Lietuva, būdama tarptautinių migracijos procesų dalimi, susiduria su įvairiais socialiniais iššūkiais, susijusiais su imigrantų integracija. Šiame straipsnyje apžvelgiamos migracijos tendencijos Lietuvoje, integracijos iššūkiai ir socialinių darbuotojų vaidmuo sprendžiant šias problemas.
Migracijos Tendencijos Lietuvoje
Lietuvos gyventojų emigracijos pradžios galima būtų ieškoti XIII-XIV a. Išskyrus atskirus laikotarpius, kada įvairios priežastys ribodavo emigrantų skaičių, Lietuva nuo XIX a. pabaigos buvo viena iš daugiausiai emigrantų pasauliui duodanti Rytų Europos valstybė. Kita vertus, lietuvių migracija visą laiką buvo neatsiejama tarptautinės Vidurio ir Rytų Europos migracijos procesų dalis.
Lietuvoje yra skiriamos keturios emigracijos iš Lietuvos bangos:
- XIX a. pabaigos - XX a. pradžios ekonominė emigracija (vadinamieji grynoriai).
- Emigracija iš Lietuvos Respublikos 1920-1940 m.
- Politiniai pabėgėliai pasitraukę iš Lietuvos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (vadinamieji dipukai).
- Šiuolaikinė emigracija iš Lietuvos.
Nuo XVI a. emigraciją daugiau lėmė ideologinės, religinės, ekonominės ar politinės priežastys. Po Lietuvos ir Lenkijos padalinimų pradėjo ryškėti sąlygos naujai emigracijai: ji nebuvo masinė ir palietė daugiausia turtingąjį ir privilegijuotą bajorijos sluoksnį. Po 1831 ir 1863 m. sukilimų nemaža dalis buvusių lietuvių-lenkų kovotojų pasitraukė į Prancūziją, kai kurie pasiekė JAV.
Tačiau tik XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje išaugęs emigrantų skaičius lėmė, kad lietuviams imtas taikyti emigrantų tautos pavadinimas. Ekonominės sąlygos (darbo jėgos perteklius, silpnas pramonės vystymasis) skatino gyventojų migraciją į stipresnius pramoninius miestus ir regionus, pirmiausia Latviją ir kitas Rusijos gubernijas. XIX a. 9 dešimtmetyje išaugo migracija į JAV iš Vidurio ir Rytų Europos valstybių, šiai migracijai priklausė ir lietuvių emigracija.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Ekonominio pakilimo metais darbo imigracijos srautai didėjo, o štai ekonominio nuosmukio - staigiai sumažėjo. Nuo 2010 m. - ta pati situacija kaip ir 2005-2007 metais: imigracijos mastai vis didėja. Neabejotinai, šeimos migracija yra kur kas kompleksiškesnė, todėl reikalauja nuodugnios analizės ir diskusijų.
Imigracijos tipai Lietuvoje
Lietuvoje skiriami keli imigracijos tipai:
- Darbo imigracija (susijusi su ekonominiais pakilimais ir nuosmukiais).
- Šeimos migracija (susijusi su tarprespublikinės migracijos procesais Sovietų Sąjungoje).
- Pabėgėliai, prieglobsčio prašytojai (reguliuojama ES direktyvų ir tarptautinių dokumentų).
Absoliuti dauguma imigrantų - grįžtantys Lietuvos piliečiai. Tačiau, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tautiečių imigracijos duomenys gali suklaidinti, nes jau keletą metų skaičiuojami pagal emigracijos deklaravimą.
Į Lietuvą dažniausiai atvyksta ukrainiečiai, baltarusiai ir rusai. Tačiau 2007-2008 m. atvyko labai daug turkų bei kinų.
Imigrantų Integracijos Iššūkiai
Priverstinių migrantų integracija yra abipusis, sudėtingas ir daugiasluoksnis procesas, reikalaujantis tiek priverstinių migrantų pasiruošimo integruotis į juos priimančią visuomenę, tiek visuomenės, jos vietos bendruomenių pasiruošimo priimti naujus narius. Priverstinių migrantų integracijos procese ypatingas vaidmuo tenka edukacijos procesui.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Seimo nario R. Lopatos pranešime teigiama, kad didžiausia lietuvių silpnybė - nepasitikėjimas ir nesirūpinimas Kitu. Nepasitenkinimas liberalia Lietuvos demokratija, žemas socialinis pasitikėjimas ir abejingumas kitokiems žmonėms vertybių tyrimuose įvardijamos kaip didžiausios šalies visuomenės silpnybės. Tolerancijos lygis visuomenėje išlieka žemas, o socialinė distancija nuo kitų grupių - kito tikėjimo ar kitos tautybės - išlieka didelė.
Anot Seimo Ateities komiteto pirmininko, Liberalų sąjūdžio frakcijos nario prof. R. El, dabar šalyje gyvena apie 200 tūkst. užsieniečių, tačiau iki šiol neturime jokio mechanizmo, kaip juos integruoti, iš esmės netaikome integracijos priemonių. O tai ypač svarbu turint omeny mūsų kaip valstybės, kaip nacijos demografinę situaciją.
Lietuvoje nėra integracijos politikos, tačiau integracija turi labai stiprų socialinį aspektą: ji vyksta ir be valstybės paramos, net be nevyriausybinių organizacijų paramos. Lietuva turi gana specifinių ir išskirtinių požymių: nors daugelyje užsienio šalių nevyriausybinės organizacijos tik prisideda prie infrastruktūros kūrimo, Lietuvos integracijos infrastruktūra stipriai priklauso nuo nevyriausybinių organizacijų projektinės veiklos.
Socialinio Darbo Svarba
Socialinis darbas yra nuolat kintanti sritis, kurioje tenka balansuoti tarp teisinių normų ir žmonių poreikių. Šiuolaikiniai iššūkiai, tokie kaip socialinė atskirtis, psichologinės traumos ar ekonominiai sunkumai, reikalauja iš socialinių darbuotojų lankstumo ir gebėjimo kurti individualius sprendimus.
Socialinio darbo veiklos sritys yra labai įvairios ir vis besikeičiančios, tad esant atitinkamoms darbuotojo savybėms, darbuotojas gebės prisitaikyti prie besikeičiančių jam reikalavimų, o esant norui gebės integruotis ir į kitą socialinio darbo veiklos sritį.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
Pasaulį sukausčiusi COVID-19 pandemija išryškino ir socialinio darbuotojo svarbą. Nuo pat pandemijos pradžios socialiniai darbuotojai tapo artimiausiais žmonėmis.
Viena iš socialinio darbuotojo atsakomybių - darbas su iš įkalinimo įstaigų grįžusiais asmenimis. Socialinis darbuotojas bendradarbiauja su pataisos įstaigoje dirbančiu socialiniu darbuotoju ar probacijos tarnybos pareigūnu, aptaria su juo iš įkalinimo įstaigos paleidžiamo asmens poreikius, asmenines bei socialines problemas ir suderina tolesnius antrojo socialinės integracijos etapo veiksmus.
Socialiniai darbuotojai neišvengiamai turi aktyviai dalyvauti įvairiuose mokymuose, ugdyti savo profesinius įgūdžius ir brandinti socialinio darbuotojo vertybes. Socialinis darbuotojas žinioms gilinti ir įgūdžiams stiprinti privalo skirti ne mažiau kaip 20 akad. val. per metus.
Tik pats socialinis darbuotojas sprendžia, kokia socialinio darbo sritis ,,miela širdžiai“, kadangi dirbti galime daug kur - savivaldybės, seniūnijos, socialinių paslaugų centrai, paramos šeimai centrai, vaiko teisių apsaugos teritoriniai skyriai, ligoninės, poliklinikos, įkalinimo įstaigos, vaikų dienos centrai, bendruomeniniai vaikų globos namai, senelių namai ir t.t.
Rugsėjo 27 d. švenčiame Lietuvos socialinių darbuotojų dieną.
Statistika
| Metai | Pabėgėlio statusą turinčių žmonių skaičius | Bendras imigracijos srautas |
|---|---|---|
| 2010 | 110 | ~20,000 |
| 2011 | 95 | ~20,000 |
tags: #imigrantu #socialinis #gyvenimas