Psichikos sveikatos priežiūra Lietuvoje turi ilgą ir sudėtingą istoriją, apimančią įvairius laikotarpius, gydymo būdus ir požiūrius į psichikos sutrikimų turinčius asmenis. Nuo seniausių laikų, kai psichikos ligos buvo aiškinamos mistinėmis priežastimis, iki šių dienų, kai psichiatrija remiasi moksliniais tyrimais ir pažangiais gydymo metodais, Lietuva nuėjo ilgą kelią. Šiame straipsnyje apžvelgiama valstybinio psichikos sveikatos centro istorija Lietuvoje, pradedant pirmosiomis psichiatrijos įstaigomis ir baigiant dabartine psichikos sveikatos priežiūros sistema.
Pirmosios psichiatrijos įstaigos Lietuvoje
Psichiatrijos užuomazgos Europoje siekia IX-XI amžius, kai Rusijos špitolėse buvo pradėta rūpintis psichikos ligomis sergančiais asmenimis. Tačiau specializuotų psichiatrinių ligoninių tuo metu dar nebuvo. XIII-XIV amžiais psichiatrija pradėjo plisti Europoje. Apie 1588 m. buvo bandoma reguliuoti sveikų žmonių apsaugą nuo sergančiųjų psichikos ligomis.
Pirmoji psichiatrijos ligoninė Lietuvoje buvo įkurta 1635 m. Vilniuje, prie Šv. Kryžiaus bažnyčios. Ligoniai buvo tik vyrai, o juos gydė vienuoliai bonifratai. 1725-1743 m. rokitų iniciatyva buvo steigiamos špitolės Varniuose. 1728 m. bonifratai įsteigė špitolę Gardine, o 1750 m. rokitai - Kaune. Kaune minimas pirmas psichiatras Lietuvoje, tačiau jo pavardė nežinoma.
Nuo 1818 m. Bonofratų ligoninėje pradėjo dirbti pirmasis Lietuvos gydytojas psichiatras Kožontkovskis, o nuo 1820 m. - A. Mūkus. Lietuvoje, kaip ir visoje krikščioniškoje Europoje, buvo keliamos „raganų“ bylos. Dažniausiai tai buvo psichikos liga sergančios moterys, apkaltintos burtininkavimu ar raganavimu.
1799 m. Vilniuje, Šv. Jokūbo ligoninėje, buvo atskiros patalpos sergantiems psichikos ligomis, o 1838 m. pradėtas statyti atskiras psichiatrijos skyrius, kuris nuo 1860 m. tapo psichiatrijos skyriumi. 1831 m. Vilniuje dirbo K. Mališevskis, o 1891 m. - Viršuvskis. 1923 m. Psichiatrinių lovų trūkumui kompensuoti, 1934 m. prie Vilniaus m. 1903 m. psichiatrinė pagalba pagerėjo, Naujojoje Vilnioje įkūrus 1000 lovų apygardos ligoninę. Direktoriumi buvo paskirtas psichiatras N. Krainskis. Ši ligoninė gyvavo iki 1915 m., kai, kilus Pirmajam pasauliniam karui, ji buvo evakuota į Rusijos gilumą, o pastatai sugriauti. Ligoninė pradėta atkurti 1961 m., o jos pirmuoju vyriausiuoju gydytoju buvo paskirtas J. Gliauberzonas (1913-1991). Nuo 1981 m. vyriausiuoju gydytoju tapo V.1926 m. Nepriklausomos Lietuvos valdžia ligoninę perkėlė į Suvalkų Kalvariją, kur buvo 500 lovų. Ligoninei vadovavo J. Kairiūkštis, kuriam vadovaujant elgesys su ligoniais buvo humaniškas. Deja, 1941 m. ligoninė buvo uždaryta.
Taip pat skaitykite: Išlikite psichiškai sveiki
1927 m. Vilniuje, Vasaros g. 5, buvo įsteigta psichiatrijos ligoninė. 1934 m. netoli Vilniaus, buvusiame Kairėnų dvare, buvo atidaryta psichiatrinė „kolonija“, priklausiusi Vilniaus psichiatrijos ligoninei. Ten buvo įkurdinti aktyvaus gydymo reikalingi pacientai.
1961 m. Utenos psichiatrinė ligoninė buvo atidaryta 1955 m. buvusio kalėjimo patalpose. Ilgus metus šitoje ligoninėje vyriausiuoju gydytoju dirbo D. Kryžanovskis. Šioje ligoninėje iki pat mirties dirbo gyd. A. Smalstys. 1956 m. atidaryta Švėkšnos psichiatrijos ligoninė. 1974 m. buvo pastatyta Rokiškio psichiatrijos ligoninė. Pirmuoju jos vyriausiuoju gyd. dirbo A. Judickas. Pokario metais Kelmės rajone, Šaukėnų miestelyje, buvo įkurta Užvenčio rajoninė ligoninė su visais skyriais, kuri 1963 metais buvo perprofiliuota į Šaukėnų tuberkuliozės ligoninę. 1984 m. liepos 2 d. Aprašė maniją ir siūlė jos gydymo būdus. Ligaonių priežiūra buvo svarbi. Hipokrato, Platono ir Aristotelio mintys, kad depresiją sukelia juodosios tulžies perteklius, išliko iki XIX amžiaus. Šv. Felix Platter pabrėžė paveldimumo svarbą. Jis išskyrė endogenines ir egzogenines psichozes bei aprašė sąmonės sutrikimo būsenas. Buvo kuriama nauja ligų klasifikacija, paremta simptomais, etiologija ir gydymu.
XVIII a. pabaigoje buvo įrodyta, kad taip vadinamu gyvuliniu magnetismu galima gydyti psichikos ligas, tai buvo hipnozės atradimas (1779 m.). A. Puyseguras aprašė somnambulizmą. J. E. D. Esquirolis apibrėžė skirtumus tarp iliuzijų ir haliucinacijų, įvedė remisijų ir intermisijų sąvoką. Pirmasis aprašė progresuojantį paralyžių. Jeanas Falret (1794-1870) aprašė folie circulaire, vėliau pavadintą maniakine depresija. Jean-Martin Charcot (1825-1893) tyrinėjo isteriją ir hipnozę.
XX amžiuje psichiatrijai didelę įtaką padarė psichoanalizė. 1921 m. Hermannas Rorschachas sukūrė projekcinį rašalo dėmių testą, kuriuo atskleidžiama pasąmoninga motyvacija ir ego gynyba. Buvo sukurti du skirtingi psichoanalizės vaikų psichiatrijoje taikymo metodai. Melanie Klein sukūrė žaidimų terapiją vaikams.
Prancūzų psichiatrai pirmieji aprašė gydymą chlorpromazinu ir kaip jis nuramina psichozinius pacientus. Jie taip pat aprašė psichikos ligonių santykius bendruomenėje ir bendravimą už ligoninės ribų.
Taip pat skaitykite: Reikalavimai vairuotojų psichologiniam patikrinimui
Psichiatrijos dėstymas ir mokslas Lietuvoje
Psichiatrijos dėstymo ir mokslo istorija glaudžiai susijusi su Vilniaus universitetu bei Vilniaus krašto psichiatrų darbais. Psichiatrijos dėstymo ištakos siekia XVIII-XIX amžius. Pirmoji psichiatrijos monografija buvo išleista 1772 m. Ją parašė Vyriausiosios Lietuvos mokyklos Medicinos skyriaus prof. 1803 metais Vyriausiąją Lietuvos mokyklą reorganizavus į Vilniaus universitetą su Medicinos fakultetu, dėstyti buvo pakviečiami profesoriai iš užsienio. Pavyzdžiui, Johanas Peteris Frankas ir jo sūnus Josifas Frankas skaitydavo ne tik paskaitas, bet vesdavo ir praktikos darbus, kurių metu rodydavo psichikos liga sergančius ligonius. Prof. J. Frankas ypač domėjosi bendrąja psichopatologija, rašė apie pojūčius, suvokimą, dėmesį, atmintį, valią, mąstymą, emocijas ir jausmus.
Svarų indėlį į Lietuvos psichiatriją įnešė N. Krainskis (1869-1951), kuris 1903 m. tapo Naujosios Vilnios apygardos psichiatrijos ligoninės vyriausiuoju gydytoju. Jam vadovaujant buvo pradėtas leisti leidinys „Vilniaus apygardos ligoninės mokslinis archyvas“. Savo mokslinėje veikloje daug dėmesio skyrė epilepsijos studijoms, pabrėžė medžiagų apykaitos sutrikimų reikšmę traukulių priepuolio patogenezėje, nurodė, kad priepuolis yra organizmo savisaugos procesas - priepuolio metu sunaikinamos kenksmingos medžiagos.
Tik 1922 metais buvo įsteigta atskira Vilniaus universiteto Psichiatrijos katedra. Jos įkūrimą inicijavo ir pirmasis jos vedėjas buvo A. Mikulskis. Tik 1927 m. psichiatrijos klinikai pavyko gauti atskiras patalpas - Vasaros g. 5. Psichiatrijos katedrai vadovavo R. Radzivilovičius, po jo mirties 1929 m. psichiatrijos ir neurologijos katedros buvo sujungtos ir joms vadovavo prof. S. Vladičko. 1931 m. vedėju buvo paskirtas prof. M. Rozė, kuris aktyviai propagavo S. Freudo idėjas. Profesorius labai gyvai ir su humoru, tiesiog artistiškai, demonstruodavo ir komentuodavo isterikus, psichopatus, šizofrenikus, psichoanalizės metodu aiškindavo diagnozę.
Karo metais dalis universiteto dėstytojų buvo atleisti. Tik po 1944 metų Nervų ir psichikos ligų katedra tęsė darbą visu pajėgumu. Nuo 1991 m. sausio 1 d. Medicinos fakultete įvyko katedrų reorganizacija - jos tapo universitetinėmis klinikomis.
1924 m. Kauno universitete buvo įkurta Nervų ir psichikos ligų katedra, kuriai daug metų vadovavo J. Blažys (1890-1939). Nors J. Blažys kartu buvo ir Kauno universiteto Medicinos fakulteto prorektorius, per savo palyginti neilgą gyvenimą jis paskelbė per 50 mokslo darbų. Prof. J. Blažys daug dėmesio skyrė psichiatrinės pagalbos organizavimui, protinio darbo higienai, psichoterapijai. Įdomūs jo darbai alkoholizmo, eugenikos srityse. Jis buvo sterilizacijos šalininkas, rašė straipsnius apie jos reikšmę nusikaltimų prevencijai. Jis buvo labai plačios erudicijos žmogus, domėjosi ne tik medicina, bet ir filosofijos problemomis. Jis gerai mokėjo užsienio kalbas, dalyvavo tarptautiniuose kongresuose JAV ir Europoje. Iki šių dienų vertingas yra jo lietuvių kalba parašytas psichiatrijos vadovėlis studentams „Įvadas į psichiatriją“ (Kaunas, 1935, 272 p.).
Taip pat skaitykite: Prieinamumas psichikos sveikatos paslaugoms
Didelį indėlį į Lietuvos psichiatriją įnešė gyd. A. Smalstys (1889-1971). Jis dirbo Kalvarijoje, Pažaislyje, Vilniuje. Jo paskutinė darbo vieta buvo Utenos psichiatrinė ligoninė. Jis rašė mokslo straipsnius į periodinę spaudą, išsakė vertingų minčių apie sutrikusios psichikos žmonių gydymo gerinimą Lietuvos gydytojų IV ir V kongresuose. 1931-1932 m., per atostogas, A. Smalstys dviračiu važinėjo po Rokiškio ir Telšių apskrities kaimus, susipažino su sergančiųjų psichikos ligomis būkle ir padėtimi, vykdė epidemiologinius tyrimus. Grąžinus Vilnių Lietuvai, buvo paskirtas čia veikusios Valstybinės psichiatrijos ligoninės direktoriumi. Po karo 10 metų buvo ištremtas į Vorkutos lagerius. Grįžęs iš tremties, dirbo Utenos psichiatrijos ligoninėje, skaitė paskaitas gydytojams ir medicinos seserims. Didelį įspūdį paliko jo altruizmas, pasišventimas, didžiulė pasaulio psichiatrų parašytų knygų biblioteka. A. Smalstys gyveno psichiatrijos ligoninės kabinete, galima sakyti, gyveno su ligoniais.
Didelį indėlį į Lietuvos psichiatrijos mokslą įnešė prof. J. Šurkus (1919-1998). 1953-1988 metais jis vadovavo Kauno medicinos instituto Neurologijos ir psichiatrijos katedrai, o kartu buvo ir Medicinos fakulteto dekanas, beveik tris dešimtmečius buvo Lietuvos neurologų ir psichiatrų mokslinės draugijos pirmininkas, mokslinių konferencijų organizatorius ir mokslinis redaktorius.
1944-1950 m. Vilniaus universiteto Nervų ir psichikos ligų katedrai vadovavo doc. N. Indrašius. Jis daug dėmesio skyrė elektroimpulsinės terapijos (EIT) taikymo gydant psichikos ligas tyrinėjimui. Vėliau priėjo išvados, kad ši terapija gali pakeisti vadinamąją mikrošokų terapiją. Savo tyrimus apibendrino kandidatinėje disertacijoje „Šizofrenijos gydymas elektros šokais“.
Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos psichiatrai ir toliau vykdo daugelį mokslinių tyrimų. Doc. A. Pūras analizavo pavydo psichopatologiją, dinamiką, diferencinę diagnostiką. Prof. A. Dembinskas ir doc. A. Šiurkutė nagrinėjo sergančiųjų šizofrenija su įkyrybėmis psichopatologiją ir kliniką. Doc. B. Burba tyrė sergančiųjų šizofrenija adinaminių depresijų psichopatologiją ir kliniką.
Dabartinė psichikos sveikatos priežiūra Lietuvoje
1990 m. vietoje buvusios Lietuvos Neurologų ir psichiatrų mokslinės draugijos buvo įkurta Lietuvos psichiatrų asociacija. 1999 m. įkurtas savarankiškas Valstybinis psichikos sveikatos centras, kuriam vadovauja gyd. O. Davidonienė.
Prievolė tvarkyti paciento duomenis E. sveikatoje atsirado 2018 m., tačiau psichikos sveikatos duomenų tvarkymo pradžia buvo atidėta, kol tam bus sudarytos techninės galimybės E. sveikatos sistemoje. Psichikos sveikatos posistemė šiuo metu yra testavimo stadijoje ir pradės veikti šiemet, apie tai Sveikatos apsaugos ministerija informuos atskiru pranešimu. Kai įsigalios pokyčiai, tuos duomenis, kuriuos gydytojai šiuo metu suveda į įstaigų vidines informacines sistemas arba popierinius blankus - paciento nusiskundimus, anamnezę, tyrimo plano aprašymą, taikytą gydymą, gydymo rekomendacijas ir kt., jie turės vesti į E. sveikatos sistemą.
Duomenų suskaitmeninimas ir jų saugojimas vienoje sistemoje padės užtikrinti paciento gydymo tęstinumą, kad ir kur jis lankytųsi, nes gydytojas bus geriau informuotas apie paciento sveikatos būklę ir jo ligos istoriją. Tai ypač svarbu skiriant vaistus, nes E. sveikatoje gydytojas gali patikrinti, kaip skirtingi paciento vartojami vaistai sąveikauja tarpusavyje.
Atsižvelgiant į psichikos sveikatos duomenų jautrumą, jų matomumas E. sveikatoje bus ribojamas. Be paties paciento, visus jo psichikos sveikatos duomenis galės matyti tik gydytojai psichiatrai. Šeimos gydytojui bus matoma tik dalis psichikos sveikatos duomenų: diagnozė, tyrimai, gydymas, rizikos veiksniai, tačiau nebus matoma paciento anamnezė (detalus sveikatos sutrikimo aprašymas). Pats pacientas galės patikrinti, koks specialistas ir kada peržiūrėjo jo psichikos sveikatos duomenis.
Pacientai neturėtų nerimauti, kad nebeliks galimybės anonimiškai pasikonsultuoti su psichikos sveikatos specialistu. Kaip ir iki šiol, anonimiškai užsiregistruoti konsultacijai bus galima Išankstinės pacientų registracijos (IPR) sistemoje, pvz., esant nustatytoms tam tikroms diagnozėms - lengvai ir vidutinei depresijai, neuroziniams sutrikimams, valgymo sutrikimams ir pan. Tokiais atvejais pacientui IPR sistemoje sugeneruojamas unikalus paciento kodas, kuris neatskleidžia paciento sveikatos duomenų ir konsultacijos duomenys E. sveikatoje neatsispindi.
Sveikatos apsaugos ministerija nuosekliai vykdo psichikos sveikatos sutrikimų stigmos mažinimo politiką, kad gyventojai nebijotų dėl jų kreiptis į specialistus, o patys sutrikimai netaptų kliūtimi gyventojų darbui arba pomėgiams. Pavyzdžiui, nemaža dalis lengvesnių psichikos sveikatos sutrikimų jau nebėra kliūtis vairuoti automobilį, dirbti statutiniu pareigūnu arba turėti ginklą. Atsisakyta daugybės su psichikos sveikata susijusių ribojimų tokioms profesijoms, kaip gydytojai, slaugytojai, vaistininkai, teisėjai, notarai, advokatai ir kt.
Keisti gyventojų neigiamas nuostatas psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių asmenų atžvilgiu padeda jau keletą metų Lietuvoje vykdoma informacinė kampanija „Žvelk giliau“, taip pat psichikos sveikatos ambasadorių programa, kurios dalyviai, praeityje patys susidūrę su psichikos sutrikimais, dalijasi savo išgyvenimais ir patirtimi bendruomenėse, žiniasklaidoje ir individualiai.
Plečiamos galimybės gauti specialistų pagalbą, ir ne tik gydymo įstaigoje. Visuomenės sveikatos biuruose visose Lietuvos savivaldybėse teikiamos Psichologinės gerovės ir psichikos sveikatos stiprinimo paslaugos. Sveikatos ir klinikiniai, konsultavimo ir švietimo psichologai teikia iki 6 individualių anoniminių psichologo konsultacijų, organizuoja grupinius užsiėmimus - streso įveikos, emocijų atpažinimo ir išraiškos ir kitomis temomis, savitarpio pagalbos grupes.
Psichikos sveikatos specialistų pagalbą galima gauti daugelyje poliklinikų. Šalyje veikia 116 pirminio lygio psichikos sveikatos centrų, kur paslaugas teikia specialistų komanda: gydytojas psichiatras, vaikų ir paauglių psichiatras, psichikos sveikatos slaugytojas, medicinos psichologas, o nuo šių metų liepos 1 d.
Deinstitucionalizacija Lietuvoje
Deinstitucionalizacija - jau pats žodis yra toks sudėtingas, kad gali atbaidyti nuo noro dalyvauti šiame procese. O iš tikrųjų tai vieną iš svarbiausių procesų apibūdinantis terminas. Aplink jį moderniame pasaulyje sukasi visos psichikos sveikatos ir susijusių paslaugų permainos. Visos valstybės, XX a. antroje pusėje patekusios į sovietinio eksperimento „mėsmalę“, sukūrė daugybę internatinio tipo įstaigų vaikams ir suaugusiesiems, kuriems buvo lemta turėti kokių nors ypatumų ar sutrikimų. Ketinimai dažnai netgi buvo geri, jei paternalizmą laikytume gėrio atmaina, bet nuo to realiai nebuvo geriau tiems žmonėms. Per ilgai užtruktų išvardinti šių įstaigų įvairovę ir prasmę. Esmė buvo ta, kad dėl įvairių priežasčių sovietinės gerovės modelio kūrėjai Maskvoje nutarė paslėpti visus sukurtų „normų“ neatitinkančius žmones atokiuose internatuose. Tarp priežasčių galima paminėti kelias svarbiausias.
- Šaltojo karo metu reikėjo Vakarams įrodyti, kad, nugalėjus kapitalizmą, buvo išrautos socialinių problemų šaknys. Todėl visuomenėje turėjo likti tik geros psichikos sveikatos žmonės, kuriantys laimingas šeimas ir auginantys sveikus vaikus.
- Sovietai akcentavo ekonomines bei socialines teises ir nepaisė pilietinių teisių bei laisvių. Todėl jiems atrodė visai ne problema, kad intelekto ar psichosocialinę negalią turintys žmonės gyvens įstaigose, kuriose jiems bus atimta laisvė. Juk tose įstaigose valstybė kaip kokia gera motina duos pavalgyti, aprengs, nupraus, užtikrins stogą virš galvos.
Įdomiausi procesai prasidėjo po 1990 metų, kai Sovietų Sąjunga su savo modeliu žlugo. Tiems, kurie buvo įsitikinę, kad totalitarinio komunizmo sukurti paminklai, paėmę įkaitais daugybę žmonių, uždarytų į internatus, bus greitai demontuoti, teko gerokai nusivilti. Lietuva buvo pirmoji, kuri sukilo prieš okupaciją ir totalitarizmą, ir ne veltui ji tuo iki šiol didžiuojasi. Lenino ir panašūs paminklai greitai buvo nuversti, kiek ilgiau užsibuvo garsiosios sovietinės skulptūros ant Vilniaus Žaliojo tilto, bet ir šios prieš kelerius metus buvo nuimtos.
Pirma gera proga buvo praleista pirmuoju permainų dešimtmečiu, 1990-2000 metais. Būtent atgimimo laikotarpiu buvo daug entuziazmo gyventi kitaip negu „prie“ sovietų. Kūrėsi nevyriausybinės organizacijos, kurių iniciatyva steigėsi įvairios bendruomenės lygio paslaugos. Ypač daug buvo padaryta kuriant dienos įstaigas vaikams, turintiems intelekto sutrikimų, kad šie nebebūtų išvežami į specialiuosius vaikų internatus ir galėtų laimingai gyventi su tėvais. Žymiai daugiau sunkumų patyrė tie, kurie bandė kurti bendruomenines paslaugas žmonėms, turintiems psichosocialinę negalią - pavyzdžiui, tiems, kuriems diagnozuota šizofrenija ar kitas sunkesnis psichikos sveikatos sutrikimas. Šiems naujiems daigams sunku buvo konkuruoti su nacionalinės valdžios (dabar jau ne iš Maskvos, bet iš Vilniaus) stipriai remiamomis internatinėmis įstaigomis.
Kitas ironiškas paradoksas laukė, atėjus galimybei pasinaudoti ES struktūriniais fondais. Tai prasidėjo 2004 metais, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Bet ypač daug ES lėšų Lietuvai buvo skirta 2007-2013 ir 2014-2020 metų laikotarpiais. Nors akivaizdu, kad šie fondai turėjo būti panaudoti struktūrinėms permainoms, o tai reiškia - perėjimui nuo institucinės globos prie bendruomeninių paslaugų tinklo, procesai pakrypo kita kryptimi. Pasinaudojant įvairiomis gudrybėmis, išmoktomis 50 metų bendraujant su Maskva, dabar buvo gudraujama įsisavinant Briuselio lėšas. Tokių gudrybių dėka šios lėšos daugiausia susigėrė į tą pačią nuolatinės globos įstaigų sistemą. Nuolatinės globos įstaigos niekur neišnyko. Iš „gulagų“ jos virto į fiziškai visai gerai atrodančias įstaigas, kuriose iš esmės pasikeitė būtent fizinės gyvenimo sąlygos. Bet nepasikeitė tai, kas yra svarbiausia - nužmoginanti ir nugalinanti institucinės globos dvasia ir kultūra. Po tokių investicijų deinstitucionalizacijai iškilo dar daugiau kliūčių. Nes kaip dabar planuoti uždaryti nuolatinę globos instituciją, kai ji visai neseniai buvo renovuota už ES lėšas?
Vaikų skaičius Lietuvos globos įstaigose palaipsniui mažėjo ir sumažėjo nuo kažkada sovietmečiu tokiose įstaigose (įskaitant specialiąsias internatines mokyklas vaikams „su lengvu protiniu atsilikimu“, iš tikrųjų tai su emocine ir socialine deprivacija) gyvenusių 14000 vaikų iki dabar 3000 vaikų, o suaugusiųjų deinstitucionalizcijos fronte esminių permainų per 30 metų taip ir neįvyko. Kaip buvo kažkada skaičius apie 6000, taip ir liko. O tai jau yra klasikinis save maitinančios ydingos sistemos pavyzdys ir argumentas. Todėl būtina šį oponentų argumentą apsukti ir naudoti kaip įrodymą, kad per 30 metų taip ir nepasijudinta kuriant alternatyvas institucinės globos įstaigoms.
Apie tokią sisteminę ir labai brangiai kainuojančią klaidą Lietuvos politikai buvo informuoti ne kartą. Kartkartėmis nepriklausomi ekspertai ir NVO koalicijos teikia konkrečių siūlymų, ką reikėtų daryti kitaip. Deja, iki šiol brandžios reakcijos iš valdžios atstovų nė vienoje Vyriausybėje nebuvo.
Vienu metu, dabar jau turbūt prieš 20 metų, psichiatrijos ligoninės sėkmingai „apsivalė“ nuo chroninių pacientų, gulėjusių ten dešimtmečiais. Visi šie žmonės buvo išvežti likusiam gyvenimui į mūsų čia aptarinėjamas institucinės globos įstaigas. Viena vertus, tai buvo logiškas sprendimas - ligoninės, priklausančios sveikatos sistemai, nėra ta vieta, kur 10 ar 20 metų turėtų gulėti žmonės. Į tai buvo atsakyta, kad tie šeši tūkstančiai sveikatos politikų ir valdininkų nedomina, nes jie jau nebe „ligoniai“, kad jų galima nebeapskaityti. Štai su tokiais cinizmo pilnais principais 30 metų buvo imituojama reforma.
Ką darė ministrai, premjerai, Seimas? Ogi taikė dar vieną ciniškos politikos principą. Galima paskirti lojalų šiai neveiksmingai sistemai žmogų, atsakingą už psichikos sveikatos klausimus. Ir kartkartėmis jo paklausti - ar viskas gerai su psichikos sveikatos sistema? Ko ten tie nevyriausybininkai ir nepriklausomi ekspertai nepatenkinti? Atsakymą jie visada išgirsdavo tokį, kokį norėtų išgirsti - su sistema viskas gerai, reformos vykdomos, štai jau ir lovų sistemoje tik 3000 beliko, o pagal įkurtų bendruomenės psichikos sveikatos centrų skaičių (per šimtą) Lietuva apskritai pirmauja pasaulyje. Jei ministrai, premjerai ir Seimo nariai norėtų žinoti tikrąją situaciją ir paklausytų nepriklausomų ekspertų, jie sužinotų grėsmingų dalykų apie Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros sistemą.
Vienas iš tokių grėsmingų dalykų yra tas, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pastangos mažinti skaičių žmonių, gyvenančių nuolatinėse globos įstaigose, yra bergždžios. Kad ir kiek bus sukurta bendruomeninių paslaugų, į kurias bus perkelti žmonės iš internatų sistemos, vis vien tie internatai nuolat prisipildys žmonių, nurašytų iš sveikatos sistemos. Šitokį internatinių įstaigų sėkmingą maitinimą žmonėmis užtikrina jau net 115 psichikos sveikatos centrų. Jie net nebando bendruomenėje teikti paslaugų, kurios turėtų užkirsti kelią žmogui patekti į nuolatinę globos įstaigų sistemą. Jiems niekas niekada nėra nurodęs, kad jie turi užtikrinti visą spektrą bendruomeninių paslaugų. Jų struktūra yra tokia, kad jie tik nustato diagnozes ir skiria vaistų. Vien apskaičiavus, kiek investuojama šiuose centruose į žmogiškuosius išteklius ir kiek kainuoja gydytojų tuose centruose išrašyti psichotropiniai vaistai, kiekvienam nepriklausomam ekspertui būtų aišku, kad yra įvykusi didelė sisteminė klaida.
Deja, buvo nueita cinišku keliu - internatinėms įstaigoms skirti pastatai egzistuoja, todėl reikia juos užpildyti žmonėmis; bendruomeninių paslaugų kurti nebūtina, nes galima tuos žmones išvežti į internatines įstaigas. Jei kas paklaus, ar nemaža dalis žmonių, išsiųstų į šias įstaigas visam likusiam gyvenimui, negalėtų gyventi su minimalia pagalba bendruomenėje, sistemos šalininkų atsakymas bus: taip, žinoma, kad galėtų, bet juk žinote, jog tokią pagalbą užtikrinančių paslaugų bendruomenėje nėra. Ratas užsidaro.
Būtų gerai, kad bent jau Lietuvos valdžia ir kiti galios centrai, tokie kaip psichiatrų profesinė grupė, akademinės psichiatrijos vadovai pripažintų šią sisteminę valstybės nesėkmę 2019 ar 2020 metais. Deja, apie nesėkmę deinstitucionalizacijos srityje viešai iki šiol skelbia tik nevyriausybinės organizacijos, susibūrusios į koaliciją „Psichikos sveikata 2030“. Bet jų balso neužtenka, jį galima tiesiog ignoruoti, o tai ir daroma.