Kiekvienas šalia mūsų esantis žmogus - tiek vaikas, tiek suaugęs, nesvarbu, kas jis būtų, - taip pat turi tokias pačias teises, ir mūsų teisės veikia tik tiek, kiek nepažeidžia kito žmogaus teisių ir laisvių. Mes visi turime ne tik teises, tačiau ir pareigų. Teisės ir pareigos yra neatsiejamos. Pareigos ir teisės - kaip dvi tavo rankos. Jos abi vienodai reikalingos.
XXI amžiaus demokratinėje visuomenėje sparčiai keičiantis ir atsirandant naujiems įstatymams, visiems žmonėms labai svarbu žinoti savo teises, laisves, pareigas bei mokėti jomis naudotis. Daug žmonių susiduria su naujomis ir besikeičiančiomis situacijomis, socialinėmis normomis, įstatymais, teisėmis, vertybėmis. Kalbant konkrečiai apie santykius šeimoje, tėvams labai svarbu žinoti savo teises ir pareigas, atsakomybes vaikų atžvilgiu. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, JTO vaiko teisių konvencijoje, Vaiko teisių pagrindų įstatyme, bei kituose šeimos teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintos tėvų teisės ir pareigos savo vaikams, bei vaikų teisės ir pareigos. Svarbu ne tik žinoti, kad jos būtų taikomos praktiškai.
Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija - pagrindinis tarptautinis dokumentas, kuriame išvardintos visos vaikų teisės. Tai tarptautinis pasaulio valstybių susitarimas, ko reikia vaikams, kad jie augtų sveiki ir laimingi, būtų saugūs, galėtų aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, o prireikus gautų visą reikalingą pagalbą.
Koordinuojant šeimų atvejo vadybos procesą, tenka susidurti su realybe. Nors tėvai turėtų žinoti savo teises ir pareigas, tačiau labai dažnai būna nustatoma vaiko teisių pažaidimai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, 37 straipsnyje yra apibrėžiamas atvejo vadybos tikslas - rasti geriausią problemos sprendimo būdą ir suteikti šeimai tokią pagalbą, kuri ne tik padėtų išspręsti vaiko ir šeimos problemas, bet ir sudarytų sąlygas šeimai pačiai siekti reikiamų pokyčių, užtikrinančių vaiko fizinį ar psichinį saugumą ir jo interesus.
Atsižvelgiant į tai jog Šakių socialinių paslaugų centro atvejo vadybininkai dažnai gauna kreipimųsi dėl atvejo vadybininko paskyrimo, nustačius vaiko teisių pažeidimų ir siekiant teisinio švietimo įgyvendinant tėvų valdžią Šakių rajono savivaldybėje, 2022 m. rugsėjo 30 d. popietę, Šakių socialinių paslaugų centro atvejo vadybininkė Deimantė Keidošytė, Kudirkos Naumiesčio seniūnijoje gyvenančioms šeimoms organizavo paskaitą- diskusiją „Tėvų ir vaikų teisės ir pareigos“.
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
Šios paskaitos metu buvo aptarta tėvų valdžios samprata pagal galiojančius LR įstatymus, tėvų ir vaikų teises įtvirtinantys pagrindiniai dokumentai ir jų turinys, primintos ir pagrindinės tėvų ir vaikų teises, pareigos. Priminta, kad už pareigų nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą, vaiko teisių pažeidimą ar kitokį piktnaudžiavimą savo teisėmis ir pareigomis taikoma įstatymų nustatyta civilinė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.
Atvejo vadybininkė pristatė, su kokiais vaiko teisių pažeidimais dažniausiai tenka susidurti Šakių rajono savivaldybėje, tai smurtas, tėvų ar vaikų atžvilgiu, neužtikrinamos tinkamos gyvenimo sąlygos vaikams, nerimą kelia tai, kad vis daugiau gaunama skundų, kai patys vaikai pažeidžia kitų vaikų teises ir teisėtus interesus. Pasitaiko atvejų, kai vaikai prieš kitus vaikus naudoja smurtą. Dažnai fiksuojama vaikų prieš vaikus smurto forma - fizinis smurtas, tačiau pasitaiko ir psichologinio smurto atvejų. Buvo aptarta ir prisiminta kokios pagalbos tėvai ir vaikai gali sulaukti bei nurodytos institucijas, į kurias gali kreiptis pagalbos Šakių rajono savivaldybėje.
Diskusijos metu dalyvaujančių taip pat buvo prašoma pasidalinti savo asmenine patirtimi, sunkumais ar sėkme įgyvendinant tėvų valdžią. Susirinkę tėvai, teigė, kad dauguma vaikų puikiai žino savo teises ir jas nuolat primena tėvams, tačiau pamiršta savo pareigas, dėl to ir kyla didžiausi sunkumai, kuriuos sprendžiant kartais tenka įsikišti vaiko teises užtikrinančioms institucijoms.
Kvalifikuotai kalbėti apie konkrečias vaiko teises ir pareigas geriausiai gali vaikų psichologai ir tie, kurie nuolat dirba specializuotose vaikais besirūpinančiose organizacijose. Todėl aš galiu pateikti tik savo požiūrį į tėvų-vaikų santykių problemą ir tik savo pačius bendriausius samprotavimus, kurie atsirado auginant mano paties vaikus bei kurį laiką dirbant organizacijoje „Gelbėkite vaikus” .
Tėvų meilė ir pareigos
Mano pirma tezė: mylėkime vaikus, jie turi teisę būti mylimi, jei juos išleidome į šį pasaulį, bet meilės turinys neturi būti pataikavimas vaikams ar mėginimas jiems įsiteikti įvairiomis dovanėlėmis. Meilė vaikams turi būti tokia, kad vaikas jaustų, jog jis yra lygiateisis šeimos narys, kad jo išklausoma, jo siūlymai vertinami ir motyvuotai priimami ar atmetami. Meilės turinyje turėtų būti ir toks tėvų elgesys ir jų priimami sprendimai, kurie vaiko akyse atrodytų teisingi. Tai jo teisė. Todėl tėvai turėtų vienodai traktuoti savo vaikus, neskirstant jų į daugiau ar mažiau mylimus.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Išimtį čia gali sudaryti turintis kurią nors negalę vaikas, jam reikalingas papildomas dėmesys, kurį turėtų rodyti tiek tėvai, tiek ir kiti sveiki vaikai. Tėvai turėtų paaiškinti jiems, kodėl toks papildomas dėmesys neįgaliam vaikui būtinas. Kiekvienas vaikas turi matyti, kad tėvai elgiasi teisingai ir niekados nematyti tėvų barnių ir santykių aiškinimosi, dar įveliant į tai ir savo vaikus. Jei tokios atmosferos šeimoje nėra, tai vaikas jautriai reaguoja į tokią neteisybę, kurios jis nesupranta ir negali sau paaiškinti, kodėl nesutaria jo tėvai, kodėl ir kuo jis yra blogesnis nei jo sesutė ar broliukas. Jei taip tęsiasi - vaikas užsidaro, būna nelaimingas ir ieško kelio, kaip išeiti iš tokios aklavietės. Dažniausiai jau paauglystės metais jis susiranda draugų, kurie iš dalies kompensuoja vaiko patiriamą savo šeimoje skriaudą. Bet nebūtinai tie draugai būna tokie, kokių mes norėtume. Ir nebūtinai jie patys yra gero elgesio etalonai.
Meilės turinyje būtina ir tokia komponentė, kaip nuolatinis tėvų bendravimas su vaiku. Tai taip pat vaiko teisė. Jaunesniems vaikams pakanka pasakų sekimo, žaidimų ar knygučių skaitymo, o vyresniems reikia bendrų iškylų į gamtą, reikia diskusijų apie jiems suprantamas ir aktualias problemas. Apie problemas, kurios brandina vaiką ir ruošia jį savarankiškam gyvenimui. Čia neturėtų būti jokio tabu, nes, vengiant diskusijų apie jautrias problemas, paauglys ras atsakymus gatvėje. Šiose diskusijose vaikas turi jaustis lygiaverčiu partneriu, o ne tik tėvų nuomonės klausytoju. Diskusijos pabaigoje turėtų būti rasta bendra nuomonė kartais nevengiant ir kompromisų (juk ne viską tėvai išmano šiame greitai besikeičiančiame pasaulyje. Kartais jų pažiūros gali būti ir perdėm archaiškos). Tokios diskusijos suformuoja vertybių sistemą vaiko sąmonėje, kuria jis vadovaujasi ir pradėjęs savarankišką gyvenimą. Jei vertybių sistemos nepadeda suformuoti jo tėvai, tai ją suformuoja visados paslaugi gatvė.
Meilė vaikams nereiškia, kad vaikų negalima bausti už jų prasižengimus, tačiau tos bausmės neturi būti fizinės, nes jos žemina vaiką. Bausmių tipas priklauso tiek nuo vaiko amžiaus, tiek ir nuo padarytos pražangos. Ir bausmės tikslas - ne pažeminti vaiką, o jam parodyti, kad jo neteisingas elgesys bus tinkamai vertinamas ir tada, kai vaikas suaugs. Parinkdami bausmę tėvai turi būti ypač atsargūs, nes bausmė neturi sukelti vaiko pasipiktinimo jos neteisingumu.
Meilė vaikams reiškia ir tai, kad jie nuo pat mažų dienų privalo turėti tinkamas jo amžiui nuolatines pareigas. Ypatingą vietą užima pareiga gerai mokytis. Gali taip būti, kad vaikas ko nors mokykloje nesuprato, tada tėvų šventa pareiga jam padėti suprasti. Kitaip - vaikui nesiseks mokslas, bendraklasiai iš jo tyčiosis, vaikas tik ir lauks, kaip greičiau baigti šią kankynę - mokyklą.
Baigiant noriu pabrėžti, kad jokios dovanėlės, net ir brangiausios, nepadarys vaiko visaverčiu žmogumi, ir net geriausios buitinės sąlygos niekados jam neatstos tėvo ir motinos meilės. Greičiau priešingai, gyvenimo prabanga, brangios dovanos ir puošnūs drabužiai žaloja vaiko psichiką. Iš vaiko sąmonės tada dingsta humanistinės vertybės, kurios daro žmogų žmogumi.
Taip pat skaitykite: Kaip užkirsti kelią savižudybėms vaikų namuose
Vaiko teisė į mokslą ir pareiga mokytis
Kiekvienos vasaros pabaigoje ištinka mokyklos pasiruošimo karštinė, kai prekybos centrai prisipildo kanceliarinių priemonių, nusidriekia eilės prie uniformų, socialiniai tinklai mirga nuo informacijos, kaip pasiruošti mokyklai, kaip motyvuoti vaikus ir pan. Į šį jau ne kartą vaikų užduotą klausimą Google paieška siūlo daug atsakymų, vienas iš jų - mokykla suteikia akademinių žinių, kurių reikia norint gauti išsilavinimą. Mokykloje įgyjami svarbūs emociniai ir socialiniai įgūdžiai, o naujos žinios mums leidžia labiau pasitikėti savimi, priimti sprendimus, dalintis vertingomis įžvalgomis su kitais. Taigi abejonių, kam ta mokykla ir kodėl reikia mokytis, kaip ir turėtų nekilti.
Visų pirma, svarbu įsisąmoninti, kad vaikas turi teisę ne tik mokytis, bet ir žaisti. Vadinasi, kaip ir visais kitais gyvenimo atvejais, taip ir šiuo, reikia atrasti ir išlaikyti pusiausvyrą tarp vaiko teisės mokytis ir teisės žaisti. Metodai, kaip ir vaiko poreikiai, gali būti skirtingi. Svarbiausia, kad mokymasis atitiktų vaiko galimybes ir poreikį įgyti žinių, socializuotis ir pasiruošti savarankiškam gyvenimui.
Kaip žinoma, vaiku laikomas asmuo iki 18 metų, kurio įstatyminiu atstovu yra tėvai arba globėjai. Nepaisant to, augant vaiko gebėjimams, atsakomybė pačiam priimti tam tikrus su jo gyvenimu susijusius sprendimus taip pat didėja. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje nustatyta, kad asmenims iki 16 metų mokslas privalomas. Tai yra ne tik vaiko teisė, bet ir pareiga. Vaikas iki 16 metų negali nutraukti mokymosi pagal privalomojo švietimo programas, privalo reguliariai lankyti mokyklą, be pateisinamos priežasties nepraleisti pamokų ir kitų privalomų ugdymo proceso užsiėmimų. Vis dėlto, kaip skelbia Valstybės duomenų agentūra, mokyklos nelankančių vaikų skaičius vis dar išlieka pakankamai didelis, t. y. 16-17 tūkst. vaikų iki 16 metų. To priežastys įvairios.
Primintina, kad pagal Švietimo įstatymą, tėvai (globėjai) privalo vaiką, kuriam tais kalendoriniais metais iki balandžio 30 dienos yra suėję 5 metai, leisti mokytis pagal priešmokyklinio ugdymo programą. Priešmokyklinis ugdymas gali būti teikiamas vėliau tėvų (globėjų) sprendimu, bet ne vėliau, negu vaikui tais kalendoriniais metais sueina 6 metai. Taip pat tėvai (globėjai) privalo vaiką, kuriam tais kalendoriniais metais sueina 7 metai, leisti mokytis pagal pradinio ugdymo programą. Tėvai, netinkamai vykdantys šias pareigas, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Vis dėlto, valstybė nesiekia bausti tėvų - pirmiausia ji siūlo pagalbą vaikui ir šeimai.
Kaip minėta pirmiau, augant vaiko gebėjimams, didėja ir jo galimybės pačiam priimti sprendimus. Pavyzdžiui, vaikas nuo 14 metų turi teisę pasirinkti vieną iš privalomojo dorinio ugdymo dalykų: tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos tikybą arba etiką.
Problema kartais kyla dėl vaikų mokymo sutarčių sudarymo, nutraukimo, pakeitimo, kai vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su vienu iš tėvų. Nepriklausomai nuo to, su kuriuo iš tėvų nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, abu tėvai turi teisę dalyvauti vaiko auklėjime ir ugdyme bendru sutarimu. Todėl idealiu atveju, net ir esant nustatytai vaiko gyvenamajai vietai su vienu iš tėvų, abu tėvai turėtų tartis dėl vaikui tinkamos ugdymo įstaigos parinkimo ir su ja sudaryti mokymo sutartį. Deja, dažnai situacija gali būti priešinga, kai tėvai nesutaria dėl konkrečios ugdymo įstaigos, jos vietos ir pan. Tokiu atveju kilusį ginčą reikėtų spręsti pasitelkiant tarpininkus, mediatorius. Jei ir mediacijos metu nepavyksta rasti sprendimo, t. y. Vis dėlto, reikėtų nepamiršti, kad visus sprendimus dėl vaiko turėtume priimti ne taip, kaip suaugusiems atrodo geriau, o kartu su vaiku. Vaiko nuomonės išklausymas ir vaiko dalyvavimas priimant su jo gyvenimu susijusius sprendimus - tai vienas svarbiausių vaiko teisių apsaugos principų. Todėl tėvai, spręsdami su vaiku susijusius klausimus, turėtų bandyti tartis tarpusavyje, įgyvendinti ne savo svajones ir ne siekti pateisinti savo lūkesčius turėti „tobulą” vaiką, o padėti vaikui susivokti greitai besikeičiančiame pasaulyje ir atrasti jame savo vietą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje nustatyta, kad mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas. Švietimo įstatyme nurodyta, kad mokymas valstybinėje ir savivaldybės mokykloje pagal priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programas ir profesinio mokymo programas, skirtas pirmajai kvalifikacijai įgyti, yra nemokamas. Tačiau nevalstybinėje mokykloje mokestį už ugdymą, mokymą nustato mokyklos savininkas (dalyvių susirinkimas).
Girdime diskusijas apie tai, kad mūsų šalyje vis labiau jaučiamas vaikų suskirstymas į tuos, kurių tėvai gali apmokėti vaikų ugdymo išlaidas privačiose mokyklose, ir tuos, kurie lanko nemokamas ugdymo įstaigas. Gali skirtis ne tik ugdymo paslaugų kokybė, pvz., geresnės mokymo priemonės, mažesnės klasės ir pan., bet ir pasiekti rezultatai. Vis dėlto, jei vertintume baigiamųjų egzaminų rezultatus, jie rodo, kad nemažą dalį geriausių įvertinimų surenka vaikai ne iš didžiųjų miestų ir privačių ugdymo įstaigų, o besimokantys valstybinėse ar savivaldybių mokyklose.
Švietimo įstatyme nustatyta, kad individualiomis mokymosi priemonėmis (pratybų sąsiuviniais, rašymo priemonėmis, skaičiuotuvais ir kitomis) mokinį aprūpina tėvai (globėjai). Pažymėtina, kad mokiniams, kurie mokosi pagal priešmokyklinio ugdymo programą ar pagal pradinio ugdymo programą pirmoje ar antroje klasėje, nemokami pietūs skiriami nevertinant šeimos gaunamų pajamų be atskiro tėvų (globėjų) prašymo.
2023 m. valstybė truputį padidino finansavimą švietimui, tačiau, kaip matyti, mokytojai ir toliau lieka nepatenkinti per mažu darbo užmokesčiu ir per dideliu darbo krūviu. Verta sutikti, kad ne kiekvienas gali būti mokytoju, todėl pasirinkusiems šį kelią ir norintiems bei galintiems juo eiti, turėtų būti teisingai atlyginta. Tačiau „teisingai” kiekvienas supranta skirtingai.
„Mes lengvai galime suprasti vaiką, kuris bijo tamsos. Tikroji gyvenimo tragedija vyksta tada, kai suaugęs žmogus bijo šviesos“.
Čia pravartu būtų paminėti „Gelbėkite vaikus“ iniciatyvą mokyklose įkurti pačių mokinių grupes kovai su smurtu, nes juk nepastatysi prie kiekvieno vaiko po mokytoją. Grupės nariai, kurie nešiojo prisisegę ir specialius ženkliukus, akylai stebėdavo, ar kuris vaikas nėra bendraamžių (ar net mokytojų) skriaudžiamas, ir patys sudrausmindavo mokinius skriaudikus, o apie tokius mokytojus pranešdavo mokyklos direkcijai. Nežinau, kiek plačiai paplito ši iniciatyva, bet didėjant smurto prieš vaikus apimtims, vaikų, kovojančių su smurtu, grupės - vienintelė reali priemonė apsaugoti vaikus.
