Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip viešosios Vilniaus erdvės tais laikais buvo paženklintos imperiniais simboliais, tačiau bendruomeninės ir privačios erdvės (bažnyčios ir namų valdos) ėmė sparčiai keistis įgydamos nacionalinio identiteto atspalvių.
Populiariausias „sekretas“ Vilniaus gatvėse - namų pastatymo data. Geras tuzinas papuoštas garbingų giminių herbais bei regalijomis arba sunkiai iššifruojamais inicialais. Šįkart mes atrasime dar keturis „sekretus“: patriotišką Pušų g. 29 namą su trimis lenkų tautinio atgimimo korifėjų biustais; militaristinį Kalinausko g. 11 namą su „ViS“ pistoleto konstruktoriaus Petro Vilnevčico (Piotr Wilniewczyc) monograma; riterišką A. Mickevičiaus g. 7 namo kiemą su šarvuotomis panoplijomis; svetingą Kalvarijų g. 31 namą su lotyniška sentencija „Sibi et vobis“.
XX a. pradžioje Vilniuje lankęsis danų etnografas Agas Mejeris Benediktsenas (Age Meyer Benedictsen) pastebėjo: „Šią šalį ir jos žmones dabar valdo rusai, nors ne rusų tauta, anaiptol ne ji, o Rusijos valdžios atstovai su savo padėjėjais, policija, žandarais ir kazokais. Gatvėse patruliuoja Rusijos policininkai ir žandarai, visos iškabos, visos afišos rusiškos, visos gatvės turi rusiškus vardus, visa, kas lenkiška, kruopščiai nutrinta. Bet pasigilinus, kas slypi po aukštesnių klasių uniformomis, nesunku pamatyti, kad ne visi ten rusai. Vienu metu Vilniuje buvo draudžiama, tiesiog draudžiama kalbėti lenkiškai: dabar tai leidžiama, išskyrus visus susirinkimus, ir iš tiesų lenkiškai kalbama daug. Visi tie rimti ir tiesūs vyrai ir moterys šviesiomis akimis yra lenkai - moterims būdingas tas „wdzięk“ (žavesys ir gracija), kurių stinga rusėms. Lenkų kalba šiame mieste yra salonų kalba, virš sofos dažniausiai pamatysi lenkų poetų karaliaus Adomo Mickevičiaus portretą, knygų lentynose rasi visus didžius lenkų literatūros vardus, o nuo savo pakylos žvelgia marmurinis arba gipsinis Kosciuška.“
Nieko keista, kad 1912 m. Žvėryne, Pušų g. 29 (tarpukariu - ul. Sosnova 17 ir 19), didelį dviejų aukštų namą pasistatęs agronomas, ilgametis „Liutnios“ draugijos narys Simonas Renigeris (Szymon Reniger) papuošė jį iš karto trimis nacionaliniais simboliais - betoniniais generolo T. Kosciuškos, poeto A. Mickevičiaus ir kompozitoriaus S. Moniuškos biustais (žr. nuotr.). Visos trys skulptūros nėra originalūs kūriniai, o tik jų kopijos. „Vilniaus skulptūrų kelio“ autorė rašo, kad A. Mickevičiaus biustas Žvėryne yra nukopijuotas nuo Burbiškių dvaro parke (Radviliškio r.) stovinčio A. Nuo ko nukopijuotas T. Kosciuškos biustas, pasakyti sunkiau, nors labai panašus stovi viename Liubušo vaivadijos miestelyje. O štai dėl S. Moniuškos viskas aišku. Tai trečioji jo biusto kopija Vilniuje.
Skulpt. B. Balzukevičiaus sukurtas biustas, stovėjęs Šv. Jono bažnyčioje ant vargonų choro parapeto, pasidaugino du kartus: viena kopija tiko paminklui prie Šv. Kotrynos bažnyčios, kita užsiropštė ant Pušų g. 29 stogo.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai neįgaliųjų integracijai
Įlindę pro vartus tarp K. Kalinausko g. 11A ir 13 namų, atsidursime erdviame kieme, kurio tolumoje kelią pastoja niūrokai atrodantis trijų aukštų geltonų plytų namas. Tai 1909 m. pagal architekto L. Reljefinėje iš tų pačių plytų išmūrytoje monogramoje galima įžvelgti raides P ir W (5 pav.). W - tai greičiausiai pirmoji savininkės pavardės raidė, o ką galėtų reikšti P? Atsakymą randame tik archyvinėje namo statybos byloje. Pirmajame jos puslapyje yra savininkės ranka rašytas įgaliojimas: „Įgalioju savo sūnų Petrą Vilnevčicą perduoti šį prašymą, planą ir sutartį su architektu“. Sūnaus parašas aptinkamas dar keliose bylos vietose, vadinasi, jis padėjo motinai ir tvarkyti popierius, ir vykdyti statybos darbus.
Galima spėti, kad O. P. Vilnevčicas gimė 1887-aisiais Irkutsko srityje tremtinių šeimoje. Netrukus šeima grįžo į Vilnių, čia Petras baigė mokyklą, toliau studijavo Sankt Peterburgo universitete, Technologijos institute bei Artilerijos akademijoje, paskui dirbo inžinieriumi įvairiose Lenkijos karinėse gamyklose. Labiausiai jis prisimenamas dėl 1931 m. sukonstruoto 9 mm pistoleto, kuri tapo standartiniu Lenkijos pėstininkų ir kavaleristų karininkų ginklu. Pagal pagrindinio konstruktoriaus ir jo pagalbininko pavardes (Wilniewczyc i Skrzypiński) ginklas buvo pavadintas „ViS“ pistoletu. Iki 1939 m. spėta pagaminti beveik 50 tūkst., o Radomo ginklų fabriką perėmę vokiečiai pagamino dar 300 tūkst. tokių pistoletų. Pažymint šį inžinieriaus nuopelną, pistoletas buvo pavaizduotas net ant P. Namo statybos projektą parengusį L. Ravickį antroje 1909 m. pusėje pakeitė architektas A. Filipovičius-Dubovikas. Nors projekte suplanuotos dvi vienodos „P. W.“ monogramos virš abiejų laiptinių, dėl nežinomų priežasčių dešinioji buvo pakeista (žr. nuotr.). Kauno architekto V.
Panoplijos - iš įvairių ginkluotės elementų (šarvų, skydų, šalmų, vėliavų, ginklų) sudaryti dekoro elementai. Jų itin gausu Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, nes jos fundatorius M. K. Pacas norėjo įsiamžinti kaip Kristaus karys (Miles Christi). Panoplijomis galima pasigrožėti ir dar vienoje Vilniaus vietoje. Tai nedidelis uždaras A. Mickevičiaus g. 7 kiemelis Žvėryne. Į jį galima patekti tiesiai iš A. Mickevičiaus gatvės, o jei vartai užrakinti - tada apeiti kiemą iš galinės pusės. Didelį trijų aukštų ir trijų korpusų „U“ formos namą šioje vietoje (7 pav.) 1913 m. pasistatė Juzefa Drozdovska (Józefa Drozdowska). Šis pastatas - vienas pirmųjų būsimo garsaus Lietuvos architekto, o tada dar Peterburgo dailės akademijos studento, Vladimiro Dubeneckio projektų (8 pav.). Gimęs Rusijos glūdumoje, baigęs architektūros mokslus metropolyje ir spėjęs sudalyvauti „kritusių Spalio revoliucijos didvyrių“ memorialo Kremliuje konkurse, 1919-aisiais jis persikraustė į Vilnių, o netrukus - į Kauną, kur tapo vietine pirmo ryškumo žvaigžde. Architektas, suprojektavęs daug svarbiausių miesto statinių (Kauno dramos teatrą, M. K.
Neaišku, ar šarvuotų riterių porelė kieme stovinčio namo nišose atsirado pagal V. Dubeneckio sumanymą, ar buvo pačios savininkės idėja, nes projekte panoplijos nepažymėtos. Po metų kitoje A. Mickevičiaus g. (tada - Šv. Jurgio pr.) pusėje didelį trijų aukštų namą pagal A. Filipovičiaus-Duboviko projektą pasistatydino Vytautas Drozdovskis (Witold Drozdowski). Dabar šis namas A. Mickevičiaus g. 2 yra visiškai pasikeitęs. Kitaip nei V. Dubeneckis, J. ir V. Drozdovskiai žymesnio pėdsako istorijoje nepaliko. Tas pats jų tėvavardis leidžia teigti, kad Vytautas ir Juzefa buvo brolis ir sesuo.
Vaistininkas Antanas Rostkovskis (Antoni Rostkowski), ilgus metus savo namuose Kalvarijų g. 4 turėjęs vaistinę, 1927-aisiais įsigijo Kalvarijų g. 31 valdą su joje stovėjusiu dviaukščiu namu. Tais pačiais metais pagal A. Filipovičiaus-Duboviko projektą aptvėręs ją prašmatnia tvora su bokšteliais, po dvejų metų pagal to paties architekto projektą užstatė namui trečią aukštą su mansardomis. Pusapvaliai frontonai virš balkonų buvo papuošti kuokas primenančiais dantytais rutuliais, užmautais ant žieduotų strypų (pav. 9). Kairiajame frontone įrašyta namo statybos data - 1929-ieji, o dešiniajame - sentencija „Sibi et vobis“ (liet.
Taip pat skaitykite: Socialinės paslaugos Deltuvoje
Lotyniškomis sentencijomis „Sibi et amicis“ („Sau ir draugams“), „Sibi et posteris“ („Sau ir palikuonims“), „Sibi et nobis“ („Sau ir mums visiems“), „Sibi et suis“ („Sau ir šeimai“) nuo senų laikų būdavo puošiami žymių žmonių antkapiai ir įvairūs visuomeniniai pastatai. Toks užrašas ant antkapio liudija, kad velionis buvo nesavanaudis žmogus, rūpinęsis artimųjų (giminės, šeimos, bendruomenės) reikalais. Užrašas „Sibi et vobis“ puikiai atspindėjo vaistininko darbo specifiką - šios profesijos žmonės dažnai susiduria su lotynų kalba, be to, jų darbas lydimas altruistinių pagalbos kitiems motyvų. Įdomu, ar trijuose viršutiniuose aukštuose šiandien įsikūrę gyventojai žino, kokiame svetingame name jie gyvena?
„Tai pavyzdys, kaip neturėtų būti. Tai labai blogas pavyzdys“, - interviu portalui LRT.lt sako socialinės globos centro „Vija“ direktorė Zita Verbavičienė. Taip ji kalba apie dideles institucijas, kuriose gyvena žmonės su negalia, tačiau, pasak direktorės, gyventojų atsikraustymui į bendruomenę visada priešinasi kaimynai. Šiuo metu Kaune esančioje „Vijoje“ gyvena negalią turintys žmonės, tačiau globos centro istorija siekia apie 100 metų - dar 1921 metais buvo įkurta „Vaikelio Jėzaus draugija“, ji išlaikė 257 našlaičius ir pamestinukus.
Kaip pasakoja centro direktorė Z. „Sovietmečiu buvo trys didžiulės įstaigos, kuriose buvo apgyvendinami vaikai su negalia. Šiuo metu socialinės globos centre gyvena įvairaus amžiaus žmonės su negalia. Mums lankantis „Vijoje“, centro gyventojai pasitinka jau lauke ir sveikinasi. Vaikštant po vaikams skirtą pastato aukštą, taip pat nulydi vaikų žvilgsniai. Sustojus ilgesniam laikui, visus svečius pribėgęs apkabina berniukas, o mažoji centro gyventoja, nenorėdama girdėti prieštaravimų, direktorei padovanoja rankose laikomą žaisliuką. Z.
Anot Z. Verbavičienės, anksčiau centre žmonės su negalia gyvendavo iki tol, kol jiems sueidavo 29-eri metai. „Neįgaliųjų teisių konvencija įpareigojo pasikeisti teisės aktus - buvo pripažinta, kad juos kaip daiktus vežioti iš vienų globos namų į kitus yra didelis neįgaliųjų teisių pažeidimas. Ten, kur žmonės užaugo, tegu ir gyvena, nebent jie ar jų artimieji nori kitaip“, - apie įvykusius pokyčius pasakoja Z.
Įvairūs pokyčiai įstaigoje vyksta ir toliau - siekiama, kad kuo daugiau šiuo metu institucijoje gyvenančių žmonių persikeltų gyventi į bendruomenę. „Dabar po truputį mažėjame, nes įstaiga įtraukta į pertvarkomų įstaigų sąrašą, mums suteiktas prioritetas, kad tokių didelių balaganų neliktų. Tokį žodį vartoju aš - tai pavyzdys, kaip neturėtų būti. Tai labai blogas pavyzdys“, - apie dideles įstaigas, kuriose gyvena daug žmonių su negalia, sako Z. Direktorės teigimu, kiekvienam žmogui reikalinga savita aplinka ir individualios paslaugos. Kaip sako Z.
Taip pat skaitykite: Reforma Lietuvoje
„Turime kotedžų, nuosavų namų, butų. Išsikraustę žmonės gyvena po šešis, po septynis, po aštuonis. Kartu su bendruomenėje gyvenančiais žmonėmis būna ir centro darbuotojai, jie padeda įvairiais klausimais. Kaip atvirauja Z. Vis dėlto, kaip priduria Z. Verbavičienė, bendruomenės nenoriai priima į kaimynystę atsikraustančius žmones su negalia. Socialinės globos centro direktorė apgailestauja - gyventojų atsikraustymui vietos bendruomenė pasipriešina visada. Kyla baimių ir dėl saugumo, ir dėl neva pigsiančio nekilnojamojo turto.
„Bandome keisti visuomenės nuomonę, bet tai sunku. Žmonės sunkiai priima į bendruomenę, prieštarauja, reikia labai daug dirbti ir aiškinti, kad jiems negresia joks pavojus kaimynystėje turėti, pavyzdžiui, šešis paauglius, turinčius intelekto negalią. Jokio pavojaus nėra, tiesiog žmonėms reikia aiškinti, nes psichikos negalia jiems asocijuojasi su nusikalstamumu“, - pažymi Z. Nors bendruomenė naujų kaimynų atsikraustymui prieštarauja visais atvejais, aistros visada ir nurimsta: „Atsiranda draugiškumas, kaimyniškumas, net draugystė, prasideda kavyčių, pyragų ragavimai“, - šypsosi Z.
„Ko tik neišgirdau apie tas merginas, nors tada nė viena nebuvo ten apsilankiusi, niekas jų nebuvo matęs. Dabar merginos labai mėgsta būti įvertintos, būti dėmesio centre, todėl jos iki šiol pešasi, kuri plaus laiptinę. Jos plauna laiptinę, šiukšles neša, lapus grėbia, sniegą kasa. Kaimynams - saldainiukas, o ne kaimynystė. Jie naudojasi tuo, bet mes leidžiame, nes merginoms būtų labai didelė nuoskauda. (...) Ten vyksta lenktynės, kas šveis laiptinę, nes joms tai patinka - jos įvertintos, reikalingos, reikšmingos, gyvena taip pat, kaip ir visi, plauna laiptinę, nes ji jų gyvenamoji vieta“, - atkreipia dėmesį Z.
„Tai yra su žmonių gyvenimu, jų likimu susiję klausimai, jie negali būti padaryti skubotai, tai neįmanoma“, - teigia Z. „Reikia pačiam ryžtis, sugalvoti, nebijoti rizikuoti. Labai daug reikia padirbėti ir su pačiais paslaugų gavėjais, jų artimaisiais. Tai yra naujiena ir žmonės yra pilni baimių - o kaipgi bus? Darbuotojai manipuliavo pačiais vaikais, pamokydavo juos, kaip reikia kalbėti. Aš net kai kurių vaikų žodžius atsimenu, nes iš darbuotojų tą patį girdėjau“, - prisimena Z.
„Labai daug dalykų darome kitaip nei institucijoje. Mums čia buvo patogiau, - žinoma, kad patogiau, bet laimingesni tie, kurie išsikraustė. Po truputį procesas pradėjo vykti“, - pabrėžia Z. Kaip akcentuoja „Vijos“ direktorė, pertvarkos procesams svarbi stipri komanda ir darbas su ja. Taip pat siekiama, kad bendruomenėje gyvenančios komandos bendradarbiautų. Vis dėlto, džiaugiasi Z.
Lietuvoje trečdalis žmonių su negalia skursta: įstaigos pripažįsta – net nežino neįgaliųjų skaičiaus
Socialinės globos įstaigų raida Lietuvoje
| Metai | Įvykis | Aprašymas |
|---|---|---|
| 1921 | Įkurta "Vaikelio Jėzaus draugija" | Išlaikė 257 našlaičius ir pamestinukus. |
| Sovietmetis | Trys didžiulės įstaigos | Apgyvendinami vaikai su negalia. |
| Dabar | Pertvarkomos įstaigos | Siekiama, kad kuo daugiau žmonių su negalia persikeltų gyventi į bendruomenę. |
tags: #neigaliuju #draugija #danu #gatveje