Šiame straipsnyje gilinamasi į prasto savęs vertinimo esmę, jo priežastis, pasireiškimus ir galimus sprendimo būdus. Aptariama, kaip susiformuoja savęs suvokimas, kokią įtaką jam daro aplinka ir kokios yra galimybės perrašyti neigiamas programas, siekiant harmoningos ir visavertės asmenybės.
Įvadas
Savęs vertinimas - tai pamatas, ant kurio statomas sėkmingas ir laimingas gyvenimas. Tai ne egoizmas, o savo unikalumo suvokimas. Tai savosios vertės, svarbos pažinimas, leidžiantis asmeniui būti atsakingam už save ir atsakingai elgtis su kitais. Teigiamai vertinantis save žmogus yra Kūrėjas, jis pats kuria savo gyvenimą. Kūrėjas - laimingas, o auka - ne. Ir kiekvienas visada galime pasirinkti vieną iš šių vaidmenų.
Savęs Vertinimo Formavimasis ir Jo Priežastys
Gimstant žmogus neturi pasirinkimo galimybės, todėl pilnai perima savo tėvų ar globėjų bei žmonių, kurie jį supa, gyvenimo ir savęs suvokimą. Įgytas savęs ir gyvenimo suvokimas (gilūs įsitikinimai) toliau formuoja žmogaus ateitį. Galima paprastumo dėlei įsivaizduoti, kad įsirašo tarsi operacinė programa, kuri vėliau diktuoja, kaip apibrėžti save, savo vietą pasaulyje ir kaip reaguoti į situacijas, kitus žmones ar pinigus. Net jeigu neįvardiname to žodžiais, mūsų pasaulėžiūrą perima vaikai per neverbalinę kalbą, per mūsų komentarus, elgesį ir t. t.
Manoma, kad yra kelios pagrindinės žemo savęs vertinimo priežastys:
- Kaltės jausmas: Suformuotas tėvų dar vaikystėje, kai vaikas lyginamas su kitais, vertinamas ne jo elgesys, o jis pats žeminančiais žodžiais.
- Visuomenės įtaka: Kai pateikiami siekiamybių standartai, kurie dažnai yra nerealūs ir beprasmiški (išvaizda, statusas visuomenėje).
- Nesėkmės ir klaidos: Po kurių padarome žeminančias save išvadas - skaitome save nevykėliais, negabiais, nelaimingais.
Žemo Savęs Vertinimo Pasireiškimai
Nepilnavertiškumas turi daug formų ir pasireiškimų, kurie leidžia išsisukti nuo nemalonių situacijų. Tai tarsi alibi, leidžiantis laikinai išvengti susitikimo su realybe ir paslėpti nepasitikėjimą savimi.
Taip pat skaitykite: Kas yra agresyvus asmuo?
- Dėmesio ir pritarimo būtinybė: Būtina nuolat girdėti, kad viską daro gerai ir teisingai, kad yra vertinami ir suprantami, yra gražūs, mylimi ir gerbiami.
- Skundai ir kaltinimai: Kaltinami kiti ir skundžiamasi jais, nes nepriimamas faktas, kad patys atsakome už tai, kas su mumis vyksta.
- Perdėtas pataikavimas sau: Jaučiasi nuskriausti ir stengiasi patenkinti visus savo įgeidžius: persivalgo, svaiginasi arba rūko, taip kompensuodami savęs neigimo jausmą.
- Savęs gailėjimas: Dėl savo priklausomo charakterio nuolat pritraukiami žmonės, kurie žemina ir skaudina, ir tokiu būdu vaidinamas amžinas pasigailėjimo vertas nelaimėlis.
- "Kaukių" keitimas: Nenori aplinkiniams parodyti savo įsivaizduojamo menkumo, todėl dažnai prisidengia kaukėmis: garsiai kalba, juokiasi, giriasi, elgiasi familiariai, kartais iššaukiančiai.
- Sunkus bendravimas: "Įsikabina" į žmones, reikalauja daug dėmesio, yra kritiški, užsispyrę ir net agresyvūs.
- Atidėliojimas ir delsimas.
- Niūrios mintys ir dažnos depresijos: Galinčios pereiti į kraštutines formas.
Visų šių įpročių bendras bruožas - aukos vaidmuo. Kuo toks žmogus beužsiimtų, jis pasirenka aukos vaidmenį. Auka nuslopina savo vidinį potencialą, paklusdama aplinkybėms.
Kaip Perrašyti Savo Programą ir Didinti Savivertę?
Mūsų tikslas yra perrašyti savo programą, iš sunkumo į malonią gausą, iš turtingų žmonių niekinimo į pagarbą jiems. Mūsų, kaip lyderių, verslininkų ar vadovų pagrindinis tikslas yra perrašyti savo programą į tokią, kuri automatiškai kuria malonią gausą. Tai nėra dienos darbas, nebent labai išskirtiniais atvejais, dažniausiai pačią blogiausią dieną mes pasikeičiame labiausiai.
Žmogus turi galimybę susikurti savo gyvenimą tokį, kokio jis nori ir nėra pasaulyje jėgos, galinčios tam sutrukdyti. Mes jau turime visus įrankius sėkmei ir vienintelis priešas žmogui yra jis pats, arba tiksliau - jo "Tiesa", kuri prieštarauja kūrybai ar gausai. Kūrybos įrankis yra labai paprastas - tai mūsų dėmesys, pasirinkimas kuo tikėti.
1. Ko Tu Klausai?
Lyderiui, verslininkui ar vadovui kaip oras ar vanduo reikalingas mokytojas arba mokytojai. Jeigu žmogus nuolatos nesimoko, jis eina atgal. Turtingiausi pasaulyje žmonės mokosi ar skaito daugiausiai, net tada, kai sukūrė gausą savo šeimai ir kelioms ateinančioms kartoms ir perkopė septintą ar aštuntą dešimtį, jie vis tiek mokosi ir skaito. Todėl pirmiausia reikia suprasti, kad mokymasis - tai viso gyvenimo procesas, kuris nesibaigs niekada. Įprotis mokytis turi būti toks pat įprotis kaip ir valytis dantis.
Didžiulė klaida, tai kartojimas "Aš šitą žinau…". Tai progreso žudikas. Tai senos ir nepageidaujamos, vargšo žmogaus programos apsisaugojimo mechanizmas. Aš rekomenduočiau kartoti kitą mantrą: "aš beveik nieko nežinau ir visada turiu didelį norą mokytis". Ir niekada visko per gyvenimą mes ir nesužinosime, nėra finišo, yra tik nuolatinis judėjimas į priekį. Taip pat svarbu suprasti, kad mokymasis ir yra mano "darbas". Tai ne laisvalaikis, tai darbo dalis ir tam turi būti skirta pakankamai laiko ar dėmesio. Geriausiai mokytis po kelias pastraipas, bet reguliariai, kasdien. Ne mažiau svarbi dalis mokymosi procese - pasirinkti geriausius mokytojus. Štai Jums dar vienas stebuklingas klausimas: "Ar tas žmogus turi tai, ko noriu aš?". Pasirinkti mokytojus reikia pagal jų pasiekimus, o ne populiarumą ar mokėjimą save parduoti.
Taip pat skaitykite: Kaip reikalauti, jei esate neįgalus
2. Kur Tu Eini?
Labai svarbu gyvenime turėti ir apsirašyti Didįjį tikslą, svajonių gyvenimą ar geriausią (kokią dabar galime įsivaizduoti) savęs versiją. Tai mūsų Kūrėjo išraiška, tai mūsų kaip žmonių esmė. Negalvokite nei apie kaip tai pasiekti, nei kada, tai ateis vėliau. Kūrybos pradžioje yra normalu nežinoti kaip ir kada. Aprašykite savo svajonių gyvenimą ir karts nuo karto perrašykite išgryninant jį.
Kai turite didžiąją gyvenimo kūrybos viziją, geriausią savęs versiją, nusistatykite sekantį žingsnį. Mums reikalingas dėmesio taškas, kur fokusuotis, negalima fokusuotis į didžiojo kalno viršūnę, nes mums pakirs kojas. Dėl to mums reikia nusistatyti savo sekantį žingsnį. Mažesnį tikslą, kuriuo galime patikėti ir jis mums duos kryptį ir motyvaciją. Ir nesijaudinkite, kas bus po to, kai nueisite, pamatysite, kur eiti toliau, išsikelsite naują.
Padarykite eksperimentą - paklauskite savo aplinkinių, koks yra jų tikslas, ir pamatysite, kad 19 iš 20 pamąstys: "emmm…" ir tada kažką pasakys. Pabaigai noriu atskleisti vieną "paslaptį" - prie aiškaus tikslo yra būtinas Tikėjimas. Pasakysiu dar daugiau. Tikėjimas - tai Laimės jausmas. Tik tada, kai esate laimingi - Jūs Tikite.
Kitos Neigiamo Požiūrio Į Save Priežastys
- Neigiamas požiūris į save. Visus nuo antsvorio kenčiančius žmones vienija vienas dalykas - nemeilė sau. Atminkite, kiekvienas esate unikalus, nuostabus ir vienintelis toks visoje visatoje.
- Baimė ir saugumo jausmo poreikis. Galbūt jaučiate baimę, kaltę, nepasitenkinimą savimi arba vienišumą, o pasąmonė atsimena, kad vaikystėje tėvai nuramindavo palepindami saldumynais arba paskatindami: „Geras tas, kuris viską suvalgo.“ Moterys, kurios jaučia artimų santykių baimę, nevalingai praneša apie tai organizmui, o šis ginasi antsvoriu.
- Kaltės jausmas. Neretai moterys pradeda greitai tukti sužinojusios apie vyro neištikimybę. Tokiu būdu jos atsisako analizuoti neištikimybės priežastis, neprisiima atsakomybės ir stengiasi suversti visą kaltę antsvoriui bei nepatrauklumui.
Teigiamas Požiūris
Manau, kad visi sutiksime, kad teigiamas požiūris padės kiekvienoje situacijoje labiau nei neigiamas. Kiekvienas jų turime daugybę. Manau, kad bent kelis šimtus. Tačiau kartu turime galutinį savęs įvertinimą, t.y., kiek daug pasitikime savimi. Kitaip tariant, kiek patys sau patinkame. Kadangi tai suma, vadinasi, kad kuo labiau savimi pasitikime kiekvienoje srityje, tuo esame labiau patenkinti savo asmenybe.
Kuo geriau galvojame apie save, tuo tikimės aukštesnių rezultatų. Žinoma, kuo tikimės geresnių rezultatų, tuo mūsų požiūris labiau teigiamas. Todėl, kad reikia pradėti nuo pradžių. Jei statote 50 aukštų pastatą, o pirmieji 3 vos stovi, tuomet teks viską nugriauti ir pradėti iš naujo. Pirmiausia reikia pradėti vis labiau teigiamai apie save galvoti. Labiau save pamėgę, automatiškai pradėsite formuoti aukštesnius lūkesčius, kuriuos seks labiau teigiamas požiūris.
Taip pat skaitykite: Pagalba Lietuvoje
Neigiamų Emocijų Poveikis
Šiuo straipsniu noriu pakviesti žvilgtelėti į neigiamas emocijas ir pasiūlyti kiek kitokį požiūrį į jas. Kai kalba pasisuka apie neigiamas emocijas, pagrindinis klausimas kuris paprastai kyla yra: kaip jų išvengti? Jei paklaustume kodėl taip norisi jų vengti greičiausiai atsakymas būtų greitais ir „akivaizdus“ - jausti tai, ką vadiname neigiamomis emocijomis, yra nemalonu.
Manau, kad ne aš vienintelė turiu ne tik neigiamas emocijas bet ir neigiamą požiūrį į jas. Kiekvienas turi savo istoriją, tačiau tikėtina, kad kažkur joje yra kažkas panašaus į idėją, kad „normalus“, „teisingas“ , „dievobaimingas“ ar panašus žmogus žmogus turėtų būti visada laimingas, malonus, besišypsantis ir viskuo patenkintas.
Emocijos Kaip Energija
Emocija yra energetinis fenomenas. Ji nėra statiška ir kiekvienas, atkreipęs dėmesį į stipresnę emociją, pastebėtų, kaip kūne tuo metu kažkas juda, vibruoja, virpa. Pats iš savęs toks energijos judėjimas nėra nei geras nei blogas. Jis kaip jūros banga - atėjo ir išėjo palikęs pėdsaką vos kelioms akimirkoms.
Tačiau dažniausiai pajutę kokią nors emociją neskubame tiesiog jausti tai, ką jaučiame, o skubame ką nors daryti vedami tos emocijos. Tad jeigu emocija yra pyktis, ieškome „kalto“ ir skubame išreikšti kylančią emociją ne pačiais gražiausiais būdais. Nenorėdami kad kiti kentėtų dėl mūsų ir patys vėliau jaustis kalti, pastebėję tokį emocijos ir veiksmo ryšį, nusprendžiame, kad vienintelis būdas neskriausti kitų žmonių yra nejausti pykčio. Taigi pastangos nedaryti ko nors, kas turėtų nemalonių pasekmių tampa pastangomis nejausti tų emocijų, kurių vedami darome vienus ar kitus veiksmus.
Mintys ir Emocijos
Kas visgi skatina mus imtis veiksmų sukilus stipresnei emocijai? Mintys ir idėjos. Jos ne tik skatina veiksmą, bet skatina ir pačią emociją. Kaip tik todėl žmogus, kuri yra nuolat piktas ir nevengia to parodyti, niekada „neišjaučia“ savo pykčio iki galo ir netampa nuo jo laisvu. Toks žmogus turi „priežastį“ pykti ir sėkmingai generuoja vis naujas pykčio bangas.
Kas atidžiau stebėjo save, greičiausiai atkreipė dėmesį kaip lengva „įsisukti“ į tam tikras mintis ir jaustis vis blogiau ir blogiau. Jei jaučiame pvz. liūdesį, ateina ištisa eilė liūdnų minčių ir liūdesys tampa vis gilesniu ir gilesniu. Mintys tarsi nutempia iš paskos į vis sunkesnes būsenas ir sunkesnes emocijas.
Idėjos Už Emocijų
Už kiekvienos nemalonios emocijos yra idėja, kuri generuoja tą emociją, pvz. gėda gali kilti prisiminus, jog padarėme ką nors, ką laikome gėdingu. Atkreipkite dėmesį - laikome gėdingu, o ne įrašyta kaip gėdinga kokiame nors absoliučiame, neginčijamame gėdingų dalykų sąraše kurį pats Dievas laiko užrakinęs po dešimčia spynų kad niekas nieko netyčia neištrintų. Tai ir yra idėja - mintis pagrįsta asmeniniu požiūriu ir įsitikinimu kurią kada nors priėmėme kaip neginčijamą.
Bėda tame, kad nemokėdami tvarkytis su emocijomis iki tol, kol pradedame ieškoti ir atrasti bent kokią informaciją kaip tai daryti, jau būname prikaupę nemažus emocinio krūvio klodus. Vengdami emocijų mes neleidžiame joms judėti ir taip kaupiame šia energiją tarsi vandenį rezervuare. Didelė energijos sankaupa duoda stiprų impulsą veiksmui arba tampa labai stipria ir nemalonia patirtimi. Taigi dauguma mūsų mieliau renkamės išlieti pyktį ant ko nors ir taip bent kuriam laikui nurimti negu tiesiog jausti kylančia emociją.
Tikrosios Priežastys
Dauguma žmonių yra įsitikinę, kad tiksliai žino, dėl ko pyksta, tačiau retai tai būna tikroji priežastis. Dažniausiai mes susirandame mums patogiausią priežastį ir ja naudojamės. Kai kam tokia priežastimi tampa neteisinga orų prognozė ar prasta politinė situacija (kas užtikrina, kad priežasčių pykti bus keletui gyvenimų į priekį). Kiti priežastimi pasirenka savo gyvenimo partnerį ar vaikus ir taip pat sėkmingai randa šimtus nesibaigiančių priežasčių pykčiui.
Tuo tarpu tikrosios priežastys - vaikystėje užgaulioję vyresni vaikai, kurių bijojome, tėvų šaltas požiūris į mūsų vidinį pasaulį, sunki emocinė trauma ir pan. - taip ir lieka pasąmonėje toliau generuodamos pyktį tol, kol nenusprendžiame, kad užteks ir nepradedame akis į akį susidurti su tuo, su kuo negalėjome ir nemokėjome susitvarkyti anksčiau.
Emocijos Kaip Kelrodžiai
Nusprendus atkasti pykčio priežastis ir jas paleisti, pyktis tampa kelrodžiu, padedančiu pamatyti kokių skausmingų idėjų laikomės ir kokias mintis saugome savo pasąmonėje, kurios trukdo mums būti laisviems ne tik nuo sunkių emocijų, bet ir nuo veiksmų, kuriuos atliekame jų įtakoje. Kiekviena emocija, jei atkakliai ja seksime ir būsime atviri pamatyti tai, kas slypi mūsų pasąmonėje, anksčiau ar vėliau atves prie savo pačios šaltinio - minties ar idėjos, kuri ją generuoja.
Jei pavyktu sustoti ir tiesiog jausti pyktį, turime šansą pamatyti, kad pvz. tokį patį jausmą, kurį jaučiame savo sutuoktiniui, jautėme kam nors iš savo tėvų ir kad tai ant jų vis dar griežiame dantį ir negalime atleisti už padarytą skriaudą. Sutuoktinis viso labo pasitaikė ne laiku ir ne vietoje su savo neplautais marškiniais jau antra savaitė, kurie staiga taip išvedė iš kantrybės, kad pakėlėme ant kojų ir vyrą ir vaikus ir naminius gyvūnėlius.
Laisvė Jausti
Ne aš viena patyriau tą malonumą, kada leidi sau iš tikro liūdėti, iš tikro pykti, iš tikro verkti. Kada pirmą kartą paleidau kažkokią idėją, smerkusią neigiamas emocijas, liūdesys, kurį tada jaučiau, tapo kone saldžia patirtimi. Pati emocija liko tokia, kokia ji yra iš tikro - energija, tekanti per kūną ir duodanti vienokią ar kitokią patirtį. Tačiau be idėjos, jog ji yra neteisinga, vengtina ar smerktina, ši energija tapo laisva būti, laisva tekėti ir teikė malonumą vietoje įprasto sunkumo, labiausiai dėl naujai atrastos laisvės jausti.
Nemaloni emocija yra tol, kol jai priešinamės tačiau ne visada lengva rasti priežastį, kodėl tą darome. Kartais tiesiog neturime kantrybės jausti, ką jaučiame ir norime greičiau pajusti tai, kas teikia didesnį malonumą nei rudeniška melancholija ar kylančios ašaros.
Emocijų Nekontroliuojamumas
Emocijos turi vieną savybę, kurios daug žmonių nemėgsta - jos yra nekontroliuojamos. Pradėjus jausti kylančią emociją, galime pasijusti taip, tarsi prarandame gyvenimo kontrolę, kurią manėme turintys. Tam, kad „gražintume gyvenimą į vėžes“ paprastai darome du dalykus: vengiame emocijos ir ieškome kuo užsiimti, kad jos nejaustumėme arba, jei emocija per daug stipri, randame jai pateisinimą, kuris mums atrodo pakankamai svarus ir taip toliau jaučiamės išlaikę kontrolę savo rankose.
Baimė Jausti
Kartais baimė jausti turi tam tikrą pagrindą. Jei emocijų sankaupa didžiulė ir/ar daug „pastatyta ant kortos“, t.y. didelė dalis pasaulėžiūros ir identiteto laikosi būtent ant to, kad mes „niekada nepykstame, esame geri žmonės, visada linksmi ir patenkinti“ ir t.t., atsidarymas neigiamai emocijai gali būti gąsdinanti patirtis. Laimei nebūtina šokti stačia galva į visą emocinį krūvį, kurį esame sukaupę. Galima pažintį su emocijomis pradėti palengva ir nuo tų, kurios mums yra mažiau „pavojingos“.
Pavyzdžiai Iš Šeimos
Ne vienas žmogus yra pasmerkęs vieną ar kitą emociją, dažniausiai pyktį, dėl to, kad matė labai prastus pavyzdžius savo šeimoje. Dažnai vaikas, matydamas despotiškai besielgiantį tėvą ar motiną, nesąmoningai pažada sau niekada tokiu nebūti. Berniukas, pažadėjęs sau nesielgti taip agresyviai, kaip tėvas, pats to nesuprasdamas pažada sau nejausti to, ką jo manymu jautė tėvas. Kadangi pas dažną žmogų nėra suvokimo, kad paskui emociją nebūtinai turi sekti veiksmas, mes nusprendžiame ne tik nedaryti to, kas daro žalą kitam žmogui, bet ir nejausti to, kas, mūsų manymu, yra neatsiejama nuo poelgio.
Emocijos Ir Augimas
Žmogus negali augti, bręsti ir iš tikro atrasti save, jeigu akis į akį nesusidurs su viskuo, kas yra jo esybėje, tame tarpe ir sunkiomis emocijomis. Kiekvienas žmogus pereina per patirtis, kurios kelia neigiamas emocijas ir tokiose patirtyse jis turi šansą pakeisti savo mąstymą, pasaulėžiūrą ir netgi identitetą.
Kitų Emocijos Kaip Veidrodis
Kitų žmonių emocijos gali būti geras būdas pasitikrinti koks yra mūsų santykis su savo pačių emocijomis ir kiek emocinio krūvio esame sukaupę. Kuo artimesnis santykius su kitu žmogumi, tuo geresnis „lakmuso popierėlis“ tas žmogus bus. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl dalis žmonių vengia artimų santykių arba kuria juo su tais žmonėmis, su kuriais galėtų laikytis emocinio atstumo. Gyvenimo partneris kaip niekas kitas padeda mums pažiūrėti ten, kur vengiame žiūrėti - save pačius.
Kuo prasčiau toleruojate kitų žmonių emocijas ir kuo labiau jums norisi, kad visi aplinkui būti laimingi ir patenkinti, tuo daugiau emocinio krūvio ir ribojančių idėjų turite. Ko neleidžiate sau niekada neleisite kitam žmogui, net jei apsimesite, kad leidžiate. Kiekvieną kartą, kada kirbteli mintis, kad kitas žmogus neturėtų taip jaustis, galite būti tikri, kad uždraudėte šią emociją sau ir kad tam yra kažkokia priežastis, kurią jūs laikote tikra ir teisinga.
Baimė Ir Vaikystė
Kaip minėjau, kartais ta priežastis yra ne emocijų smerkimas, o baimė, neretai atėjusi iš vaikystės, kada artimieji ar kiti svarbūs žmonės draudė jums jausti tam tikras emocijas ir žinojote, kad jai jas jausite, pasekmės bus labai nemalonios, kartais gyvybiškai pavojingos. Su šia baime teks susidurti ir teks rasti kaip visą vaikystės situaciją pamatyti kitaip, atleisti ir paleisti skriaudėjams, jei norite būti nuo jos laisvi ir gyventi savo gyvenimą neribojami kitų žmonių kažkada pasakytų žodžių ar grasinimų. Baimė yra sunkus iššūkis, tačiau puikybė gali ...
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, siūlau pažiūrėti vaizdo įrašą apie tai, kaip pagerinti savivertę.