Pilies gatvė Kaune mena turtingą ir tragišką žydų bendruomenės istoriją. Šiame straipsnyje panagrinėsime vieno iš šios gatvės pastatų - Pilies g. 13, kuriame veikė žydų vaikų namai - istoriją.
Pilies gatvė Kaune.
Žydų bendruomenės įsikūrimas Kaune
Lyginant su kitais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestais, Kaune žydai dėl draudimo apsigyventi pradėjo kurtis vėlai. Remiantis tuo, kad XV a. vidurio šaltiniuose minimi muitinės nuomininkai, enciklopedijose rašoma, jog žydai aktyviai dalyvavo Kauno prekyboje su Gdansku nuo XV a. Tačiau žydai pasirodydavo tik kaip muitinės žmonės ir tik epizodiškai, nes iki XVII a.
Žydų Kaune ėmė gausėti XVII a. pabaigoje. Atsirado gatvių pavadinimai Zydowska Mytnia (XVII a.) ir Zydowska (XVIII a.) dabartinės Muitinės gatvės atkarpai tarp M. Daukšos ir V. Kuzmos gatvių įvardinti. Bendruomenės atsiradimas skendi miglose, tačiau žinoma, kad dar prieš 1716 m. žydai Kaune Pilies jurizdikoje buvo pasistatę maldos namus, o kapines įsirengę Vilijampolėje.
Žvelgiant į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio Kauną, būtina skirti dvi sąvokas: miestą plačiąja ir siaurąja prasmėmis. Miestas siaurąja prasme - tai valdovų privilegijomis suteikta ar kitaip įgyta magistratui pavaldi teritorija, kurioje galiojo Magdeburgo teisė. Tuo tarpu Kaunas plačiąja prasme susidėjo iš miesto siaurąja prasme, bajorų, Bažnyčios ir Pilies (seniūno) valdų (jurzdikų), kuriose galiojo kita teisė.
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
Iki XIX a. Kauno teritorija sutapo su dabartiniu senamiesčiu. XIX a. viduryje ją papildė Naujamiestis. 1889 m. prijungti Šančiai ir dalis Žaliakalnio (tarp dab. Žemaičių g. ir Taikos pr. pradžios). Prie miesto teritorijos Vilijampolė buvo prijungta tik XX a. trečiajame dešimtmetyje. Dabartinio Kauno teritorijoje esanti ankstyviausia žydų tankiai gyvenama zona buvo Vilijampolė.
XVII a. pabaigos šaltiniai žydus užfiksavo gyvenus tik Pilies jurzdikai arba muitinei priklausančiuose sklypuose. XVIII a. 1785 m. Pilies jurzdikos Soloveičikams nuomos kvite apytiksliai apibrėžtas sklypas, kuriame leista žydams laisvai statytis: jį ribojo pilies gynybinis griovys, iš turgaus aikštės per seniūno jurzdiką iki Neries pakrantės vedanti gatvė, upė ir stovintys namai. Tai sutampa su dabartinių A. Jakšto ir Pilies gatvių rajonu.
Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo prijungus Kauną prie Rusijos, Lietuvos gubernijos Rūmų teismas 1797 m. patvirtino, kad žydai gali gyventi tik Pilies jurzdikos teritorijoje, 1802 m. tai pakartojo caras Aleksandras I. Laikantis etnokonfesinės segregacijos principo, buvo siekiama žydus sukelti į Vilijampolę. Jiems drausta statytis medinius namus Kaune (1847 m. įsakas), o 1847 m. miesto planas numatė, kad žydai negalės kurtis Rotušės aikštėje ir link Nikolajaus prospekto (dab. Laisvės alėjos) vedančiose gatvėse.
Galiausiai, nuo 1858 m. žydams buvo leista gyventi visame mieste. 1941 m. Kiek žydų galėjo būti Kaune XVII pabaigoje, nežinoma. Šiaurės vakarų kraštu pavadintos buvusios LDK žydams pagal 1804 m. “Žydų statutą” buvo draudžiama gyventi ir užsiimti verslu kaimo vietovėse, tad jie kėlėsi į miestus.
Kaune po 1812 m. karo susidarius palankioms sąlygoms, nes jie galėjo iš krikščionių pigiai nusipirkti apdegusius, sugriautus namus. Miesto valdybos duomenimis, 1909 m. 1843 m. Kaunas tapo naujai sukurtos gubernijos centru, buvo tiesiami keliai, jungiantys Kauną su kitais miestais, vėliau geležinkelis - tai skatino prekybą ir gyventojų skaičiaus didėjimą. Kadangi valstiečiai vis dar buvo baudžiauninkais, prekybininkų ir amatininkų nišą užpildė iš kaimo vietovių atsikėlę žydai.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
1858 m. panaikinus visus apribojimus, prasidėjo spartus žydų bendruomenės augimas: jų skaičius mieste didėjo geometrine progresija ir per pusę amžiaus nuo 203 vyriškos lyties asmenų 1811 metais išaugo iki 16,5 tūkstančių 1864 metais.
Kauno savivaldybės statistikos biuro duomenimis, 1937 m. mieste buvo 135 tūkst. gyventojų, tarp jų 27 515 žydai (25%). Po Katastrofos dauguma išlikusių Kauno žydų persikėlė į Izraelį, tačiau į miestą atvyko žydų iš kitų vietovių.
Žydų ligoninė ir vaikų namai Pilies gatvėje
Žydų ligoninė pradėta statyti XIX a. vid. už Kauno žydų bendruomenės bei miesto valdybos lėšas. Ji buvo skirta šios bendruomenės nariams gydyti, bet tarpukaryje čia gydėsi įvairių tautybių žmonės - įstaiga garsėjo savo specialistais. Senoji žydų bendruomenės ligoninė XIX a. vid. veikė mediniame susenusiame name, stovėjusiame dab. M. Daukšos g.
Valda prie pilies fosos buvo nemaža - XIX a. vid. šis žemės plotas, pažymėtas kaip Reiso sodas, užėmė beveik visą kvartalą, kurį ribojo dab. A. Leidimas planuojamoms statyboms patvirtintas 1854 m. Architektūros tyrinėtoja N. Lukšionytė-Tolvaišienė mini, kad Žydų ligoninė pradėta statyti pagal architekto padėjėjo Nikolajaus Timofejevo parengtą projektą.
1882 m. buvo numatyta pastatyti mūrinę ledainę ir atlikti ligoninės pastato remontą. Prižiūrėti darbų buvo pakviestas karo inžinierius kapitonas Ulijanovas. 1884 m. ligoninėje buvo atidarytas užkrečiamųjų ligų skyrius, visiškai išlaikomas iš „dėžutės“ mokesčio. Tačiau dėl lėšų stokos po metų jis buvo uždarytas, o sergantys užkrečiamomis ligomis toliau gydomi bendrose palatose su kitais.
Taip pat skaitykite: Kaip užkirsti kelią savižudybėms vaikų namuose
1925 m. prie A. Jakšto, Papilio ir Pilies gatvių stovėjo mūrinė dviejų aukštų ligoninė su 28 palatomis. Korpuse prie Papilio gatvės (nugriautame sovietmečiu) buvo įrengta 12 palatų, o kieme, mūriniame dviaukščiame name (toje vietoje, kur buvo pirtis), pažymėti žydų vaikų namai. 1926-1930 m. žydų ligoninės struktūrą sudarė 6 skyriai: vidaus, chirurginių, užkrečiamųjų, gimdymo ir moterų ligų bei vaikų skyriai.
Jonavos gatvė Kaune.
XIX a. čia, prie Kauno pilies, jau buvo susidaręs tikras žydų kvartalas. Vienu metu dabartinė Pilies gatvė net vadinosi Senoji žydų gatvė. Kadisono sklype XIX a. viduryje buvo pastatyta ir pirmoji Kauno sinagoga. 1920 m. buvusioje pirtyje buvo įkurta kūdikių ir mažų vaikų prieglauda. Ji veikė iki 1930 m. ištikusio gaisro, po kurio pastatas buvo nugriautas.
Nepriklausomos Lietuvos laikais ligoninė priklausė draugijai "Bikur cholim". Iki Pirmojo pasaulinio karo ligoninė, kaip lietuvių kalba ėjusiame žydų laikraštyje "Apžvalga" 1935 m. rašė jos vyriausiasis gydytojas, "turėjo ryškų labdarybės įstaigos pobūdį ir ypač rūpinosi vargingiausiais Kauno gyventojų sluoksniais".
1995 m. pastate veikusi ligoninė buvo iškelta, norint grąžinti pastatą žydų bendruomenei. 2010 m. jį pavyko parduoti aukcione privačiai medicinos įstaigai "Tarptautinė skubios medicinos akademija".
Kauno žydų religinė bendruomenė
Žydų paveldo ženklai Lietuvoje
Kviečiame į pasivaikščiojimą po senuosius litvakų štetlus ‒ miestelius, kuriuose iki Holokausto gyveno gausios, aktyvios ir inovatyvios žydų bendruomenės. Šių štetlų pagrindinės aikštės ir centrinės gatvės, jose stovintys namai ar naujai atidengti atminties ženklai šiandien primena apie persipinančią litvakų ir vietos lietuvių, lenkų, rusų ir kitų tautinių grupių kasdienybę XIX a.
Štai keletas miestelių, kuriuose galima rasti žydų paveldo ženklų:
- Šeduva: Unikalus, kompleksiškai sutvarkytas ir prižiūrimas štetlo žydų paveldas.
- Darbėnai: Miestelis, susijęs su Izraelio valstybės vėliavos kūrėju Davidu Volfsonu.
- Kėdainiai: Daugiakultūris centras Mažosios sinagogos pastate, pristatantis Kėdainių žydų istoriją.
- Ukmergė: Didžioji Sinagoga, kurioje sovietmečiu įkurta sporto salė.
- Joniškis: Dviejų mūrinių sinagogų kompleksas.
- Telšiai: Žydų ligoninės pastatas, veikiantis nuo 1930 m.
- Marijampolė: Hakhnasat Orhim sinagoga, kurioje dabar veikia Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centras.
- Žiežmariai: Išlikęs medinis beit midrašas.
- Linkuva: Mūrinė sinagoga, pastatyta 1890 m.
- Pakruojis: Seniausia išlikusi medinė sinagoga Lietuvoje.
- Merkinė: Dalinai išlikęs kloizo pastatas.
- Alytus: Alytaus sinagoga, pastatyta po 1911 m. gaisrų.
Pakruojo sinagoga.
Atminties išsaugojimas
Holokausto atmintis, o kartu ir visa žydų istorija neapsiriboja vienos valstybės, vienos religijos, vienos tautos patirtimi. Holokausto metu vyko didžiulis žydų pasipriešinimas pogrindyje, ne ką svarbesnė ir kova buvo su pačiu savimi - už savo orumą kančios ir mirties akivaizdoje. Eidami pasmerktųjų taku ir dabar mes kovojame - priešinamės abejingumui, užmarščiai, nežinojimui.
Restitucija, Holokausto atmintis, žydų istorijos dėstymas Lietuvos mokyklose, Pasaulio Tautų Teisuolių įamžinimas ir žydų žudikų pasmerkimas bei paveldo išsaugojimas - tai tik keletas pavyzdžių, kurie įeis į XXI a.
GVF atsiradimas - svarbus įvykis ne tik Lietuvos žydams, bet ir Lietuvos valstybei kaip pirmas sėkmingas bandymas bent iš dalies kompensuoti bendrapiliečių žydų Holokausto patirtas netektis. Vadovaujantis priimtu įstatymu, numatyta iki 2023 metų iš Lietuvos valstybės biudžeto į GVF pervesti apie 37 mln. eurų kompensaciją, kuri skirta Lietuvos žydų religiniams, kultūros, sveikatos apsaugos, sporto, švietimo, mokslo projektams Lietuvoje finansuoti.