Socialinė drama - tai harmoningų ir disharmoningų socialinių procesų visuma, kylanti iš konfliktinių situacijų. Šis modelis tinka tiek realiam socialiniam gyvenimui, tiek bet kokiai gerai teatro dramai.
Kultūros projektų koordinatorė Lina Lencevičiūtė teigia: „Kai kalbame apie socialinį mėnesį ar anksčiau apie socialinę savaitę, tai nereiškia, kad susitinkame ir šioje temoje pabūname tik kartą per metus - teatre su laiku vyksta vis daugiau įvairių socialinių projektų, jie tęstiniai ir jau tapę neatskiriama mūsų gyvenimo dalimi“.
Socialinis mėnuo yra tiesiog koncentruotas paryškinimas to, kas ir taip vyksta teatre. Pavyzdžiui, jau nuo vasaros pradžios kelis kartus per savaitę teatre šurmuliuoja kūrybiškumo ugdymo studija, skirta nuo karo iš Ukrainos pasitraukusių ukrainiečių vaikams, teatro repertuare periodiškai pasirodo spektakliai su pritaikymu žmonėms, turintiems klausos negalią, teatro aktoriai jau ne kartą vyko skaityti pjesių į Lietuvos aklųjų bibliotekos Klaipėdos padalinį, šiemet pjesę skaitė net Panevėžio moterų pataisos namuose.
Teatro kultūrinės veiklos ir žiūrovų aptarnavimo padalinio vadovė Kristina Žiogaitė minėjo, kad socialinė savaitė su laiku buvo proga atkreipti dėmesį į labai įvairią tematiką, „anksčiau kviesdavome po vieną ar du projektus, atidžiai su bendruomene analizavome savižudybės, klausos, regos negalios, Dauno sindromo temas. Subrandinome gražias draugystes su įvairiomis institucijomis“.
Teatro atvirumo siekiama ir praktinėje plotmėje, „norime, kad teatras būtų nuolat prieinamas visiems žmonėms, dėl to konsultavomės su regos, klausos ir judėjimo negalią turinčių organizacijų atstovais. Dažnu atveju patalpos atitinka standartą, bet standartas neatitinka realaus žmogaus su tam tikra negalia poreikio, tad stengiamės atsižvelgti į gaunamas pastabas ir sukurti patogias sąlygas kiekvienam teatro lankytojui. Taip pat kiekvieną sezoną paruošiame bent vieno naujo spektaklio surtitrus žmonėms, turintiems klausos negalią“, - lėtu, bet nuosekliu progresu džiaugėsi K. Žiogaitė.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Socialinės dramos elementai:
- Nustatytų normų pažeidimas arba nesilaikymas.
- Krizė, kurios metu pažeidimai ir nesilaikymai išplinta.
- Atsitaisymas, vedamos derybos dėl krizės, siekiama įsteigti iki-kritinę socialinę erdvę.
- Reintegracija (problemos išsprendimas ir pakeitimų įteisinimas).
Šiais metais socialinio mėnesio renginiai prasidės spalio 8 d. Lauros Šakurskytės-Žilinskienės spektakliu vaikams „Dantenija“. Šiame spektaklyje vaidina sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Klaipėdos viltis“ teatro „Drugelis“ ir „Taško teatro“ aktoriai.
Spalio 11 d. svečio iš Lenkijos, garsaus, savitą mokyklą turinčio Grzegorzo Bralo „Song of The Goat theatre“ koncertas-performansas „Kasandros pranešimas“. Svariausias dėmuo jame muzika, per garsų polifoniją su publika kalbės mitologinė realybė.
Įdomi detalė - koncertas-performansas vyks vidurdienį, taip nutarta siekiant kuo didesnio prieinamumo, „taip patogiau ir žmonėms, turintiems įvairias negalias, tiems, kam reikia palydovų - bendraudami su socialinėmis organizacijomis supratome, kad vakariniai renginiai šiems žmonėms ne visada patogūs“, - neįprastą žymaus svečio renginio laiko pasirinkimą įvardino L. Lencevičiūtė. G. Bralas Klaipėdos dramos teatre taip pat ves ir dvi kūrybines dirbtuves, vienos bus skirtos žmonėms, turintiems įvairias negalias, kitos - vaidybos ir režisūros studentams. Abiejose bus remiamasi šio režisieriaus išvystytu Bralo vaidybos metodu, kuomet koncentruojamasi į visų vaidybos aspektų aktyvinimą.
Spalio 13 d. socialinio mėnesio renginys už teatro ribų - Lietuvos aklųjų bibliotekos Klaipėdos padalinyje. Jo metu šeši aktoriai: Vida Kojelytė, Lina Krušnaitė, Edvardas Brazys, Eglė Barauskaitė, Vidas Jakimauskas ir Karolis Maiskis, skaitys Žemaitės pjesę „Trys mylimos“.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Spalio 15 d. Oskaro Koršunovo „Mūsų klasė“ (pagal Tadeuszo Słobodzianeko pjesę) bus rodoma su pritaikymu žmonėms, turintiems regos negalią. „Šį spektaklio parodymą remia Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS), taip pat jau antrus metu Kauno dramos teatras skolina spektaklio rodymui reikalingą sinchroninio vertimo įrangą, iš Kauno atvyksta aktorė, kuri skaitys LASS paruoštus garsinio vaizdavimo komentarus“, - vardijo L. Lencevičiūtė.
Spalio 29 d. Režisierius Oskaras Koršunovas teigia, jog į spektaklį „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“ bei pačią istoriją žiūri, kaip į socialinę dramą: „Šią istoriją norėjau suvokti kaip socialinę dramą, kuri, susiklosčius aplinkybėms, virsta žiauria tragedija. Joje susipynę daug peripetijų. Čia save atpažins Montekiai ir Kapulečiai - istorija nepraradusi aktualumo, nors parašyta 1599 metais. Romeo ir Džiuljeta išgyvena ne tik meilės istoriją - jie priversti susimąstyti ir apie kitas vertybes. Po Romeo ir Džiuljetos mirties išnyksta ir Verona - todėl šią istoriją dar galima pavadinti ir pamokoma”.
Pasak vieno žymaus antropologo ir teatro mylėtojo socialinė drama tai harmoningų ir disharmoningų socialinių procesų visuma, kylanti iš konfliktinių situacijų. Socialinės dramos modelis tinka tiek realiam socialiniam gyvenimui, tiek bet kokiai gerai teatro dramai.
Dramos elementų taikymas pedagogo veikloje suteikia galimybę sudominti mokinius ir paskatinti juos kurti. Sąvoka „drama“ pamokoje vartojama kūrybinės raiškos prasme. Drama - vienas iš būdų kalbėti su mokiniais tiek apie grožinę literatūrą, tiek apie gyvenimiškas aktualijas. Drama - tai raiška, per kurią galima atskleisti daugelio dalykų - mokomąją medžiagą. Dramos elementai padeda kūrybiškiau išmokti šiuos dalykus.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Kuo išskirtinė drama kaip mokymo ir mokymosi metodas? Iš to, kaip mokinys vaidina, galima vertinti jo klausymo ir kalbėjimo įgūdžius.
Psichofiziniai žaidimai ir pratimai taikyti pamokos pradžioje, kai norėta mokinius nuteikti ir sukaupti darbui. Tai jutimus, empatiją ugdančios užduotys (apibūdinti dabartinę savo būseną, įsivaizduoti save tam tikromis aplinkybėmis); kūrybinę vaizduotę ugdantys pratimai: garso, vaizdo, simbolio keliamos asociacijos, teksto kūrimas iš pasiūlytų kelių žodžių, frazių; klasės tarpusavio sąveiką didinantys pratimai.
Mokiniai turi galimybę kurti savo scenarijų, taikant dramos metodą, kai mokytojas ir klasė pasirenka situaciją, kurią galima dramatiškai interpretuoti. Improvizavimas - bene artimiausia realių situacijų refleksijai dramos metodo forma. Socialinio vaidmens prisiėmimas savaime turi visuomeninio, gyvenimiško pažinimo turinį.
Vienas iš sėkmingų dramos elementų taikymo lietuvių kalbos ir literatūros pamokose pavyzdžių - F. Kafkos apysakos „Metamorfozė“ įvykio pristatymas iš skirtingų socialinių vaidmenų pozicijos. Taikant šį draminį metodą mokiniai turėjo pasirinkti vaidmenį (psichologo, policininko, kaimyno ar kt.) arba parengti ir suvaidinti savo pačių sugalvotą kūrinio pabaigą.
Pasirinktas vaidmuo suteikė galimybę aktualizuoti jau turimas mokinių žinias, panaudoti patirtį, remtis savo emociniais išgyvenimais, vertybėmis. Iš to, kaip mokiniai atliko pasirinktus vaidmenis, ar teisingai pagal vaidmens logiką elgėsi, kalbėjo (vartojo atitinkamą žodyną, sąvokas), buvo galima spręsti apie pamokos medžiagos įsisavinimą, kūrybiškumo, komunikavimo ir kitų kompetencijų ugdymą.
Dramos metodai, naudojami klasės veiklų metu, padeda sukurti teigiamus moksleivių santykius, jaukią emocinę aplinką, gerinti emocinį socialinį klimatą. Įvairios sukuriamos situacijos leidžia mokiniams gilintis į žmonių elgesio priežastis, skirtingus požiūrius, per dramą ugdytis kritinį mąstymą. Šios žinios ir gebėjimas vertinti situaciją iš skirtingų perspektyvų gali praversti ne tik rašant samprotavimo rašinius, bet ir realiose gyvenimiškose situacijose.
Taigi, viena vertus, taikydami dramos metodus, mokiniai suvokia dramą kaip meną; kita vertus, praturtina žinias apie žmonių elgesio motyvus, reiškinių vertinimo perspektyvas, stiprina kalbėjimo, klausymo, sklandaus kalbos mokėjimo įgūdžius.
Antroji dramos lementų taikymo sritis - savistaba. Mokytis per vaidybą - tai ir tyrinėti savo vidinį pasaulį, stiprinti suvokimo įgūdžius. Dalyvaudami Kultūros paso edukacijoje ,,Drama be dramų“, mokiniai tai kūrybinės dramos terapijos dirbtuvėse kūrė kaukes - vaidmenis (savo viešojo veido, vidinio „aš“), piešė individualius ir kolektyvinius piešinius ir taip mėgino geriau pažinti save. Šio užsiėmimo metu, naudodami žaidybinius / teatrinius metodus, kaukes ir vaidmenis dalyviai galėjo pažinti paslėptus asmenybės aspektus, patirti save scenoje ir išlaisvinti kūrybinį mąstymą.
Vokiečių dramaturgė Dea Loher režisieriaus Gintaro Varno kūryboje tapo ypatinga persona: didžiosios Kauno dramos teatro scenos erdvėje vienas greta kito iškilo du šios autorės kūriniai: „Nekalti“ ir „Ruzvelto aikštė“. Dramaturgė juos taip pat parašė vieną paskui kitą - 2003 ir 2004 metais; į lietuvių kalbą abu kūrinius puikiai išvertė Jūratė Pieslytė.
BORISAS DAUGUVIETIS . ŽALDOKYNĖ. SPEKTAKLIS.
Loher ir Varnas - beveik bendraamžiai, todėl jų požiūris į gyvenimą, įvairūs pojūčiai daug kuo panašūs ir artimi. Varnas šią autorę antrą kartą (dar viena pjesė - „Klaros santykiai“ - buvo pastatyta Rygos „Dailės“ teatre) stato be įtampos, be bandymo ją kaip nors mistifikuoti, apraizgyti nereikalinga gyvenimiška ar teatrine filosofija. Jis ramiai reaguoja į žiaurų, kraugerišką gyvenimą ir tik finale drauge su choru deklaruoja savo atvirą tapatybę su kūriniu.
Ruzvelto aikštės gyventojai vardina supjaustyto vaikino kūno dalis, tarytum pasakodami būseną, kurią dabar išgyvena pats režisierius. Bet liūdesys ne patologinis. Saulės elementas paliktas ne tik finale. Tai yra visos pjesės leitmotyvas. Neabejoju, kad Varną Loher kūryba tuo ir priviliojo: mirties akistatoje visi žmonės ne tik vienodi, bet skaidrūs ir paprasti. Socialinis luomas čia tampa nesvarbus, nes įvairūs Dievo duoti potyriai priklauso kiekvienam žemės gyventojui.
Todėl šioje gyvenimo horizontalėje tas pačias teises įgyja visi - ir socialiai „teisingi“, ir marginalai; gyvenimas su jais žaidžia tuos pačius žaidimus. „Ruzvelto aikštė“ - pats schematiškiausias Gintaro Varno spektaklis. Scenų išdėstymas daug kuo priminė „Nekaltus“, lyg būtų antra šio veikalo dalis, nors „Ruzvelto aikštėje“ dramaturgė dar griežčiau išskyrė atskirus epizodus.
Dominuoja duetai, kuriuos jungia fone judantys projekciniai vaizdai. Skriejančio gyvenimo ratas - Dante’s pragaras - čia taip pat parodomas kaip tėkmė, neakcentuojant buitinės gyvenimo plotmės. Režisierius su scenografu Gintaru Makarevičiumi per sceną leidžia judančias pakylas, kurios lyg mirties bėgiai susiurbia ne tik mirštančiųjų, bet ir gyvųjų gyvenimus.
Pas mirštantį vyrą sugrįžusi moteris tampa labiau panaši į mirusiąja, nei komoje gulintis žmogus. Tai reiškia, kad ji taip pat užuodžia mirtį, kvepiančią apelsinais. Režisierius lyg punktyru prisiliečia prie begalės temų, ir visos jos lieka auštančios saulės nutvieksta šiuolaikine mozaika. Jam nerūpi nei moralizuoti, nei ką nors smarkaus pasakyti, jis viską pasakoja nuosekliai.
Taikomojo teatro dirbtuvės - tai neformalaus ugdymo projektas, skirtas teatro profesionalams, teatro edukatoriams bei socialiniams pedagogams įgyti žinių ir praktinių įgūdžių taikant interaktyvios dramos metodus darbe su skirtingomis socialinėmis grupėmis.
Taikomasis teatras, kitaip dar vadinamas proceso drama ar socialine drama (terminologija nėra nusistovėjusi) - tai platus „skėtinis” terminas, apibrėžiantis įvairias socialiai įtraukiančio teatro sritis ir metodus. Nėra vientisos teatro praktikos ar metodologijos, kurią būtų galima pavadinti Taikomuoju teatru: tai yra dinamiškai kintantis laukas, kurį vienija tai, jog greta teatro kūrimo proceso kūrėjai išsikelia sau ir kitą tikslą. Tas tikslas gali būti edukacinis, socialinis, siekiantis politinių pokyčių ar asmeninio tobulėjimo.
Forumo teatro tikslas - socialiniai pokyčiai per visuomenės ugdymą. Tai savo elgesio analizė, diskusija apie opias ir jautrias socialines problemas. Šis A. Boal metodas - unikali galimybė į socialines problemas pažvelgti iš šono ir tapti jų sprendimo dalyviu; čia aptariamos grupei aktualios problemos.
Aktyvus dialogas su auditorija inicijuoja konstruktyvų konfliktų sprendimą. Skiriamieji proceso dramos bruožai: kiekvienas gali prisijungti prie dramos vyksmo, jos dalyviai skatinami stebėti, mąstyti ir veikti. Svarbus vaidmuo tenka proceso dramos vadovui. Proceso dramos metu ugdomas kūrybiškumas, lavinamas kritinis mąstymas, bendrumo jausmas, skatinami racionalių sprendimų ir kompromiso ieškojimai.
Dilemos teatre nėra griežtai abibrėžtų aktorių ar žiūrovų; visi - lygiaverčiai dalyviai, svarstantys sudėtingus klausimus. Ši forma siūlo laisvo mąstymo ir bendravimo galimybę, o tuo pačiu - moko dalyvius veiksmingai naudoti oponentų argumentus plėtojant savo idėjas.
Kūrybiniam socialinės dramos metodui reabilitacijoje nereikia dalyvaujančiųjų profesionalios aktoriaus ar režisieriaus kvalifikacijos, taikantieji šį metodą turi giliai išjausti atliekamą vaidmenį, kartu išlikdami jautrūs šalia esančiajam. Kuriant situacijas, į pagalbą galima pasitelkti lėles - taip reikšti jausmus paprasčiau.
Socialinės drama kuriama tiesiogiai prisiimant vaidmenį, įsijaučiant į jį ir realybėje išgyvenant situacijas. Vienas iš pavyzdžių - projektas, kuriuo studentai patikrino savimi, kaip mūsų miestuose jaučiasi neįgalieji.
Visiems, dalyvavusiems projekte. Nereikėjo klausti - kodėl neįgalieji nenori dalyvauti viešajame gyvenime - visi vienas per kitą reiškė savo patirtį, kaip tai sudėtinga, kaip negrabiai atlikta tai, kas padaryta, o kiek reikalingų funkcijų paprasčiausiai neveikia. Matyt, projektavę ir įgyvendinę architektūrinius ir dizaino projektus, tikrai neturėjo judėjimo vežimėlyje patirties.
Socialinės dramos metodą Salomėja Burneikaitė pritaiko lėlių teatro spektakliuose. Nuo lėlių teatro pasirodymų prasidėjo Salomėjos veikla, taikant kūrybinius metodus reabilitacijoje. Pradžioje, kuri siekia 1991 metus, kai lėlių teatro menininkai, gavę Klaipėdos vaikų ligoninės administracijos sutikimą, pradėjo lankytis čia su linksmų pasakų ir istorijų pagrindu sukurtais spektakliukais.
Kaip lėlių teatro bendradarbiavimo su Klaipėdos universiteto Reabilitacijos katedra tęsiniu tapo 2010 metais vykdomas projektas „Aš esu tu“. Projekto metu vykdomos veiklos sudarė meninių - edukacinių veiklų ciklą, kuriame dalyvavo ne tik katedros dėstytojai, bet ir būsimieji ergoterapeutai. Kurdami lėles ir dalyvaudami edukaciniuose užsiėmimuose, seminarų dalyviai išbandė, kaip lėlės gali tapti pagalbininku, bendraujant su klientu.
Projektu buvo siekiama keisti visuomenės požiūrį į neįgalumą kartu mažinant neįgaliųjų socialinę atskirtį. Projekto metu suburtas ratas žmonių, norinčių keistis idėjomis, bendrauti, kurti. Neapsiribota neįgaliaisiais ir jų artimaisiais, pastatyti spektakliai, kuriuos stebėti kviečiami visi. Nors šiame projekte teatro aplinka ir spektakliai kurti, galvojant apie neįgaliuosius (siužetas ir veiksmas, kai vaikai skatinami liesti personažus ir pan.), taip įsilieti į vaidinimą patinka visiems vaikams.
Lėles Salomėja Burneikaitė su kito projekto komanda pasitelkė darbui su pabėgėlių centre esančiais vaikais, išgyvenančiais sudėtingą adaptacijos kitoje šalyje ir kultūroje. Į lėlių kūrimą ir žaidimą įsitraukė ir mamos. Padedant lėlėms, lengviau sekėsi bendrauti, perteikti savo nuogąstavimus, įsiklausyti į kitų išsakomus argumentus. Nes juk čia kalba lėlė - argi ant jos pyksi. Žaisti su lėlėmis mėgsta ne tik vaikai. Kartais lėlę ar jos vaizdinį naudoja ir suaugę socialinės dramos dalyviai. Tokiu principu kartais sukuriamas dar vienas grupės narys - lėlė.
Bendravimas ir tikslinga veikla - to daugiausia trūksta neįgaliesiems, kurių integracijai į visuomenę S. Burneikaitė pritaikė kitus socialinės dramos elementus.
Naujausioje Alytaus teatro premjeroje tai virsta aštria socialine drama, išryškinančia šiuolaikinės šeimos problemas. Jaunimui skirtas spektaklis savyje talpina ir tėvų-vaikų santykių, ir jaunimo tarpusavio bendravimo aktualijas. Spektaklis „(Ne)vaikų žaidimai‟ - tai atviras diskusijų laukas apie tai, ką mes kasdien stebime ir skaitome, kaip tai veikia mūsų mąstymą ir elgesį.
Iš esmės, šis spektaklis yra tiltas jaunojo žiūrovo link, kad jis leistųsi į diskusiją temomis, kurios neišvengiamai jį supa visu savo aštrumu, aktualumu ir (ne)kūrybiškumu. Tokiu būdu Herkaus Kunčiaus ir Alberto Vidžiūno bendras darbas tampa atsvara dabartinei pedagogikai, kuri orientuota į žinias ir pasiekimus, o ne į kritiškos asmenybės ugdymą.
Dramos terapija - tai terapinė sritis, kuri sąmoningai naudoja dramos ir teatro transformuojančius elementus, remdamasi psichoterapijos bei kitų žmogų tyrinėjančių mokslų įžvalgomis. Jos taikymo galimybės universalios todėl gali padėti daugeliui žmonių gerinti emocinę, pažintinę, fizinę ir socialinę sveikatą.
Dramos terapijos dalyviai pasakojimų, projektinių žaidimų, tikslingos improvizacijos metu kviečiami repetuoti norimą elgesį, praktikuoti buvimą santykiuose, plėstis ir rasti lankstumą tarp gyvenimo vaidmenų ir judėti link pokyčių, kuriuose jie nori būti. Dramos terapija yra labai įtrauki ir gali patenkinti daugumos klientų, klientų grupių poreikius, neatsižvelgiant į jų amžių, kultūrinius ar socialinius skirtumus, įskaitant fizinius ir mokymosi gebėjimus.