Kada žmogus turi teisę vadintis ir būti vadinamas senu? Šis klausimas nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Anksčiau žmonės mirdavo jaunesni, ir senatvinių ligų paprasčiausiai nesulaukdavo.
Norint atsakyti į šį klausimą, reikėtų suprasti, kas yra geriatrija. Tai medicinos šaka, kuri specializuojasi senatvės tyrinėjimuose. Specialistams reikia specialių žinių, kaip dirbti su pagyvenusiais žmonėmis, skiriasi jų ligos, vaistų poveikis, jie turi tam tikrų psichologinių ypatumų.
Ir tokių specialistų reikės vis daugiau, juk visi žinome, kad mūsų visuomenė sensta - Lietuvoje 20 proc. žmonių yra vyresni nei 60 metų.
Lietuvos populiacijos senėjimo piramidė
Senatvės ligos ir eidžizmas
Senatvinės ligos yra tos, kurių beveik neįmanoma išvengti. Tai sąnarių ligos - jie anksčiau ar vėliau susidėvi. Anksčiau ar vėliau vystosi osteoporozė (kaulų retėjimas), kraujagyslių aterosklerozė daugiau ar mažiau pažeidžia beveik visus žmones. Kuo senatvė gilesnė, tuo didesnė tikimybė, kad išsivystys senatvinė demensija (silpnaprotystė) ir sunkiausia jos forma - Alzheimerio liga. Dėl neišvengiamų tinklainės pokyčių beveik visiems gresia katarakta, regos susilpnėjimas. Tą patį galima pasakyti ir apie klausos nervų pakitimus.
Taip pat skaitykite: Kelionės išlaidų kompensacija: ką reikia žinoti
Deja, dirbti su pagyvenusiais žmonėmis iš tikrųjų nelaikoma garbe. Ir ne tik Lietuvoje. Sakykim, chirurgija, neurochirurgija, pediatrija - joms skiriama daugiausia dėmesio ir lėšų. Su geriatrija visuomenė susidūrė iš bėdos, dėl to, kad daugėja senų žmonių, ir šio fakto jau nebegalima ignoruoti.
Šis reiškinys vadinamas eidžizmu nuo angliško žodžio „age”, amžius. Tai sociologinis terminas, reiškiantis nepalankų požiūrį į senus žmones, taip pat apibūdinantis baimę pasenti, susirgti, būti našta. Eidžizmas reiškia ir tai, kad žmogus nevertinamas pagal sugebėjimus, pagaliau - pagal fizinę būklę, kaip turėtų būti, bet formaliai - tik pagal metus.
Senėjimo teorijos ir gyvenimo trukmė
Yra sukurta keli šimtai vadinamųjų biologinių senėjimo teorijų. Vienos teigia, kad senėjimas - tai atsitiktinis procesas; kaupiasi genetinės informacijos, baltymų struktūros klaidos, laisvųjų radikalų pažeidimai. Kitos sako, kad senėjimas yra nulemtas, ir, ko gero, tai yra tiesa: kiekviena ląstelė turi savo biologinį laikrodį. Buvo bandyta sukurti nemirtingų ląstelių, kurios dauginasi ir niekuomet nenumiršta, eiles. Vis dėlto grįžtama prie nuomonės, kad kiekviena rūšis turi nulemtą savo gyvenimo trukmę, ir kuo gyvūnas didesnis, tuo jis ilgiau gyvena. Sakykim, arklys - trumpiau negu dramblys, o šuo - trumpiau negu arklys. Ilgiausiai gyvenantis gyvūnas žemėje - didysis Galapagų vėžlys, gyvenantis 150 metų. Mokslininkai mano, kad maksmili žmogaus gyvenimo trukmė galėtų būti 110-120 metų.
Turi įtakos ir stresai, perdėta reakcija į daugelį dalykų, žinoma, žalingi įpročiai. Žmonės yra labai skirtingi, kitąkart seno žmogaus dvasia yra kaip dvidešimtmečio: jis smalsus, viskuo domisi, nori ko nors naujo išmokti: kompiuterio, rankdarbių, kalbų ar amato. Ilgesnė dvasinė jaunystė būdinga žmonės, nelinkusiems į materializmą.
Reikia stengtis gyventi gerą gyvenimą. Psichologai įrodė, kad žmogaus pasitenkinimas gyvenimu mažai priklauso nuo išorinių aplinkybių. Yra aštuoniasdešimtmečių, kurie slaugo savo sergančius sutuoktinius, nelabai ką sau gali leisti ir, rodos, neturi jokio pagrindo džiaugtis gyvenimu. Tačiau džiaugiasi. Taip yra dėl to, kas seni žmonės yra lankstūs ir sugeba prisitaikyti prie gyvenimo aplinkybių.
Taip pat skaitykite: Ką daryti, jei esi priklausomas nuo telefono?
Kada žmogus laikomas senu?
Į tokius dalykus reikėtų žiūrėti ramiai - juk senstame nuo pat vaikystės. Senu savęs nereikia vadinti niekuomet, nes tai yra psichologiškai neteisinga. O pagal kalendorinius metus, Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijomis, senu žmogus gali būti laikomas nuo 65-erių.
Pasaulyje plinta ir gerotechnologijos, kuriomis aplinka paverčia draugiška vyresnio amžiaus žmogui: specialūs laikikliai, turėklai, net architektūra. Kuriami specialūs prietaisai, sakykim, išsijungiančios viryklės, jei žmogus pamiršta išjungti. Atsikėlus iš lovos įsijungiančios lempos, specialūs gaisro aliarmai, kai, kilus pavojui, iškart atsidaro buto durys, įsijungia šviesos ir siunčiamas signalas ugniagesiams.
Viena iš socialinių senėjimo teorijų sako, kad seni žmonės susiduria su tokiomis pačiomis problemomis kaip nacionalinės ar seksualinės mažumos. Eidžizmas yra tas pats kaip rasizmas. O toks seno žmogaus apibūdinimas - kaip tik eidžizmo apraiška, nes mūsų visuomenė yra būtent eidžistinė. Niekas nenori mirti jaunas, bet niekas nenori ir pasenti. Kaip suderinti šią prieštarą?
Žmogus tampa per anksti pasendinamas. Taip pat esama žmonių, kurie jau yra garbaus amžiaus, tačiau niekaip negalėtum pavadinti jo „senoliu“. Vadinasi, senatvė ganėtinai reliatyvus dalykas. Galbūt tai galėtų bent kiek paguosti tuos, kurie nenori mirti jauni, bet bijo pasenti?
Ar dera postringauti apie senatvės grožį, poetiškai ją lyginti su rudeniu, nusidažančiu dar gražesnėmis spalvomis nei pavasarį? Sunku pasakyti. Tiesiog reikia susitaikyti, jog toks yra gyvenimas, tokia jo eiga ir kad tu nesi toks vienas. Senatvė yra natūralus dalykas, ir gerai, jei tau pavyksta tas „rudenines spalvas“ išlaikyti.
Taip pat skaitykite: Socialiniai darbuotojai: teisės ir pareigos
Tačiau senatvė iš tiesų gali būti graži ir netgi turtingesnė, prasmingesnė, nei ankstesni gyvenimo tarpsniai. Esama labai turtingos sielos senų žmonių. Vis dėlto tikriausiai senatvės rūšių yra tiek, kiek ir pagyvenusių žmonių. Psichologai teigia, kad kiekvieno žmogaus laimės jausmas, kad ir kas nutiktų, išlieka pastovus.
Galvoju, kad senatvė žmogaus kardinaliai negali pasikeisti. Pats „medis“ nesikeičia, tik jo „šakos“ - vienos nulūžta, kitos išauga. Todėl manau, kad žmogus vien dėl to, kad paseno, negali tapti kur kas nelaimingesnis, nei buvo anksčiau.
Kita vertus, vieni dalykai teikia laimę jaunystėje, kiti - vyresniame amžiuje. Jaunystėje - tai meilė, sėkmė darbe, o senatvėje - bendravimas, švari sąžinė ir laisvė veikti, ką nori.
Ko labiausiai trūksta, reikia senam žmogui ir ką jam galėtume duoti mes, jaunesni, valdžia, valstybė? Turbūt čia pirmiausia prabylama apie skurdą, mažas pensijas. Tačiau ar iš tiesų pinigai išspręstų viską? Ar tikrai senam žmogui jų reikia labiausiai? Ar galima už juos nupirkti gerą savijautą, džiaugsmą, laimę ir meilę?
Nors geros savijautos ir laimės už pinigus nenupirksi, tačiau skurdas žlugo, neigiamai keičia žmogų ir neigiamai veikia jo dvasinį gyvenimą. Žmogaus orumui išlaikyti reikalingi ir pinigai. Bet iš tiesų patenkinus pagrindinius poreikius, nemanau, kad savaime atsirastų dvasios ramybė. Tai priklauso nuo žmogaus dvasios, kaip jis lig šiol gebėjo apvalyti savo sielą. Tada ir pinigai, ir visa kita teikia daugiau džiaugsmo. O jei neturi savyje Dievo, niekas tau to džiaugsmo ir dvasios ramybės nesuteiks.
Priklausomybė ir socialinės paslaugos
Pasak K. Kriščiūno (1993), pagyvenę ir seni žmonės jaučiasi laimingi, kai gali tikėtis šeimos paramos ir supratimo, tačiau vienas iš labiausiai bauginančių amžiaus atneštų pasikeitimų yra priklausomybė, arba nepriklausomo suaugusio žmogaus statuso praradimas.
Anot G. Navaičio (2002), priklausomybės nuo kitų didėjimas yra vienas iš aplinkos veiksnių, galinčių įtakoti stresą ir įtampą. Žmonės ima jaustis bejėgiai, sumažėja jų savigarba, pasitikėjimas savimi. Ligos, skausmai, nusivylimai, šeimyninių ir žmogiškųjų santykių irimas, mažėjanti energija veda į priklausomybę. Nemaža dalis pagyvenusių ir senų žmonių nenori tapti priklausomais nuo savo vaikų, tačiau daugeliui tai yra neišvengiama.
Dažnai pagyvenę ir seni žmonės nori gyventi arčiau vaikų, bet ne su jais. Viena priežasčių, kodėl šio amžiaus žmonės renkasi gyvenimą atskirai, yra ta, kad persikėlimas pas savo vaikus daugiau ar mažiau reiškia autoriteto netekimą ir priklausomybę nuo vaikų. Tėvai dažniausiai nenori, kad taip atsitiktų. Šiuo atveju kai kurie žmonės pasirenka valstybės teikiamas socialines paslaugas.
Socialinės paslaugos - tai paslaugos, kurios yra suteikiamos asmenims dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam, neįgijusiam ar praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime.
Senų žmonių globos namai - tai socialinė globos įstaiga, skirta žmonėms, kuriems reikalinga nuolatinė globa ir slauga ir kurie dėl senatvės ir negalios negali savarankiškai gyventi savo namuose, o jų vaikai ar kiti artimieji negali jų prižiūrėti.
Šiandien pagyvenusių žmonių socialinėje politikoje stengiamasi įgyvendinti modernaus senyvo amžiaus koncepsiją kurioje akcentuojami pačio asmens vidinius išteklius, o ne ligą, negalią ar netektį. Ši koncepcija orientuota į patį individą, ir svarbiausia laikoma asmens iniciatyva, gyvenimo patirtis, organizuojant gyvenimą senatvėje.
Senelių globos namai
Amžiaus suvokimas ir socialinis konstruktas
Savo amžiaus suvokimą - galvojimą, kad aš esu jaunas arba senas - lemia daug veiksnių, teigia Lietuvos socialinių tyrimų centro Sociologijos instituto vadovė Sarmitė Mikulionienė.
„Amžiaus sampratą - kas yra jaunas ir kas yra senas - konstruojame mes patys. Istorijos eigoje ji stipriai keitėsi. Pavyzdžiui, 19 a. pabaigoje senutėmis buvo vadinamos moterys, sulaukusios 40-45 metų. Ilgėjant gyvenimo trukmei senatvė tolsta link vyresnių amžiaus grupių. Tolsta ji ir asmeniškai - prisiminkime, kai buvome pradinukai, mums mokytojai ar mokytojos atrodė labai seni, o suaugus jie jau taip nebeatrodo. Ir kai pažvelgi atgal, suvoki, kad mums būnant pradinukais, mokytojai tebuvo 35 metai“, - aiškina ekspertė, kurios pagrindinės mokslinių tyrimų sritys yra populiacijos senėjimas, amžizmas (neigiamas „kitokio“ amžiaus žmonių klasifikavimas), kartų tarpusavio sąveika ir vyresnių žmonių socialinė atskirtis.
Jos teiginius patvirtina ir Vokietijoje ilgą laiką vykdomas mokslinis tyrimas, kurio dalyviams užduodamas klausimas: „nuo kokio amžiaus žmogų vadintumėte senu?“ Paaiškėjo, kad 65 metų sulaukę asmenys, gimę 1911 m. manė, kad senatvė prasideda nuo 71 metų. To paties amžiaus sulaukę žmonės, kurie gimė 1956 metais, jau manė, kad senatvė prasideda nuo 74 metų.
Kuo vyresnio amžiaus yra tyrimo dalyvis, tuo vėliau, jo manymu prasideda senatvė. 64 metų apklausos dalyviai sakė, kad senatvės pradžia yra nuo 74,7 metų, o 74 metų respondentai senatvės pradžią nukėlė į 76,8 metų amžių.
„Senatvės samprata slenka metais aukštyn, bet ne kiekvienam vienodu greičiu. Tą lemiančių veiksnių yra daug, įskaitant žmogaus išsilavinimą, jo socialinį statusą. Jausmą, kad jau paseno, anksčiau patiria žemesnių socialinių sluoksnių žmonės. Turintys aukštąjį išsilavinimą mano, kad senatvė ateina vėliau, nes turi daugiau išteklių jai pasiruošti, prisižiūrėti savo sveikatą“, - sako S. Mikulionienė.
Tad iš dalies natūralu, daugelis žmonių senatvės pradžią sieja su išėjimo į pensiją amžiumi, mano S. Mikulioniėnė. Tiesa, jos teigimu, tai yra tik sąlyginis, sutartinis laikas - pensijos amžius gali būti kečiamas dėl ekonominių veiksnių, gyvenimo trukmės ir kitų priežasčių.
„Iš tiesų senatvė yra sąlyginis dalykas, labiau susijęs su socialiniais veiksniais. Pavyzdžiui, kai žmogus jaučia, kad gyvena visuomenėje, bet bendrauti su jais niekas nenori, į darbą nepriima. Yra ir psichologinių veiksnių - žmonės pasijaučia senais tada, kai sau nebekelia gyvenimo tikslų, praranda smalsumą, iniciatyvą, gyvenimo skonį. Tai priklauso ne tik nuo amžiaus, bet ir nuo sveikatos problemų, streso, kitų priežasčių. Žmogus netgi gali vieną dieną jaustis jaunas, o kitą, kai nesiseka ar nuotaika bloga, jau senas. Vėlesnę dieną, kai viskas gerai - vėl jaunas. Tad nėra tokio skaičiaus, nuo kurio būtų galima griežtai pasakyti, kad žmogus jau paseno“ - tvirtina senėjimo ekspertė.
Anot mokslininkės, save suvokti kaip seną žmogų stipriai skatina išorinis pasakymas, kad dėl amžiaus jis kažko daryti negali. Pavyzdžiui, kai darbo skelbime nurodoma, kad ieškoma sekretorės iki 35 metų amžiaus. Arba kai šeimoje kas sako „ką tau senam aiškinti, vis vien nesuprasi“.
Senatvės baimė ir jos įveikimas
Senatvė dažniausiai siejama su rudeniu ir liūdesiu, ligomis ir prarastais dantimis, lazda ir vienatve, pabaiga ir mirtimi. Rečiau prisimenama, kad senatvė - tai ir ramybė, neskubėjimas, laisvė nuo pareigų, galimybė daugiau ilsėtis, abejingumas daugeliui poreikių, išmintis bei teisė būti egocentrišku. Be to, rudenį nuimamas derlius.
Taip, tiesa, kad su senėjimu atsiranda tikrų sunkumų, skausmo ir netekčių. Tačiau, kad ir kaip norėtume, kad tai nebūtų tiesa, tų akimirkų mūsų gyvenime yra daug. Tėvai, vaikai, draugai ir kiti artimieji ne visada laukia, kol pasensime, kad susirgtume ar numirtume. Santykiai žlunga visą gyvenimą. Nusivylimas darbu, gyvenimo situacijomis, kitais žmonėmis ir savimi pasitaiko kiekviename gyvenimo etape.
Baimė dėl senėjimo gali apimti baimę būti įskaudintam, nerimą dėl ligos ir nerimą dėl mirties. Bet užuot nuogąstavus dėl senėjimo, dėl visų dalykų, kuriuos prarasite, pabandykite nuraminti savo mintis. Nukreipkite dėmesį į tai, kas jums dabar emociškai reikšminga. Leiskite sau mėgautis ta veikla ir santykiais, kurie jums teikia malonumą arba daro jus laimingus ar patenkintus. Blogi dalykai jūsų gyvenime niekur nedings, tačiau jie gali užimti mažiau vietos jūsų smegenyse. Ilgainiui pastebėsite, kad pakeitę savo požiūrį į senėjimą, galite tapti laimingesni.
Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijos
Šiuo metu Pasaulinė sveikatos organizacija siūlo suaugusio žmogaus gyvenimo amžiaus tarpsnius skirstyti į tokias grupes:
- Iki 44 metų - jaunas;
- 45-59 metai - vidutinis amžius;
- 60-74 metai - pagyvenęs ir tai reiškia, kad asmuo yra fiziškai pajėgus ir gali būti socialiai aktyvus;
- 75-90 metų - senas;
- 90 metų ir daugiau - ilgaamžis.
Svarbiausi senėjimo požymiai yra:
- Socialinių ryšių mažėjimas;
- Asmens veiklos ribų augimas;
- Pernelyg didelis savarankiškumo atsisakymas.