Prancūzijos visuomenės socialinis judėjimas prieš absoliutizmą susiformavo ilgą laiką veikiančių politinių, ekonominių ir idėjinių procesų sąveikoje. XVIII a. intelektualinis pakilimas - Švietimo epocha - ir jos idėjos sukėlė grandininę reakciją: švietėjai kritikavo esamą santvarką, kėlė laisvės ir lygybės idėjas, o jų mintys paskatino visuomenės sluoksnius reikalauti pertvarkų, kurios laikui bėgant peraugo į masinį judėjimą prieš absoliučią monarchiją.
Švietimo epocha ir švietėjų vaidmuo
Švietimo epocha vadinamas XVIII a. Europos valstybėse bei Šiaurės Amerikoje pasireiškęs intelektualinis pakilimas. Švietėjais vadinami rašytojai, filosofai, ekonomistai kritikavo to meto valstybinę bei visuomeninę santvarką, siūlė būdus jai patobulinti. Šiuo laikotarpiu buvo itin susidomėta mokslo bei švietimo pasiekimais, jų vaidmeniu žmonijos istorijoje. Švietimo amžius - tai savotiškas humanizmo tęsinys, tačiau švietėjų idėjos gerokai skyrėsi nuo renesanso humanistų, nes jie žymiai daugiau dėmesio skyrė visuomeniniams klausimams.
Švietėjų idėjoms didelę įtaką turėjo: gamtos mokslų laimėjimai, XVII a. pasaulietinė Europos filosofija (T. Bekono, R. Dekarto pažiūros); švietėjai tikėjo žmonijos pažanga ir ypatingu švietimo vaidmeniu šiame istoriniame procese, smerkė religinį nepakantumą, įstatymų neteisingumą, luomų privilegijas ir reikalavo visų žmonių lygybės prieš įstatymus. Švietėjų nuomone, visuomenės pertvarkymus turi vykdyti apsišvietę ir švietėjų pažiūras remiantys valdovai.
Pagrindiniai švietėjų veikėjai ir idėjos
- Š. L. Monteskjė smerkė absoliutizmą, Prancūzijos karaliaus rūmų išlaidumą, nesibaigiančius karus. Knygoje „Įstatymų dvasia” jis aiškino teisės kilmę ir išplėtojo Loko valdžių atskyrimo teoriją. Valdžia būnanti trejopa: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė; visiškai blogai esą, kai vienas asmuo ar įstaiga įgyja trejopą valdžią.
- Volteras kandžiai smerkė piktnaudžiavimus, savivalę, žiaurius įstatymus ir kankinimus tardant, religinį nepakantumą, gynė nekaltai nuteistuosius. Jis ragino sudaryti karalių ir filosofų sąjungą prieš bendrą priešą - Katalikų bažnyčią. Voltero rašiniai daug prisidėjo prie to, kad XVIII a. netikėjimas tarsi virto mada.
- Ž. Ž. Ruso smerkė ne tik teisinę, bet ir turtinę nelygybę; knygoje „Apie visuomenės sutartį” rašė, kad valdžia turi priklausyti tautai, kuri tik viena galinti nustatyti valstybės santvarkos formą. Ruso teorijos lyg ir piršo mintį, jog reikia sugriauti senąją santvarką: panaikinti monarchiją ir stambiųjų feodalų žemėvaldą, iš turtuolių pareikalauti didelių mokesčių.
- Ž. Meljė ir G. Mabli tarp švietėjų atstovavo socialines ar anarchistines idėjas: Meljė raginęs panaikinti privatinę žemės nuosavybę ir net valstybę; Mabli - nuosaikesnis socialistas.
- Deni Didro redaguota „Enciklopedija” (Mokslų, menų ir amatų aiškinamasis žodynas) tapo esminiu žinių ir idėjų sklaidos centru: straipsnius jai rašė Volteras, Monteskjė, Ruso ir daug kitų įžymybių. Aiškindami filosofijos ir politikos klausimus, jie smarkiai kritikavo Prancūzijos valstybės santvarką, luominę nelygybę ir Katalikų bažnyčią.
Švietėjų įtaka politinei situacijai: „sostų ir filosofų” sąjunga
Nuo XVIII a. vid. daugelio Europos valstybių monarchai vykdė pertvarkymus, siekdami sutvirtinti savo valdžią. Juos palaikė ir skatino švietėjai. Susidarė tarsi „sostų ir filosofų sąjunga”. Galima sakyti, kad „apšviestojo absoliutizmo” politika reiškė atsinaujinusią monarchų valdžios kovą su feodalinėmis tradicijomis ir Katalikų bažnyčia. Jų sąjungininkais tapo švietėjai: reikalingi reformų argumentai ateidavo iš literatūros ir filosofijos, o monarchai, vykdydami pertvarkas, skelbė, kad jų politikos tikslas esanti valdinių gerovė.
„Apšviestojo absoliutizmo” reformos buvo vykdomos daugelyje Europos valstybių: Austrijoje, Prūsijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Neapolio karalystėje, Danijoje, Švedijoje ir kitur. Rusijos imperatorė Jekaterina II susirašinėjo su Volteru ir Didro, steigė mokyklas, švelnino žiaurius įstatymus. Kaip nuosekliausias „apšviestojo absoliutizmo” valdovas pasižymėjo Austrijos imperatorius Juozapas II, kurio reformos - baudžiavos panaikinimas, centralizacija, religinio pakantumo įsakas - kėlė didelį bajorijos, dvasininkijos ir nevokiečių kraštų gyventojų nepasitenkinimą.
Taip pat skaitykite: Neformaliojo mokymosi pripažinimas: tarptautinė perspektyva
Socialinės ir ekonominės priežastys Prancūzijoje
Ikirevoliucinė Prancūzijos socialinė santvarka pasižymėjo rigidiškumu, anachroniškų feodalinių privilegijų gausa. Dvasininkijos ir bajorijos luomai turėjo mokestinį imunitetą ir visus mokesčius mokėjo tik trečiasis luomas. Absoliutinė monarchija XVIII a. Prancūzijoje buvo didelėje krizėje. Sąstingis buvo jaučiamas Prancūzijos Katalikų Bažnyčioje.
Konjunktūrinės revoliucijos priežastys buvo valstybės finansų krizė ir nederlius. Valstybės biudžetas buvo deficitinis, daugiausia dėl XVIII a. vykdytų karų ir milžiniškų karališkojo dvaro išlaidų. Tiesioginiu impulsu Prancūzijos revoliucijai tapo Liudviko XVI siekis pataisyti šalies finansinę padėtį.
Politinės krizės pradžia
1787 m. vasario mėn. finansų ministras sušaukė notablių asamblėją - kilmingųjų, kunigų, buržuazijos ir biurokratų grupę nutarimams patvirtinti. Notablių asamblėja nepatvirtino siūlomų mokesčių ir reikalavo, kad Liudvikas XVI sukviestų generalinius luomus. 1788 m. rugpjūtį karalius sutiko 1789 m. gegužės mėn. sušaukti Generalinius luomus.
Sušaukti Generaliniai luomai nesiruošė apsiriboti vien finansų reforma, o ėmė svarstyti visos santvarkos reformą. Generaliniai luomai trečiojo luomo iniciatyva pasiskelbė birželio 17-ąją Nacionaliniu susirinkimu, taip siekdami iškelti ir įgyvendinti tautos suvereniteto principą. Norėdamas kontroliuoti padėtį ir sutrukdyti Asamblėjai susirinkti, Liudvikas XVI liepė uždaryti Salle des États; radę uždarytas duris, delegatai susirinko teniso aikštelėje ir 1789 m. birželio 20 d. davė Teniso aikštelės priesaiką.
Masinis perėjimas į revoliuciją: Bastilijos šturmas ir pokyčių bangos
Paryžius buvo apimtas maištų, anarchijos ir visuotinio plėšikavimo. Pasklidus gandams, kad monarchija rengiasi išvaikyti Steigiamąjį susirinkimą, 1789 m. liepos 14 d. Paryžiaus miestiečiai šturmavo Bastiliją, nes manyta, kad ten kaupiami ginklai Steigiamajam susirinkimui išvaikyti. Įsiveržę į vidų, Bastilijoje jie rado tik septynis kalinius. Bastilijos užėmimas reiškė visišką absoliutinės monarchijos krachą.
Taip pat skaitykite: Prancūzijos pensijų reformos perspektyvos
Liudvikas XVI turėjo pripažinti visus Steigiamojo susirinkimo priimtus nutarimus. Buvo panaikintos bajorijos privilegijos, įvairūs trečiojo luomo apribojimai. 1789 m. rugpjūtį Nacionalinė Asamblėja priėmė Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją, kuri tapo Konstitucijos užuomazga. Istorinės Prancūzijos provincijos buvo reformuotos į 83 vienodai valdomus departamentus. Rugpjūčio 4 d. buvo panaikintas feodalizmas - Rugpjūčio dekretai anuliavo Antrojo luomo feodalines teises ir Pirmojo luomo renkamą dešimtinę.
Socialiniai pokyčiai ir teisinės reformos
- Dekretais kilmingieji, dvasininkija, miestai, provincijos, kompanijos prarado turėtas privilegijas.
- Visi teisėjai buvo paskelbti laikinais ir nepriklausomais nuo sosto; buvo uždraustos paveldimos pareigybės, išskyrus monarchiją.
- Buvo uždrausti vidaus prekybos barjerai, gildijos ir kitos darbininkų organizacijos: bet kuris žmogus galėjo laisvai prekiauti gavęs licenciją.
- 1790 m. Respublikos vyriausybė įvedė matavimo vienetų sistemą, vėliau žinomą kaip metrinė sistema.
Revoliucijos gylis: nuo konstitucinės monarchijos iki respublikos ir teroro
1791 m. rugsėjo 3 d. priimta pirmoji Prancūzijos Konstitucija paskelbė konstitucinę monarchiją. Tačiau politinė padėtis liko nestabili: parlamente formavosi frakcijos - rojalistai, žirondistai, jakobinai, ir kitos jėgos. 1792 m. vasarą Prancūzijoje susiklostė krizinė situacija, paskatinusi gilinti revoliuciją ir atsisakyti monarchijos; pagrindinė krizės priežastis buvo revoliucionierių pradėtas Prancūzijos karas su Austrija ir Prūsija.
1792 m. rugpjūčio 10 d. minia užpuolė Tiuilri rūmus, monarchai suimti, nuversti nuo sosto, vėliau teisti ir nubausti mirties bausme už valstybės išdavimą. Remiantis visuotine rinkimų teise, buvo išrinktas Konventas, kuris 1792 m. rugsėjo 21 d. paskelbė Prancūziją respublika. Konvente užvirė arši kova tarp žirondistų ir montanjarų; 1793 m. karalius Liudvikas XVI buvo giljotinuotas.
Sukilęs karas, ekonominės problemos ir vidinis neramumas lėmė radikalesnį revoliucijos etapą: jakobinų ir sankiulotų sąjunga paklojo pamatus naujai vyriausybei. Nuo 1793 m. birželio 2 d. iki 1794 m. liepos 27 d. buvo įvesta kairiųjų jakobinų diktatūra, o 1793 m. rugsėjį prasidėjo Teroro valdymas. Visuomenės saugumo komitetas tapo de facto vykdomąja valdžia; buvo nužudyta maždaug 18 tūkst. žmonių, apkaltintų antirevoliucine veikla. 1794 m. liepos 27 d. įvyko Termidoro perversmas - suimtas ir nužudytas Robespjeras - ir pradėjo formuotis nauja, žirondistų įtakojama vyriausybė.
Karo eiga ir tarptautinės pasekmės
Po karaliaus giljotinavimo į karą su Prancūzija įsitraukė kone visos Europos didžiosios valstybės. Prancūzijos gynybinės pergalės, pavyzdžiui, Valmy mūšis, leido konventui įtvirtinti Respubliką. Jakobinai paskelbė visuotinį karą (Guerre Totale) ir masinį šaukimą į kariuomenę (Levée en masse). Jaunas Napoleonas Bonapartas išgarsėjo kaip talentingas karininkas, kuris vėliau pasinaudojo politine ir karinę situaciją.
Taip pat skaitykite: Prancūzijos socialinių tinklų specifika
Ilgainiui susikūrė pirmoji antiprancūziška koalicija (Prūsija, Austrija, Ispanija, Didžioji Britanija, Nyderlandai ir kt.). 1795 m. Konventas patvirtino III metų konstituciją ir įsteigė Direktoriją, kuri išliko iki 1799 m., kai Napoleonas Briumero 18 perversmu nuvertė Direktoriją ir įsteigė Konsulatą.
Apibendrinant judėjimo priežastis ir eigą
Prancūzijos socialinio judėjimo prieš absoliutizmą priežastys buvo daugialypės: švietimo epochos idėjinė įtaka, feodalinių privilegijų nesuderinamumas su besikeičiančiais ekonominiais santykiais, valstybės finansų krizė ir karinė našta, taip pat smarkus socialinis neteisingumas tarp luomų. Švietėjų kritika, Enciklopedijos leidyba ir plati idėjų sklaida suteikė intelektualinį pagrindą reformoms ir revoliucijai.
Eiga - nuo intelektualinio ir elitinio spaudimo reformoms (apšviestasis absoliutizmas) per politinį konfliktą dėl mokesčių ir generalinių luomų sušaukimą, Nacionalinio susirinkimo ir Bastilijos šturmą, iki greitos radikalizacijos, respublikos paskelbimo, Teroro ir galiausiai Direktorijos bei Napoleono atėjimo - rodo, kaip idėjos, ekonominiai sunkumai ir masiniai neramumai susijungė į revoliucinį judėjimą, radikaliai pakeitusį Prancūzijos ir visos Europos politinį žemėlapį.
Prancūzijos revoliucijos dokumentinis filmas
Trumpa lentelė: svarbiausi įvykiai 1789-1799
| Data | Įvykis |
|---|---|
| 1789 m. gegužė-liepa | Generalinių luomų sušaukimas, Nacionalinio susirinkimo paskelbimas, Teniso aikštelės priesaika, Bastilijos šturmas |
| 1789 m. rugpjūtis | Rugpjūčio dekretai, feodalizmo panaikinimas |
| 1789 m. rugpjūtis-1791 m. | Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, pirmoji konstitucija (1791) |
| 1792-1794 m. | Respublikos paskelbimas, karas, jakobinų valdžia, Teroras |
| 1795 m. | Direktorijos įsteigimas |
| 1799 m. | Napoleono Briumero 18 perversmas, Konsulatas |
Prancūzijos visuomenės judėjimas prieš absoliutizmą parodė, kaip intelektualinis judėjimas (švietimas), socio-ekonominiai veiksniai ir politiniai įvykiai gali sudaryti sąlygas radikaliems pokyčiams. Revoliucijos pasekmės - teisinių, socialinių ir politinių institucijų pertvarkymas, tautinės valdžios idėjos plitimas, bei ilgalaikės tarptautinės permainos - darė įtaką ne tik Prancūzijai, bet ir visai Europai.
tags: #prancuzijos #visuomenes #socialinis #judejimas #pries #absoliutizma