoje. Todėl krikščionybė ankščiau ir dabar palaikė tautinį pradą ir darė įtakos tautinei sąmonei, nes tuo būdu tvirtino visuomenės ir asmens tikrumą patiems sau, t.y. Taip pat reikia pridėti, kad nėra abstrakčios tautinės sąmonės.
Kaip ankščiau minėta, ji yra padarinys ne tik kalbos ir idėjiniai neutralių etninių bruožų, bet ir psichologinių bei socialinių išgyvenimų bei vertybių, kurias yra sugėrusi. Todėl tautinė sąmonė gali būti asmenį ir tautas praskaidrinanti ir pakelianti, bet ji gali istorijos srovėje asimiliuoti normas ir papročius, kurie ją pakeičia, sunaikindami tautiškumą ir po to tautybę. Panašiai yra atsitikę su prūsų lietuviais, t.y. krašte, kuriame skambėjo ne tik sakytinis, bet ir rašytinis lietuviškas žodis (įdomu, rašomas gotiškomis raidėmis).
VYTAUTAS KAŠUBA VYTAUTO DIDŽIOJO ANTSPAUDAS. Nuotraukos V. Krikščioniškosios vertybės bei pažiūros yra tapę lietuviškosios tautinės sąmonės dalimi, nors ir ne ekskliuzyviai. Anksčiau yra tekę rašyti, kad krikščionybė kaip religija skelbia eschatologinio, pakeistos prigimties Adomo, iš gimtosios nuodėmės išlaisvinto žmogaus, iš egzistencinio narvo išvaduotos buities idealą, kuris betgi galutinai ...
tags: #religija #turi #itaka #socialiniam