Slaugytojo profesijos ištakos Lietuvoje žinomos tik apytikriai - slauga mūsų šalyje pirmiausia buvo mėgėjiška veikla ir tarnystė. Įvairiais istorijos tarpsniais slauga ir medicinos mokslas plėtojosi kartu. Ilgainiui slauga išsirutuliojo į profesinę veiklą ir galiausiai tapo savarankiška profesija.
Like in the entire Europe, the development of medicine and nursing in Lithuania was closely related to the Church and monks. In this type of care, not only the physical needs of the unwell were addressed but also their psychological and social needs.
Historically, three nursing systems could be distinguished that had some impact on modern nursing: • Old traditional care system. It could be defined as self-assistance provided by folk healers including midwives. • Nursing system that developed along with Christianity. • The treatment system developing along with medical science.
Seniausių laikų slauga ir tradicinė priežiūra
Maždaug 4-5 a. po Kr. Lietuvoje gyveno sėslios gentys. Medicinos pagalbą teikė vaidilos ir vaidilutės. Gydė žolėmis, antpilais, tepalais, užkerėjimais, amuletais. Mokėjo gydyti žaizdas, lūžius, išnirimus, trepanuodavo kaukoles. Šeimoje ligonių slaugymu pirmiausia rūpindavosi mama. Prigimtinis mamos rūpinimasis vaiku gali būti traktuojamas kaip būsimosios slaugymo užuomazgos. Į pagalbą būdavo kviečiami žyniai, burtininkai, kurie gydė užkalbėjimais, amuletais, varydavo piktąsias dvasias.
Like in the entire Europe, the development of medicine and nursing in Lithuania was closely related to the Church and monks. Various religious orders such as Franciscans, Dominicans and others settled down in Lithuania during the times of Mindaugas, the Grand Duke of Lithuania, and established schools and hospitals at their monasteries.
Taip pat skaitykite: Slaugos Vadybos Principai
Pirmieji institucinės slaugos žingsniai: špitolės ir vienuolijų veikla
Iki 16 a. Lietuvoje nebuvo išsimokslinusių gydytojų, ligoninių, sveikatos reikalus tvarkančių įstatymų. 16 a. prie bažnyčių pradėjo steigtis prieglaudų tipo įstaigos - špitolės. Jos buvo išlaikomos iš aukų ir pajamų, gautų iš nekilnojamojo turto. Pirmoji špitolė Lietuvoje buvo įkurta Vilniuje 1514 metais (kituose šaltiniuose 1518 m.). Jos steigėjas medicinos daktaras Martynas Dušnickis (iš Dušnikų). Savo ir suaukotomis lėšomis Gedimino aikštėje pietinėje dalyje pastatė namą, kuriame įkūrė špitolę. Joje buvo 10 lovų, turėjo savo vaistinę, virtuvę, koplyčią ir patalpas aptarnaujančiam personalui. Vėliau buvo atidaryta ir daugiau špitolių - Kaune 1519 m. 12 lovų, 1536 m. 70 lovų Švč. Trejybės špitolė Vilniuje, 1635 m. špitolė psichiniams ligoniams Vilniuje.
1709 m. atidaryta Šv. Roko špitolė, kurios steigėjas buvo Jonas Jarolavičius. Šioje špitolėje buvo 40 lovų, o pats špitolės įsteigėjas kartu su 7 padėjėjais rinkdavo gatvėje vargšus ir ligonius bei patalpindavo į savo špitolę. Juos slaugė, gydė kaip mokėjo, laidojo pūvančius kūnus. 1723 m. įkurta Šv. Jokūbo špitolė, vėliau tapusi pirmąja ligonine Lietuvoje. Taigi XVIII a. pabaigoje baigiasi neformalių ligoninių - špitolių laikotarpis ir Šv. Jokūbo špitolė tampa didžiausia bei pirmąja ligonine Lietuvoje. Čia buvo įkurtas gimdymo, veneros ligų, senukų bei invalidų skyriai.
Jei pirmųjų špitolių vadovais buvo medicinos daktarai, kaip Martynas Dušnickis, vėliau Valentinas iš Pilzeno, tai vėliau špitolėms vadovavo dvasininkai, be medicininio išsilavinimo ir be jokio supratimo apie gydymą bei mediciną. Jie labiau mėgo taikyti įvairias religines apeigas, kurios tik paskatindavo dar labiau plisti pavojingoms infekcijoms. Akušerėmis galėdavo dirbti tik moterys, praėjusios klebono patikrinimą ir instruktažą apie religines apeigas.
Gydytojų parengimas, ligoninių tvarkymas, medicinos pagalbos teikimas pagerėjo, kai buvo įkurtas medicinos fakultetas Vilniaus universitete 1781 m. bei 1805 m. 1796 metais valdžios organų potvarkiu buvo įvykdyta Vilniaus ligoninių reforma: senos ir nuskurdusios špitolės buvo sujungtos ir su savo fondais bei ligoniais pavestos reorganizuotai Šv. Jokūbo ligoninei.
For more than two hundred years monks such as Dominicans, Piarists, Jesuits carried out a wide-scale educational program establishing colleges in Vilnius, Hrodna, Nyasvizh, Pašiaušė. Jesuits fostered higher education. It was by their efforts high school that the Jesuit Academy of Vilnius and the Faculty of Medicine were founded, in 1579, and 1571 respectively. In 1779, a university-type medical school was established in Hrodna.
Taip pat skaitykite: Socialiniai tinklai logistikos įmonėms: galimybės ir privalumai
Akušerija ir ankstyvosios mokyklos
Prof. N. Renje Vilniuje prie Šv. Roko ligoninės įsteigė pirmąjį Lietuvoje gimdymo skyrių su 10 lovų bei pirmąją akušerių mokyklą. Mokslas trukdavo iki 1,5 metų. The first known nursing schools in Lithuania were established in the late 18th century. These included the midwifery school in Vilnius (1775-1842) and midwifery classes in Hrodna.
Raudonojo Kryžiaus draugija ir profesionalios slaugos formavimasis
1876 metais Lietuvoje įkuriama Raudonojo Kryžiaus draugija, kurios veikloje vienas iš uždavinių buvo gailestingųjų seserų, slaugų ir sanitarių seserų rengimas. The founding of the Red Cross Society in 1876 was an important event in the history of the development of nursing in Lithuania.
1888 metais Vilniuje įsteigtas Raudonojo Kryžiaus draugijos gailestingųjų seserų skyrius, kuris po dviejų metų buvo reorganizuotas į gailestingųjų seserų organizaciją. Šios organizacijos svarbiausias tikslas buvo prižiūrėti sužeistuosius armijoje, karo ligoninėse. Taikos metu ši organizacija rūpinosi slaugytojų rengimo kursų organizavimu.
1919 m. pradėjusioje veikti Raudonojo Kryžiaus ligoninėje dirbo tik 2 gydytojai ir 5 gailestingosios seserys. Tuo metu ligoninėje buvo 120 lovų. 1920 m. pradžioje trumpi, tik 3 mėn. gailestingųjų seserų kursai veikė prie Karo ligoninės. Tačiau tokia gailestingųjų seserų parengimo trukmė buvo nepakankama.
1920 m. vasario 16 d. iš Panevėžio atvykęs gyd. Pranas Mažylis skiriamas Raudonojo Kryžiaus ligoninės vadovu ir imasi organizuoti gailestingųjų seserų kursus. Nuo 1921 m. gailestingųjų seserų mokslas prailgintas iki 1 metų, o nuo 1924 m. - iki 2 metų. 1932 m. kursai išaugo į Gailestingųjų seserų mokyklą, kurioje mokymas truko 2 metus. Kandidatės privalėjo turėti 6 gimnazijos klasių išsilavinimą.
Taip pat skaitykite: Kultūriniai Venesuelos visuomenės aspektai
P. Mažylis pats sudarinėjo programas, ieškojo dėstytojų, gaminosi mokymo priemones, rinko kursų klausytojus. Stojančiosios mokytis turėjo būti sąžiningos, mėgti savo darbą, būti atsidavusios, pasišventusios. Pirmenybė buvo teikiama baigusioms gimnazijas. Visas mokslas ir išlaikymas buvo nemokamas. Kursantėms buvo skiriamas butas Raudonojo Kryžiaus ar ligoninės bendrabutyje.
Kursų klausytojos rytais dirbdavo ligoninėje, o kasdien po 2-4 val. po pietų klausėsi teorijos paskaitų. Įstojus mokytis buvo nustatytas bandomasis laikotarpis - tai pirmieji 6 mokslo mėnesiai. Per tą laikotarpį pedagogų taryba turėjo įsitikinti ar kursantė yra tinkama pasirinktai profesijai, ar pakankamai stiprių nervų, ar turi reikiamų dvasinių savybių. Nemažai merginų šių bandymų neišlaikydavo. Nuo pat pirmųjų dienų kursantės privalėjo atlikti praktiką. Net 9 mėn. joms tekdavo dirbti chirurgijos ir terapijos palatose, 1-1,5 mėn. skirta susipažinti su virtuvės ir raštinės darbu, 2 mėn.
Nuo 1934 metų Lietuvoje veikė dvi gailestingųjų seserų mokyklos - Kauno ir Klaipėdos Raudonojo Kryžiaus ligoninėse. XX amžiaus pradžioje Vilniuje atsirado ir privačios slaugos mokyklos. 1921 metais įkurta Lietuvos gailestingųjų seserų sąjunga (LGSS), jos pirmininke išrinkta gailestingoji sesuo Aleksandravičiūtė.
1938 metais pradėtas leisti žurnalas „Gailestingoji sesuo“, kurio išleisti tik keturi numeriai, jo leidimas buvo nutrauktas 1940 metais. Lietuvos gailestingosios seserys buvo veiklios, aktyvios, dalyvavo pasauliniuose kongresuose, užmezgė tarptautinių kontaktų. Gailestingoji sesuo V. Monkutė ir K. Vitkauskaitė turėjo galimybę mokytis Florence Nightingale seserų kursuose Londone.
Sovietmečio medicinos seserų rengimo sistema
Po gailestingųjų seserų rengimo, 40 metų Lietuvoje buvo rengiamos medicinos seserys. 1958-1959 m. pradėtos rengti pirmosios medicinos seserys (priimtos 67 moksleivės). 1-oji medicinos seserų laida buvo išleista 1960 m. birželio 30 d. Kauno medicinos mokykloje.
Medicinos seseris Lietuvoje rengė 6 medicinos mokyklos: Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Utenos ir Vilniaus. Šios studijos buvo labai medikalizuotos, nukreiptos tik į ligų gydymą, vaistų skyrimą, jų veikimą, gydytojo paskyrimų atlikimą, pagalbą gydytojui. Visiškai nebuvo profesinio savarankiškumo.
Asmenims, baigusiems 8 vidurinės mokyklos klases mokslas trukdavo 2m.10 mėn., o baigusiems vidurinę mokyklą - 1 m. Vėliau medicinos mokyklos tobulėjo, kilo į aukštesnį išsilavinimo lygį.
Nepriklausomybės laikotarpio slaugos reforma ir profesionalizacija
1990 m. atgavus mūsų šaliai nepriklausomybę, atsirado visos galimybės demokratiniais principais keisti šalies politiką, ekonomiką, švietimą bei sveikatos priežiūros sistemą. Atsirado universitetinių slaugos studijų poreikis, kuris ugdytų holistinį požiūrį į pacientą, sveikatos išsaugojimą bei ligų prevenciją.
1990 m. Kauno Medicinos Akademija (KMA) atsižvelgdama į Gailestingųjų seserų draugijos prašymą ir vykdydama Lietuvos, Latvijos ir Estijos regioninio specialistų pasitarimo rekomendacijas, kreipėsi į Lietuvos sveikatos apsaugos ministeriją prašydami pradėti ruošti medicinos seseris su aukštuoju išsilavinimu. 1990m. rugsėjo 1 d. buvo priimti pirmieji studentai -50 medicinos seserų.
Mokymo programa buvo parengta pagal Lenkijos universitetinių ir medicinos akademijų Slaugos fakultetų patirtį. Universitete buvo įdiegta trijų pakopų slaugos studijų programa - slaugos bakalauro, slaugos magistro bei slaugos doktoranto kvalifikaciniai laipsniai. Tai pirmasis Lietuvos universitetas, įkūręs Slaugos fakultetą, kurio dekanu antrą kartą išrinktas prof. A. Šeškevičius.
1996 -1998 m. Seime priėmus naujus įstatymus ir kitus teisės aktus, Lietuvos aukštesniosios medicinos mokyklos pasiruošė dar vienam, svarbiam naujam etapui - akreditacijai dėl aukštosios mokyklos (kolegijos) statuso. Nuo 1997 m. Lietuvoje brendo būtinybė pakeisti medicinos sesers, medicinos felčerio studijų programas ir šių specialistų pareigybes.
Visos šalies mastu vyko apklausos, buvo intensyviai analizuojami tarptautiniai dokumentai, slaugytojų rengimo programos neatitiko Europos Tarybos direktyvų reikalavimų. Todėl, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 metų gegužės 25 d. įsakymu Nr. 245 „Dėl viduriniojo medicinos personalo ir jam prilygintų specialistų, dirbančių diagnostikos, gydymo ar profilaktikos darbą, bei jaunesniojo medicinos personalo pervardijimo“ (Žin., 1999, Nr. 47-1498), medicinos seserys, vaikų įstaigų medicinos seserys ir medicinos felčeriai buvo pervadinti bendrosios praktikos slaugytojais.
Aukštesniosios medicinos mokyklos tapo kolegijomis, o jose buvo įkurti Podilominių studijų centrai ir sudaryta galimybė slaugos specialistams studijuoti pagal individualias - išlyginamąsias programas, siekiant įgyti naujas kompetencijas ir gebėjimus, o taip pat buvo parengtos tobulinimosi programos, suteikiančios naujus slaugos teorijų pagrindus. Taigi nuo 1997 m. visose šešiose aukštesniosiose medicinos mokyklose pradėtos rengti bendrosios praktikos slaugytojai. O nuo 2000 m. slaugytojai rengiami tik aukštosiose mokyklose - kolegijose bei universitetuose.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, slaugytojų išsilavinimas, slaugos kokybė, savarankiškumas, mokslas atsiliko nuo tarptautinių standartų. Buvo reikalinga reforma. Reforma slaugos srityje gana sunkiai skynėsi kelią tiek slaugytojų, tiek gydytojų ir visuomenės sąmonėje. Galima pasidžiaugti, kad pradėtoji reforma tęsiasi, tobulinamos slaugytojų rengimo studijų programos universitetuose ir kolegijose, gerėja slaugytojų parengimas, vystomas slaugos mokslas, gerėja slaugos kokybė.
Šiuolaikinės slaugos profesionalizacija
Šiuolaikinis slaugytojas kritiškai vertina praktinę veiklą, kas skatina plėtoti įrodymais pagrįstą praktiką kaip pagrindinę priemonę efektyviam slaugos rezultatui pasiekti. Priimdamas sprendimus paciento priežiūroje jis turi vadovautis pažangia praktika ir moksliniais tyrimais. Slaugytojas vertina paciento sveikatą ir nustato problemas bendraudamas su pacientu, kitais sveikatos priežiūros komandos specialistais, stebėdamas pacientą, vertindamas tyrimų rezultatus, pvz., kūno temperatūros, kvėpavimo ar kitus pokyčius.
Nustatęs paciento slaugos diagnozes, slaugytojas planuoja paciento slaugą pagal prioritetus, siekdamas kuo geresnės paciento sveikatos ir gyvenimo kokybės. Taigi, šiuolaikinis slaugytojas taiko slaugos procesą kaip problemų sprendimo metodą, kad slaugomo paciento sveikata pagerėtų, savo veiklą išsamiai aprašo slaugos istorijoje - dokumente, kuris yra lygiai toks pat svarbus, kaip gydytojo rašoma paciento ligos istorija.
Pasaulinės įtakos Lietuvos slaugai
Gailestingoji sesuo V. Monkutė ir K. Vitkauskaitė turėjo galimybę mokytis Florence Nightingale seserų kursuose Londone. The treatment system developing along with medical science. During this period hospital became the main healthcare institution, and nurses became doctor’s assistants. The first known nursing schools in Lithuania were established in the late 18th century.
Like in the entire Europe, the development of medicine and nursing in Lithuania was closely related to the Church and monks. For more than two hundred years monks such as Dominicans, Piarists, Jesuits carried out a wide-scale educational program establishing colleges in Vilnius, Hrodna, Nyasvizh, Pašiaušė.
Šaltiniai ir istorinės apybraižos vaidmuo
Iki šiol su mūsų šalies slaugos raida galėjome susipažinti skaitydami tik pavienius nedidelius tekstus. Jiems stigo visumos ir nuoseklios istorinių įvykių tėkmės. Tad natūraliai radosi noras ir poreikis turėti išsamų, įvairias slaugos profesijos sudėtines dalis sujungiantį leidinį. Taigi istorinės apybraižos „Lietuvos slaugos istorija 1918-2018“ idėja ir jos įgyvendinimas nėra atsitiktinis, o laiko subrandintas rezultatas.
Apybraižos turiniu siekta atspindėti ryškiausius pastarojo šimtmečio slaugos profesijos raidos aspektus. Visuose knygos skyriuose pateikiami skirtingi slaugytojo profesijos raidos aspektai įvairiais istoriniais tarpsniais, parodantys, kaip slauga iš savanoriškos neformalios veiklos tapo savarankiška ir mokslo žiniomis grįsta profesija. Tam tikruose skyriuose aptariami slaugos raidos laikotarpiai, pvz., medicinos seserų veikla sovietmečiu arba moderniosios slaugos plėtra po nepriklausomybės atkūrimo.
Senas slaugytojo profesijos ištakas pagrindžia gausus bibliografijos šaltinių lietuvių kalba sąrašas, pirmą kartą taip išsamiai surinktas ir suteikiantis papildomos vertės leidiniui. Leidinio patrauklumą didina išskirtinės nuotraukos, autentiškai perteikiančios konkretaus laikotarpio realijas ir dvasią.
Pradedant 2007 m. Lietuvos medicinos bibliotekoje buvo pristatyta sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistų kompetencijų centro parengta knyga „Lietuvos slaugos istorija 1918-2018“. Šioje knygoje pirmą kartą išsamiai nušviesta šimtmečio slaugos istorija Lietuvoje. Pateikiami skirtingi slaugytojo profesijos raidos aspektai įvairiais istoriniais tarpsniais, parodantys, kaip slauga iš savanoriškos neformalios veiklos tapo savarankiška ir mokslo žiniomis grįsta profesija.
Chronologinė gairių lentelė
| Laikotarpis | Įvykis |
|---|---|
| 1514-1723 | Pirmosios špitolės (Vilnius, Kaunas), Šv. Jokūbo špitolė - pirmoji ligoninė |
| 1775-1842 | Akušerių mokykla Vilniuje, gimdymo skyriaus įkūrimas |
| 1876-1934 | Raudonojo Kryžiaus draugija, gailestingųjų seserų mokyklos Kaune ir Klaipėdoje |
| 1958-1960 | Pirmosios medicinos seserų laidos sovietmečiu |
| 1990 | KMA pradeda universitetines slaugos studijas (3 pakopos) |
| 1997-2000 | Reforma: BPS rengimas, kolegijos, universitetai, pervardijimas |
| 2007-2018 | Leidinys „Lietuvos slaugos istorija 1918-2018“ |
Humanistinės slaugos vertybės
„Sesuo yra ligonio draugas. Nepalikite silpno ligonio vieno. Paimkite už rankos, paglostykite. Ateikite su vilties pilnu veidu, gerom akim. Kol dūšia kūne, tol viltis pas Dievą. ~ Gailestingoji sesuo V.”