Lietuvos istorija ir kultūra neatsiejama nuo miško. Miškas lietuviui - ne tik gamtos dalis, bet ir garbės, globos bei meilės simbolis. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip šie saitai susiformavo ir kokią reikšmę jie turi šiandien.
Lietuvos miškų tankumas
Istorija ir tradicijos
Nuo seniausių laikų miškas buvo svarbi lietuvių gyvenimo dalis. Jis teikė medžiagą būstui, kurą, maistą ir prieglobstį. Miške lietuviai slėpėsi nuo priešų, čia kūrė partizanų būrius. Miškas buvo ir sakrali vieta, kur vykdavo apeigos, kur buvo garbinami dievai.
Senovės lietuviai mišką laikė šventu. Jame augo šventi ąžuolai, kurių šakose degė amžina ugnis. Miške buvo aukojamos aukos dievams, čia vykdavo apeigos, skirtos užtikrinti derlių ir gerovę. Net ir įvedus krikščionybę, miškas išliko svarbia lietuvių kultūros dalimi. Jame buvo statomos koplytėlės, kryžiai, kurie saugojo nuo nelaimių.
Senelis Pranas Svarinskas (Tėtės tėvas) buvo maršalka. Bažnyčioje buvo stalelis, ant jo pastatytas kryžius. Kiekvieną pirmąjį mėnesio sekmadienį prie šio stalelio per Sumą susėsdavo maršalkos ir čia melsdavosi. Parapija turėjo keletą maršalkų. Kadrėnų kaime senelis buvo vienintelis maršalka.
Taip pat skaitykite: Globos išmokos dydis
Garbė ir globa
Miškas lietuviui - ne tik prieglobstis, bet ir garbės simbolis. Partizanai, kovoję už Lietuvos laisvę, dažnai vadinami miško broliais. Jie miške rado prieglobstį ir iš čia tęsė kovą už savo šalį.
Miškas taip pat siejamas su globa. Lietuviai tradiciškai rūpinasi miškais, saugo juos nuo gaisrų ir kirtimų. Miškas apdovanoja žmones už rūpestį grybais, uogomis ir kitomis gėrybėmis.
Lietuvos partizanai
Meilės ryšys
Lietuvių meilė miškui atsispindi tautosakoje, literatūroje ir mene. Miškas apdainuojamas dainose, aprašomas eilėraščiuose ir vaizduojamas paveiksluose. Miškas - įkvėpimo šaltinis kūrėjams ir ramybės oazė kiekvienam lietuviui.
Miškas įkvepia rašytojus ir poetus kurti gražiausius eilėraščius ir pasakas. Vienas žymiausių lietuvių poetų Maironis savo kūryboje dažnai apdainavo mišką kaip ramybės ir grožio šaltinį. Miškas vaizduojamas kaip paslaptinga ir gyvybės pilna vieta. Net ir šiais laikais miškas išlieka svarbiu lietuvių kultūros simboliu.
Taip pat skaitykite: Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos veiklos apžvalga
Per metus mažiausiai tris keturis kartus tėvai susikviesdavo visus gimines. Ir patys važiuodavo į tas parapijas, kuriose giminės gyveno. Mama su giminėmis ir kaimynais. jus atlaidus. Taigi beveik kas mėnesį būdavo viena diena atlaidų. Per keturias parapijas išeina dvylika atlaidų. Kartais atlaidai būdavo šiokiadieniais, pavyzdžiui, šv. Suvažiuodavome visi. Iš ryto palaistydavome daržuose pasodintus burokus ir dar suspėdavome Sumai į atlaidus. Tėvai važiuoja su arkliu į šv. Baltramiejaus atlaidus. arklius). Po atlaidų važiuodavom į svečius. Visi dainuodavo. Kaimas skambėdavo nuo dainų.
Šiuolaikinė reikšmė
Šiandien miškas išlieka svarbia lietuvių gyvenimo dalimi. Jis teikia ekonominę naudą, yra svarbus biologinės įvairovės išsaugojimui ir klimato kaitos suvaldymui. Tačiau svarbiausia, kad miškas ir toliau simbolizuoja lietuvių garbę, globą ir meilę savo šaliai.
Lietuva didžiuojasi savo miškais ir stengiasi juos išsaugoti ateities kartoms. Miškas yra ne tik gamtos turtas, bet ir svarbi kultūros paveldo dalis. Todėl turime jį saugoti ir puoselėti, kad jis ir toliau džiugintų mus savo grožiu ir teiktų naudą mūsų šaliai.
Lietuvos miškingumas
| Rodiklis | Reikšmė |
|---|---|
| Miškingumas | Apie 33,5% |
| Vyraujančios medžių rūšys | Pušys, eglės, beržai, ąžuolai |
| Saugomos teritorijos | Nacionaliniai ir regioniniai parkai, draustiniai |
Tai knyga - ne teoriškai, o gyvu autobiografiniu liudijimu parodanti, kad galimi ir kitokie variantai, negu tie, kuriais gardžiuojasi bulvarinė spauda ar nešvari videoprodukcija; kad egzistuoja ne vien tiktai tie modeliai - o daugiau jų ligšiolinė mūsų raštija nebuvo įtikinamai atskleidusi - kuriuos pažįstame iš V. Mykolaičio -Putino „Altorių šešėly", J. Ragausko knygų ar mass-media pareklamuojamų dabarties ekskunigų istorijų.
Knygoje surinkta mažiau kaip pusė 18 metų rašyto jo dienoraščio - būtent tai, kas geriausiai parodo kun.Juozo Zdebskio dvasinio gyvenimo esmę.
Taip pat skaitykite: Ištakos ir dabartis: Radviliškio globos namai
Visa tai buvo dar taip neseniai. Taip gyvai dar viską prisimenu. Kūlėme linus. Klojimas po klojimo, buvom jau ir bebaigtą. Štai ateina tėtė pabaigti tvarkytis, apsiskutęs, ir paima spragilą, o man sako: „Na, tai gali eiti".
Išėjau iš kluono. Galvoje tokios keistos mintys: „Pabaigiau darbą" - atrodė, kad ne tik tos dienos, bet gal visai ar bent laikinai ilgesnį laiką namie nebedirbsiu. Nuėjau dar į Pranio kambarį. Pasikalbėjom. Ir pradėjau ruoštis. Pirmiausia kraustyti knygas. Kai kuriuos sąsiuvinius dar perskaičiau. Jie taip gyvai primena gimnazijos laikus, kada prie tų uždavinių ir rašomųjų buvo tiek daug galvota, kombinuota. Dabar, iš tolo visa tai taip gražiai atrodo.
Pradėjo ir temti. Vis dar tvarkiausi, dėliojau. Visas nusiprausiau ir nuėjau į klėtį. Buvo tokia žavi naktis. Gražiai švietė mėnulis. Ilgai žiūrėjau iš klėties pro sienos plyšį į daržą, paskendusį akacijų šešėly. Pro jų šakas buvo matyti tamsūs gimtojo namo langai, už kurių, žinojau, plaka širdys mamos, tėtės, sesers, tetukės. Ir jie dabar gal negali užmigti... Žiūrėjau į tą puikų reginį ir vis nesinorėjo akių nuo jo nukreipti, - juk greit jo jau nebematysiu, o kai pamatysiu, bus kiti lapai ant akacijų, nes tie jau tuoj nukris...
Miegojau neblogai, net sapnavau, bet ką - nepamenu. Pažadino beldimas į duris. Nežinau, kas beldė, rodos, sesuo. Šokau iš lovos su tokia keista nuotaika, kokia būna tik kur nors svarbiais reikalais ruošiantis iškeliauti, su mintim „važiuojam"... Ji nebuvo džiuginanti. Labiau slegianti, nes namuose buvo taip gera būti. Ligi išvažiavom, neturėjau laiko ką nors galvoti. Viską tik dejom, skubinom. Dar iš vakaro man atrodė, tartum ruošiuosi važiuoti toli, į Sibirą, nes ėjo gandas, kad diena po dienos veš žmones. Ir mama, mačiau, kartą apsiašarojo. Ir iš sesers, ir iš kitų nuotaikos irgi išskaičiau tą patį.
Pagaliau arkliai pakinkyti, viską nunešėm į vežimą. Apžiūrėjau kambarį, atsisveikinau Švč. Jėzaus Širdies paveikslą ir išėjau pasakęs Jam: „Visa Tau". Atsisveikinau tetukę, Marytę [seserį] prie vežimo ant kiemo ir susėdom važiuoti: mudu su tėte - į Kauną, o mama - tik pavėžinti ligi stoties. Dar atsigręžiau į seserį. Ji verkė, bet kai žvilgsniai susitiko, nusišypsojo.
Važiuojant vis atsigręždavau į namus, norėdamas viską giliai atmintin įsidėti. Ir ežeru negalėjau atsigrožėti. Jo kitas krantas apaugęs mišku skendo paslaptingam ryto rūke, vandeny maudėsi saulė. Ir tą ežerą, kaip ir namus, norėjau tartum pasiimti su savim ir išsivežti.
Gimnazistas Juozas Zdebskis su sesėmis Maryte ir Zitute. Naujiena, 1947 m. gegužė. (Iš asmeninio archyvo)
Pagaliau stotis. Mudu su tėte greit išsinešėm iš vežimo daiktus, aš atsisveikinau su mama. Visi skubėjom, nes ten su arkliais negalima stovėti. Stoty buvo kareivių žaliom kepurėm*. Padėjęs daiktus, norėjau pamatyti dar mamą ir jai apie tai pasakyti [kad rengiamasi vežti žmones], bet jos jau neradau - buvo nuvažiavusi. Norėjau vytis, bet kažkodėl likau stovėti vietoje: stoty daug žmonių ir manevruojantis traukinys išblaškė mane.* Dalyvaujantys trėmime MKGB pasienio kariuomenės daliniai.
Praėjo laukimo valanda ir traukinys pajudėjo. Stovėjau prie lango atsirėmęs. Dabar tikrai suvokiau: štai išvažiuoju iš tėvų namų...
Aplinkui buvo tiek kartų matyti laukai ir pažįstami vaizdai. Jie vis bėgo ir bėgo pro traukinio langus ir liko toli. Dar kartą pamačiau ežerą, šmėstelėjo beržų, augančių už mūsų kluono, viršūnės, medžiai ir kryžius gale mūsų lauko. Bet ir juos greit uždengė kažkieno namai... Stovėjau prie atviro lango parimęs ir susimąstęs, o traukinys nėrė vis tolyn, kartu nešdamas ir mane į vadinamąjį Gyvenimą... Ant suolo sėdėjo tėtė. Akis įsmeigęs į tolį, jis irgi kažką mąstė...
Taip, dabar namuose retai tepasirodysiu. Aš ten busiu tik svečias. Pradėjau naują gyvenimo etapą..." (1948 09 28).
Nauja aplinka, naujas gyvenimo būdas. Drausmė -kaip kariuomenėje. Seminarijoje gėrio sėklą sėjo ir kilniąsias mintis skiepijo tuo metu dar neišvaikyti geriausi profesoriai kunigai. Seminarijos dvasios vadas ir teologijos fakulteto dekanas - kun. Juozas Grigaitis MIC. Tarp profesorių - filosofas kun. Pranas Kuraitis.
Vėliau, girdėdamas žavintis savo pamokslais, kun. Juozas sakydavo, kad tai daugiausia ne jo mintys, o perskaitytos, išgirstos. Taip pat ir seminarijos laikų užrašai: kas atseks, kieno pasėta gėrio sėkla sudygo imlioje sieloje?..
Seminarijoje dienoraščio nerašė: yra likę trumpi apibendrinantys rekolekcijų pasiryžimai ir užrašai prieš atostogas. Nuo pat pirmųjų metų seminarijoje (matyt, dėl tėvo J. Grigaičio, propagavusio pasiaukojimą Mergelei Marijai pagal šv. Grinjon de Monforą, įtakos) vis labiau ryškėja pamaldumas Šv. Mergelei.
„1. Rūpintis Jos [Šv. Mergelės] garbe, o Ji rūpinsis manąja. Rūpintis sielų reikalais: melstis už jas, už atsivertimą. Kartą savaitėje sau skirti Komuniją ir šv. Mišias, kad Marija vestų mane už rankos. Per atostogas - Rožančiaus dalį.
2. Panaudoti visą darbo laiką. Kai sunku susikaupti, kreiptis į Mariją. Baigus padėkoti...
3. Būti vienodai visiems draugiškam, pavyzdžiui, kviesti vaikščioti ir tuos, kurie man nepatinka. Kiekviename įžiūrėti Kristaus (mergaitėse - Marijos) paveikslą.
4. Išmokti viduje išlaikyti silentium [tylą].
Kasdien pareinant iš bažnyčios prisiminti pasiryžimus. Per mėnesines rekolekcijas juos atnaujinti - perskaityti.
Skaityti! Kalbos (per apypietę ir kitu laisvu laiku).
Mąstymas. Rožančius. Gyvasis Rožančius. Dvasinis skaitymas. Komunija.
Švelnus, linksmas, mandagus; pakęsti prastą nuotaiką, mažinti barnius.
Švenčiausioji Širdis - pasiaukojimo paveikslas!
Išmokyti ką nors dalyvauti Mišiose.
Aš iškviečiu Išganytoją! Su Marija - visur!" (1949 m. vasara).
„Kovoti su šiurkštumu - ryte ir kitomis progomis stengtis nusiteikti švelniai, vaikiškai. Prisiminti artimo meilės motyvus: mano širdimi Jėzus nori juos mylėti! Niekuomet nevartoti šiurkščių žodžių. Jausti širdy Išganytojo pulsą (šv. Komunija).
Mintims nukrypus pradėti nuo: „Išganytojau, ką veiki manyje?.. Jo brangios sielos... Kaip geras yra Viešpats, kad..."
Džiaugsme: „Quam bonus Dominusi"*
Skausme: „Brangioji, šiandien ir aš turiu ką paaukoti!"
Kad neišsektų malonė: Tu žinai, kad aš noriu prie Tavęs (prie Jo) artėti Tavo garbei, jų ir savo naudai, noriu neužkirsti kelio Komunijos malonės v...