Lietuvos įkalinimo įstaigose vykdoma nuteistųjų elgesio korekcija yra sudėtingas ir nuolat tobulinamas procesas, skirtas mažinti nusikalstamą elgesį ir integruoti nuteistuosius atgal į visuomenę. Straipsnyje remiamasi Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu, reglamentuojančiu nuteistųjų pataisos programų ir pozityvaus užimtumo priemonių taikymo tvarką.
Mokslo darbe akcentuojama, kad nuteistų asmenų socialinė reabilitacija, resocializacija ir integracija į visuomenę neatsiejama šiuolaikinės bausmės sampratos dalis, įtvirtinta tiek ES lygmeniu ar nacionaliniuose strateginiuose dokumentuose, tiek mokslinių tyrimų lauke. Socialinės reabilitacijos įtraukimas į pamatinius kriminalinės sistemos principus siekia nusikaltusių nebausti, bet paruošti gyventi visuomenėje.
Anot Jungtinių Tautų Narkotikų ir Nusikalstamumo biuro, baudžiamos sistemos sėkmingas veikimas nėra įsivaizduojamas be žemo pakartotinio nusikalstamumo lygio. Vienas iš svarbiausių faktorių lemiančių aukšto pakartotinio nusikalstamumo nebuvimą yra nuteistųjų socialinės reabilitacija. Sėkmingas socialinės reabilitacijos vykdymas neapsiriboja vien įkalinimo įstaigomis, bet stipriai paliečia plačią visuomenę.
Teisinis pagrindas ir institucinis organizavimas
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau - Kodeksas) numato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją organizuoja pataisos įstaigų administracija. Kodekso 136 straipsnis įpareigoja pataisos įstaigas organizuoti socialinę reabilitaciją, o teisę dalyvauti šiame procese turi valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, visuomeninės organizacijos, religinės bendruomenės ir bendrijos, jų nariai bei kiti juridiniai bei fiziniai asmenys. Pagrindiniai nuteistųjų socialinės reabilitacijos tikslai ir formos nustatyti Kodekso 137 straipsnyje.
Nuteistųjų pataisos programų ir pozityvaus užimtumo priemonių taikymo tvarkos aprašas nustato laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinei reabilitacijai skirtų pataisos programų rengimo, derinimo ir tvirtinimo principus, pataisos programų kategorijas, jų teisinį ir metodinį pagrindimą, pataisos programų tikslus ir paskirtį, pataisos programų rengimui keliamus reikalavimus, dokumentų, susijusių su pataisos programų vykdymu, saugojimą bei kitus klausimus.
Taip pat skaitykite: Nuteistųjų užimtumo centras
Pataisos programų apibrėžimas, tikslai ir metodai
Nuteistųjų pataisos programa - tai struktūruota teoriškai ir (ar) empiriškai pagrįsta intervencija, nukreipta į nuteistųjų nusikalstamo elgesio pakeitimą. Tai reiškia, kad programos yra sukurtos remiantis moksliniais tyrimais ir praktine patirtimi, siekiant paveikti nuteistųjų mąstymą, emocijas ir elgesį, kad jie atsisakytų nusikalstamų veiksmų.
Rizikos valdymas yra visuma įvairių pagalbos priemonių - biologinio, psichologinio, ugdomojo ir socialinio poveikio priemonių planas (intervencijos strategija) - padedantis mažinti vertinamo asmens nusikalstamo elgesio pasireiškimo tikimybę.
- Savižudybių ir savęs žalojimo laisvės atėmimo vietose prevencijos programai: Metodinis pagrindas - socialinio, edukacinio, psichologinio darbo formų visuma.
- Kriminalinės subkultūros apraiškų laisvės atėmimo vietose prevencijos programai: Metodinis pagrindas - teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotų religinių bendruomenių ir bendrijų dvasinis mokymas.
Pozityvaus užimtumo priemonės - tai prasmingo nuteistųjų laisvalaikio leidimo organizavimo formos, kurioms netaikomi programoms būdingi struktūros reikalavimai. Viena iš pozityvaus užimtumo priemonių yra kūrybinių studijų, būrelių, pomėgių klubų veikla. Šios veiklos suteikia nuteistiesiems galimybę išreikšti save, lavinti kūrybinius įgūdžius ir bendrauti su kitais nuteistaisiais. Pozityvaus užimtumo priemonėms netaikomi programoms būdingi struktūros, organizaciniai ir metodiniai reikalavimai.
Programų vykdymo ypatumai ir dalyvavimo principai
Nuteistųjų pataisos programos laisvės atėmimo vietų įstaigose vykdomos grupėse, ne didesnėse kaip 15 asmenų. Atsižvelgiant į laisvės atėmimo vietos įstaigos specifiką, nuteistųjų pataisos programos gali būti vykdomos ir individualiai. Nuteistieji dalyvauja programose savanoriškumo principu.
Savo sutikimą ar atsisakymą dalyvauti šioje programoje nuteistasis patvirtina raštišku pareiškimu, kuris įdedamas į jo asmens bylą, o individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje daromi atitinkamo turinio įrašai, šis faktas turi atsispindėti nuteistojo charakteristikoje ir socialinio tyrimo išvadoje.
Taip pat skaitykite: Esminiai aspektai ir iššūkiai reabilitacijoje
Nuteistųjų pataisos programų rezultatų ketvirtinę ataskaitą programas vykdanti įstaiga pateikia Kalėjimų departamento Laisvės atėmimo vietų įstaigų skyriui iki kito, po ataskaitinio laikotarpio einančio, mėnesio 15 d.
Resocializacijos vieta politikoje ir strateginiuose dokumentuose
Summary. Lithuania‘s strategic documents point out that the main purpose of the execution of sentences is the resocialisation of convicts. The article analyses the problems and possibilities of the implementation of resocialisation of convicts in Lithuanian prisons today, based on the ideas of positivist and critical criminology. The research comprised an analysis of scientific literature and strategic documents in Lithuania, and an empirical qualitative study, which included twenty semistructured interviews with Lithuanian prison staff and experts from the penitentiary system. The data analysis was based on thematic analysis. The study reveals that resocialisation as a priority becomes a secondary goal of imprisonment during implementation, pursued in a demotivating and desocialising prison environment and punitive culture. The gap between the prison‘s stated objectives of resocialising prisoners and the human and financial capacity to achieve this is noted. Positivist and critical criminology ideas broaden the perception and analysis of resocialisation as a phenomenon and make it possible to rethink the functional and institutional distinction between the punishment of convicted persons and their treatment, assistance, and motivated personal transformation as different activities. Key words: resocialisation, prison, penitentiary system, Lithuania. Received: 2023-12-03. Published by Vilnius University Press.
Resocializacija kaip kompleksinis socialinio mokymosi procesas, kuriuo siekiama skatinti pozityvų teisės pažeidėjų elgesį ir motyvuoti juos gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais, yra aktuali tema šiandien tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje (UNODC, 2015; Lietuvos kalėjimų tarnyba, 2022a). Resocializacijos temos aktualumą lemia ir šiam sudėtingam asmens pakartotinės socializacijos procesui (reiškiniui) keliamas nuteisto asmens pozityvaus pokyčio lūkestis bei visuomenės saugumo ir nusikaltimų prevencijos tikslai.
Ypatingas dėmesys nuteistųjų resocializacijai Lietuvoje yra skiriamas 2021 m. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pradėtoje vykdyti bausmių vykdymo reformoje ir naujausiuose strateginiuose nacionaliniuose dokumentuose. Teisingumo ministerijos parengtoje 2021-2030 m. teisingumo sistemos plėtros programoje nurodomas siekis „optimizuoti nuteistųjų resocializacijos ir pagalbos suimtiesiems sistemą“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 2021). Temos aktualumas ir ypatingas dėmesys nuteistųjų resocializacijai ir socialinės pagalbos suimtiesiems teikimui skiriamas ir 2022-2030 m. Kalėjimų departamento strateginės veiklos gairėse (Lietuvos kalėjimų tarnyba, 2022a). Teigiama, jog „vienintelis bausmių vykdymo tikslas - nuteistųjų resocializacija“. Šiame dokumente kaip vienas iš tikslų išskiriamas siekis padidinti resocializacijos proceso valdymo efektyvumą, sukuriant resocializacijos proceso įgyvendinimo stebėsenos (monitoringo) sistemą.
Teorinis pagrindas: pozityvistinė ir kritinė kriminologija
Skirtingais laikotarpiais resocializacijos idėja buvo vertinama skirtingai, t. y. XX a. nuo šeštojo iki septintojo dešimtmečio pateisinta kaip veikianti (Garland, 2001), aštuntame dešimtmetyje pripažinta kaip neveikianti (,,nothing works“ doktrina) (Martinson, 1974) ir XXI a. reabilituota keliant klausimus, kas veikia ir kokie resocializacijos metodai yra tinkami skirtingoms nuteistųjų grupėms bei kokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis šie metodai yra veiksmingiausi (Cullen, 2005). Galiausiai, vėl sukritikuota klausiant, ar apskritai resocializacija gali būti sėkmingai įgyvendinama įkalinimo įstaigose (Christie, 1999; 1981; Mathiesen, 2006; Sykes, 2007).
Taip pat skaitykite: kaip darbdaviai gali prisidėti prie nuteistųjų integracijos
Pažymėtina, kad šiuolaikinę baudžiamąją politiką, įtvirtinančią laisvės atėmimo bausmę, grįstą atpildo, įbauginimo, izoliacijos ir jau vėliau - reabilitacijos idėjomis, suformavo klasikinė ir pozityvistinė kriminologija. XVIII a. susiformavusioje klasikinės kriminologijos paradigmoje bausmė buvo paremta retribucijos principu ir aiškinama kaip automatinis atsakas į nusikaltimą, kurį padarė sąmoningas, laisvą valią turintis žmogus. Nuo XIX a. pabaigos iki XX a. vidurio vyravusioje pozityvistinėje paradigmoje nusikaltimo prigimtis, o ir individo veiksmai suprasti kaip sąlygoti, nulemti ar įgimti, todėl bausme siekiama ne nubausti, bet asmenį pataisyti ir taip užkirsti kelią būsimiems nusikaltimams.
Siekant plačiau suvokti ir paaiškinti nuteistųjų resocializacijos procesą bei ieškoti sprendimų, svarbu išsamiau apžvelgti viena kitai prieštaraujančias pozityvistinės ir kritinės kriminologijos idėjas. Pozityvistai nusikaltimą supranta kaip tam tikrą visuomenės patologiją, todėl bausmę vertina kaip asmens pataisymą ir reabilitaciją, kad šis nedarytų nusikaltimų ateityje. Todėl, anot pozityvistinės kriminologijos atstovų, resocializacija yra tinkamas ir siektinas įkalinimo tikslas (Blagden, 2022). Resocializacijos procesas gali būti vykdomas sėkmingai reformavus kalėjimus ir išsprendus resocializacijos problemas.
Remiantis kritinės kriminologijos tradicija resocializacijos kalėjime koncepcija suvokiama kaip prieštaringa. Teigiama, kad kalėjime resocializacija negali būti įgyvendinta, nes įkalinimo įstaigos yra skausmą keliančios desocializuojančios institucijos, o kalėjimas ir buvo sukurtas siekiant asmenis izoliuoti ir nubausti, o ne reabilituoti (Christie, 1999; Mathiesen, 2006; Sykes, 2007). Pažymima, kad resocializacijos procesas yra skirtas asmens tobulėjimui, elgesio keitimui ir socialinių problemų sprendimui, o įkalinimas yra orientuotas į asmens baudimą (Kalica, 2018; McNeill & Schinkel, 2016) ir kalėjimo poveikis asmeniui yra gniuždantis (Mathiesen, 2006), o kalėjimų tikrovė yra labai nutolusi nuo to, ką galima būtų vadinti ,,gydymu“ ar resocializacija.
Socialinis kalėjimo klimatas ir darbuotojų vaidmuo
Viena iš jų - resocializacijai nepalankus socialinis kalėjimo klimatas. Schalast et al. (2008) dėmesį atkreipia į tris socialinio klimato kalėjime aspektus, lemiančius reabilitacinį jo potencialą: suvokiamą nuteistųjų saugumą; pataisos įstaigų personalo ir nuteistųjų tarpusavio santykius; nuteistųjų suvokimą, kad kalėjimo klimatas yra palankus pozityviems pokyčiams. Akcentuojama pozityvaus socialinio klimato reikšmė keičiant nuteistųjų požiūrį ir skatinant įsitraukimą į pataisos programas (Sakalauskas et al., 2019).
Nuteistojo ir resocializaciją vykdančio darbuotojo pozityvus tarpusavio santykis, anot mokslininkų, svarbus, nes bendravimas su įkalinimo įstaigos darbuotojais yra susijęs su nuteistųjų gerove ir elgesiu tiek įkalinimo metu, tiek po bausmės atlikimo. Humaniški tarpusavio santykiai stiprina įkalintųjų lygybės, pagarbos ir pasitikėjimo jausmą (Andvig et al., 2021), o tai gali padėti jiems sustiprinti savo, kaip pagarbos vertų asmenų, o ne ,,nusikaltėlių“ tapatybes (Abdel-Salam & Kilmer, 2022; Schalast et al., 2008). Kriminologiniuose tyrimuose teigiama, jog kasdien bendraudami su nuteistaisiais, kalėjimų darbuotojai gali teigiamai ar neigiamai paveikti įkalintųjų požiūrį į resocializacijos procesą ir dalyvavimą jame (Maguire & Raynor, 2017).
G. Sykes (2007) pateikus kritinės kriminologijos elementų turinčią įkalinimo skausmų analizę, kalėjimo deklaruojama paskirtis jau kurį laiką nebebuvo siekis sukelti kančią. Tačiau anot jo, nors yra mažiau pastebimi, psichologiniai įkalinimo skausmai gali būti tokie pat gniuždantys kaip ir žiaurus elgesys sukeliant kūno kančias. Taigi, analizuodamas kalėjimo kultūros formavimąsi G. Sykes išskiria penkis elementus, kuriuos praranda į kalėjimą patekęs asmuo: laisvę, prekes ir paslaugas, heteroseksualius santykius, autonomiją ir saugumą.
Resocializacijos problemos ir praktiniai iššūkiai Lietuvoje
Šiandieninėje Lietuvoje pakartotinis nusikalstamumas siekia 68 %. Tai reiškia, kad daugiau negu pusė nuteistųjų paleistų į laisvę pakartotinai įvykdo nusikaltimą bei grįžta į įkalinimo įstaigą. Tai iš tiesų labai aukštas skaičius ypatingai lyginant su Skandinavijos šalimis. Norvegijoje pakartotinio nusikalstamumo lygis tesiekia 20 %. Norvegija, likusios Skandinavijos šalys bei Estija ypatingą dėmesį skiria socialinei reabilitacijai. Ją vykdo specialų išsilavinimą bei paruošimą turintys socialiniai darbuotojai, kurių pagrindinis tikslas yra bendravimas su nuteistaisiais per formalius ir neformalius pokalbius, grupinius užsiėmimus bei paskaitas.
| Rodiklis | Lietuva | Norvegija |
|---|---|---|
| Pakartotinio nusikalstamumo lygis | 68 % | 20 % |
| Socialinės reabilitacijos fokusas | Nenuoseklus, trūkumai | Aukštas, profesionalizuotas |
Šiuo metu Lietuvos įkalinimo įstaigose socialinio darbuotojo funkcijas turi atlikti taip vadinamas “būrio viršininkas”. Pinigų pavedimai, šluotų išdavimas, budėjimas valgykloje, užrašymas pas daktarą bei bausmės taikymas yra tik keletas užduočių, kurias kasdien vykdo būrio viršininkas. Reikėtų pridurti, kad vidutiniškai būrio viršininkas prižiūri apie 100 nuteistųjų bei jo darbo krūvis nėra diferencijuojamas pagal nuteistųjų specifiką (yra žymiai lengviau prižiūrėti 100 dirbančių nuteistųjų negu ir 100 nuteistųjų įkalintų iki gyvos galvos). Tokiomis sąlygomis beveik neįmanoma vykdyti socialinės reabilitacijos programų - motyvacijos kėlimo pokalbių, grupinių užsiėmimų, paprastų individualių pokalbių.
LTI mokslininkų atlikta Lietuvos laisvės atėmimo vietose taikomų priemonių analizė atskleidė keletą svarbiausių probleminių sričių. Pirma - socialinės reabilitacijos būrio viršininkams tenka daug funkcijų, numatytas didelis darbo krūvis, todėl jiems neįmanoma savo darbe taikyti korekcinių programų. Ketvirta problema, su kuria susiduriama - neilgas laiko tarpas, skirtas individualaus socialinės reabilitacijos plano sudarymui.
Tarp institucinio bendradarbiavimo trūkumas bei duomenų nepasidalinimas, visuomenės nepasitenkinimas ir elementarios infrastruktūros nebuvimas trukdo žmonėms pradėti naują gyvenimo skyrių. Vienas iš tokių trikdžių - lengvatų viešajam transportui nesuteikimas. Išėję į laisvę nuteistieji turi nuvažiuoti iki namų arba laikinos apsistojimo vietos, sutvarkyti dokumentus bei prašymus. Tie, kurie neturi papildomų lėšų praktiškai neturi už ką įsigyti važiavimo bilieto.
Tarptautinės bei nacionalinės praktikos ir prielaidos tobulinimui
Resocializacijos idėjų problematika Lietuvos mokslininkų darbuose nagrinėjama gana fragmentiškai. Pažymėtinas kriminologo G. Sakalausko indėlis, kuris su kolegomis parengė monografiją „Kalinimo sąlygos ir kalinių socialinės integracijos prielaidos“ (Sakalauskas et al., 2019) bei resocializacijos sąvoką ir problemas nagrinėjo straipsniuose (Sakalauskas, 2012; 2015). Taip pat paminėtini R. Vaičiūnienės ir V. Viršilo (2017; 2018) moksliniai straipsniai, kuriuose aptariamos resocializacijos įgyvendinimo praktikos ir nagrinėjamas resocializacijos priemonių taikymas. Resocializacijos modeliai, jų taikymas Lietuvoje ir socialinės reabilitacijos įgyvendinimas kalėjimuose buvo nagrinėtas L. Žilinskienės ir R. Tumilaitės straipsnyje (2011).
Straipsnio tikslas - ištirti pataisos įstaigų darbuotojų pasirengimą ir prielaidas socialinei reabilitacijai, pateikiant pažangiausių užsienio šalių penitencinių sistemų socialinės reabilitacijos programas, pabrėžiant pataisos įstaigų darbuotojų empatiškumą nuteistiesiems ir jų sugebėjimą bei galimybes aprūpinti nuteistuosius darbu, kaip nuteistųjų socialinės reabilitacijos tobulinimo prielaidą.
Siekiant palengvinti nuteistojo socialinę reabilitaciją, pagal Pamatinio sprendimo 2008/909/TVR 4 straipsnio 1 dalį, nuteistasis toliau atlikti bausmę gali būti perduotas ne tik: 1) valstybei narei, kurios pilietis jis yra ir kurioje jis gyvena, arba 2) valstybei narei, kurios pilietis jis yra, tačiau joje negyvena ir į kurią jis bus deportuotas, panaikinus jam skirtos bausmės vykdymą remiantis išsiuntimo iš šalies ar deportavimo orderiu, įtrauktu į nuosprendį ar teismo arba administracinį sprendimą, ar bet kokią kitą priemonę, priimtą vadovaujantis nuosprendžiu, bet ir 3) kitai valstybei narei, kurios kompetentinga institucija sutinka dėl perdavimo.
Programų turinys ir pozityvaus užimtumo priemonių vaidmuo
Pozityvaus užimtumo priemonės - tai prasmingo nuteistųjų laisvalaikio leidimo organizavimo formos, kurioms netaikomi programoms būdingi struktūros reikalavimai. Viena iš pozityvaus užimtumo priemonių yra kūrybinių studijų, būrelių, pomėgių klubų veikla. Šios veiklos suteikia nuteistiesiems galimybę išreikšti save, lavinti kūrybinius įgūdžius ir bendrauti su kitais nuteistaisiais.
- Savižudybių ir savęs žalojimo prevencijos veiklos - socialinio, edukacinio, psichologinio darbo formų visuma.
- Kriminalinės subkultūros apraiškų prevencijos veiklos - dvasinio mokymo pagrindu.
Pozityvaus užimtumo priemonėms netaikomi programoms būdingi struktūros, organizaciniai ir metodiniai reikalavimai.
Duomenų stebėsena ir vertinimas
Nuteistųjų pataisos programų rezultatų ketvirtinę ataskaitą programas vykdanti įstaiga pateikia Kalėjimų departamento Laisvės atėmimo vietų įstaigų skyriui iki kito, po ataskaitinio laikotarpio einančio, mėnesio 15 d. Teigiama, jog „vienintelis bausmių vykdymo tikslas - nuteistųjų resocializacija“.
Resocializacija - tai kompleksinis socialinio mokymosi procesas, kurio metu taikant įvairias individualizuotas ir grupines socialinio darbo, psichologinio konsultavimo, užimtumo, gydymosi ir kitas pozityvų elgesį ugdančias priemones siekiama motyvuoti ir skatinti nuteistuosius savo gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis. Resocializacija yra visą gyvenimą vykstančio socializacijos proceso dalis, ji neturi ir negali būti vykdoma prievarta prieš nuteistojo valią ar be jo motyvuoto įsitraukimo (Lietuvos kalėjimų tarnyba, 2021a).
Kultūriniai ir instituciniai aspektai: prizonizacija ir motyvacija
Anot T. Mathiesen (2006), nepaisant deklaruojamos reabilitacijos, kalėjime iš tiesų vyksta prizonizacija - įkalintieji prisitaiko prie vyraujančios kultūros ir perima kalėjimo papročius ir normas. Taigi, kultūriniu požiūriu kalėjimas vykdo nusikaltimų mokyklos funkciją (Mathiesen, 2006). B. Crewe (2011) taip pat išskiria savireguliacijos skausmus. Viena vertus, tikimasi, jog nuteistieji patys prisiims atsakomybę už resocializacijos procesą, kita vertus, jie laikomi priežiūros reikalaujančiais mažamečiais.
Geri nuteistųjų tarpusavio santykiai - taip pat resocializacijos sėkmei svarbus elementas. Apibendrinant galima teigti, kad sėkmingai nuteistųjų resocializacijai reikalingomis sąlygomis pozityvistinės kriminologijos paradigmos atstovai pažymi palankų kalėjimo socialinį klimatą bei tinkamą kalėjimų darbuotojų parengimą ir santykį su nuteistaisiais.
Viešosios nuomonės ir reformų kontekstas
Resocializacijos kaip pagrindinio įkalinimo tikslo deklaravimas Lietuvos politiniame ir viešajame diskursuose šiandien yra aiškiai matomas. Prieš du dešimtmečius vykusios Lietuvos teisinės sistemos reformos kontekste nuteistiesiems įkalinimo įstaigose buvo užduotas klausimas, atliepiantis resocializacijos temos aktualumą: „ar manote, jog reformuojama Lietuvos kalėjimų sistema yra pajėgi atstatyti įkalinimo vietoje esančio žmogaus sugebėjimą gyventi laisvėje?“ Tuo metu 16 proc. įkalintųjų atsakė „taip“, 18 proc. - „iš dalies“, 11 proc. - „ne“, o 55 proc. teigė, kad „ne, bet ateityje yra įmanoma“ (Piliponytė, 2000). Šiandien, praėjus kiek daugiau nei dvidešimčiai metų, šis klausimas naujos reformos kontekste išlieka itin aktualus.
tags: #nuteistuju #socialines #reabilitacijos #programos