Alytaus mieste 2017 metų pradžios duomenimis gyvena 268 šeimos, kuriose auga vaikai su negalia ir 474 šeimos, kuriose gyvena su negalia asmenys iki senatvės pensijos amžiaus.
Tai yra statistiniai duomenys, tačiau už kiekvieno skaičiaus yra žmonės su savo gyvenimais ir negalios patirtimi, kuri palietė jį patį ar jo artimąjį.
Per nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje įvyko esminių pokyčių neįgaliųjų socialinės integracijos ir ugdymo srityse, tačiau Lietuvoje, o taip pat ir Alytuje susiklostė tokia situacija, kad gimus neįgaliam vaikui ar tapus asmeniui neįgaliu, dėmesys skiriamas tik neįgalaus asmens klinikinei diagnostikai ir reabilitacijai. Jokia psichologinė pagalba nesuteikiama šeimai -tėvams, broliams, sesėms.
Dauguma šeimų negavusių reikiamos pagalbos atsiriboja nuo pasaulio, izoliuojasi nuo aplinkos, taip pat neįgaliųjų sesės, broliai (ypatingai paauglystės amžiuje) tampa psichologiškai pažeidžiami.
Vis dar nesukurta sistema, kuri padėtų šeimos nariams išmokti naujų vaidmenų, padėtų sukurti iki šiol šeimoje neegzistavusius psichologinius ir kitus reikiamus resursus.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai neįgaliųjų integracijai
Kita opi problema, kad dauguma šeimų, kuriose yra neįgalusis, išyra dėl psichologinės įtampos ir dėl nemokėjimo susitvarkyti su esama situacija. Skyrybų skaičius tokiose šeimose yra dvigubai didesnis lyginant su bendra populiacija.
Dėl šios priežasties tokiose šeimose susiformuoja sunki materialinė padėtis, dažnai ir skurdas.
Neįgaliųjų ir jų tėvų asociacija MIRABILIA pradėjo įgyvendinti projektą „Psichologinio klimato gerinimas šeimose, auginančiose neįgaliuosius”, kurį finansuoja Alytaus miesto savivaldybės administracija.
Projekto tikslas - šeimoms, auginančioms neįgaliuosius, suteikti žinių ir informacijos, kaip išvengti krizių šeimoje, pasitelkiant psichologus ir meno terapiją.
Todėl, vieną gegužės savaitgalį, alytiškių šeimos su savo artimais neįgaliaisiais susirinko prie jūros, į trijų dienų stovyklą Monciškėse, Lietuvos paraplegikų asociacijos „Landšafto ir rekreacijos centre”, vienoje iš nedaugelio vietų, visiškai pritaikytoje neįgaliesiems.
Taip pat skaitykite: Socialinės paslaugos Deltuvoje
Stovyklos metu kartu su Klaipėdos meno psichologijos centro lektorėmis: dailininke Rita Lengvenyte ir meno terapeute Svetlana Bliudžiene mokėmės, kaip spręsti bendravimo problemas.
Labai dažnai jos atsiranda tarp tėvų ir suaugusių neįgalių vaikų, tarp šeimos narių. Kartu su lektorėmis pamėginom suprasti savo jausmus.
Padedant profesionaliai dailininkei, jausmai virto spalvomis, o spalvos piešiniais. Refleksijos metu kai kurie tėvų prisipažino, kad nėra lengva atsiverti, pažvelgti į savo jausmus iš šalies, dauguma tėvų suvokė, kad kartais per stipriai globoja savo neįgalius vaikus, taip atimdami iš jų didesnio savarankiškumo galimybes.
Lietuvoje, o taip pat ir Alytuje, susiklosčiusi keista situacija su su sunkią negalią turinčių asmenų profesiniu pasirengimu ir įsidarbinimu. Kai kurie neįgalūs jaunuoliai yra įgiję po tris ar net penkias profesijas ir mokosi jau ne vienerius metus, tačiau darbo rinkoje yra nepageidaujami.
Stovyklos metu vyko diskusijos ir seminaras apie neįgaliųjų verslo idėjas. Diskusijas moderavo Europos socialinio verslumo ugdymo ir inovatyvių studijų centro direktorė Simona Šimulytė. Ji sugebėjo neigiamas nuostatas dėl vienos ar kitos idėjos paversti teigiamomis, turinčiomis ateitį.
Taip pat skaitykite: Reforma Lietuvoje
Simonos nuolat kartojama frazė „Problemų nėra, yra galimybė rasti sprendimus” visiems stovyklos dalyviams užaugino sparnus ir tikėjimą, kad kartu galime sukurti ateitį savo neįgaliems vaikams. Deja, kelių dienų per mažai norint išplėtoti verslo idėjas ir paversti jas realybe.
Kristina, turinti negalią, po diskusijų pasakė „Po šios stovyklos atsirado viltis, kad kažkas mano gyvenime gali pasikeisti.
Audronė, auginanti neįgalų sūnų: „Per tris stovyklos dienas gavau labai daug gerų emocijų ir žinių. Labai patiko dailės terapija. Ji tikrai stebuklingai gydo neigiamas mintis ir emocijas. Supratau, kaip sunku išreikšti jausmus per piešinius. Mano sūnui 26 metai, jo sunki negalia ir jam reikia daug pagalbos, tačiau bendraudama su psichologe supratau, kad mes, neįgalių vaikų tėvai, per daug ir per dažnai už juos galvojame ir darome.
Laura, turinti sunkią negalią: „Būdama stovykloje supratau, kad esu pakankamai savarankiška ir pajutau, kad galėčiau pabūti ir viena, be artimųjų globos. Sunkiai vaikštau, todėl labai patiko treniruotės su triračiais, pirmą kartą gyvenime pajutau jausmą, ką reiškia bėgti.
Irma, auginanti neįgalią dukrą: „Stovyklos metu lankantis Kretingos pranciškonų vienuolyne, įstrigo brolio išsakytas pamokymas, kuris priminė - prieš išreiškiant kritiką pamąstyti, ar turime teisę ją išsakyti. Sužavėjo dailininkės patarimai, ruošiant meno kūrinius, kaip stebuklingai tik viena ar keletas detalių pakeičia piešinį. Taip ir gyvenime.
Irena, spec.pedagogė: „Daug metų esu dirbusi neįgaliųjų vaikų ir jaunuolių stovyklose, bet pirmą kartą buvau stovykloje, kurią turbūt reikėtu pavadinti Šeimų stovykla. Čia mamos ir tėčiai su savo neįgaliais vaikais ne tik galėjo pasidžiaugti jūra, bet ir turėjo puikią galimybę pabendrauti su psichologu, sudalyvauti meno terapijos užsiėmimuose. Sunkiai judantys vaikai galėjo naudotos triračiais dviračiais, kurie jiems labai lengvino judėjimą. Tėvai aptarė vaikų ateities veiklas ir galimybes. Esu be galo sužavėta neigaliųjų šeimomis.
Vika Aniulienė, psichologė: „Šeimai auginančiai vaiką su negalia, ar šeimai kurioje yra suaugęs neįgalus asmuo kyla daugybė problemų, kurios yra susiję su konkrečia negalia. Be sunkiai įsivaizduojamų psichologinių problemų, kurios paliečia šeimą visais lygmenimis, šeima susiduria su didžiule socialine atskirtimi tiek siaurąją, tiek plačiąja prasme. Kai šeimos viduje nesprendžiamos problemos, rūpesčiai, neišsakyti lūkesčiai, nuolatinis fizinis ir psichologinis nuovargis veda prie krizės šeimoje.
Tokio tipo stovykla, kurią organizavo asociacija MIRABILIA, tai ne tik nediskutuotina ir neabejotina nauda kiekvienam dalyvaujančiam asmeniui, bet ir nepamatuojama ir nematoma nauda šeimai.
Neįgaliųjų ir jų tėvų bei globėjų asociacija - MIRABILIA įsikūrė 2012 metais, organizacijos veiklos tikslai - mažinti neįgaliųjų socialinę atskirtį, atstovauti ir ginti jų teises, padėti žmonėms su įvairiomis negalėmis (sutrikęs intelektas, įvairios fizinės negalios, klausos, regos sutrikimai ir pan.), lavinti praktinius kūrybos bei darbinius įgūdžius, ugdyti asmenybę, integruotis į visuomenę.
Dalyvauti kuriant neįgaliųjų socialinės paramos sistemą, padėti spręsti šių žmonių, ypač vaikų ir jaunimo, ugdymo, užimtumo, švietimo, profesinio orientavimo, savarankiškumo, turiningo laisvalaikio ir kultūrinės veiklos organizavimo problemas.
Neįgaliųjų stovyklų projektų rengėjai „Lietuvos sveikatai“ vienu balsu tvirtino: stovykla - tai dažnai vienintelė galimybė vaikams ir jaunimui išvykti toliau už savo miesto, o dažnai - ir kambario ribų. Ne tiek dėl tėvų baimės, kaip visuomenė reaguos į jų sergantį vaiką, kiek dėl ribotų finansinių išteklių.
Viena galimybių rengti valstybės remiamas stovyklas neįgaliems vaikams - neformaliam švietimui skirtas Švietimo mainų paramos fondo „Tapk“ projektas, finansuojamas iš Švietimo ir mokslo ministerijos biudžeto.
„2011-2012 m. surengėme vasaros poilsį daugiau nei 250 negalia turinčių vaikų. Vėliau 140 tokių vaikų dalyvavo sanatorijose mūsų surengtose edukacinėse programose. Bet tai buvo vienetinis atvejis projekto „Tapk“ veikloje. „Tapk“ skirtas visiems neformaliojo švietimo projektams, neįgaliųjų organizacijos taip pat gali teikti pasiūlymus, kasmet organizuojamo viešųjų pirkimų konkurso metu. Tačiau jos to nedaro. O valstybė projektui neskiria papildomų lėšų tik neįgaliųjų veikloms finansuoti.
Lietuvos Neįgaliųjų draugijos projektų vadovė, renginių organizatorė Saulė Vėjelienė tvirtina, kad neįgalieji veržiasi į vasaros stovyklas. Draugija, vienijanti 62 asocijuotas organizacijas, vasaros poilsį vaikams ir jaunimui organizuoja daugiau nei dešimtmetį.
Šiemet Lietuvos neįgaliųjų draugija rengia dvi savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo neįgaliesiems vasaros stovyklas: šeimyninę neįgalių vaikų ir jų tėvelių bei neįgalaus jaunimo. Birželio pabaigoje kartu su vienu tėvų pajūryje, Monciškių Landšafto terapijos ir rekreacijos centre, galės pailsėti penkiolika 6-14 m. amžiaus vaikų, turinčių fizinę negalią. Liepą Širvintų rajone savaitę stovyklaus 30 neįgalių 16-25 m.
Norinčiųjų stovyklauti paraiškų draugija gavo beveik triskart daugiau, nei yra skirta vietų. Pasak S.Vėjelienės, sunkiausia yra nuspręsti, kurie vaikai keliaus į stovyklą, o kurie šiemet liks namuose: „Pagrindiniai atrankos kriterijai padeda suteikti galimybę stovyklauti tiems, kuriems galbūt labiausiai to reikia. Taip pat reikia būti mūsų draugijos nariu, o pirmenybė tiems, kurie dar nėra buvę stovykloje, kadangi norime visiems suteikti tokią galimybę.
Neskiriame stovyklų griežtai pagal ligas, tačiau pirmenybę teikiame fizinę negalią turintiems vaikams, kad jie pabendrautų tarpusavyje, užmegztų ryšius.
Lietuvoje sunku rasti poilsiui tinkamą sodybą, vietą gamtoje, kur galėtų patogiai stovyklauti daug judėjimo negalią turinčių vaikų.
Beje, dvi minėtos stovyklos - ne vienintelės. Asociacijos nariai gali gauti finansavimą įvairioms projektinėms veikloms, tad neįgaliesiems vertėtų pasidomėti apie rengiamas stovyklas jų mieste, rajone. Stovyklas šiemet organizuoja Vilkaviškio, Rietavo, Vievio ir kitos neįgaliųjų draugijos.
Neįgaliųjų integracijos į visuomenę problemos
Sutrikusio intelekto žmonių globos draugija „Viltis“ rengia dvi stovyklas prie jūros šeimoms, kuriose yra psichinę negalią turinčių asmenų. Čia valstybė finansuoja 30 proc. 580 Lt kainuojančio kelialapio kainos neįgaliesiems ir tiek pat - pirmam šeimos nariui. Iš savo kišenės už maitinimą, nakvynę, paslaugas primokėti nereikės Neįgaliųjų draugijos rengiamų stovyklų dalyviams. Tiesa, renkamas vienkartinis 20 Lt mokestis, nenumatytoms išlaidoms, pasak S.Vėjelienės, tarkime, gimtadieniams švęsti, ar nuvykti į ekskursiją autobusu. Taip pat reikės sumokėti Monciškėse kurortinį mokestį už kiekvieną parą.
„Deja, valstybė pakankamai neorganizuoja neįgalaus vaiko integracijos, socializacijos, vasaros poilsio. Apskritai, Lietuvoje vaikai su negalia „nematomi“, o jų yra 30 tūkstančių. Nors įstatymai garantuoja, kad valstybė rūpinasi vienodai tiek sveikais, tiek sergančiais vaikais, neįgalieji dažnai lieka „už borto“,“ - kalbėjo A.
Pirmąkart A.Stančkienė įkurto fondo „Algojimas“ rengtoje stovykloje susirinko 15 vaikų su šeimomis, šiemet paraiškų jau pateikta per 200. Deja, dar nežinia, kiek realiai vaikų su negalia galės stovyklauti „Spalvota vasara sodybose“ projekte - kol kas nežinia, kiek fondas gaus lėšų iš privačių rėmėjų.
„Iš valstybės negauname nei cento. Dėl finansavimo trūkumų nerengiame stovyklos birželį, tik liepą ir rugpjūtį. Vieno vaiko šeimos kelialapio kaina su trimis skirtingomis, neįgaliajam adaptuotomis programomis vidutiniškai 1530 litų. Renkame pinigus įvairiais, pačių sugalvotais būdais, padeda rėmėjai, žmonės, kurie suvokia skausmą ir sunkumus šeimų, auginančių neįgalius vaikus,“ - pasakoja A.
tags: #monciskes #neigaliuju #stovykla #2012