Šiandieninė žinių visuomenė, pasižyminti sparčiai kintančiu mokslu, yra tiek politinio, tiek edukologinio diskurso neatskiriama dalis. Suaugusiųjų švietimas virsta suaugusiųjų mokymusi visą gyvenimą, nes mokymosi reikšmė šiame kontekste nuolat didėja kuriant besimokančią visuomenę. Kadangi tik išaugusios kompetencijos sudaro prielaidas aktyviai mokslinei ir technologinei kūrybai, besimokanti visuomenė ir spartūs technologiniai pokyčiai yra neatsiejami.
Konstruktyvizmas yra filosofinis požiūris į žinių prigimtį, konkrečiai - ontologinė pozicija. Yra daug konstruktyvizmo atmainų, tačiau vienas žinomas teoretikas, Jeanas Piaget, daug dėmesio skyrė tam, kaip žmonės vertina savo patirtis ir jų idėjų sąveiką.
Žvelgiant į žmogaus raidą socialinio pasaulio kontekste, išskiriama Levo Vygotskio sociokultūrinė perspektyva bei Mikhailo Bakhtino, Jean Lave ir Etienne Wenger pažinimo perspektyvos. Bendradarbiaudamas mokinys įgyja naujų žinių ir gebėjimų. Mokymasis negali būti atsietas nuo realaus gyvenimo, tai priklausantis nuo situacijos ir konteksto procesas.
Konstruktyvizme žinios nėra galutinės, žinojimas yra asmeniškas, žinios nėra nekintamos, žinojimo reikšmę kontroliuoja pats mokinys, žinių negalima perteikti. Kiekvienas žmogus kontroliuoja savo tikrovę, o užduotys turi būti ne per lengvos. Mokymasis per veiklą nepasieks jokių rezultatų, jeigu veikla apsiribos tik abstrakčiuoju mokymusi. Mokymo procese būtina sudaryti galimybę savarankiškai ir išradingai įgyti naujas žinias.
1. Biheviorizmo ir konstruktyvizmo teorijų samprata
Darbe analizuojama problema, iškeliamas darbo tikslas ir aktualumas, naudojami atitinkami darbo metodai.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai ir galimybės ugdant specialiųjų poreikių vaikus namuose
1.1. Biheviorizmo ištakos
Biheviorizmas (iš angl. behavior - elgesys) - psichologijos pakraipa, orientuota ne į žmogaus sąmonę, o į elgesio analizę. Atsirado XX a. pradžioje, kaip bandymas paaiškinti psichikos reiškinius moksliniais būdais. Pradininkas - John B. Watson. Biheviorizmo pirmoji žodinė apibrėža J.B.Watson buvo pateikta 1903 m.
Įkvėptas savo psichologijos tyrimų su gyvūnais, paskatintas L.Morgan ir E.Thorndike darbų, jis ryžosi charakterizuoti biheviorizmo sąvoką. Tačiau iš kolegų ir visuomenės jis pritarimo nesulaukė. Argumentuota tuo, kad sąvoka tinkama gyvūnams, bet ne žmonėms. Pirmasis viešas J.B.Watson‘o pasisakymas - paskaita Jeilio universiteto Psichologijos fakultete 1908 m.
1913 m. parašė straipsnį „Psichologija bihevioristo akimis“, siekdamas biheviorizmą atriboti nuo dabartinių teorijų, tradicinių sąvokų ir terminijos. Straipsnis tapo bihevioristų manifestu. 1919 m. pasirodo J.B.Watson knyga tokiu pačiu pavadinimu. Tuomet biheviorizmas patyrė emocinį ir loginį įvertinimą. Kilo probleminis klausimas: ar biheviorizmas taps vyraujančia psichologijos sistema, ar išliks tiktai kaip metodologinis požiūris.
J.B.Watson teigė, kad bihevioristui psichologija yra tas gamtos mokslų skyrius, kuris paverčia žmogaus elgesį žmonių poelgius bei posakius, ir išmoktus, ir paveldimus, savo objektu. Kitaip sakant analizuojama tai, ką žmogus daro prieš gimdamas iki mirties momento. Tai buvo pirmasis sistemingas tyrinėjimas, pritaikęs bihevioristinę analizę žmogaus psichiniams reiškiniams aiškinti.
Tarp 1912 m. ir neobiheviorizmo iškilimo XX a. ketvirtajame dešimtmetyje biheviorizmas tapo vyraujančia JAV psichologijos mokykla. Biheviorizmo kaip mokslo išlikimas vertinamas kaip mokslinė disciplinos revoliucija. Neigdamas sąmonę ir psichiką, J.B. Watson grąžino psichologijos objektyvizmą. Tyrinėtojo alternatyva introspekcijai buvo tiesioginis elgesio stebėjimas įprastomis sąlygomis ir laboratorijose, siekiant rasti ryšius tarp elgesio ir jį grindžiančios fiziologijos. Būtent J.B. Watson nurodė gaires eksperimentinėms psichologijos atstovams.
Taip pat skaitykite: Išmokimo teorija ir konfliktai
Kai tik įmanoma, biheviorizmas nebando aiškinti žmonių elgesio mąstymu ir pan., maždaug iki XX a. vidurio dauguma bihevioristų (B.F. Skinner darbai) neigė netgi mąstymo procesą, nes jis negali būti patvirtintas objektyviais, atkartojamais stebėjimais. B.F. Skinner ir kiti radikalaus biheviorizmo atstovai netgi bandė teigti, kad kalba - tai ne kas kita, kaip tam tikras įgytų refleksų rinkinys.
Nepaisant kraštutinai teoriją ribojančio požiūrio, bihevioristų darbai padarė didžiulę įtaką kitoms psichologijos sritims, kadangi sukūrė efektyvias psichikos tyrimo metodikas, paaiškino ir aprašė dalį svarbiausių mąstymo ir nervų sistemos reiškinių.
1.2. Bihevioristinė išmokimo teorija
Bihevioristinės mokymosi teorijos šalininkai (I. Pavlov, J. B. Watson, C. L. Hull, E. R. Guthrie, B. E. Ši, Vakaruose ilgai vyravusi teorija, pagrįsta sąlyginių refleksų susidarymu, operantiniu bei socialiniu išmokimu - palyginti paprastomis ir patikrinamomis išmokimo rūšimis. Bihevioristinės išmokimo teorijos populiarumą skatino keli veiksniai. Pirma, jos teiginiai galėjo būti tikrinami eksperimentu, tenkinančiu gamtamokslinio eksperimento reikalavimus; XX a. įsitvirtinusi neopozityvistinė mokslinio pažinimo metodologija, bihevioristinės krypties tyrimus ne tik palaikė, bet ir pripažino kaip vienintelį ugdymo tikrovės mokslinio pažinimo būdą. Antra, mokslininkai galėjo atlikti eksperimentus su gyvūnais; buvo eliminuotas ugdymo tyrėją kankinantis imperatyvas nepakenk vaikui.
Sukurta daug teorijų, bet jas visas vienija tikslas - teorijos analizuoja ne sąmonę, o gyvūnų ar žmonių elgseną. Bihevioristai teigia, kad išmokti - tai įrodyti, jog yra įgyjama nauja elgsena. Svarbiausios iš jų yra:
- S - A teorijos, kurios mokymąsi vertina kaip ryšį tarp stimulo (S) ir atsako (A); tas ryšys yra stipresnis, kai poreikiai būna patenkinami (E. L. Thorndike‘o rezultato dėsnis), arba jis sustiprėja, kai stimulas sumažėja (C. L. Hullo sisteminė elgesio teorija);
- sąlyginių refleksų teorija, pirmiausia paaiškinta I. Pavlovo,
- operantinio sąlygojimo teorija, suformuluota B. F. Skinnerio,
- pažintinės mokymosi teorijos, pvz, E. Ch.
Pasak bihevioristų, mes išmokstame tik gavę stimulą iš mus supančios aplinkos. Šie stimulai išprovokuoja atsakymus.
Taip pat skaitykite: Strategijos autizmo spektro vaikams
1.3. Konstruktyvizmas
Konstruktyvizmas - žinių kūrimo teorija, kurios principas - patirtimi pagrįsto žinojimo kūrimas, kuriame žmogus aktyviai dalyvauja. Konstruktyvizmo iškilimas ir suklestėjimas siejamas su konstruktyvistų reakcija į biheviorizmo teiginius, pagal kuriuos mokymasis buvo grindžiamas ir ribojamas stimulo - atsako (S - A) asocijavimu.
Konstruktyvizmo mokymosi teorija sutelkia dėmesį į subjekto veiklą suvokiant reiškinius. Supratimas ir suvokimas iškyla iš turimų individo vaizdinių. Konstruktyvistai teigia, kad galima restruktūrizuoti informaciją, atsižvelgiant į asmeninius kiekvieno individo koncepcijų tinklus. „Konstruktyvizmas nėra teorija apie mokymą, dėstymą. Konstruktyvistams svarbu besimokančiųjų turimų žinių struktūra. Mokantis reikšminga ne tik stebėti, bet klausytis ir jausti. Mokiniai plečia savo asmenines žinias, remdamiesi savo ankstesniu žinojimu ir patirtimi.
2. Konstruktyvizmo raiška suaugusiųjų mokymesi
2.1. Suaugusiųjų mokymosi stiliai
Kiekvieno individo mokymosi stilius yra susijęs su mokymosi poreikiais asmeniniame lygmenyje. Mokymosi stilius yra kognityvinių mokymosi problemų sprendimas, siekiant parodyti, ką žino ir geba žmogus. Stebint žmonių elgesį, kaip sutinka naujus žmones, išgirsta naują informaciją, susipažįsta su naujomis idėjomis, atsiskleidžia mokymosi stilius. Ši elgsena visada apima pažinimo, minčių formulavimo, jausminius procesus ir veikimą.
Mokymosi stilius visada yra šiek tiek susijęs su tuo kaip žmogus girdi, mato liečia ir panašiai, ir tuo, kaip jo fiksuoti stimulai, informacija transliuojami į smegenis bei su mąstymo procesais, tokiais kaip prielaidų darymas, transformavimas, analizavimas. Dauguma autorių, analizuojančių šiuos klausimus, sutinka, jog mokymosi stilius yra procesas, kuriame susipina ankstyvosios internalizacijos rezultatai, naujų patyrimų modifikacijos. Priklausomai nuo situacijos, mokymosi stilius šiek tiek keičiasi. Mokymosi stiliai yra klasifikuojami.
Viena žinomiausių klasifikacijų yra pagrįsta praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje Davido Kolbo suformuluota suaugusiųjų mokymosi teorija, kurioje įvertintos kognityvinės psichologijos atstovo Piaget idėjos. Anot šios teorijos, suaugusieji mokosi „ pereidami, tam tikrus ciklo etapus: konkrečios patirties, refleksyvaus stebėjimo, abstraktaus konceptualizavimo ir aktyvaus eksperimentavimo“ Kolbas (1984) siūlo mokymosi cikle įvertinti vertikalią ir horizontalią ašis.
Piaget (1977, 2002) dar XXa. pr. pasiūlė skirti adaptacijos, asimiliacijos bei akomodacijos procesus, nes tai padeda nagrinėti mokymąsi kaip patirtį struktūrinant procesą. Ankstesnę patirtį ir žinias atspindinčios struktūros būdingos kiekvienam žmogui. Pasak Piaget, naujų žinių konstravimas - adaptacija - yra dinamiškas, apima vienaskaitą papildančius asimiliacijos ir akomodacijos procesus.
- Asimiliacija - tai toks procesas, kuriame naujos žinios prisitaiko prie ankstesnės patirties bei žinių.
- Akomodacijai būdinga tai, kad anksčiau priimta informacija turi būti pertvarkyta, tik tada įmanomas naujų žinių priėmimas.
2.2. Asmenybė ir mokymosi tikslai
Žmogus, mokydamasis visą gyvenimą, tampa savimi. Suaugusysis nuolatos mokosi: mokosi būti savimi, tėvu ar motina, sutuoktiniu, dirbančiuoju. Mokymasis yra natūrali raida, neišvengiamas gyvenimo kelias. Savaiminis mokymasis yra vienas iš mokymosi apibrėžimų. Siekdami pripažinimo darbe ir geresnio aplinkinio pasaulio supratimo, suaugusieji dalyvauja įvairiuose seminaruose, kursuose, naudojasi neformaliojo švietimo paslaugomis. Vis daugiau suaugusiųjų siekia vidurinio ar aukštojo išsilavinimo (formalusis švietimas).
Suaugusiojo asmenybei būdingos tam tikros savybės skiriasi nuo vaikams būdingų savybių. Poreikis žinoti. Suaugusiesiems svarbu žinoti, ko jie mokysis, kas nuo to pasikeis. Savarankiškumas. Sąvoka savarankiškas mokymasis dažniausiai vartojama apibrėžti veikloms, vykstančioms besimokant formaliojo ir neformaliojo švietimo sistemoje. Suaugusieji yra atsakingi už savo gyvenimą, sprendimus. Didžioji dalis suaugusiųjų atsakingi už kitus žmones - vaikus, tėvus, draugus ir kitus artimus žmones.
Savarankišką mokymąsi galima apibrėžti kaip nuostatą, kai žmogus numato sau mokymosi tikslus bei uždavinius, turi galimybių rinktis, kokiu būdu juos igyvendinti, įgyja žinių, išmoksta kritiškai vertinti ir tyrinėti, prisiima sau atsakomybę už vykstantį procesą ir rezultatus. Suaugusieji sukaupia daug įvairių patyrimų ir yra pasirengę mokytis.
2.3. Biheviorizmo kritika
Bihevioristinės srovės šalininkai mano, kad žmogus yra iš esmės pasyvus ir elgsis taip, kaip jį skatins aplinka. Skinner, Thorndike, Watson darbai (XX a. 2 - 4 dešimtmečiai) šalia Darwin, Pavlov bei kitų indėlio yra vieni reikšmingiausių. Tačiau dar XVII a. Hobbes (1588-1679) teigė, jog žmogus tėra sudėtinga gamtos dalis. O Bacon ((1561-1626), 2004) ir Locke ((1632-1704), 2000) nemanė, kad egzistuoja absoliuti tiesa.
Darwin (iš Ozmon ir Craver, 1996) darbuose prilygintas gyvūnų elgesys reakcijoms i aplinką, kai šie stengiasi išlikti ir prisitaikyti esamoje aplinkoje, kuri yra dažniausiai priešiška, ir žmogus, būdamas taip pat viena iš rūšių, stengiasi išlikti, prisiderinti, elgiasi taip, kaip palanku. Watson (2004) įrodė eksperimentu, kad žmogų galima išmokyti įvairių reakcijų. Bihevioristai tikina, kad žmogaus asmenybė yra sudėtingos aplinkos įvairių veiksnių rezultatas.
Švietime atsitiktinumui negali būti vietos, nes aplinka turi būti vienareikšmė ir nuosekli. Bihevioristinės tradicijos šalininkai tiki, kad švietimas turi padėti žmogui prisitaikyti ir išlikti visuomenėje, o visuomenei - klestėti. Švietimas suprantamas kaip sistema, kurios dalių sąveika tarpusavyje ir tinkamas funkcionavimas turi užtikrinti kokybišką veiklą. Bihevioristinėje tradicijoje ypatingai svarbus mokymasis darbo vietoje, programuotas mokymas, individualizuotos programos, kurioms būdingas teigiamas skatinimas. Andragogo tikslas - padėti besimokančiam prisiimti atsakomybę už savo mokymąsi.
Bihevioristinė teorija yra pagrįsta kiekybe. Suaugusiųjų švietime andragogas gerai pasirengia veiklai, perteikia daug informacijos ir besimokančiajam tvirtina, jog kuo daugiau faktų žinosi, tuo geriau, arba žiūrima į mokinį kaip į indą kurį reikia užpildyti informacija. Butkienė ir Kepalaitė (1996) bihevioristinę teoriją supranta kaip „pernelyg mechanišką“, perdėtą besimokančiųjų elgesio kontroliavimą, nepakankamą laisvę.
2.4. Konstruktyvizmo raiška suaugusiųjų mokymesi
Konstruktyvistinio mokymosi esmė: aktyviai apdoroti informaciją, klasifikuoti ir perdirbti. Žinojimas yra sukonstruojamas, remiantis vidiniu asmeniniu aktyvumu ir informacija, pasiekiančia mus iš išorinio pasaulio. Kiekvieno suaugusiojo patirtis ir žinios yra skirtingos. Vadinasi reikalingi ir skirtingi mokymosi metodai.
Andragogo užduotis yra sukurti mokymosi aplinką, kad besimokantieji galėtų naudotis savo ankstesne patirtimi, žiniomis ir aktyviai priimti informaciją. Žmogaus tobulėjimas yra mokymosi procesas, kurio metu asmeninė patirtis, gyvenimo istorija ir dabartinė socialinė padėtis apsprendžia, kaip žmogus supranta realybę. Šis požiūris palaikomas Andersson (1997), Lave, Wenger (1991), Resnick, Levine, Teasley (1991). Tai ypatingai akcentuoja Jarvis (2000) pabrėždamas, kad mokymasis negali būti atsiejamas nuo patirties ir kasdienio gyvenimo.
Mokymąsi jis mato kaip procesą, kai patyrimas transformuojamas į žinias, vertybes, gebėjimas, įsitikinimus, kai kasdieninis patyrimas įprasminamas ir vyksta erdvėje, laike, visuomenėje ir tarpusavio santykiuose. Jarvis nuomone, „mokymasis yra procesas, suteikiantis gyvenimo patirtims prasmės, ar siekis suprasti“.
Efektyvus ir prasmingas mokymasis yra tada, kai siekiama užsibrėžtų tikslų, aiškiai suvokiamas kelias kaip juos pasiekti. Daugeliu atvejų, mokymosi tikslus nustato mokytojas. Jei efektyvų mokymąsi suvokiame kaip konstruktyvų, besiremiantį turima žinių sistema, bendradarbiavimo ir save reguliuojantį veiksmą, natūralu manyti, jog geras mokymasis taip pat reikalauja mokymosi tikslų, kuriuos iškelia patys besimokantieji.
Mokytojas gali nustatyti mokymosi tikslus arba tiesiog jie gali būti apibrėžti, įvertinus mokymuisi skirtą medžiagą. Pasak Freire (2000), kai sustiprėja žmonių galia suvokti ir atsiliepti į jų aplinkoje kylančius siūlymus bei klausimus ir jie gali užmegzti dialogą ne tik su kitais žmonėmis, bet ir su pasauliu, jų sąmonė tampa tranzityvi.
Konstruktyvistinę sąveiką charakterizuoja Bennet, Dunne (1991, 1993), Jhonson (1981, 1984, 1991) tyrimai. Kuo aktyvesnis suaugęs besimokantysis, tuo efektyvesnis mokymosi procesas, kuo jis pasyvesnis, tuo paviršutiniškiau mokosi. Andragogo organizuotas mokymosi procesas gali nepagerinti besimokančiųjų mokymosi rezultatų.
Minėtų tyrėjų pastebėta, jog klasikinis mokymas yra vienas neefektyviausių mokymosi būdų. Andragogas iš besimokančiojo reikalauja ilgalaikio dėmesio sukoncentravimo, protinių vaizdinių pritaikymo, bandymų ir klaidų taisymo tuo pačiu metu, naujos informacijos įsisavinimo ir t.t.
Efektyvaus mokymo tikslas - siekti, kad besimokantieji turėtų savo nuomonę, mokėtų argumentuoti, save išreikšti diskusijų, pokalbių, dialogų forma. Tokiu būdu jie plečia socialinius gebėjimus, kurie padeda žmonėms gyventi drauge ir naudingai dalyvauti ekonominiame ir socialiniame valstybės gyvenime. Mokymasis vyksta kultūros įsisavinime, kuris neįmanomas be aktyvaus dalyvavimo.
Pabrėžiama, jog suprasti mokymąsi galima tik socialiniame kontekste.
tags: #mokymasis #grindziamas #socialiniais #aspektais #o #ne