Žemaitija - vienas iš penkių Lietuvos etnografinių regionų, pasižymintis savita istorija, tradicijomis ir kultūra. Šio regiono etninio paveldo išsaugojimu ir puoselėjimu rūpinasi Žemaitijos regioninė etninės kultūros globos taryba.
Lietuvos etnografiniai regionai
Žemaitijos istorija ir pavadinimas
Žemaičiai pirmą kartą paminėti 1219 m.: Ipatijaus kronikoje, aprašant Haličio-Voluinės didžiųjų kunigaikščių ir Lietuvos taikos sutartį, minimi ir du žemaičių kunigaikščiai Erdvilas (Gerdvilas) ir Vykintas. Iki XX a. pradžios regionas vadintas Žemaičiais. Vytautas Didysis Žemaičių vardą aiškino tuo, kad tai žemė, esanti žemiau negu aukštaičių. Kai kurie kalbininkai Žemaitijos vardą kildina iš žodžio „žemė“.
Žemaitijos simbolika
Žemaitijos etnografinio regiono herbų ir vėliavų projektai buvo sukurti Žemaičių kultūros draugijos iniciatyva, jų autorius - Algis Kliševičius. Mažojo Žemaitijos herbo ir viduriniojo Žemaitijos herbo bei Žemaitijos vėliavos (su mažuoju Žemaitijos herbu centre) projektai buvo suderinti Lietuvos heraldikos komisijoje 1994 m. liepos 21 d., o didžiojo herbo ir vėliavos su didžiuoju herbu centre projektai aprobuoti LHK 1999 m. liepos 22 d.
Pagal sukurtą projektą mažasis Žemaitijos herbas yra herbinis skydas, kurio raudoname lauke pavaizduota juoda meška su sidabrine (balta) grandine ant kaklo, stovinti ant užpakalinių kojų. Viduriniojo Žemaitijos herbo projekto variantas susideda iš aprašyto mažojo herbo ir ant jo uždėtos heraldinės kunigaikščių aprangai būdingos raudonos kepurės (karūnos) su sidabriniu vainiku. Didžiojo Žemaitijos herbo projekto variantas papildytas skydininkais: skydą su meškos atvaizdu ir skydo viršuje esančia karūna iš dešinės pusės prilaiko sidabrinė deivė, kita ranka atsirėmusi į inkarą, o iš kairės pusės skydą prilaiko sidabrinis karys; karys ir deivė stovi ant sidabrinio kaspino su raudonai įrašytu lotynišku užrašu Patria una (liet. Tėvynė viena).
Taip pat skaitykite: Etninės kultūros globos misija
Pagal 1994 m. sukurtą projektą Žemaitijos etnografinio regiono lauko vėliava - tai baltos spalvos audeklas su dešiniajame šone esančiomis uodegomis, o kairėje vėliavos pusėje pavaizduotas Žemaitijos mažasis herbas. Pagal 1999 m. sukurtą projektą Žemaitijos etnografinio regiono vėliava - tai baltas audeklas, kurio centre yra Žemaitijos didysis herbas.
Žemaitijos herbas
Žemaitijos gamta ir tradicinė kultūra
Vaizdingiausi regiono plotai - tarp Telšių ir Šilalės iškylanti kalvotoji Žemaitija su kloniuose tyvuliuojančiais Germanto, Lūksto, Biržulio ir kitais ežerais. Ten aukštesnieji kalnai (Šatrija, Medvėgalis, Girgždūtė, Padievaitis ir kiti) jau senovėje buvo tapę šventkalniais ar piliakalniais. Kalvotąją Žemaitiją sunkiau pasiekdavo istorinės permainos, ten ilgiau išliko senovinio gyvenimo ženklai: labai erdvios ūkininkų sodybos su daugybe netaisyklingai išmėtytų pastatų, didžiosios trobos su masyvią kupetą primenančiais šiaudiniais stogais, archajiški numai su lėpiais (atvirais prieangiais) ir atvirais ugniakurais, įvairiausios paskirties pastatėliai - nuo ubladės (duonai kepti) iki lininės (linams apdoroti).
Žemaitijos dainuojamoji tradicija nepasižymi tokia didele žanrų įvairove ir melodijų gausa kaip kiti regionai (pavyzdžiui, Dzūkija), tačiau pagal melodijų stilistinį bendrumą Žemaitija lenkia kitus regionus. Nedaug Žemaičiuose išliko apeiginę paskirtį turinčių arba glaudžiai susijusių su tam tikrais darbo procesais dainų. Be to, čia gyvuojančios negausios darbo dainų rūšys beveik nepasižymi išskirtiniais bruožais. Savitos nebent šienapjūtės dainos, turinčios priedainį „Valioj“, kuris, išdainuojamas laisva metroritmika, toli nuskamba per laukus.
Žemaičių vestuvėse iki šių laikų išliko dovanų jaunajai rinkimo paprotys, vadinamas ačiavimu, kurio metu buvo ne tik dainuojama „Ačiū, ačiū...“, dėkojant už dovanas, bet ir atliekami tam tikri choreografiniai veiksmai. Savita žemaičių religinio atsisveikinimo su mirusiuoju tradicija - per šermenis ar atminus itin ilgai trunkantis Kalnų giedojimas pakaitomis su pučiamųjų muzikos intarpais.
Taip pat skaitykite: Globos išmokos dydis
Žemaičių tautinis kostiumas
Jau XIX a. Išeiginis žemaitės kostiumas neįsivaizduojamas be skarų. Vienos iš žinomų seniausių - įvairiaspalvės skersadryžės pusvilnonės pailgos formos gūnios, dėvėtos iki XIX a. vidurio. Vėlesnės vilnonės skaros austos kvadratinės, bet ir jos gerokai spalvingesnės negu kitose etnografinėse srityse. Vasarą šiaurinėje Žemaitijoje moterys mėgo apsisupti raudonlangėmis lininėmis ar medvilninėmis įstrižai lenkiamomis skaromis - raiščiais, o pietinėje Žemaitijoje - baltomis išilgai lenkiamomis drobulėmis su raudonų žičkų įaudimais galuose. Įvairiaspalviais skaistgijų kuteliais puoštas raudonlanges skareles žemaitės susirišdavo ypatingu būdu - su „ragiukais“ (mazgu surištais kampučiais virš kaktos). Baltų medvilninių skarelių priešingus kampus siuvinėjo kiauraraščiu skirtingais ornamentais.
Žemaičių virtuvė
Rytą žemaičiai dažniausiai pradėdavo koše. Žemaičių tradicijoje, kaip niekur kitur Lietuvoje, mėgstamos kanapės. Populiariausias patiekalas - kanapių taboka (spirgutis), valgoma su bulvėmis. Tradicinis patiekalas - kanapinis pienas, kuris gaunamas ant trintų kanapių užpilant šilto vandens. Kanapių rasalas - į kanapių pieną įmaišyta sutrinta silkė su svogūnais.
Žemaitiškos šventės ir papročiai
Itin linksmai žemaičiai švenčia Užgavėnes: persirengę įvairiausiais veikėjais, užsidėję prosenovinius laikus menančių toteminių paukščių ir žvėrių (meškos, vilko, gervės, ožio) kaukes, jie lanko kaimynus, iš oro spėja apie būsimą derlių, buria, o vakare sudegina Morės iškamšą - visų žiemos sunkumų simbolį. Žemaičiai augindavo daug linų. Tradiciniai jų apdorojimo būdai jaujose išlaikė labai senoviškus papročius. Ypač savitas naktimis vykdavęs žemaičių linamynis, pilnas jaunimo linksmybių, išbandymų ir žaidimų, į kuriuos įsitraukdavo ir persirengėliai.
Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos veikla
Antradienio popietę Tauragės Pilies menėse surengta Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos organizuota Žemaitijos regiono etninę kultūrą labiausiai puoselėjančių asmenybių pagerbimo šventė. Prieš pagerbimo ceremoniją susirinkusius pasveikino Tauragės rajono savivaldybės meras Dovydas Kaminskas, Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Virginijus Jocys, Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė, Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ direktorė Eglė Červinskaitė ir etninės kultūros globos tarybos Žemaitijos regiono narė, Tauragės kultūros centro padalinių vadovė Iridija Mockienė. Renginį vedė Etninės kultūros globos tarybos vyriausioji specialistė (Žemaitijos regionui) Agnė Miliauskienė.
Skambant skaudviliškių folkloro ansamblio „Inkstiliuks” tradicinės kapelos ir jos muzikantų Jorio Jono, Mato, Evelinos ir Igno atliekamoms melodijoms, pristatyti visi šventės nominantai. Tarp kurių šiemet ir Tauragės kultūros centro Skaudvilės skyriaus kultūrinių renginių organizatorė, mėgėjų meno vadovė Rasa Bartkuvienė. Teikiant padėką, 𝐑𝐚𝐬𝐚𝐢 𝐁𝐚𝐫𝐭𝐤𝐮𝐯𝐢𝐞𝐧𝐞𝐢 padėkota už etninės kultūros puoselėjimą, aktyvią projektinę veiklą, kaupiamas ir perduodamas kultūrines vertybes bei jaunosios kartos mokymą saugoti protėvių palikimą, iniciatyvumą, skirtą laiką vadovaujant Tauragės kultūros centro Skaudvilės skyriaus vaikų ir jaunimo folkloro ansambliui „Instiliuks“, dalyvavimą kultūros ir švietimo, folkloro bei amatų renginiuose.
Taip pat skaitykite: Ištakos ir dabartis: Radviliškio globos namai
Už Žemaitijos regiono etninės kultūros puoselėjimą padėkos įteiktos ir tauragiškei etninės kultūros puoselėtojai, knygos „Šviesybių namai“ leidėjai 𝐒𝐨𝐧𝐝𝐫𝐚𝐢 𝐕𝐚𝐢𝐬̌𝐯𝐢𝐥𝐚𝐢𝐭𝐞𝐢, tautodailininkei, pirmojo Kalendorių muziejaus įkūrėjai, Kuršėnų miesto Garbės pilietei 𝐒𝐢𝐠𝐢𝐭𝐚𝐢 𝐋𝐮𝐤𝐢𝐞𝐧𝐞𝐢, tautodailininkei, kulinarinio paveldo puoselėtojai 𝐌𝐚𝐫𝐢𝐣𝐨𝐧𝐚𝐢 𝐒𝐭𝐫𝐢𝐚𝐮𝐤𝐢𝐞𝐧𝐞𝐢, tautodailininkui, medžio drožėjui 𝐒𝐚𝐮𝐥𝐢𝐮𝐢 𝐓𝐚𝐦𝐮𝐥𝐢𝐮𝐢, etninės kultūros puoselėtojai, ilgametei Skuodo rajono kultūros centro darbuotojai 𝐕𝐢𝐫𝐠𝐢𝐧𝐢𝐣𝐚𝐢 𝐙̌𝐢𝐭𝐤𝐮𝐯𝐢𝐞𝐧𝐞𝐢, Palangos moksleivių klubo vaikų folkloro ansamblio „Kikilis“ vadovei 𝐃𝐢𝐚𝐧𝐚𝐢 𝐒̌𝐞𝐝𝐮𝐢𝐤𝐢𝐞𝐧𝐞𝐢, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto Muzikos katedros doc. 𝐑𝐮̄𝐭𝐚𝐢 𝐕𝐢𝐥𝐝𝐳̌𝐢𝐮̄𝐧𝐢𝐞𝐧𝐞𝐢, tautodailininkui, mokytojui, sertifikuotam meistrui 𝐕𝐢𝐤𝐭𝐨𝐫𝐮𝐢 𝐑𝐚𝐢𝐛𝐮𝐳̌𝐢𝐮𝐢. Nuoširdžiai padėkota ir šios gražios šventės organizatoriams, visiems dalyvavusiems.
Ši taryba atlieka svarbų vaidmenį, koordinuojant ir skatinant etninės kultūros puoselėjimą regione. Jos veikla apima įvairias sritis - nuo tradicinių amatų ir kulinarinio paveldo išsaugojimo iki folkloro ir papročių populiarinimo. Taryba taip pat inicijuoja ir remia įvairius kultūrinius projektus, skirtus etninės kultūros sklaidai ir tęstinumui užtikrinti.
Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos veikla yra gyvybiškai svarbi siekiant išsaugoti ir perduoti ateities kartoms unikalų Žemaitijos etninį paveldą.
| Asmuo | Veikla | Nuopelnai |
|---|---|---|
| 𝐑𝐚𝐬𝐚 𝐁𝐚𝐫𝐭𝐤𝐮𝐯𝐢𝐞𝐧ė | Kultūrinių renginių organizatorė, meno vadovė | Etninės kultūros puoselėjimas, projektinė veikla, kultūrinių vertybių perdavimas, vadovavimas folkloro ansambliui „Instiliuks“ |
| 𝐒𝐨𝐧𝐝𝐫𝐚 𝐕𝐚𝐢𝐬̌𝐯𝐢𝐥𝐚𝐢𝐭ė | Etninės kultūros puoselėtoja, knygos leidėja | Etninės kultūros puoselėjimas |
| 𝐒𝐢𝐠𝐢𝐭𝐚 𝐋𝐮𝐤𝐢𝐞𝐧ė | Tautodailininkė, muziejaus įkūrėja | Tautodailės puoselėjimas |
| 𝐌𝐚𝐫𝐢𝐣𝐨𝐧𝐚 𝐒𝐭𝐫𝐢𝐚𝐮𝐤𝐢𝐞𝐧ė | Tautodailininkė, kulinarinio paveldo puoselėtoja | Kulinarinio paveldo puoselėjimas |
| 𝐒𝐚𝐮𝐥𝐢𝐮𝐬 𝐓𝐚𝐦𝐮𝐥𝐢𝐬 | Tautodailininkas, medžio drožėjas | Medžio drožybos tradicijų puoselėjimas |
| 𝐕𝐢𝐫𝐠𝐢𝐧𝐢𝐣𝐚 𝐙̌𝐢𝐭𝐤𝐮𝐯𝐢𝐞𝐧ė | Etninės kultūros puoselėtoja | Etninės kultūros puoselėjimas |
| 𝐃𝐢𝐚𝐧𝐚 𝐒̌𝐞𝐝𝐮𝐢𝐤𝐢𝐞𝐧ė | Folkloro ansamblio vadovė | Folkloro puoselėjimas |
| 𝐑𝐮̄𝐭𝐚 𝐕𝐢𝐥𝐝𝐳̌𝐢𝐮̄𝐧𝐢𝐞𝐧ė | Muzikos katedros docentė | Muzikinio paveldo puoselėjimas |
| 𝐕𝐢𝐤𝐭𝐨𝐫𝐮𝐬 𝐑𝐚𝐢𝐛𝐮𝐳̌𝐢𝐬 | Tautodailininkas, mokytojas | Tautodailės tradicijų puoselėjimas |
tags: #zemaitijos #regionine #etnines #kulturos #globos #taryba