Priklausomybė - tai polinkis vartoti psichiką veikiančias medžiagas ar užsiimti ta pačia veikla (pavyzdžiui, žaisti vaizdo žaidimus, azartinius lošimus), siekiant pasitenkinimo jausmo bei nekreipiant dėmesio į galimas neigiamas pasekmes. Priklausomybės sindromas - tai oficialus priklausomybės ligos terminas. Priklausomybės sindromą reikėtų įtarti, kai dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo ar lošimų asmuo patiria neigiamų padarinių sveikatai, santykiams su kitais žmonėmis, socialinei padėčiai. Jei psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas dar nesukėlė priklausomybės, tačiau pakenkė sveikatai, ši būsena įvardijama kaip žalingas vartojimas. Nėra vieno veiksnio, nuo kurio priklausytų priklausomybė. Priklausomybės rizikai įtakos turi tiek biologinės asmens savybės (lytis, šeimos istorija ir genetika, amžius), tiek socialinė aplinka (sąlygos namuose, mokykloje, kaimynystė ir kt.).
Priklausomybės kilmė: mechanizmai ir rizikos veiksniai
Dažnai pasikartojantis vartojimas ar veiksmas, keliantis malonumą, sukelia priklausomybę ir tampa psichikos sutrikimu. Dėl centrinėje nervų sistemoje įvykusių pokyčių žmogus, sergantis priklausomybės liga, jaučia stiprų potraukį vartojamai medžiagai ar veiklai, o asmens galimybės valdyti šį sutrikimą yra ribotos, panašiai kaip turintis padidintą kraujospūdį asmuo be specialistų pagalbos ir priemonių turi ribotas galimybes jį reguliuoti.
„Priklausomybė - tai elgesio kontrolės praradimas. Negrįžtamai pakinta žmogaus smegenų veikla“, - sako neuromokslininkė, profesorė Vilmantė Vengelienė. Kontrolės praradimas - svarbus priklausomybės požymis. Priekinė smegenų žievė, atsakinga už savikontrolę, yra ypatingai svarbi. Priklausomybė keičia smegenų struktūrą: ši sritis išsivysto vėliausiai ir yra labai paveiki aplinkos. Todėl vaikystės traumos, stresas, auklėjimo stilius ar psichoaktyvių medžiagų vartojimas šeimoje gali lemti, kaip formuojasi žmogaus gebėjimas susivaldyti. Paaugliai neretai atsiduria situacijose, kai jų šeimos nariai ar bendraamžiai ankstyvame amžiuje supažindina juos su priklausomybėmis.
Itin didelę riziką įgyti priklausomybę turi paaugliai, šeimoje turintys priklausomų asmenų. Profesorė teigia: „dažnai manoma, kad priklausomas žmogus nesupranta, ką daro. Tačiau esmė ta, kad jis nesugeba savęs sukontroliuoti - ir tai nėra silpnumo požymis, o realus neurologinis pakitimas“. Vaikystėje patirta trauma smarkiai keičia neuroninius tinklus, lemiančius elgesį ir reakcijas į aplinkos stimulus. Jei žmogus augo aplinkoje, kur daugelis vartojo, jam tai atrodo normalu.
Svarbus priklausomybės požymis - potraukis ar troškimas vartoti (craving). Nors ilgą laiką tai buvo laikomas subjektyviu pojūčiu, šiuolaikiniai tyrimai apibrėžia jį keliuose aiškiai apčiuopiamuose aspektuose. Šis apibrėžimas padeda atskirti, kada vartojimas tampa nebe pasirinkimu, o priklausomybe.
Taip pat skaitykite: Juozas Leonavičius
Genetika, aplinka ir socialiniai veiksniai
Tikimybė tapti priklausomam, kaip ir tikimybė susirgti kitomis ligomis, nėra vienareikšmė. Aplinka, gyvenimo iššūkiai turi daugiau galios. Genetinis polinkis - svarbu, tačiau ir aplinka, asmeniniai resursai, turi didžiulę įtaką. Metaanalizė nustatė, kad alkoholio vartojimo sutrikimų paveldimumas siekia apie 49 % (95 % TI: 43-53 %), o likusi dalis priklauso nuo aplinkos (40-60 %).
Priklausomybės diagnozė ir gydymas Lietuvoje
Priklausomybę, kaip ir kitas ligas, diagnozuoja gydytojas. Valstybės finansuojamą gydymą Lietuvoje teikia Respublikinis priklausomybės ligų centras. Šiandien Lietuvoje teikiamas platus gydymo paslaugų spektras - nuo ambulatorinio gydymo medikamentais iki stacionaraus psichosocialinio gydymo, taip pat galite kreiptis į priklausomybių konsultantus.
Priklausomybė nekyla staiga: ji prasideda nuo žmogaus teigiamos nuostatos dėl vartojimo, eksperimentavimo, vėliau veiksmai tampa reguliarūs, dar vėliau intensyvūs, kol išsivysto psichikos (užvaldo mintis, jausmus, veiklą) ir fizinė priklausomybė (reikalauja medžiagos arba veiklos nuolatinio užpildo). Tačiau ne visas adiktyvus elgesys tampa priklausomybe: adiktyvūs gali būti nesveiki santykiai, įvairi malonumą teikianti veikla, ar emocinę deprivaciją kompensuojančios veiklos.
Gydymo galimybės priklauso nuo priklausomybės tipo ir sunkumo. Dažniausiai taikoma kombinacija vaistų intervencijų, psichoanalizės metodų ir psichoterapijos. Taip pat svarbios socialinės intervencijos ir elgesio pokyčiai. Svarbu pripažinti savo priklausomybę ir motyvaciją ieškoti pagalbos.
Priklausomybės teorijos: įvadas į skirtingus požiūrius
Biheivioristinėje teorijoje priklausomybė laikoma išmokimo rezultatu: operantinis (priklausomybė teikia pasitenkinimą ir nėra baudžiama) ir klasikinis (stimulus asociuojamas su maloniu veiksmu). Transakcinė analizė tvirtina, kad priklausomybė yra elgesio sąsaja su emocinės būsenos pokyčiu. Egzistenciniai teoretikai nepripažįsta priklausomybės kaip ligos, ji apibrėžiama kaip sutrikimas, kurį lėmė asmens veiksmų ir aplinkos santykiai. Kognityvinė teorija nurodo mąstymo sutrikimus ir nelogiškus procesus kaip pagrindines priežastis. Psichoanalizė siūlo kelias teorijas: prieraišumo sutrikimai, traumos teorija, impulso kontrolės aiškinimai, objektų santykių teorija ir kt.
Taip pat skaitykite: Socialinių įmonių istorija Lietuvoje ir Europoje
Priklausomybės formos ir požymiai
- Įvairios priklausomybės (nuo alkoholio, narkotikų, kompiuterio, lošimo, lytinių santykių, maisto ir kt.) yra gana paplitusios. Priklausomybė gali būti fizinė ir psichologinė.
- Psichologinė priklausomybė - stiprus psichologinis pripratimas, gali išsivystyti bet kokiai malonumą teikiančiai veiklai; dažniausi pavyzdžiai: azartiniai žaidimai, apsipirkinėjimas, interneto naršymas, bendravimas, pornografija, seksas, darbas.
- Fizinė priklausomybė atsiranda vėliau, kai medžiaga tampa būtina organizmo pusiausvyrai palaikyti; ji pasireiškia ryškiais psichiniais ir fiziniais sutrikimais, nuolat cirkuliuoja dozė ir naujos dozės ieškojimas.
- Žmogus dažnai neigia savo priklausomybę; būtina pradėti gydymą ir įvertinti motyvaciją ieškoti pagalbos.
Priklausomybės diagnostikos ir gydymo galimybės
Gydymas gali būti ambulatorinis ar stacionarus, įtraukiant farmakologines intervencijas, psichoterapiją ir psichoedukacines programas. Taip pat svarbu įtraukti socialinę reintegraciją, šeimos įtraukimą ir trumpalaikes bei ilgesnes pagalbos programas. Dažnai naudojama CAGE klausimyno funkcija savęs įvertinimui. Priklausomybės ligoniai, kurie nesilaiko abstinencijos, retai arba niekada nepripažįsta problemos ir gali reaguoti agresyviai, kai kalbama apie jų priklausomybę. Religinių aspektų įtrauktis gali būti svarbi terapijos dalis, tačiau jos nevertėtų laikyti vieninteliu sprendimu. Anksčiau diagnozei ir ambulatoriniu gydymu Lietuvoje svarbų vaidmenį vaidino „Priklausomybės nuo alkoholio ankstyvosios diagnostikos ir ambulatorinio gydymo metodika“.
Tarptautinė literatūra rodo, kad komorbidiškumas su kitais psichikos sutrikimais yra dažnas, o tai didina sunkumą gydant priklausomybę. Dažniausiai pasitaikantys komorbidiriniai sutrikimai: depresija, nerimas, bipolinis sutrikimas, medžiagų vartojimo sutrikimai bei B klasės asmenybės sutrikimai. Internetinės ir nuotolinės programos pastebimai gerina gydymo prieinamumą ir efektyvumą, o opioidų receptorių antagonistai naudojami farmakologiniame gydyme.
Priklausomybės raida ir gydymas liečia daugelį sričių: biologiškai, psichologiškai ir socialiai. Pažangi diagnostika ir individualizuotas gydymas yra būtini siekiant sumažinti atkryčius ir pagerinti gyvenimo kokybę. Lietuvoje vyksta tarptautiniai ir nacionaliniai mokymai, konferencijos ir praktiniai seminarai, siekiant užtikrinti vieningą, moksliškai pagrįstą požiūrį į priklausomybių gydymą ir prevenciją.
Eksperimentinis vartojimas - trumpalaikis veiksmų tyrinėjimas grupėje; reguliarus vartojimas - ilgesnis laikotarpis su tikslu pasiekti malonumą ir įtvirtinti priklausomybę. Psichologinis priklausomybės pobūdis gali būti susijęs su potraukiu ir nuotaikos reguliavimu. Farmakologinis gydymas dažnai orientuojasi į simptomų valdymą ir abstinencijos palaikymą, tačiau sėkmingas atsigavimas dažnai reikalauja kompleksinės psichosocialinės pagalbos ir palaikymo tinklo.
Taikomi praktiniai patarimai ir pagalbos keliai
- Kreiptis į savivaldybės sveikatos biurą, priklausomybių centrą ar psichologą - pirmasis žingsnis į įvertinimą ir pagalbą.
- Atsakingai ieškoti pagalbos ir būti pasirengusiam pokyčiams; ankstyva intervencija didina sėkmės tikimybę.
- Naudoti įrankius, tokius kaip CAGE klausimynas, siekiant įsivertinti riziką ir motyvaciją keisti elgesį.
- Integruoti šeimą ir artimuosius į gydymo procesą - jie gali suteikti svarų palaikymą.
- Pasirinkti gydymo planą, kuris apima psichoterapiją (kognityvinę elgesio terapiją, motyvacinį interviu), elgesio strategijas bei, kur reikia, vaistų pagalbą.
Jei domina, galite apsvarstyti informacines ir prevencines programas, kurios koncentruojasi į ankstyvą diagnostiką, ambulatorinį gydymą ir paslaugų prieinamumo didinimą. Tokias iniciatyvas kuria ir Lietuvoje veikiantys centrų bei universitetų ekspertai, siekiant užtikrinti kokybišką priklausomybių gydymą ir mažinti jų paplitimą.
Taip pat skaitykite: Mokslinių tyrimų svarba reabilitacijoje
tags: #mokslinis #darbas #apie #priklausomybes