Socialinė atskirtis yra atskirų žmonių grupių susiformavimas, remiantis socialiniais, ekonominiais ir politiniais kontaktais. Socialinė atskirtis yra socialinės stratifikacijos dalis. Plačiąja prasme atskirtį galima apibūdinti kaip tam tikrų žmonių grupių pilietinių teisių apribojimą. Šio reiškinio priežastys gali būti asmeninio ir visuomeninio pobūdžio.
Per pastarąjį dešimtmetį socialinės atskirties procesą ir visuomenės socialinius sluoksnius sąlygojo trys pagrindinės veiksnių grupės: teisiniai-politiniai, socialiniai-ekonominiai ir kultūriniai-psichologiniai. Šalies pereinamuoju laikotarpiu socialinė atskirtis dažniausiai susijusi su gyvenimo lygiu, užimtumu, gyvenamąją vieta, amžiumi ir lytimi. Atsižvelgiant į poveikį socialiniams elementams, išskiriamos keturios socialinių pokyčių grupės: struktūrinė, socialinė, funkcinė ir motyvacinė.
Tyrimo tikslas - nustatyti, kaip verslininkai vertina socialinę atskirtį ir tiesiogiai dalyvauja socialinės atskirties mažinimo procese. Tyrimo rezultatai rodo socialinės at skirties asmenų integracijos į darbo aplinką tendencijas. Nustatyta, kad svarbiausi veiksniai, leidžiantys įveikti socialinę atskirtį, yra asmens išsimokslinimas bei intensyvi asmens veikla. Duomenys rodo, kad sprendžiant socialinės atskirties ir skurdo mažinimo problemas būtina pasitelkti savivaldybes, labdaros ir paramos bei kitas nevyriausybines organizacijas.
Būdai Įveikti Socialinę Atskirtį
Įveikiant socialinę atskirtį vertėtų taikyti visas įmanomas įdarbinimo ir perkvalifikavimo galimybes, nedirbantiems ir į socialinę riziką pakliuvusiems garantuoti pakankamą valstybinės socialinės apsaugos lygį, atskirtuosius įtraukti į kultūrinę, bendruomeninę veiklą.
Reikėtų ir pasidomėti arba net pasitarti su buvusiais marginalinių grupių atstovais kaip jiems pasisekė „grįžti į normalų gyvenimą“. Pirmiausia, nereikia užmiršti ir daug kur pasiteisinusio taip vadinamų socialinių įmonių steigimo, kartu dalyvaujant valstybiniam ir privačiam kapitalui.
Taip pat skaitykite: Priklausomybės įveikimas: patarimai
Kai kuriose šalyse, pvz., Švedijoje, ypatingas vaidmuo plečiant darbo rinką yra skiriamas suaugusiųjų švietimui. Vadinamosios „liaudies aukštosios mokyklos“ (folkhogskolor) įvairiais šiuolaikiniais būdais lavina jau dirbančiųjų asmenų sugebėjimus įvairiose srityse ir atitinkamą bendravimo kultūrą.
Lietuvoje labiausiai kreipiamas dėmesys į jau dirbančiojo profesinės kvalifikacijos kėlimą, ir dažniausiai tik didesnėse organizacijose. Tačiau darbo praradimo atveju Lietuvoje, kitaip nei Švedijoje, nesulauksi tokio rimto perorientavimo. Darbo biržos galimybės šiuo atveju yra labai ribotos ir tinka tik nekvalifikuotiems arba mažai kvalifikuotiems asmenims. Nubyrėjimo į bedarbių gretas ir patekimo į socialinę atskirtį žymia dalimi galima būtų išvengti, jeigu darbinės organizacijos remtųsi „nuolat besimokančiųjų organizacijų“ (learning organisations) principais.
Kitai socialinės atskirties įveikimo priemonei iliustruoti labiausiai tiktų devizas - „Darbai ne nyksta, o keičiasi“. Tai būtų valstybinė parama organizuojant socialinės atskirties grupių narių profesinius mokymus.
Tai apimtų:
- aptarnavimo sferos įgūdžių formavimą ir
- formuojant naujo tipo profesinius įgūdžius, kurie yra reikalingi žinių ekonomikai.
Reikia turėti omenyje tą faktą, kad šiuolaikinėje darbo rinkoje darbo vietos nyksta ne apskritai, o tik tradicinėse ūkio šakose, kur yra reikalingi vidutiniai sugebėjimai. Įrodyta, kad mažai apmokamų aptarnavimo sferos darbų skaičius šiuolaikinėje ekonomikoje didėja. Taip pat akivaizdu, kad aukštos kvalifikacijos, žinių ekonomikos darbų daugėja.
Taip pat skaitykite: Seksualinis smurtas: kur kreiptis pagalbos
Atskiros socialinėje atskirtyje atsidūrę piliečiai galėtų įsisavinti ir naujus aukštos kvalifikacijos reikalaujančius darbus (pvz., kartais lengvesnėmis psichinėmis ligomis sergantieji, kalėję už ekonominius ar netyčinius fizinius nusikaltimus asmenys, išsigydę nuo alkoholizmo, palikusios prostituciją ir pan.). Lietuvoje, kaip ir kitose į Europos Sąjungą stojančiose šalyse, socialinės atskirties grupių nariai ypač vertintų valstybės paramą rengiant projektus arba tobulinant projektų paraiškų ruošimą.
Socialinis administravimas ten, kur būtina ir įmanoma, turi decentralizuotis ir atsižvelgti, kaip ir privačiame versle, į vartotoją, akcentuojant paslaugų specifiką ir kokybę. Lengviausiai tokią praktiką yra pritaikyti savivaldybių lygmenyje.
Centriniame lygmenyje tokios decentralizacijos pavyzdžiu galėtų būti kai kurių Norvegijos ministerijų funkcijų reforma, kuria ministerijų darbuotojai yra suskirstomi į tris lygius - mažą A darbuotojų grupę, kurios funkcijos yra strateginis planavimas ir valdymas, didelę B darbuotojų, kaip karjeros darbuotojų, grupę, kuri sudaro viduriniąją administravimo grandį ir gana savarankišką C padalinį, kuris, kaip „greitoji medicinos pagalba“, administruoja ir suteikia paslaugas „netipiškiems klientams“ su individualizuotais ir nestandartiniais poreikiais. Tokiu būdu nemaža dalis būtent socialinėje atskirtyje esančių piliečių pirmiausiai gali pasinaudoti C padalinio suteikiamomis paslaugomis.
Vienu iš efektyvesnių būdų gerinant socialinį administravimą galėtų tapti atskiros Naujosios viešosios vadybos priemonės. Ypač tai galėtų pasiteisinti savivaldos lygmenyje organizuojant socialinių paslaugų teikimą. Naujoji viešoji vadyba sudaro sąlygas taikyti įvairius viešųjų paslaugų kokybės įvertinimo standartus, kurie buvo sukurti privačiame sektoriuje. Pvz.,“Visuotinę kokybės vadybą” arba ISO 9000 standartus.
Dėl socialinio administravimo specifikos socialinėje apsaugoje vertėtų apsistoti ties vadinamuoju „sugretinimu“ arba „geriausios praktikos siekimu“ (benchmarking). Šio metodo esmė yra pagrįsta labai paprasta idėja - rasti gerą tam tikros procedūros ar veiklos organizavimo formą, lyginant savo veiklą su tuo, kaip tą procedūrą ar veiklą vykdo kiti, o paskui išsamiai analizuojant, kaip pasiekiamas geriausias atlikimo lygis, siekiant iš to pasimokyti.
Taip pat skaitykite: Kaip reaguoti į seksualinę prievartą?
Naujosios viešosios vadybos principuose reikia pabandyti rasti naudą efektyvinant viešąjį sektorių ir jos „verslininkišką krūvį“ nukreipiant socialumo ir visų visuomenės sluoksnių, kaip viešojo sektoriaus klientų, taip pat - ir „pralaimėtojų“ labui. Tai gali būti tiek centralizuotai teikiamos viešosios paslaugos, pvz. Sodros išmokų gavėjams ar Darbo biržos priemonės, integruojant į darbo rinką galinčius pilnai arba ne visu krūviu dirbti asmenis, tiek decentralizuotu lygiu - savivaldybių socialinės paramos centrų teikiamos paslaugos, aptarnaujant psichinę ar fizinę negalią turinčius klientus namuose, prieglaudose ir dienos centruose ir pan. Tokiu atveju iš viešojo sektoriaus kritikų yra atimamas pagrindinis koziris dėl viešojo administravimo institucijų neveiksmingumo.
Viešojo sektoriaus reikšmė padidėtų, nes jis dirbtų mažesnėmis sąnaudomis, greitai, paslankiai ir t.t. Naujomis globalizacijos sąlygomis gerus kiekybinius rodiklius galima vertinti kaip nenuginčijamus viešojo administravimo pasiekimus. Tačiau Naujoji viešoji vadyba gali trukdyti darbo kokybei, nes išaugę darbų tempai ir kiekybės siekimas ne visada gali pasitarnauti kokybei. Ypač tokiose socialinio jautrumo reikalaujančiose srityse, kaip socialinis darbas teikiant socialines paslaugas, ar mokslinė veikla vykdant ne tik seniai žinomus, bet ir naujoviškus socialinės sferos tyrimus.
Geriausias naujo tipo socialinis tyrimas galėtų būti „tyrimas dalyvaujant“, kurį pirmasis išbandė brazilų tyrėjas Paolo Freire. Kaip teigia A. Poviliūnas, „tyrimo dalyvaujant“ šalininkai siekia įtraukti socialiai atskirtas žmonių grupes, bendruomenes, tų žmonių patirtį ir pasaulėžiūrą į patį tyrimo procesą.
Tyrimo procedūros požiūriu tai rodo, kad socialiai atskirtų grupių atstovai dalyvauja, kai yra formuluojami tyrimo tikslai, detalizuojami klausimai, jie patys dalyvauja, kontroliuoja ir stebi visą tyrimo procesą, po to analizuoja gautus rezultatus. Kartu yra ieškoma būdų, kaip keisti socialiai atskirtoms žmonių grupėms nepalankią padėtį, kurios priežastys ir kontūrai tyrimo dėka tampa vis aiškesni.
Toliau A. Poviliūnas teigia: „Jau seniai niekas neabejoja, kad žinojimas yra galia, vadinasi, profesionalų ekspertų vykdomas žinojimo privatizavimas yra laikomas ir galių atėmimu, ypač tais atvejais, kai akademiniais sumetimais yra tyrinėjamos vadinamosios socialiai atskirtos žmonių grupės. Savo ruožtu įtraukimas į žinojimo generavimo procesą yra žmonių įgalinimas tokiu mastu, kokiu žinojimas yra susijęs su galia“.
Taip tyrimo metu, keičiant dominavimo santykius, skatinant dialogą ir likviduojant socialinės atskirties grupių „tylos kultūrą“, keistųsi jų padėtis. Tai - išlaisvinimo ir įtraukimo į visuomenę ideologija ir praktika. Ją sudarytų du etapai. Pirmo etapo metu žmonės supranta apie savo padėtį, priespaudą, nelaisvę, o antrojo metu veikdami keičia priespaudą įtvirtinančias aplinkybes.
Daugelį metų po nepriklausomybės atstatymo Lietuvoje reiškėsi ne tik kūrybinės nuostatos, bet ir giluminė destrukcija bei vertybių krizė, kurias galima sieti su įtikėjimu laisvosios rinkos ekonomikos ir globalizacijos teikiamų pranašumų visagalybe. Įtikėjimas šia visagalybe Lietuvoje pasižymėjo ryškiu individualizmu, kuris buvo svetimas normaliai kolektyvistinei ar bent komunitarinei (ne komunistiškai!) visuomenės sanklodai. Socialumo trūkumas atsispindi daugelyje mūsų valstybės organizavimo sferų. Ypač skaudu yra tai, kad socialumo trūksta tradiciškai labiau valstybės globos reikalaujančiose srityse kaip kultūra, švietimas, sveikatos ir socialinė apsauga.
Įvertinant kas šiose srityse yra gerai, o kas yra blogai, reikia naujoviškai suformuluoti pačią pažangos kriterijų problemą. Vienu iš pažangesnių kriterijų galėtų tapti „socialinės kokybės“ laipsnis, kurį nustatinėja Nyderlanduose susibūrusi tyrėjų grupė. Ji faktiškai gavo Europos Sąjungos užduotį parengti “socialinės kokybės” tyrimo ir apskaičiavimo metodiką.
21-o amžiaus pradžioje Lietuvoje išryškėjo vienas labai neigiamas socialinis- kultūrinis reiškinys. Tai - nemažos dalies socialinių mokslų atstovų tapatinimasis su valdžia arba jos interesais. Pasirodo, kad Lietuvai ypač trūksta taip vadinamojo kritinio socialinio mokslo (critical social science). Globaliame pasaulyje turi sugebėti keistis visi, net ir elito atstovai. Ir ne tik dėl noro išvengti socialinio sprogimo ar skatinami altruistinių paskatų. Bet ir dėl to, kad socialinė marginalinių grupių integracija gali prisidėti prie ekonominio augimo. Socialinėje atskirtyje atsidūrę gyventojai yra savotiškas ekonominio augimo rezervas ir potencialas.
Lietuvoje mažai kas yra susipažinęs ir vadovaujasi vystymosi gerovės (developmental welfare) teoriniu požiūriu, kuriuo teigiama, kad išlaidos ir dėmesys socialiniams reikalams nesumažina, o, atvirkščiai, padidina ekonominį augimą.
Socialinę apsaugą dažniausiai įgyvendina valstybė ar savivaldybės dviem pagrindiniais būdais: socialiniu draudimu ir socialine parama. Pirmasis būdas remiasi draudimo įmokų principu: ištikus socialinei rizikai teisę gauti išmoką, visiškai ar iš dalies kompensuojančią prarastas pajamas (pavyzdžiui, darbo užmokestį netekus darbo) ar atsiradusias papildomas išlaidas (pavyzdžiui, gydymui), turi tik nustatytą laiką mokėjusieji socialinio draudimo įmokas (arba tas įmokas už juos mokėjo darbdavys, valstybė ir kiti). Antrasis būdas - parama piniginėmis išmokomis ar socialinėmis paslaugomis įstatymų nustatytais atvejais visiems šalies gyventojams.
Šiuo atveju taikomi 2 metodai: išmokos gali būti teikiamos universaliai (pavyzdžiui, šeimai už kiekvieną vaiką iki nustatyto amžiaus, nepriklausomai nuo šeimos pajamų dydžio) arba tam tikromis sąlygomis (pavyzdžiui, kai šeimos turtas ir pajamos mažesni už nustatytą minimumą). Be socialinio draudimo ir paramos, kai kurie tyrinėtojai socialinei apsaugai priskiria ir darbo rinkos politikos priemones, skirtas socialinių rizikų prevencijai ar jų padariniams įveikti, pavyzdžiui, vaikų teisių apsaugą, paramą smulkiajam ir vidutiniam verslui.
Socialinės apsaugos ištakos kyla iš visuomenės solidarumo, kuris žinomas nuo seniausių laikų kaip kolektyvinė ar asmeninė pagalba socialinių rizikų paveiktiems bendruomenės nariams. Pavyzdžiui, senovės Babilono Hamurapio įstatyme buvo nustatytos išmokos karo veteranams, Romos imperijoje imperatoriaus Trajano nustatyta parama grūdais vargšams ir pagalba skurstantiems vaikams. Ilgą laiką socialinės apsaugos priemonės buvo suprantamos labiau kaip privačių asmenų labdara ar valdžios teikiama malonė, bet 19 a. pabaigoje pradėjus vis plačiau įgyvendinti socialinio draudimo principą ir 20 a.
Nagrinėdama užsienio šalių sėkmės pavyzdžius, su socialine atskirtimi dirbančių specialistų įžvalgas ir tyrime dalyvavusių menininkų idėjas, asociacija pristatė siūlymus, kaip vaikų ir jaunimo socialinės įtraukties misiją galėtų perimti kuo daugiau iš pažiūros su tuo visai nesusijusių organizacijų, tame tarpe ir vietos verslas - maitinimo, laisvalaikio, prekybos ar gamybos įmonės bei kitos įstaigos ir, žinoma, visas kultūros sektorius.
„Palikdami socialinę atskirtį patiriančiu jaunimu rūpintis tik tam skirtoms organizacijoms tarsi jaučiamės ramūs, nes tai ne mūsų reikalas, tačiau kartu sukuriame ydingą uždarą ratą - specializuotų įstaigų globoje atsidūrę sudėtingo elgesio jaunuoliai gali jaustis dar labiau atskirti nuo visuomenės, patiria izoliacijos įspūdį, augina priešiškumo jausmą. Daug efektyvesnių rezultatų galėtume pasiekti, jeigu šią atsakomybę dalintųsi kuo daugiau jos narių. Kitaip tariant, kuo daugiau organizacijų taptų simboliniu „pasitikėjimo tašku“, į kurį gali kreiptis bet kuris jaunuolis ar vaikas, tuo sėkmingesni visuomenės atskirties mažinimo rezultatai“, - teigia eksperimentinį lauko tyrimą atlikusios Performatyvaus dizaino asociacijos vadovė Dovilė Gaižauskienė.
Organizacija tyrinėjo, kaip galima būtų kitaip pažvelgti į seną ir opią visuomenės problemą - dalies jaunimo patiriamą socialinę atskirtį. Šiame kelyje bendradarbiavo skirtingos įstaigos, turinčios savitas patirtis, tarp kurių - Nemuno krašto vaikai, su paaugliais dirbantis Jono Valančiūno fondas, VšĮ „Padėk pritapti“, atviras jaunimo centras „Mes“, įvairūs menininkai ir partneriai iš Danijos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos ir Alandų salų, vyko kūrybinės sesijos su jaunimu.
„Viena iš svarbiausių priežasčių, dėl kurių atsiranda atskirties įspūdis, yra nesusikalbėjimas ir iš to kylantis nepasitikėjimo jausmas. Žmonės vadovaujasi nerašytomis taisyklėmis, išankstinėmis nuostatomis, skirtingomis vertybėmis, dėl kurių prasilenkia gebėjimas suprasti vienas kitą ir kyla nepasitenkinimo, pykčio jausmas. Jauni žmonės labai greitai pajaučia, kad suaugusieji juos vertina, gal net smerkia, dėl ko stiprėja neteisybės įspūdis, tik dar labiau gilinantis ribas tarp visuomenės ar bendruomenės narių. Pats didžiausias iššūkis - kaip surasti savyje empatijos ir sąlyčio taškų“, - teigia tyrime dalyvavusi menininkė ir socialinio dizaino kūrėja Jurga Želvytė.
Praėjusią savaitę vykusiame jaunimo atskirties temai skirtame seminare nuskambėjo siūlymas pačioms įvairiausioms organizacijoms tapti pasitikėjimo taškais arba dalintis jau turima patirtimi apie tai, kaip kurti sąlytį su jaunimu ir nuo ko pradėti. Pranešimą skaičiusi paauglių ir jaunimo psichologė Milda Kielė atkreipė dėmesį, kad norint kalbėti apie pavojuje atsiduriančio jaunimo elgesio korekciją pirmiausia būtina užmegzti su šiais jaunais žmonėmis ryšį, antraip joks pokytis yra neįmanomas. Kitaip tariant, pats pirmasis žingsnis, norint išeiti iš atskirties, yra pasitikėjimo sukūrimas, leidžiantis įveikti priešiškumą, neteisybės jausmą ir kuriantis motyvaciją elgtis konstruktyviai.
Pasak D. Gaižauskienės, tyrimas pasufleravo ir dar vieną hipotezę - kad nesusikalbėjimas ir nepasitikėjimas dažnai yra tiesiog patogesnė suaugusiųjų nuostata, nes palaikyti problemos „status quo“ yra daug lengviau negu imtis atsakomybės ją spręsti ir pradėti kažką keisti. Todėl kartais žmonėms net yra sunku nurodyti, dėl ko tiksliai jie nesusikalba ar nepasitiki vieni kitais ir realių problemų negali įvardinti. Tokią neapibrėžtą problemą, kurios tarsi net nėra, yra labai sudėtinga spręsti.
Vienas svarbiausių tyrimo atradimų buvo tai, kad pasitikėjimą kuriančiomis organizacijomis, kurios atveria duris jaunimo veiklai, galėtų ir turėtų tapti ne tik specializuotos su tuo dirbančios organizacijos, bet iš esmės bet kurios įmonės. Verslo, visuomeninėms ir kitoms organizacijoms, norinčioms tapti tokiu „pasitikėjimo tašku“, kuriame užtarimą, pagalbą ir tiesiog gerą žodį ras kiekvienas užsukęs, ši misija neturi būti sudėtinga.
Performatyvaus dizaino asociacija sukūrė glaustą praktinį įrankį - atmintinę, kuria vadovaujantis lengva numatyti ir suplanuoti, ko tokiai organizacijai reikia. Atmintinė padeda įsivertinti, ar organizacijoje vyrauja pasitikėjimo kultūra, kiek aktyviai įsitraukiama į kaimynystės veiklas, ar įstaiga yra patraukli jaunimui, ar galima priimti jauną žmogų (dirbti, savanoriauti, praktikuotis), ką galima jam suteikti ir ką toks bendradarbiavimas suteiktų pačiai organizacijai - tai tik dalis atmintinės žingsnių.
„Ši atmintinė - tai kvietimas judėti link jaunimo. Kai jaunų žmonių įtrauktimi ima rūpintis nespecializuotos organizacijos, nelieka atskyrimo, izoliacijos įspūdžio. O kaip žmogus jaučiasi, kai yra izoliuotas nuo pasaulio, pandemijos metu turėjome progą patirti mes visi - tad įsivaizduokime, kad yra jaunų žmonių, kurie tokį atskyrimą nuo pasaulio ir vienišumo įspūdį jaučia visą laiką, tai juos veja į neviltį ir pavojų. Tokiu būdu dėl sunkaus elgesio nuo visuomenės atskirti jaunuoliai jaučiasi netekę laisvės ir visų aplinkinių pasitikėjimo - kelias į visuomenės gyvenimą jiems atrodo vis labiau neįmanomas“, - pabrėžia D. Gaižauskienė.
Užsienio Šalių Patirtis
Karantino metu Performatyvaus dizaino asociacijos nariai ieškojo įvairių kūrybinių būdų, kaip įveikti atskirties jausmą. Viena iš iniciatyvų buvo menininkų sukurti „Leidimai“, kuriuos visi galėjo išrašyti ir dalinti vieni kitiems kaip atsvarą gausybei paskelbtų visuotinių draudimų. Nemažai veiklų idėjų pasufleravo ir užsienio šalių patirtis, kurią sukaupti leido Šiaurės ministrų tarybos biuro dalykinė parama ir finansinis rėmimas.
„Prieš dvejus metus rudenį Vilniuje kartu su švedų partneriais „Tillitsverket“ ir Alandų salų organizacija „Emmaus Alland“ įkurdinome pirmąjį „Pasitikėjimo tašką“ (angl. „Trust point“), kuriuo tapo Ramintojos bažnyčia Vilniuje. Tai iniciatyva, kuria siekiama skatinti dialogą apie pasitikėjimą, tirti, kaip mes suvokiame pasitikėjimą ar nepasitikėjimą, suprasti, kaip kultūrinė veikla gali būti socialinio pasitikėjimo kūrimo priemone. Simbolinis „Pasitikėjimo taškas“ yra laikina, transformuojanti, judanti erdvė, kurioje dizaino ir meno priemonės naudojamos pasitikėjimo temai tyrinėti ir naujos tarpusavio patirties kūrimui“, - teigia menininkė Saulė Norkutė.
Praktikoje tokios erdvės gali įgauti pačius įvairiausius pavidalus. Pavyzdžiui, danų organizacija „Social Design Unit“ yra sukūrusi žaidimą tėvams, esantiems kalėjime, ir jų vaikams tam, kad nenutrūktų ryšys, kad būtų sutvirtinami jų tarpusavio santykiai. Oslo Metropoliteno universiteto atstovai prisidėjo įžvalgomis apie svarbius kalėjimuose vykdomų programų pedagogų rengimo aspektus.
Norvegijoje veikianti organizacija „Nabolagshager“ pasidalino patirtimi iš projektų, vykdomų mokykloje Osle - rajone, kuriame mokosi daug imigrantų vaikų, taip pat vaikai su elgesio problemomis. Organizacijos nariai mieste, ant daugiabučio stogo, įkūrė atvirą daržą, kuriame vaikai atranda daug veiklų: gali auginti daržoves, jomis prekiauti.
Tokiame darže norvegai net įkūrė avilius ir mokė jaunuolius bitininkystės, kas sulaukė labai didelio susidomėjimo ir įsitraukimo. Tokiu būdu savo veikla jie skatina vaikus galvoti apie dalyvavimą visuomenės gyvenime, įsidarbinimo būdus, planuoti savo ateities galimybes.
Šiandieninėje situacijoje daug ko negalime pakeisti, tačiau galime pasirūpinti savo šeimos emocine sveikata. Gerbkime vieni kitų asmeninę erdvę. Gerbkime šeimos narių asmeninę erdvę, jų savarankiškumą ir apsisprendimo laisvę. Praleidžiant neįprastai daug laiko kartu šeimose gali atsirasti trintis ir labai lengva prarasti ribas. Raskime laiko susitikimams be neigiamų emocijų. Sekant nerimą keliančias naujienas apie pandemiją, taip pat leidžiant daug laiko kartu vienuose namuose ir negalint išvažiuoti prasiblaškyti, natūralu, kad gali kilti daugiau susierzinimo, pykčio tarp šeimos narių. Todėl svarbu rasti laiko susitikimams be neigiamų emocijų, pavyzdžiui, kas vakarą susėdus kartu padėkoti vieni kitiems už kažką, kas nutiko tą dieną. Pradėjus tokią tradiciją, labiausia ją nori tęsti vaikai.
„Šiuolaikinės socialinės žmonių, institucijų, piliečių, valstybės ar valstybių sąveikos yra kuriamos remiantis struktūriškai susijusiomis pasitikėjimo / nepasitikėjimo sistemomis. Pasitikėjimu grįsti santykiai ir ryšiai yra tai, kas laiko visuomenės elementus visumoje. Pasitikėjimas leidžia veikti paprastoms ir sudėtingoms socialinėms sistemoms, patvirtina įvairių socialinių ir politinių institucijų teisėtumą. Pasitikėdami vieni kitais bendrauja ir bendradarbiauja įvairūs žmonės. Pasitikėjimas yra būtina sąlyga sklandžiam bendradarbiavimui, žmonių judėjimui, darbui ar tiesiog buvimui kitose valstybėse, kultūrose. Bendros ateities kūrimo procesai iš esmės yra neįmanomi be dalyvių pasitikėjimo vienas kitu, todėl ir mums labai svarbu skatinti pasitikėjimo kultūrą visose visuomenės grupėse“, - kalba D. Gaižauskienė.
Tyrimo metu įvairias kūrybines dirbtuves įveiklinusi menininkė S. Norkutė pabrėžia, kad norint kūrybiškai spręsti jaunimo atskirties problemą pirmiausia užduotis yra normalizuoti jaunimą kaip grupę, nustoti manyti, kad jaunimas kažką daro neteisingai ar piešti apokaliptinį jaunosios kartos paveikslą.
Jai antrina su bendruomenės susikalbėjimo projektais daug dirbanti J. Želvytė, pasak kurios, bet kokia veikla, kviečianti ieškoti susikalbėjimo taškų, jau yra ryšio kūrimo būdas - pats procesas šiuo atveju yra svarbesnis nei formalus rezultatas, nes tampa dideliu žingsniu į priekį.
Socialinės Apsaugos Formos:
| Forma | Aprašymas |
|---|---|
| Socialinis draudimas | Išmokos, kompensuojančios prarastas pajamas ar atsiradusias papildomas išlaidas, mokamos asmenims, kurie mokėjo socialinio draudimo įmokas. |
| Socialinė parama | Parama piniginėmis išmokomis ar socialinėmis paslaugomis, teikiama įstatymų nustatytais atvejais visiems šalies gyventojams. |
