Kino pasakų genijus Timas Burtonas pristato nepaprastų stebuklų kupiną fantastinį nuotykių filmą „Panelės Peregrinės Ypatingų vaikų namai". Šis filmas sukurtas pagal pasaulinį amerikiečių rašytojo Ransom Riggs to paties pavadinimo bestselerį. Tradiciškai T. Burtono filmams, aktorių sąraše vien garsenybės ir įdomiausi nauji kino vardai - Eva Green, Asa Butterfield, Chris O'Dowd, Ella Purnell, Allison Janney, Rupertas Everettas, Terence Stamp, Judi Dench, Samuelis L. Jacksonas.
Stebuklingame ir nuostabios fantazijos kupiname filme pasakojama šešiolikmečio Džeikobo Portmano istorija. Vaikinas įsitikinęs, jog jis - nuobodžiausias žmogus pasaulyje ir nieko ypatingo jam niekad nenutiks. Priešingai nei jo seneliui, kurio gyvenimas buvo kupinas neįtikėtinų nuotykių, kvapą gniaužiančių pavojų ir kerinčių akimirkų.
Džeikobas senelio pasakojimus ilgai laikė tik pramanais ir išsigalvojimais, tačiau ateis diena, kai niekuo neypatingas jo gyvenimas apvirs aukštyn kojomis. Netekęs senelio vaikinas išsiruoš į kelionę - mažytę salą prie Velso krantų, kur kadaise veikė panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai, kuriuose užaugo Džeikobo senelis.
Tikėdamasis ten rasti atsakymus apie savo senelį, Džeikobas paslaptinguose namuose ras dar daugiau - jo laukia pažintis su rūpestinga namų valdytoja Peregrine, neįtikėtinų galių turinčiais vaikais ir... pačiu savimi. Pasirodo, Džeikobas ne toks jau ir paprastas, koks manėsi esąs.
Šešiolikmetis Džeikobas Portmanas nė kiek neabejojo, kad jo gyvenimas yra ir bus niekuo neypatingas. Būdamas mažas, jis nepaprastai žavėjosi savo seneliu, jo nuotykių kupinu gyvenimu, kvapą gniaužiančiomis istorijomis apie pabaisas ir ypatingus vaikus. Bet Džeikobas užaugo, senelio pasakojimai jam jau atrodo tik pramanai, kuriais net gėdijosi tikėjęs, o keistos senos nuotraukos -tik klastotės.
Taip pat skaitykite: Ypatingųjų vaikų pasaulis
Tačiau atėjo diena, kai akimoju viskas pasikeitė. Paskutiniai senelio žodžiai, miške šmėkštelėjusi pamėklė, Džeikobą pasiekęs paslaptingas senelio paliktas laiškas - keistenybių pernelyg daug, kad galėtum numoti ranka. Ir Džeikobas išsiruošia į kelionę - į mažytę salelę prie Velso krantų. Kadaise ten veikė panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai - juose ir užaugo jo senelis.
Ir jeigu Džeikobui kur nors lemta atskleisti senelio paslaptis - tai tik ten...
Amerikietis Timas Burtonas nuo pat savo karjeros kine pradžios garsėja ypatinga ir savita, tik jam vienam būdinga maniera. Ilgainiui „Holivudo pasakininko“ etiketę užsitarnavęs režisierius visą laiką buvo linkęs į šiek tiek šiurpias, ūkanotas ir keistas istorijas.
Šiek tiek netgi keista, kad jo filmografijoje nėra „Admasų šeimynėlės“ arba „Savižudžių krautuvėlės“ - nes tai yra netgi labai „burtoniškos“ istorijos. Nors būta ir kiek šviesesnių ir saulėtesnių juostų (pvz., „Mano gyvenimo žuvis“), tačiau miglos, rūkai ir mistika būdinga daugeliui jo darbų - į savotišką „burtonišką“ formą jis sugebėjo įvilkti netgi „Alisą stebuklų šalyje“.
Tiesa, praktiškai šį filmą, ko gero, reikėtų laikyti paskutiniu daugiau mažiau vykusiu T. Burtono darbu - nors ir buvo gana smarkiai kritikuojama, vis tik ši gerokai netradicinė „Alisos“ interpretacija sumušė lankomumo rekordus. Tačiau po šios juostos pasirodę darbai didesnio įspūdžio nepaliko - nesuprasta liko fantastinė siaubo komedija „Nakties šešėliai“, didesnio žiūrovų dėmesio nesulaukė juodai baltas helovininis animacinis filmas „Frankenvynis“ - tiesa, šis filmas buvo nominuotas Oskarui geriausios animacinės juostos kategorijoje; galiausiai pasirodė visiškai netipiškas „neburtoniškas“ nei žanro, nei formos prasme „Didelės akys“ - pats savaime tai nebuvo labai prastas filmas, tačiau Burtono savitumo jame nebuvo likę nė kvapo.
Taip pat skaitykite: "Panelės Peregrinės Ypatingų Vaikų Namai" apžvalga
Šešiolikmetis amerikietis Džeikas (akt. Asa Butterfield) yra labai artimas su seneliu Abe (akt. Terence Stamp). Senelis nuo vaikystės anūkui pasakojo nepaprastas istorijas apie tai, kaip pats augo ypatingų vaikų namuose, globojamas panelės Peregrinės (akt. Eva Green).
Pasakojimus apie keistų savybių turinčius vaikus lydėjo neįprastos, trikdančios nuotraukos, tad Džeikui nė minties nekilo kada abejoti senelio pasakojimų tikrumu. Tačiau augdamas berniukas pamažu išmoko atskirti pramanus nuo tikrovės bei sužinojo, kad nuotraukos gali būti suklastotos. Senelio išmonę apie nepaprastuose vaikų namuose praleistą vaikystę Džeikas išmoko aiškinti senelio išgyventų karo baisumų patirtimi.
Tačiau vieną vakarą Džeikas sulaukia sunerimusio senelio skambučio - senelis įsitikinęs, kad gresia pavojus ir ieško seifo, kuriame laikomi jo ginklai, rakto. Su kolege atvažiavęs į senelio namus Džeikas randa juos apverstus aukštyn kojomis, o toliau miškelyje aptinka keistai sužalotą senelį - prieš išleisdamas paskutinį atodūsį šis jam pasako miglotas gaires, apie tai, kad Džeikui reikia ieškoti 1940 m. rugsėjo 3-iosios dienos laiko kilpos ir panelės Peregrinės…
Vaikino tėvai, matydami, kaip stipriai senelio netektis paveikė Džeiką, užrašo jį pas psichiatrę daktarę Golan (akt. Allison Janney). Ir nors iš pradžių nedrąsiai, vėliau Džeikas jai išsipasakoja apie senelį ir jo pramanytas vaikystės istorijas. Galiausiai radęs tam tikras indikacijas Džeikas užsidega aplankyti salą, kurioje buvo - ir galbūt tebėra - panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai.
Gavęs gydytojos Golan pritarimą Džeikas su tėčiu (akt. Chris O‘Dowd) išvyksta į atokią salą prie Velso. Ko gero, nė viena knygos ekranizacija nesugebės prilygti knygai - knygos skaitytojas vis tiek ras prie ko prikibti. Taip, be abejo, yra todėl, kad skaitant kiekvienas susikuriame individualius vaizdinius ir jie visi bus skirtingi. Savaime suprantama, kad ir knygą skaičiusio režisieriaus sąmonėje susiformuoja savitas paveikslas.
Taip pat skaitykite: Antra knyga apie ypatingus vaikus
Nors atrodo, kad „Ypatingų vaikų namai“ yra tokia „burtoniška“ knyga ir norint, ko gero, nė nerastum geresnės režisieriaus kandidatūros jai ekranizuoti, vis tik tai, ką iš jos padarė T. Burtonas yra ehm…. neatleistina. Nors buvau sau pasižadėjusi filmo nevertinti per prizmę „o čia ne taip, kaip rašoma knygoje“, vis tik šito išvengti nepavyks.
Visų prima, galbūt reikėtų pradėti nuo to, kad T Burtonas visiškai nepagavo „Ypatingų vaikų namų“ knygos dvasios ir nesuprato joje sukurto pasaulio. Iš esmės, T. Burtonui nepavyksta nei atskleisti filmo personažų, nei susidoroti su jų gausa.
Apskritai, visą filmą skubama, bėgama tarsi šuoliais ir neskaičiusiems knygos gali būti netgi sunku suprasti kas ten kur ir prie ko beigi kodėl - o tai jau yra blogai, kadangi filmas, kaip savarankiškas kūrinys, turėtų būti suprantamas ir be savo priminio konteksto. Personažų daug, tačiau dauguma jų neišnaudojami, kita vertus, jų gausa trukdo juos nors kiek giliau atskleisti.
Visų pirma, kas krenta į akis jau žiūrint filmo anonsą - sukeistos dviejų veikėjų - Emos (akt. Ella Purnell) ir Olivos (akt. Lauren McCrostie) ypatingosios galios. Knygoje Ema yra ūmaus būdo, kandi, o kartais - net ir atžagari mergina, sugebanti delnais įžiebti liepsną. Ši jos savybė yra svarbi kovojant su padarais ir kiaurymėmis. Emą ir Džeiko senelį Abę kažkada siejo gana artimas ryšys.
Tuo tarpu Oliva yra už orą lengvesnė maždaug dešimties metų amžiaus mergaitė (bent jau taip atrodanti), gebanti levituoti - dėl to ji nuolat turi dėvėti sunkius švininius batus - kitaip ji nuskristų. Filme T. Burtonas sukeitė Emos ir Olivos savybes, Olivą dar šiek tiek „užaugindamas“ iki paauglystės, o Emai dar pridėdamas galią valdyti orą.
Apskritai, kalbant apie ypatinguosius vaikus, gal tik Horacijus (akt. Hayden Keeler - Stone) yra arčiausiai savo literatūrinio prototipo tiek pagal amžių, tiek pagal išvaizdą (nors filme jo ypatybė pademonstruota pakankamai kvailai) - nors jį suvaidinęs jaunasis aktorius H. Keeleris-Stone‘as kiek ūgtelėjęs labiau tiktų vaidinti Tintiną; ir žavi garbanė Klerė (akt. Rafiella Capman). Tiesą sakant visi kiti personažai yra visiškai sumaišyti - tie, kurie knygoje vaizduojami kaip vyresni (Bronvina (akt. Pixie Davis), Milardas (akt. Cameron King), Hugas (akt. Milo Parker), Fiona (akt. Georgia Pemberton) filme yra pajauninti, jaunesni, priešingai, pasendinti (Oliva, Enochas (akt. Finlay MacMillan), kaukėtųjų dvynių knygoje iš viso nėra - filme jie taipogi ne itin reikalingi.
Kai kurių personažų netgi išvaizda kardinaliai pakeista - pvz. Fiona knygoje aprašoma kaip nekalbi mergaitė išsitaršiusiais plaukais, o filme ją matome jaunesnę ir pabrėžtinai, netgi nuobodžiai tvarkingą. Galų gale - R.
Dar daugiau - vien dėl tos priežasties, kad norėjo dirbti su Samueliu L. Jacksonu, T. Burtonas tiesiog „išrado“ naują personažą Baroną - žinoma, tas visai nebuvo būtina, tačiau vietoj vieno turime tris aktorius. Be to, akivaizdu, kad T. Burtonas visiškai nesuprato laiko kilpų esmės - ypatingieji vaikai gyvena laiko kilpoje, kur kaskart iš naujo pasikartoja ta pati diena, bet ji pasikartoja visiems kitiems gyventojams, o ne jiems - ypatingieji neprivalo sekundžių tikslumu kasdien daryti tą patį - kitaip jie jau po kokio mėnesio išprotėtų ir neatsigręždami neštų kudašių nesibaimindami nei kiaurymių, nei užgriūsiančios staigios metų naštos.
Ir kiaurymės į kilpą patekti negali - o tuo labiau negali patekti kiekvieną pasikartojančią kilpos dieną. O pačios kilpos yra ne tik kada, bet ir kur - tad 1940-ųjų rugsėjo 3 d.
Be visų pakeistų ir supainiotų personažų maždaug nuo filmo vidurio pasakojimas visiškai pameta savo pirmykštę giją ir leidžiasi į visiškai laisvą interpretaciją, virsdamas į visišką holivudinį chaosą à la „siaubas Kalėdų išvakarėse“ stiliumi su išstypusiomis pabaisomis ir ginkluotais skeletais. Tiesą sakant, nusisvaigta tiek, kad jau tampa nebepanašu į T. Burtoną, o į R. Riggsą - tuo labiau.
Ir net neskaičiusiems knygos paskutinysis filmo trečdalis turėtų kelti žiovulį - „privaloma“ kovos scena su kvailais blogiukais trenkia tokia nudėvėta kliše, kad net keista, kaip tai atsidūrė T. Burtono filme.
Vis tik kai kurios filmo scenos išlaiko savotišką poetiką, nuotaiką ir stilių. Andai - panelės Peregrinės namas, Emos ir Džeiko scena laive (ne, knygoj to nebuvo, bet filme atrodo tikrai neblogai), kilpos persukimas - čia panaudota „Matricos“ atrasta ir išpopuliarinta technika - smulkių detalių išryškinimas, judesio sustabdymas.
Grįžtant prie personažų ir juos įkūnijusių aktorių tenka grįžti ir prie jau minėtos šio filmo problemos - per greitas tempas, per didelė personažų gausa - viskas praslystama paviršiumi, nestabtelint ir neskiriant pakankamai laiko kiekvienam. Tad ir apie aktorius kalbėti yra pakankamai sunku.
Žaviai ir charizmatiškai pasirodo panelę Almą Lefei Peregrinę suvaidinusi prancūzų aktorė Eva Green. Nors jos panelė Peregrinė taip pat kitokia nei knygoje, tačiau ji kuria savitą ir žavų personažą. Būtent - kuria, ko nepasakysi apie visus kitus. Jei atvirai - apie kitus nėra ką ir pasakyti - visų pasirodymai yra arba plokšti ir nuobodūs (A. Butterfield, L. McCrostie, E. Purnell), arba per trumpi (Judi Dench, Rupert Everett, F. MacMillan, H. Keeler-Stone), arba iš viso nereikšmingi (P. Davis, C. King, M. Parker, G. Pemberton), arba visiškai nučiuožę (S. L.
PANELĖS PEREGRINĖS YPATINGŲ VAIKŲ NAMAI kinuose nuo rugsėjo 30 d. (25s)
Kalbant apie techninę pusę, ji nėra bloga. Kamera juda neblogai, kartais pateikiama gražių rakursų. Gerai žaidžiama šviesa, koloritu, išnaudojama kadrų poetika. Fone skamba šiek tiek magiška, šiek tiek didinga muzika. Kai kuriose scenose panaudota lėlinė animacija. Kompiuterinės grafikos ir specialiųjų efektų neišvengta (ir nevengta - režisierius beveik atvirai prisipažįsta, kad be poetikos, kita priežastis, dėl ko buvo sukeistos Olivos ir Emos savybės - galimybė pažaisti specialiaisiais efektais).
„Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai“ - labai chaotiška ir padrika interpretacija populiarios knygos tema. Neskaitant kelių poetiškų ir T. Burtonui būdingų scenų, visas filmas menkai kuo primena jau gerai pažįstamą šio režisieriaus stilių - itin nuvilianti yra filmo pabaiga, kuri, atrodo taip, lyg būtų paskubomis sukalta ant pirmos pasitaikiusios holivudinės klišės.
Jei skaitėte R. Riggso knygą, filmas nepatiks dėl daugybės pakeitimų, neatitikimų ir netgi iškreipimų, kas rodo, kad T. Burtonas arba visai neperprato knygos, arba tiesiog nesugebėjo savos vizijos padoriai perkelti į ekraną. Jei knygos neskaitėte, filmas irgi, ko gero, nepatiks, nes dėl greito tempo, daugybės nesuvaldytų personažų, apgraibomis pateikiamų paaiškinimų suprasti, kas vyksta, yra pakankamai sudėtinga.
Jaunuolis, vardu Jake`as, nuo pat mažumės buvo labai prisirišęs prie savo senelio, kuris jam pasakojo daugybę keistų istorijų, tarp jų - ir apie vaikų namus, kuriuose šis išaugo. Ten gyveno mergaitė, lengvesnė už orą, nematomas berniukas ir kiti vaikai su ypatingais talentais.
Peržiūrėjus filmą, susidaro toks įspūdis, kad ponas Burtonas pasižiūrėjo „X-Menus“ ir pagalvojo: „O kuo aš blogesnis? Imsiu ir sukursiu savo X-Menus! With Blackjack and hookers!“ Kaip tarė, taip ir padarė.
Reikia pabrėžti puikią filmo atmosferą - jaučiamas nepakartojamas šio režisieriaus stilius, personažai gyvi ir simpatiški, kiekvienas su savo charakteriu ir santykiais su aplinkiniais. Ir viskas filme puiku, iki nesusiduriame su antagonistais.
Iš vienos pusės Samuelio L. Jacksono suvaidintas Baronas labai charizmatiškas ir tikrai kraupiai atrodo. Iš kitos pusės - antagonistai vienpusiški ir visiškai kartoniniai.
Kyla daugybė klausimų, į kuriuos filmas neduoda atsakymo, - tiesiog yra, kaip yra ir viskas - prašom nesikabinėti. T. Burtonas skiria daugiau dėmesio būtent santykiams tarp veikėjų ir pačiam veiksmui, bet apleidžia siužetinę liniją, kuri atrodo pritempta.
Kaip ir daugumoje Burtono filmų, taip ir šiame vaidina ištisa plejada Holivudo žvaigždžių ir kiekvienas aktorius idealiai įsipaišo į bendrą kontekstą, ir tikrai neatrodo kad buvo pakviestas filmuotis vien dėl savo pavardės.
Šešiolikmetis Džeikobas po savo senelio mirties gauna paslaptingą laišką, kuriame jis kviečiamas į salą, kurioje užaugo jo senelis. Patekęs į ją, vaikinas sužino, kad tai ypatingų ir šiek tiek neįprastų vaikų gyvenvietė, kurioje jie jaučiasi laisvi ir nevaržomi, o juos globoja panelė Peregrinė.
Tačiau, laikui bėgant, Džeikobas tampa ne tik neatskiriama salos dalimi, bet ir tuo, kuris turi saugoti saloje gyvenančius vaikus nuo visų negandų ir priešų, norinčių juos nuskriausti.
Pati knyga atsiduoda labai „burtonišku“ stiliumi, todėl nenuostabu, kad režisierius taip troško ją ekranizuoti. Jeigu lygintume filmą su knyga, tai jis išties kruopščiai perteikia visą literatūrinio kūrinio dvasią, kas jau yra didelis pliusas režisieriui ir filmo scenaristams.
Kalbant apie pačią istoriją, tai ji primena šiuo metu populiariausio visame pasaulyje žanro - komiksų - stilių. Netgi galima teigti, jog pats pasakojimas primena švelnią „Iksmenų“ versiją, kurioje taip pat pristatomi ypatingus sugebėjimus turintys mutantai, negalintys gyventi tarp žmonių, todėl jie privalo slėptis paslaptinguose rūmuose. Taigi, panelė Peregrinė tampa savotišku Čarlzu Ksavieru.
Pasakojimo tonas dinamiškas, o pati istorija, nors ir tęsiasi virš kelių valandų, įtraukianti ir nenusibostanti. Herojai irgi spalvingi, įdomūs ir kartu visai neblogai atskleisti.
Tiek panelė Peregrinė, tiek ir pats Džeikobas puikiai pristatyti. Bežiūrint į juos patiriame daugiausiai įtampos ir dramatizmo, o visi kiti herojai, kurie papildo siužetinę liniją savo buvimu, tampa neatsiejamu istorijos varikliu.
Gi smagu pasižiūrėti į visiškai naują, dar nematytą pasaulį ir jame gyvenančias asmenybes. Turime ir skraidančią mergaitę, ir nematomą berniuką, ir netgi ugnį valdančią gražuolę. Viskas, ko reikia gerai ir smagiai pasakai, kurią galima pasižiūrėti su visa šeima.
Nors, jeigu kalbėtume apie filmo minusus, reikia pabrėžti, jog tokiose juostose didžiausiu varikliu tampa būtent vizualioji pusė, kurios dėka žiūrovas dažniausiai nekreipia dėmesio į banalius dialogus, ganėtinai paviršutinišką humorą, bei skystai atrodantį veiksmą. Tačiau, atmetus šiuos niuansus, tai išties smagi pasaka, su kuria Timas Burtonas įrodo, jog jo idėjos neišseko ir jis gali gerai ekranizuoti knygas, kaip tą padarė su „Čarliu ir šokolado fabriku“.
Vizuali filmo pusė tobula, taip, tobula, nes tik Timo Burtono filmuose galima pamatyti tokias įspūdingas dekoracijas, išskirtinius kostiumus ir, žinoma, įsimintiną herojų grimą, o taip pat ir visai gerai atrodančius specialiuosius efektus, kurių dėka yra sukuriamas dar vienas magiškas ir „burtoniškas“ pasaulis.
Muzika filme irgi sužavi. Garso takelis paverčia šią kelionę į mistikos ir magijos kupiną nuotykį, todėl kiekviena kompozicija yra ypatinga ir glostanti ausis.
Taip pat gerai atliktas ir operatoriaus darbas. Nenuostabu, kad jau anksčiau bendradarbiavęs su Timu Burtonu keturias "Oskaro" nominacijas pelnęs operatorius Bruno Delbonnel pasidarbavo iš peties ir kameros dėka sugebėjo mus dar labiau pritraukti prie ekrane rodomų personažų ir nuotykių.
Montažo darbas neblogas, nors kai kurios scenos šiek tiek erzina dėl jų greito perėjimo nuo vienos minties prie kitos. Garso montažas veiksmo scenose išties puikus, nors ir visame filme prie epiškesnių vaizdų garsas sustiprinamas, kad žiūrovai pajustų epiškumą peržiūros metu.
Pagrindinį vaidmenį atlikusi režisieriaus nauja mūza ir pasija Eva Green pasirodė puikiai, bet ko norėti - ji gi viena iš talentingiausių ir išskirtiniausių mūsų kartos aktorių. Tiek vaidyba, tiek panelės Peregrinės įvaizdis įsiminė, todėl Eva tampa šios juostos didžiausiu turtu.