Šeima yra viena seniausių visuomenės institucijų, atliekanti pagrindinį vaidmenį žmonių visuomenėje. Šeima buvo ir yra valstybės ir valstybingumo pamatas. Šiuolaikiniai socialiniai pasikeitimai daro įtaką šeimai, todėl jai skiriamas vis didesnis dėmesys. Šeimos teisinius santykius reglamentuoja šeimos teisė.
Šeimos Samprata
Norint tiksliai apibrėžti šeimą, reikia prisiminti, kad šeimą tiria įvairūs mokslai. Literatūroje šeima apibūdinama įvairiai. G. Navaitis apibrėžia šeimą kaip "giminystės grupę, kaip bendriją, susijusią giminystės, priklausomybės ir globos ryšiais".
Panašiai santuoką apibūdina ir J. Ąžubalis: "Šeima - tai istoriškai konkreti sutuoktinių, vaikų ir tėvų tarpusavio santykių visuma, maža socialinė grupė, kurios narius sieja santuokos ir giminystės ryšiai, bendras ūkis ir dorovinė atsakomybė". V. Pruskus teigia, kad "šeima yra giminingumu, santuoka arba įvaikinimu paremtas susivienijimas (socialinė grupė) žmonių, susijusių bendra buitimi ir vienodai atsakingų už vaikų auklėjimą".
Anot G. Kvieskienės, šeima, o ypač jauna yra unikali socialinė institucija, nes joje pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros grupės nariu ir prasideda jo ankstyvoji socializacija šeimoje, vėliau šeimai padedant, už jos ribų. Šeima vaikui perduoda pagrindines normas ir vertybes. Anot K. Miškinio, I. Leliūgienės, Z. Bajoriūno, šeima yra pagrindinė, mažiausia ir pirminė visuomenės ląstelė, nes joje visų pirma ugdomi vaikai, formuojamas charakteris, idealai.
Taigi pagal mūsų jaunos, dvasiškai - morališkai šeimos esama samprata tai nėra baigtinė ir tik atspindi kiekvienos kultūros ir visuomenės tradicijas ir poreikius. Šeima vadinasi giminingumo, santuokos arba įvaikinimo paremtas susivienijimas žmonių, surištų bendra buitimi bei abipusišku atsakingumu už vaikų auklėjimą; šeimos nariai dažnai gyvena viename name.
Taip pat skaitykite: Kas gali globoti vaikus?
S. LR Konstitucijos 38 straipsnis teigia: Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.
Šeima - esminis visuomenės gėris, kylantis iš žmogaus prigimties ir grindžiamas savanorišku vyro ir moters santuokiniu pasižadėjimu skirti savo gyvenimą šeiminiams santykiams kurti, užtikrinantis šeimos narių - vyro ir moters, vaikų ir visų kartų gerovę ir sveikos visuomenės raidą, tautos ir valstybės gyvybingumą, dvasingumą ir kūrybingumą.
Šeima - tai socialinė nedidelė žmonių grupė, kurioje galima išskirti pagrindines socialinės organizacijos struktūras ir bruožus. Tačiau, kita vertus, šeimos narius jungia turima nuosavybė, bendras likimas, žmogiškieji ryšiai (R. Grigas, 1995).
Šeimos Funkcijos
Šeima tenkina tam tikrus socialinius poreikius. Sociologai išskiria šeimos funkcijas, kurias K. Meškauskas apibrėžia kaip "sutuoktinių ar kitų jos narių (vaikų, senelių) poreikių tenkinimą ir pareigų vieni kitiems (tėvų vaikams, vaikų tėvams ir kt.) atlikimą". J. Ąžubalis skiria šias šeimoje tenkinamas poreikių grupes: tėvystės ir motinystės arba giminės tęsimo; emocinio bendravimo, savojo "aš" išsaugojimo; seksualinius; bendro ūkio ir buities.
Svarbiausios šeimos funkcijos:
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie "Šeimos Pulsas"
- Žmonių giminės tęsimo (susijusi su vaikų gimdymu).
- Ūkinė ekonominė (apima bendrą namų ūkio tvarkymą, ekonominį aprūpinimą, nuosavybės kaupimą ir paveldėjimą).
- Auklėjamoji (būdinga šeimai kaip asmenybės socializacijos svarbiausiam garantui).
- Laisvalaikio leidimo (realizuojami šeimos narių giminiško, t. p. emocinio ir psichologinio bendravimo poreikiai).
Dėl šių funkcijų šeima yra vienas svarbiausių visuomenės, valstybės elementų, jų stabilumo šaltinių.
Šeimos Tipai
Nagrinėdami šeimos sampratą, susiduriame su šeimos kaip institucijos daugialypiškumu. L. Rupšienė pastebi, kad mus supa įvairios šeimos: su vaikais ir be vaikų, su vyresnės kartos atstovais ir be jų, teisėtai įregistruotos ir neįteisintos. L. Kardelis pastebi tokias vaikus poras ir tokias sąjungas, kai drauge gyvena nevedę broliai arba netekėjusios seserys.
Branduolinė šeima, sudaryta iš tėvų ir nuo jų priklausomų vaikų, buvo ir yra dominuojantis namų ūkio tipas. Pastaruoju metu vis labiau įprastos tampa kitokios šeimos: tai šeima su vienu iš tėvų ir šeima, kurios sutuoktiniai dėl kokios nors priežasties negyvena kartu. Tokių tipų šeimas detaliau nagrinėja K. Meškauskas.
Šeimos dinamikos etapai:
- Ikievedybinis bendravimas.
- Jaunos šeimos etapas.
- Brandi šeima.
- Vyresnio amžiaus žmonių šeima.
Šeimos formų kaitą lemia visuomenės socialinių santykių raida, visuomeninės ekonominės formacijos tipas, civilizacijos lygis, religija, teisėtvarka, papročiai, dorovė.
Taip pat skaitykite: Nervų sistemos ir psichikos vystymasis
Valdžios tipai. Daugelis šeimos sistemų, kai išplėstos šeimos laikomos norma, būna patriarchalinės. Pastaraisiais metais Europos ir Amerikos šalyse įvyko perėjimas nuo patriarchalinės prie lygiateisiškos (egalitarinės) šeimos sistemos.
Kilmės nustatymas ir turto paveldėjimas gali vykti 3 būdais. Labiausiai paplitusi giminystė pagal vyriškosios lyties liniją, kai pagrindiniai giminystės ryšiai nustatomi tarp tėvo, sūnaus ir anūko. Mūsų bendruomenėje paplitusi abipusiškos giminystės pagrįsta šeimos sistema. Ji yra paplitusi 40% pasaulio kultūrų.
Šeimos Raida Lietuvoje
Lietuvos teritorijoje jau neolite (ketvirtas-antras tūkstantmetis prieš Kristų) atsirado, o 16-6 a. pr. Kr. įsitvirtino patriarchalinė šeima, pirmenybę šeimoje įgijo vyras, giminystė buvo nustatoma pagal tėvo liniją. Gentys gyveno šeimos bendruomenėmis, vadinamosiomis sudėtinėmis arba neišsidalijusiomis šeimomis (didžioji šeima, draugė). Santuoka buvo monogaminė, pirmo tūkstantmečio pradžioje ėmė klostytis mažoji šeima.
Mažai pakitusi tokia šeima (istorinių šaltinių liudijimu, 13 a. jau vyraujanti) išliko iki 21 a. pradžios. 15 a., ypač 16 a. antroje pusėje įvykdžius Valakų reformą, šalia mažosios šeimos kai kur gyvavo 2-3 giminingų šeimų junginiai, vadinami tarnyba.
19 a. 16 a.-19 a. pirmoje pusėje šeimą dažniausiai kurdavo to paties luomo asmenys. Sutuoktinių, daugiausia bajorų, teises, turtinius santykius, į vyro namus atneštos pasogos apsaugą nustatė Lietuvos Statutas (16 a.), valstiečių - dar ir paprotinė teisė. Ištekėdama moteris gaudavo dalį ir kraitį.
Lietuvos Respublikoje šeimos pagrindus nustatė 1922 Konstitucija, turtinės teisės buvo tvarkomos remiantis 1922 įstatymu, kuriuo sulygintos vyrų ir moterų turtinės teisės. Konstitucinis Teismas nutarime (2011) nustatė, kad pagal Konstituciją saugomos bei ginamos ir kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, pvz., nesudariusių santuokos vyro ir moters bendras gyvenimas, grindžiamas nuolatiniais emociniais prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir kitais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas.
Po Antrojo pasaulinio karo Europos šalyse įsivyravo moderni egalitarinė šeima, pagrįsta sutuoktinių lygiateisiškumu. Postmoderniajame pasaulyje šeimos institucija išgyvena krizę - mažėja santuokų, populiarėja bendras gyvenimas neįregistravus santuokos (konkubinatas), daugėja ištuokų, nepilnų šeimų, atotolio šeimų ir nesantuokinių vaikų, mažėja gimstamumas.
Šiandien Konstitucijoje įtvirtintos svarbiausios šiuolaikinės normos. Civilinis kodeksas reglamentuoja asmens turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius. Taigi, šeimos teisė, kaip ir daugelis kitų teisės šakų, yra svarbi visuomenės dalis.