Reabilitacija (lot. rehabilitatio - atgavimas, atkūrimas) - tai koordinuotas kompleksinis sveikatos, socialinių įgūdžių atkūrimas ar prevencija. Dažnai įgyvendinama medicininėmis, psichologinėmis, socialinėmis, pedagoginėmis, profesinėmis priemonėmis siekiant užkirsti kelią fizinei ar psichinei negaliai, ją mažinti, į visuomenę integruoti ligonius, neįgaliuosius ar žmones, turinčius įvairių priklausomybių (nuo alkoholio, narkotikų, psichotropinių medžiagų, tabako, kompiuterio, lošimo, lytinių santykių, maisto ir kitų), taip pat bedarbius.
Reabilitacija dažniausia pradedama iš karto, kai žmogus suserga ar kreipiasi pagalbos, ir tęsiama nepertraukiamai, laikantis jos pakopų eiliškumo, vertinant jos veiksmingumą ir tinkamumą. Reabilitacija dažniausiai taikoma specializuotuose sveikatos priežiūros įstaigų skyriuose ir centruose, reabilitacijos ligoninėse, sanatorijose.
Straipsnio tikslas - apžvelgti mokslinius tyrimus, vykdomus reabilitacijos metu, ir jų svarbą galutiniams gydymo rezultatams. PSO ekspertai 1969 m. reabilitaciją apibrėžė kaip "koordinuotą medicininių, socialinių, pedagoginių, profesinių priemonių naudojimą siekiant didžiausio reabilitacinio funkcinio aktyvumo". Norint pasiekti šį tikslą, reabilitacijos komandos specialistai turi naudoti moksliškai pagrįstus metodus, technologijas, priemones neįgalumui įvertinti ir jam mažinti.
Svarbus žingsnis vertinant ligų, traumų ir apsigimimų pasekmes biopsichosocialiniu požiūriu žengtas PSO 2001 metais priėmus "Tarptautinę funkcionavimo, neįgalumo ir sveikatos klasifikaciją".
Reabilitacijos efektyvumas
Medicininė Reabilitacija
Medicininės reabilitacijos paslaugos teikiamos ligoniams, turintiems judamojo ir atramos aparato pažeidimų (po traumų, ligų, ortopedinių operacijų), sergantiems nervų, kraujotakos, kvėpavimo, virškinimo sistemų, ginekologinėmis, akių, ausų, nosies ir gerklės, endokrininėmis, odos, inkstų, kraujo ligomis, turintiems psichikos ir elgesio sutrikimų, patyrusiems jonizuojančiosios spinduliuotės poveikį.
Taip pat skaitykite: Juozas Leonavičius
Dėl paslaugų poreikio ligonį ir jį gydantį gydytoją konsultuoja fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas, jis paskiria atitinkamas paslaugas, kurias teikia reabilitacijos specialistai: fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas, kineziterapeutas, ergoterapeutas, psichologas, fizinės medicinos ir reabilitacijos slaugytojas, socialinis darbuotojas. Taikoma fizioterapija, ergoterapija, kineziterapija, mineralinio vandens terapija, gydomoji kūno kultūra.
Daugiausia medicininės reabilitacijos paslaugų suteikiama suaugusiesiems, patyrusiems insultą, po širdies ir kraujagyslių implantavimo operacijų, dėl tarpslankstelinių diskų, artrozės, kvėpavimo sistemos, širdies ir kraujagyslių ligų, navikų, po endoprotezavimo. Ši reabilitacija vykdoma keliais etapais.
Pvz., Lietuvoje pirmojo reabilitacijos etapo procedūros skiriamos dar gydantis ambulatoriškai poliklinikoje, pirminės asmens sveikatos priežiūros centre ar gulint ligoninėje. Šis etapas reikalingas, kad būtų išvengta ligos komplikacijų, sutrumpėtų gydymo stacionare trukmė ir kiek įmanoma sumažėtų neįgalumas. Antrasis reabilitacijos etapas taikomas, kai reikia tęsti atitinkamo lygio medicininės reabilitacijos paslaugas. Antrinio ir tretinio lygio medicininė reabilitacija taikoma tik po sunkių ligų ir traumų. Patys sunkiausi ligoniai gydomi ligoninių specializuotuose reabilitacijos skyriuose.
Ambulatorinės reabilitacijos paslaugos skiriamos, kai biosocialinės funkcijos neatsikuria po pirmojo ar antrojo reabilitacijos etapo, bet nebūtina stacionari reabilitacija. Lengvesniems ligoniams po persirgtos ligos ar patirtos traumos skiriamas sveikatą grąžinantis gydymas. Palaikomosios reabilitacijos paslaugas gauna kai kurie neįgalieji pradedant ketvirtaisiais metais po jų neįgalumo pripažinimo. Palaikomąją reabilitaciją skiria gydantis gydytojas, remdamasis fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojo rekomendacijomis po antrojo reabilitacijos etapo.
Dažniausia gydomos 3 neuropsichologinės problemos: dėmesio sutrikimas, smegenų sukrėtimas ir stuburo smegenų trauma.
Taip pat skaitykite: Socialinių įmonių istorija Lietuvoje ir Europoje
Socialinė Reabilitacija Nuteistiesiems
Straipsnyje tyrinėjama nuteistųjų socialinės reabilitacijos teorija ir praktika nuo 1971 m. (kai buvo priimtas Pataisos darbų kodeksas) iki 2003 m. (kai buvo priimtas Bausmių vykdymo kodeksas). Socialinė reabilitacija Pataisos darbų kodekse buvo vadinama nuteistųjų pataisymu ir perauklėjimu, tačiau tai buvo tik deklaracija, nes dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus pataisa ir perauklėjimas iš tikrųjų nebuvo įmanomas.
Tyrimai parodė, kad nuo 1971 iki 1990 m. pataisos įstaigų darbuotojų veikla daugiausia apsiribojo draudimais ir nuteistųjų režimo stiprinimu. Priėmus Bausmių vykdymo kodeksą pataisos ir perauklėjimo procesas keičiamas socialine reabilitacija, tačiau pats kodekso pavadinimas orientuoja į baudimą.
Straipsnio tikslas - ištirti pataisos įstaigų darbuotojų pasirengimą ir prielaidas socialinei reabilitacijai, pateikiant pažangiausių užsienio šalių penitencinių sistemų socialinės reabilitacijos programas, pabrėžiant pataisos įstaigų darbuotojų empatiškumą nuteistiesiems ir jų sugebėjimą bei galimybes aprūpinti nuteistuosius darbu, kaip nuteistųjų socialinės reabilitacijos tobulinimo prielaidą.
Psichosocialinė Reabilitacija
Psichinė, arba psichosocialinė, reabilitacija taikoma siekiant atkurti psichinę negalią turinčio žmogaus socialinius įgūdžius, prisitaikymą visuomenėje, psichikos savijautą. Priklausomybių reabilitacijoje taikoma medicinis ir psichoterapinis gydymas.
Pacientas skatinamas bendrauti su priklausomybių neturinčiais žmonėmis, stengtis pritapti prie visuomenės, nutraukti ryšius su jam neigiamą įtaką darančiais žmonėmis (pvz., tais, kurie turi priklausomybių ir neketina jų gydyti). Taikant neįgaliųjų socialinę reabilitaciją didinamos jų dalyvavimo socialiniame gyvenime galimybės, mažinamas veiklos ribojimas, skatinama socialinis savarankiškumas, lygios teisės.
Taip pat skaitykite: Lietuviški moksliniai tyrimai apie įmonių socialinę atsakomybę
Ši terapijos rūšis - tai jausmų išreiškimas piešiant. Dailės terapijos būdu skatinamas nusiraminimas, atsakymų į kylančius klausimas paieška. Po diagnozės nustatymo, gydymo metu ar po jo dažnai kyla galybė įvairių klausimų, baimių ar minčių maišaties. Dėl įvairių neigiamų minčių srauto, pacientas ir jo kūnas būna įsitempę, raumenys spastiški, o visi šie veiksniai kartu trukdo cirkuliuoti limfai.
Dailės terapijos metu žvelgiama į baimes ir diagnozuotą ligą iš kitos pusės. Terapijos metu yra atstatomi psichologiniai rezervai, padidėja psichikos potencialo adaptacija, gerėja bendra organizmo būsena.
Nustačius diagnozę, sergantysis dažniausiai išgyvena tris stadijas - baimę, pasipriešinimą ir savo gyvybinių resursų išeikvojimą. Kadangi gydymas dažniausiai trunka ilgą laiko tarpą, pacientas tarsi užstringa trečioje stadijoje, o tai skatina organizmo apsauginės sistemos perdegimą ir neigiamų pokyčių psichologinėje sveikatoje atsiradimą. Šie veiksniai, veikdami kartu, sukuria palankią dirvą išsivystyti depresijai ir atsirasti limfostazei. Būti sveikam - tai būti rūpintis ne tik kūnu, bet ir siela.
Įrodymais Pagrįsta Medicina (ĮPM)
Sąvoka "Įrodymais pagrįsta medicina" (ĮPM) apibrėžiama kaip viena svarbiausių medicinos plėtros sričių. Ši sąvoka greitai išplito medicinos pasaulyje, bet dabar vis dažniau yra keičiama į platesnę sąvoką "Įrodymais pagrįsta praktika" (ĮPP). ĮPP apima mokslinę informaciją ir informaciją, gaunamą iš paciento ar jo šeimos.
Taip sudaroma galimybė išgauti mokslinius įrodymus iš didžiulio skaičiaus visame pasaulyje paskelbtų studijų pasirinktąja tema. Moksliniai tyrimai reabilitacijos srityje yra unikalūs, kadangi jų rezultatai priklauso nuo daugelio veiksnių: medicininių, techninių, socialinių, ekonominių.
Straipsnyje pabrėžiama tiek kiekybinių, tiek kokybinių tyrimų reikšmė įrodymais pagrįstos medicinos praktikoje. Nurodoma, kad fizikinių veiksnių klinikinio veiksmingumo vertinimas galimas, kai žinoma šio veiksnio taikymo metodika, veikiamos srities plotas, veiksnio galingumas, dozė, sesijų skaičius per savaitę, gydymo trukmė.
ĮPM svarbi visiems reabilitacijos specialistams ir komandos nariams. Gera paciento emocinė būklė ir nuolatinis jos palaikymas yra svarbiausios sudedamosios sveikatos dalys.
Reabilitacija Po Onkologinių Operacijų ir Limfedemos Valdymas
Labai svarbu suvokti, jog anksčiau buvo siekiama vėžiu sergančiųjų išgyvenumo rodiklio didinimo. Šiandien imta koncentruotis į kokybišką gyvenimą pasveikus, nes tikimybė išgyventi žymiai padidėjo. Pagrindinis reabilitacijos tikslas - neleisti susidaryti seromai, neprarasti peties sąnario judesių, koreguoti laikyseną, psichologinę būseną, paruošti pacientą tolimesniam gydymui, suteikti informaciją apie limfedemos atsiradimą.
Itin svarbu laiku pradėti reabilitacijos kelionę: siūloma aktyvią reabilitaciją pradėti jau po dviejų savaičių nuo onkologinės operacijos. Vienas reikšmingiausių veiksnių, lemiančių limfedemos atsiradimą, yra vėžio diagnozė ir gydymas. Atidus rūpinimąsis savijauta gydymo metu gali sumažinti limfedemos atsiradimo galimybę, tačiau yra atvejų, kai ši diagnozė - neišvengiama.
Fizinis aktyvumas ir tinkamai sudarytas judėjimo planas žmonėms, esantiems rizikos grupėje, ar tiems, kam diagnozuota limfedema, gali tapti puiki ligos valdymo priemonė. Fizinis aktyvumas tiesiogiai veikia limfos tekėjimą. Raumenų susitraukimai spaudžia kūno audinius taip padėdami limfai judėti kūne, todėl fizinis aktyvumas, kuris įtraukia įvairių raumenų judesius, yra puiki priemonė normaliai limfos sistemos būklei palaikyti.
Gilus kvėpavimas ir diafragmos judėjimas skatina limfos tekėjimą iš galūnių link širdies. Svarbus glaudus bendradarbiavimas su kineziterapeutu dar prieš pradedant aktyviau judėti pooperaciniu laikotarpiu - nuo pirminių pasivaikščiojimų lauke iki mankštos reabilitacijos metu. Kineziterapeutas ne tik įvertins, kokio laipsnio yra limfedema, ligos progresą ir jo greitį, sąnarių būklę, raumenų jėgą, kiek laiko praėjo po opercijos ar gydymo, tačiau ir tai, kokia paciento emocinė būklė.
Mankštinantis svarbu atkreipti dėmesį kurios raumenų grupės dalyvauja atliekant kiekvieną pratimą, keisti dirbančias raumenų grupes bei daryti pertraukas tarp pratimų - taip galūnės nepavargs ir išliks aktyvios.
Reabilitacija Po Kardioverterio Defibriliatoriaus Implantacijos
Tikslas: Atrinkti ir išanalizuoti mokslinius straipsnius apie pacientų po kardioverterio defibriliatoriaus implantacijos reabilitacijos ypatumus, efektyvumą bei saugumą.
Uždaviniai:
- Palyginti reabilitacijos programas, taikomas pacientams po kardioverterio defibriliatoriaus implantacijos.
- Išanalizuoti reabilitacijos efektyvumą pacientams po kardioverterio defibriliatoriaus implantacijos pagal maksimalaus deguonies sunaudojimo rodiklio (VO2max) rezultatų pokyčius prieš ir po reabilitacijos.
- Išanalizuoti reabilitacijos saugumą pacientams po kardioverterio defibriliatoriaus implantacijos, atsižvelgiant į ritmo sutrikimų ar kardioverterio defibriliatoriaus iškrovų pasireiškimo dažnį reabilitacijos metu.
Metodai: Sisteminė literatūros apžvalga atlikta vadovaujantis PRISMA gairėmis. Paieška atlikta elektroninėje duomenų bazėje MEDLINE (per PubMed paieškos sistemą). Ieškota tyrimų, kuriuose buvo analizuojama reabilitacija pacientams po kardioverterio defibriliatoriaus implantacijos, vertintas jos saugumas ir efektyvumas pagal maksimalaus deguonies sunaudojimo rodiklio (VO2max) pokytį. Straipsniai atrinkti pagal iš anksto nustatytus kriterijus. Atrinktų straipsnių kokybė vertinta pagal PEDro skalę.
Rezultatai: Į sisteminę literatūros apžvalgą buvo įtraukti 7 moksliniai straipsniai, kuriuose bendras tiriamųjų skaičius buvo 631. Visuose nagrinėtuose tyrimuose reabilitacija buvo pagrįsta skirtingomis aerobinėmis, vidutinio intensyvumo treniruotėmis. Reabilitacijos efektyvumas buvo tirtas visuose moksliniuose tyrimuose pagal VO2max rodiklio pokytį. Visų tyrimų tiriamosiose grupėse buvo stebėta teigiama jo dinamika po reabilitacijos. Reabilitacijos saugumas buvo nagrinėjamas 6 iš 7 tyrimų, tačiau užfiksuoti aritmijų ar IKD šoko terapijos epizodai nebuvo siejami su fiziniu krūviu.
Šiuolaikinės Technologijos Reabilitacijoje
Šiuolaikiniame sveikatos sektoriuje vis daugiau dėmesio skiriama reabilitacijos procesų efektyvinimui, atsižvelgiant į didėjantį traumų skaičių ir poreikį greičiau grįžti į aktyvų gyvenimą. „Tai ne tik paspartins pacientų reabilitaciją, bet ir suteiks personalizuotus sprendimus (nuo traumų gydymo iki jų prevencijos) plačiam pacientų ratui.
„Daigas Lab“ - viena iš dvylikos teminių laboratorijų, veikiančių KTU tarpdisciplininiame prototipavimo laboratorijų centre „M-Lab“. „Pirmasis mūsų tikslas - kurti ir tirti naujus produktus, skatinančius pažangą sveikatos srityje. Antrasis - atlikti išsamius biomechaninius tyrimus, kurie padėtų tiksliai įvertinti sportininkų fizinį pasirengimą, užkirsti kelią traumoms, optimizuoti treniruočių procesus ir tobulinti reabilitacijos metodus“, - sako A. KTU mokslininkas dr. A.
„Šios sistemos pagalba vartotojai gali saugiai atstatyti galūnių jėgą ir judesio amplitudę. Be to, fiksuojami jėgos, greičio ir judesio amplitudės parametrai suteikia galimybę stebėti treniruočių procesus bei ilgalaikes tendencijas. Ši sistema išsiskiria universalumu ir kompaktiškumu, apimančiu visus pagrindinius darbo režimus.
„Šia inovatyvia sistema gali naudotis klinikos, sveikatinimo ir sporto klubai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ji suteikia apčiuopiamą naudą tiek gydymo įstaigoms, tiek pacientams, kadangi leidžia objektyviai matuoti ir dozuoti fizinę apkrovą.
A. Domeika neslepia, kad šios sistemos kūrimas yra ilgas ir sudėtingas procesas, reikalaujantis specifinių tarpdisciplininių žinių. „Mūsų laboratorijoje atliekami moksliniai tyrimai, naudojant licencijuotą ir aukščiausios klasės įrangą, padeda analizuoti sistemos veikimą realiose situacijose.
„Europoje didelė dalis gyventojų praleidžia daugybę valandų sėdimoje padėtyje, o tai sukelia įvairius raumenų ir skeleto sistemos sutrikimus, tokius kaip nugaros skausmas, raumenų disbalansas ir laikysenos problemos. Siekiant spręsti šiuos iššūkius, sukurtas individualizuotas sėdėjimo įrenginys, veikiantis pagal liemens raumenų aktyvumo grįžtamąjį ryšį“, - sako A.
Jis pasakoja, kad sistemos veikimo principas yra adaptyvus valdymas, leidžiantis pritaikyti įrenginį pagal kiekvieno naudotojo fizines galimybes ir raumenų aktyvumą. Pasyviu režimu įrenginys užtikrina sveikatinimą, skatina taisyklingą laikyseną ir veiksmingai mažina raumenų nuovargį.
„Ši funkcija leidžia individualiai pritaikyti nestabilumo lygius, skatinančius liemens raumenų aktyvumą ir gerinančius apatinės nugaros dalies judesio amplitudę. Ateityje „Daigas Lab“ laboratorija planuoja plėsti mokslinių tyrimų ir edukacijos veiklą, bendradarbiaudama su Lietuvos ir užsienio mokslininkais bei verslo sektoriaus atstovais.
Apibendrinant, moksliniai tyrimai reabilitacijos srityje yra būtini siekiant užtikrinti efektyvų ir saugų gydymą, pritaikytą individualiems pacientų poreikiams. Nuolatinis naujų metodų ir technologijų kūrimas bei taikymas leidžia gerinti pacientų gyvenimo kokybę ir greičiau grįžti į aktyvų gyvenimą.
| Etapas | Tikslas | Vieta |
|---|---|---|
| Pirmasis | Išvengti komplikacijų, sutrumpinti gydymo trukmę, sumažinti neįgalumą | Poliklinika, pirminės asmens sveikatos priežiūros centras, ligoninė |
| Antrasis | Tęsti atitinkamo lygio medicininės reabilitacijos paslaugas | Specializuoti reabilitacijos skyriai |
| Ambulatorinis | Atkurti biosocialines funkcijas, kai stacionari reabilitacija nebūtina | Ambulatorinės reabilitacijos centrai |
| Palaikomasis | Palaikyti neįgaliųjų funkcijas | Palaikomosios reabilitacijos centrai |
tags: #mokslinis #straipsnis #apie #reabilitacija