Pajamų nelygybė Lietuvoje yra viena didžiausių ES, tačiau neretai apipinta mitais. Parinkti adekvačias priemones perteklinės pajamų nelygybės mažinimui galima tik tinkamai identifikavus jos priežastis.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, pajamų skirtumas Lietuvoje tarp penktadalio didžiausias ir penktadalio mažiausias pajamas gaunančių gyventojų siekia 7,5 karto. Tai vienas iš didžiausių rodiklių ES, kurios vidurkis yra 5,2 karto. Palyginimui, Skandinavijos šalyse skirtumas tarp didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančių gyventojų siekia apie 4 kartus. Tiesa, yra ir turtingų valstybių, pavyzdžiui, JAV, kur pajamų nelygybė yra gerokai didesnė nei Lietuvoje.
Pajamų nelygybės statistikos vertinimas
Visų pirma, pajamų nelygybės statistiką reikėtų vertinti atsargiai, nes ją gali iškraipyti gajus Lietuvos gyventojų polinkis nedeklaruoti savo pajamų. Ir tai yra ne tik atlyginimai „vokeliuose“, kurie pastaraisiais metais praretėjo ir suplonėjo. Tai, kad lietuvių pajamos gali būti gerokai didesnės, nei skelbiama oficialiai, rodo ir vartojimo statistika. Pernai pagal faktines individualias vartojimo išlaidas (įvertinus kainų skirtumus ir tai, kiek paslaugų gyventojai iš valstybės gauna nemokamai) lietuviai pasiekė 90 proc.
Pajamų nelygybės priežastys ir pasekmės
Skeptikai kartais teigia, kad pajamų nelygybė yra natūrali ir jos dirbtinai mažinti nereikia, o dėmesį ir pastangas geriau tiesiog sutelkti į skurdžiausiai gyvenančiųjų pajamų didinimą. Vis tik pajamų nelygybė svarbi bent dėl kelių priežasčių. Pirma, ji dažnai atsiranda dėl korupcijos ar diskriminacijos, todėl nėra natūrali. Antra, itin nelygias ir apribotas galimybes turintys gyventojai savo nepasitenkinimą išreiškia balsuodami už populistines idėjas siūlančius politikus.
Natūralios ir nenatūralios pajamų nelygybės priežastys
Negalima ignoruoti, kad egzistuoja natūralios ir nenatūralios pajamų nelygybės priežastys. Natūralu, kad dešimt metų universitete prasimokęs ir daug pinigų bei pastangų į išsilavinimą investavęs specialistas gaus didesnes pajamas už baigusį devynias klases ir nusprendusį, kad ne trigonometrinėse lygtyse slypi laimė. Tačiau nenatūralu, kai galimybė įgyti kokybišką išsilavinimą priklauso nuo tėvų pajamų ar gimimo vietos.
Taip pat skaitykite: Strategijos prieš socialinę atskirtį
Žalingiausia ir nemaloniausia nenatūrali pajamų nelygybė atsiranda dėl korupcijos, nepotizmo bei kitokių neskaidrių ryšių su politikais ar valstybinėmis institucijomis. Galima aptikti ir ne su korupcija susijusių pajamų nelygybės priežasčių, kurias taip pat reikėtų ravėti su dideliu entuziazmu. Moterų pajamos Lietuvoje pernai buvo 13 proc. mažesnės nei vyrų, ir šį skirtumą ne visiškai paaiškina skirtingos profesijos, išsilavinimas ar užimamos pareigos.
Pajamų nelygybės dinamika ir tendencijos
Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad pastarąjį dešimtmetį pajamų nelygybė buvo mažiausia netrukus po krizės - 2011-2012 metais, kuomet nedarbo lygis buvo aukštas, o vidutinė perkamoji galia gana skurdi. Pajamų nelygybės matematika kartais yra neintuityvi ir nemaloniai nustebinanti.
Dar svarbiau yra tai, ko jums greičiausiai neteko girdėti - pajamų nelygybė tarp dirbančiųjų Lietuvoje pastaraisiais metais pastebimai sumažėjo. Nuo 2011 metų ketvirtadalio daugiausiai uždirbančių atlyginimai išaugo 49 proc., o ketvirtadalio mažiausiai uždirbančių atlyginimai padidėjo net 80 procentų. Šio dešimtmečio pradžioje 35 proc. Lietuvos dirbančiųjų gavo žemas pajamas, nesiekiančias 75 proc. vidutinio šalies atlyginimo. Dabar tokių darbuotojų dalis nukrito iki 31 procento. Per tą patį laikotarpį viduriniosios klasės dalis išaugo nuo 53 proc. iki 59 procentų, o gaunančių daugiau nei du vidutinius atlyginimus dalis sumažėjo nuo 13 proc. iki 11 proc.
Tad kaip atsiranda ta statistika apie didėjančią pajamų nelygybę Lietuvoje? Nacionaliniu mastu vertinant ne tik dirbančiuosius, pajamų nelygybė padidėjo dėl to, kad atlyginimus gaunantys asmenys atitrūko nuo socialines išmokas gaunančių asmenų. Socialinės atskirties ir skurdo problemas spręsti būtina, bet neužtenka butaforinio ar abstraktaus susirūpinimo pajamų nelygybe.
Galiausiai turime paklausti savęs, kokią žinutę mes siunčiame ateities kartoms kasdien kartodami, kad gyvename negerovės valstybėje, kurioje pajamų nelygybė yra nuo mūsų asmeninių pastangų nepriklausantis reiškinys? Stenkis nesistengęs, bus blogai, nebent prasisuksi naudodamasis ryšiais arba prabalsuosi už visagalius pajamų lygintojus?
Taip pat skaitykite: Globos namų reforma Lietuvoje
Pajamų nelygybė yra įsisenėjusių problemų pasekmė, o ne problemų priežastis.
Priemonės pajamų nelygybei mažinti
Siekiant mažinti pajamų nelygybę ir skurdą šalyje, bus tobulinamos valstybinio socialinio draudimo ir piniginės socialinės paramos sistemos ir didinamas mokesčių sistemos progresyvumas. Taip pat bus tobulinama užimtumo rėmimo sistema, plečiama jos aprėptis, didinamas pažeidžiamų asmenų grupių užimtumas, žmonių verslumas, efektyviau kovojama su nelegaliu ir nedeklaruotu darbu, skatinama socialinio dialogo kokybė ir plėtra.
„Pajamų nelygybė, skurdas ir socialinė atskirtis, ypač tarp senjorų, neįgaliųjų, vienišų ar vaikus vienų auginančių tėvų išlieka opi problema, kurią siekiame spręsti kompleksinėmis priemonėmis. 2020 m. penktadalio didžiausias ir penktadalio mažiausias pajamas gaunančių Lietuvos gyventojų vidutinės disponuojamos pajamos (atskaičius mokesčius ir pridėjus socialines išmokas) skyrėsi 6,1 karto. Palyginimui, 2019 m. Pajamų nelygybės problema mūsų šalyje yra glaudžiai susijusi su skurdo ir atskirties problematika. Skurdo rizikos lygis 2020 m. šalyje siekė 20,9 proc.
Nepaisant darbo ieškantiems asmenims teikiamų paslaugų ir užimtumui remti taikomų priemonių, 2020 m. pabaigoje ketvirtadalį (72 tūkst.) registruotų bedarbių su darė ilgalaikiai bedarbiai, iš jų 6 proc. nėra dirbę, 27 proc. Lietuvoje, palyginti su kitomis ES valstybėmis narėmis, yra didelis pajamų atotrūkis tarp asmenų (namų ūkių), kurių pagrindinis pajamų šaltinis yra socialinės išmokos, ir likusių šalies gyventojų. Sprendžiant šią problemą, numatoma didinti nepasiturinčių, pensinio amžiaus asmenų, neįgaliųjų, tėvų, vienų auginančių vaikus ar neįgaliuosius pajamas.
Mūsų šalyje yra dideli pajamų atotrūkiai darbo rinkoje, ypač tarp nekvalifikuotų darbuotojų, žemesnio išsilavinimo asmenų ir likusių šalies gyventojų. 2020 m. dirbančiųjų skurdo rizikos lygis buvo 8 proc. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pasiruošusi sukurti tvarią ir veiksmingą aktyvios darbo rinkos priemonių finansavimo sistemą. Planuojama skatinti žmonių su negalia užimtumą atviroje darbo rinkoje, didinti vyresnio amžiaus gyventojų galimybes dalyvauti darbo rinkoje.
Taip pat skaitykite: Ką žinoti apie kosulio vaistus?
Dabartinė Užimtumo tarnybos veikla nepakankamai užtikrina, kad būtų efektyviai suteiktos į klientų poreikius orientuotos paslaugos. Taip pat numatoma plėtoti savarankišką užimtumą ir sudaryti palankesnes galimybes steigti naujas darbo vietas, kad būtų kuo daugiau sėkmingai veikiančių paramą gavusių labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių.
Atlikus tyrimą nustatyta, kad pastaraisiais metais kryptingos politikos nebuvimas, aukštas šešėlinės ekonomikos dydis, nepakankama švietimo kokybė lėmė, kad pajamų nelygybė Lietuvoje nemažėjo. Norint kovoti su šia problema ir pamatyti aiškius rezultatus, reikalingi pokyčiai daugelyje sričių. Jau dabar tam tikri bandymai reformuoti mokesčius, neapmokestinamų pajamų dydžio įvedimas, pensijų indeksavimo sistema ir minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio kėlimas turėtų duoti teigiamų rezultatų ateinančiu laikotarpiu.
Pagrindiniai rodikliai (2020 m.)
| Rodiklis | Reikšmė |
|---|---|
| Pajamų skirtumas tarp 20% didžiausias ir 20% mažiausias pajamas gaunančių | 6,1 karto |
| Skurdo rizikos lygis | 20,9% |
| Ilgalaikiai bedarbiai (iš registruotų bedarbių) | 25% (72 tūkst.) |
| Dirbančiųjų skurdo rizikos lygis | 8% |
Apibendrinant, galima teigti, kad pakankama institucinė ir teisinė bazė sudaro geras prielaidas mažinti socialinę nelygybę per viešąjį administravimą. Socialinės paramos skyrius administruoja pakankamą socialinių paslaugų spektrą, kuris apima gausias ir įvairias socialines grupes, o tai yra gana veiksminga ir svarbi pagalbos priemonė. Tačiau vien tik socialinėmis paslaugomis neįmanoma sumažinti socialinės nelygybės. Šiuo atveju būtinas kitų socialinės apsaugos, finansų ir švietimo sistemų dalyvavimas ir įsitraukimas, taip pat tarpžinybinis bendradarbiavimas.