Šiuolaikinėje visuomenėje, mažinant benamystės padarinius, svarbus vaidmuo tenka socialiniam darbui ir Nakvynės namų socialiniams darbuotojams.
Dažnai pamirštama, kad socialinio darbo kokybei įtakos turi žmonės, kurie dirba socialinių paslaugų teikimo srityje, tai - socialiniai darbuotojai - socialinio darbo subjektai. Žmogiškasis aspektas - pats socialinis darbuotojas, kaip profesinės veiklos subjektas, tampa labai svarbus veiksnys šioje profesinėje veikloje.
Šiame straipsnyje nagrinėjama socialinių darbuotojų profesinė veikla su benamiais, šiuo atveju su Nakvynės namų klientais.
Benamystė - tai viena kraštutiniausių atskirties formų.
Benamystė Lietuvoje: statistika ir priežastys
Benamystė - tai viena kraštutiniausių atskirties formų. Žmonėms, neturintiems nuolatinės gyvenamosios vietos, gali būti užkirstas kelias užsiimti įvairia kasdiene veikla, kurią kiti laiko garantuota. Kai kurie žmonės sąmoningai pasirenka gyvenimą gatvėse, miega be jokių patogumų, gyvena gyvenimą be suvaržymų, kuriuos sukuria turtas ir nuosavybė.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Tačiau yra žmonių (benamių), kurie to visiškai nenori - į benamystę juos įstūmė veiksniai, nepriklausantys nuo šių žmonių valios (Giddens, 2005). Kyla klausimas: kas yra benamiai Lietuvoje? Iš tiesų jie sudaro mišrią kategoriją. Tai - įvairūs rizikos grupės asmenys.
Asmenims, neturintiems nuolatinės gyvenamosios vietos, siekiant suteikti socialinę pagalbą bei padėti individams spręsti problemas dėl kurių jie neteko namų ir tapo benamiais yra steigiami Nakvynės namai. Šio asmens, iš jų 82% neturėjo jokio būsto.
Šiuo metu Lietuvoje veikia 24-eri Nakvynės namai (22-eji įsteigti ir išlaikomi miesto savivaldybių, 2-eji visuomeninių organizacijų ir parapijų). Nuo 2000 m. jų padaugėjo 86 procentais ir 2010 m. buvo 1050 (laikino apnakvindinimo) vietos.
Statistikos departamento prie LR Vyriausybės (2011) duomenimis, Lietuvoje 2010 metais Nakvynės namuose gyveno 2142 asmenys, iš jų: 464 moterys ir 1678 vyrai (Lietuvos statistikos metraštis, 2011). Iš pateiktų statistinių duomenų galima pastebėti, jog benamystės problema Lietuvoje egzistuoja ir turi tendenciją augti.
Benamiai patiria socialinę izoliaciją, kuri pasireiškia socialinių ryšių susilpnėjimu ar visišku išnykimu bei socialinio atstumo tarp visuomenės atsiradimu.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Šiuolaikinėje visuomenėje mažinant benamystės padarinius svarbus vaidmuo tenka socialiniam darbui ir tą darbą dirbantiems Nakvynės namų socialiniams darbuotojams. Dažnai pamirštama, kad socialinio darbo kokybei įtakos turi žmonės, kurie darbuojasi socialinių paslaugų teikimo srityje, tai - socialiniai darbuotojai - socialinio darbo subjektai. Socialinis darbas turi svarbią socialinę bei praktinę reikšmę ir yra laikomas labiau praktine ir moraline, nei racionalia technine veikla.
Žmogiškasis aspektas - pats socialinis darbuotojas, kaip profesinės veiklos subjektas, tampa labai svarbus veiksnys šioje profesinėje veikloje (Kavaliauskienė, 2008). Šis socialinis darbuotojas pagrindinis tikslas yra grąžinti klientui (benamiui) sugebėjimą savarankiškai veikti tam tikrame socialiniame kontekste. Šioje sąveikoje su klientu kyla klausimas, kaip Nakvynės namuose dirbantys socialiniai darbuotojai atskleidžia savo profesinės veiklos patirtis?
Nakvynės namai - tai socialinės globos įstaiga, teikianti trumpalaikę socialinę globą.
Socialinių darbuotojų patirtis dirbant su benamiais
Įvairūs šalies mokslininkai nagrinėja socialinių darbuotojų darbą, dirbamą su benamiais. Kidd, Miner, Walker, Davidson (2007) Toronte atlikto tyrimo, kuris atskleidė socialinių darbuotojų patirtį, dirbant su jaunais benamiais. Kanadoje Kosny, Eakin (2008), nagrinėjo socialinių darbuotojų veiklą ir patiriamą riziką, dirbant su benamiais (nakvynės namų klientais). Lenkijoje Kostrzynska (2010) atliktame tyrime atskleidė socialinių darbuotojų atliekamus vaidmenis, dirbant su benamiais.
Tuo tarpu, Lietuvoje yra atliktas ne vienas tyrimas atskleidžiantis benamystės problemas. 2003 m. Būsto gyvenamojo būsto anketinė apklausa, tai pirmas tokio pobūdžio sociologinis tyrimas šalyje. Tyrimo tikslas buvo įvertinti benamystę ir jos priežastis, numatyti priemones benamių problemoms spręsti. Tyrimo rezultatus aptarė mokslininkės Kanopienė, Mikulionienė (2004). Šienė, Maniukaitė, Kocai (2004) analizavo benamių gyvenseną ir vertybes. Kocai (2007) apginta disertacija "Socialinė benamių atskirtis ir jos formavimosi veiksniai". Autorė savo darbu siekė teoriškai pagrįsti benamystės sampratą, formas bei atsiradimo priežastis. Ši tema taip pat nagrinėta ir magistro darbuose.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Vytauto Didžiojo universitete 2000 metais buvo apgintas Smalakytės magistro darbas, kuriame buvo nagrinėjama benamių poreikiai būstui. Mykolo Romerio universitete 2005 metais Sadauskas magistro darbe, tyrinėjo benamius kaip socialinės atskirties grupę. Vilniaus Pedagoginiame universitete Kulienė (2008) magistro darbe nagrinėjo Nakvynės namų gyventojų socialinių poreikių tenkinimo galimybes. Vytauto Didžiojo universitete Verbauskienė (2010) magistro darbe aptarė laikino apgyvendinimo ir apnakvindinimo Nakvynės namų vyrų socialinių paslaugų poreikius.
Šis socialinis darbuotojas profesinę veiklą su benamiais, šiuo atveju su Nakvynės namų klientais, dar nėra. Todėl yra aktualu atskleisti kaip socialiniai darbuotojai, dirbantys Nakvynės namuose, apibūdina savo profesinę veiklą.
Tyrimo metodologija
Profesinė patirtis buvo atskleista naudojant kokybinį tyrimą. Tyrime remiamasi interpretatyvistine ir konstruktyvistine ontologija, kuri numano, jog socialiniai reiškiniai ir jų prasmės savaime neegzistuoja, jas konstruoja socialiniai veikėjai per kalbą, o vienos objektyvios tiesos pasaulyje nėra.
Kaip teigia subjektyvistinė ir interpretuojamoji epistemologija, socialinė realybė yra subjektyvi, o pasaulis matomas iš kiekvieno žmogaus (socialinio darbuotojo) perspektyvos. Todėl duomenims surinkti pasirinktas pusiau struktkūruotas individualus interviu būdas, leidęs atskleisti socialinio darbuotojo profesinės veiklos patirtį, dirbant su Nakvynės namų klientais.
Iš viso tyrimo metu buvo atlikta 10 interviu su socialiniais darbuotojais, nuo 27 iki 52 metų amžiaus, iš kurių 2 vyrai ir 6 moterys. Tyrimo duomenų analizei pasirinkta Willig (2003; cituojama Bitinas ir kt.
Socialinis darbuotojas - tai pagalbininkas, patarėjas ir tarpininkas.
Tyrimo rezultatai: klientų portretas ir socialinių darbuotojų vaidmuo
Tyrimo rezultatai atskleidė, kad Nakvynės namų klientai yra vieniši, apleisti, likimo nuskriausti, jauni, darbingo ir senyvo amžiaus asmenys, turintys įvairius fizinius ir psichinius sutrikimus.
Medicinos darbuotojai į Nakvynės namų klientus žiūri stereotipiškai, juos atstumia, todėl darbuotojai tampa tarpininkais tarp visuomenės narių ir Nakvynės namų klientų. Socialiniai darbuotojai klientus priima be išankstinės nuostatos, jų neteisia ir nesmerkia. Vykdo įvairias veiklas, kurios priklauso nuo kiekvieno kliento indentifikuotos problemos. Kiekviena specialisto darbo diena yra vis kitokia, nes tai priklauso nuo kliento emocinės būsenos.
Socialinio darbo ištakos ir raida
Socialinis darbas yra kintanti ir besiplečianti profesija. Socialinio darbo ištakos yra pats gyvenimas, idėjos, kilmės laikas yra XIX amžiaus pabaiga ir XX amžiaus pradžia. Tai palyginti jauna profesija (Johnson, 2001). Kelias į profesionalumą truko ne vieną amžių. Labdaringos organizacijos ir bendruomenės centrai/namai judėjimai laikomi tiesioginiais profesionalaus socialinio darbo prototipais, o jų veikla vadinama ikiteoriniu socialiniu darbu (Pivorienė, 2004; Johnson, 2001). Galima manyti, kad socialinis darbas savaime neegzistuoja, jis yra konstruojamas žmonių socialinių veikėjų (Berger, Luchman, 1999). Šiuolaikinės socialinės paslaugos šaknys glūdi religinių organizacijų veikloje. Tai yra "socialinio darbo motina". Teikiamos paslaugos tipai priklausė nuo gaunamų dotacijų.
Šiais, o baptistai buvo aktyviausi steigiant vaikų prieglaudas. Šios įstaigos stengėsi patenkinti įvairius žmonių poreikius (Ortiz, 1995; cituojama ten pat). Požiūris į paslaugos pobūdį priklausė nuo skirtingos tuo metu išpažįstamos doktrinos. Į asmens socialinę problemą buvo žiūrima kaip į žmogaus paklydimą ir stengiamasi ne keisti problemas, bet išgelbėti žmogaus sielą malda ar tiesiogine pagalba (pašalpomis). Šios srities atstovės savarankiškos organizacijos ir agentūros, kurios pradėjo rūpintis tokiomis problemomis kaip badas, skurdas, landynių gyvenimas, nedarbas, moterų teisės, psichinė ir fizinė negalia ir pan. Vyravo spontaniška labdaringa veikla, o pirmieji socialiniai darbuotojai tuo metu buvo vadinami "lankytojais" (angl. visitors). Jais buvo dvasininkai, politikų draugai arba mažai apmokami patarnaujantys darbininkai dirbę savanoriškais pagrindais. Tuo laikotarpiu buvo laikomasi nuostatos, kad agentūros sprendžiamos problemos priežastis yra moralinis kliento nuosmukis, todėl net nekilo klausimas, kad dirbantiesiems agentūrose reikėtų specialaus išsilavinimo ir profesinės patirties (Popple, 1995, cituojama Pivorienė, 2004).
Šiame etape, vakarų šalyse kilo didelės socialinės problemos, kurios tapo nekontroliuojamos. Spontaniška veikla nebesugebėjo išspręsti. Pasaulėjant visuomenei, XIX - XX a. baigiantis, labdara prarado savo pozicijas sprendžiant socialines problemas ir tapo viena iš daugelio socialinių paslaugų teikėjų ir socialinio darbo profesijos raidos vietų (Garland, 1995; cituojama ten pat). Tai darė įtaką ir socialinio darbo profesijos raidai. Vakarų pasaulyje vyravusi pasaulėžiūra, kuri Dievą ir religiją laikė viso gyvenimo įvykių tikslu ir priežastimi, keitėsi ir tapo daug pasaulietiškesnė. Vis labiau buvo priimamas požiūris, kad nauji mokslo ir technikos atradimai gali keisti visuomenę (Pivorienė, 2004). Labdaringose organizacijose socialinėse institucijose dirbantys nekvalifikuoti darbuotojai (dvasininkai, politikų draugai ir pan.) ne tik kad neišsprendė socialinių problemų, bet įkėlė naujų, susijusių su institucijų valdymu, problemų. Reaguojant į susidariusią padėtį, buvo kuriamas naujas labdaros valdymo tipas, kuris buvo pavadintas "moksline filantropija". Remiantis "mokslinės filantropijos" požiūriu, buvo stengiamasi sukurti sistemingesnį ir racionalesnį požiūrį į atliekamą socialinę veiklą ir atsitraukti nuo tradicinio labdaros asocijavimo su religija (Pivorienė, 2004; Johnson, 2001). Tokiame kontekste pradėjo formuotis profesionalus socialinis darbas. Antra - labdaringose organizacijose dirbo savanoriai, kurie gaudavo labai mažą atlyginimą. Šios srities darbuotojos dažniausiai buvo netekėjusios moterys, nes dauguma tradicinės profesijos joms buvo neprieinamos. Stengtasi spręsti tokias socialines problemas, tokiu kaip skurdas ar šeimos iširimas, kurias išspręsti nebuvo lengva. Šiame kontekste XIX a. kilo galingas judėjimas, kuris siekė įkurti mokymų ir tyrimų centrus. Taip buvo padėtas pamatas, kad labdaringose organizacijose dirbantys žmonės būtų apmokyti ir pripažinti socialinio darbo profesijos atstovais (Popple, 1995; cituojam...
| Metai | Nakvynės namuose gyvenančių asmenų skaičius | Moterų | Vyrų |
|---|---|---|---|
| 2010 | 2142 | 464 | 1678 |
Statistika apie gyvenančius Nakvynės namuose (2010 m.)
tags: #socialiniu #paslaugu #benamiams #asmenims #teikimo #kompleksiskumas