Etninės kultūros globos taryba (toliau - Taryba) įkurta 2000 m. rugpjūčio 21 d. Tarybos įkūrimas susijęs su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimu ir tuo metu plačiai skambėjusiomis tautiškumo puoselėjimo idėjomis.
Pagal 2001 m. liepos 20 d. patvirtintą Regioninių etninės kultūros globos tarybų sudarymo tvarką, visuose penkiuose Lietuvos etnografiniuose regionuose įsteigti Tarybos regioniniai padaliniai:
- Aukštaitijoje - 2002 m. gegužės 3 d.
- Dzūkijoje (Dainavoje) - 2002 m. gegužės 10 d.
- Sūduvoje (Suvalkijoje) - 2002 m. birželio 14 d.
- Žemaitijoje - 2002 m. liepos 5 d.
- Mažojoje Lietuvoje - 2002 m. liepos 16 d.
Aukštaitijos tarybos koordinacinis centras įkurtas Panevėžyje, Dzūkijos (Dainavos) - Alytuje, Mažosios Lietuvos - Šilutėje, Suvalkijos (Sūduvos) - Marijampolėje, Žemaitijos - Telšiuose. Tais pačiais metais dvejų metų kadencijai išrinkta pirmoji regioninių tarybų vadovybė.
Pirmąją Tarybą (dirbusią 2000-2004 metais) pagal Etninės kultūros globos tarybos nuostatus (patvirtintus Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. liepos 13 d. nutarimu Nr.
Pirmuoju Etninės kultūros globos tarybos vadovu norėtųsi vadinti profesorių dr. Norbertą Vėlių - vieną žymiausių Lietuvos tautosakininkų, mitologų, kraštotyrininkų, surengusį daugybę kraštotyros ekspedicijų (ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų gyvenančių lietuvių žemėse), paskelbusį daug kraštotyros ir mokslo monografijų, rinkinių ir kitų etninės kultūros srities darbų. Jis aktyviai dalyvavo Lietuvos kultūriniame sąjūdyje, 1989 m. tapo pirmuoju tiek Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininku, tiek Vytauto Didžiojo universiteto Antropologijos katedros (vėliau Etnologijos ir folkloristikos katedros) vedėju, o 1990 m. surengtame Lietuvos kultūros kongrese vadovavo Etninės kultūros sekcijai, atstovaudamas visam etninės kultūros laukui. 1993 m. prof. dr. N. Vėliui už reikšmingą kraštotyrinę ir mokslinę veiklą buvo suteikta Valstybinė Jono Basanavičiaus premija. Būtent jo iniciatyva buvo sumanyta įkurti Etninės kultūros globos tarybą kaip ekspertinę Lietuvos Respublikos Seimui atskaitingą instituciją, ir tik netikėta N.
Taip pat skaitykite: Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos veiklos apžvalga
Aukštaitija: Istorinis ir Kultūrinis Kontekstas
Aukštaitija - vienas iš penkių etnografinių Lietuvos regionų, pasižymintis savita istorija, kultūra ir tradicijomis. Siekiant geriau suprasti Aukštaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos vaidmenį, svarbu pažvelgti į šio regiono istoriją ir kultūrines ypatybes.
Pirmasis Aukštaitijos paminėjimas istoriniuose šaltiniuose siejamas su Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikoje aprašytomis lietuvių ir Ragainės komtūro Liudviko kovomis, vykusiomis apie 1294 m. Pirmuoju reikšmingu Aukštaitijos vardo pagarsinimu tarptautinėje erdvėje reikėtų laikyti 1323-uosius metus. 1323 metais Lietuvos valdovas Gediminas ir Didžiojo kunigaikščio taryba spalio 3 d. sudarytoje taikos ir prekybos sutartyje su Livonijos ordinu (Livonijos vyskupais, Rygos miestu, Danijos karaliaus vietininku Šiaurės Estijoje bei jo vasalų pasiuntiniais) užrašė: „Štai tos žemės, kuriose mes nustatėme taiką: iš mūsų pusės - Aukštaičių ir Žemaičių žemė (lant to Eusteythen unde Sameyten), Pskovas ir visi Rusinai, kurie yra mūsų valdžioje...“.
Gedimino kanceliarijoje Aukštaitija suvokiama kaip viena iš dviejų pagrindinių Lietuvos sudedamųjų dalių (šalia Žemaičių).
Dėl Aukštaitijos centro vardo nuo seno konkuruoja du miestai - Utena ir Panevėžys. Utena pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta 1261 m., nuo XIV a. buvo administraciniu valsčiaus centru. Šis miestas pasižymi stipria aukštaitiška savimone. Panevėžys pirmąkart paminėtas beveik 250 metų vėliau (1503 m.), administraciniu centru tapo XVI a. Tačiau būdamas patogioje geografinėje padėtyje, Panevėžys tapo vienu didžiausių Šiaurės Lietuvos miestų, ekonominiu, kultūriniu bei švietimo požiūriu turinčiu regiono centro reikšmę.
Aukštaitijos etnografinio regiono didžiojo herbo ir vėliavos projektus EKGT padalinio - Aukštaitijos etninės kultūros globos tarybos - iniciatyva sukūrė Rolandas Rimkūnas. Projektas buvo suderintas LHK posėdyje 2006 m. liepos 5 d. 2006 m. sukurtame Aukštaitijos didžiojo herbo projekte ant sidabrinio skydo pavaizduotas raudonas šarvuotas raitelis su pakeltu kalaviju dešinėje rankoje; skydą iš abiejų pusių laiko du sidabriniai angelai, stovintys ant sidabrinės juostos su raudonos spalvos užrašu PATRIAM TUAM MUNDUM EXISTIMA (liet. „Savo Tėvynę laikyk visu pasauliu“). Pagal projektą Aukštaitijos vėliava yra raudonos spalvos audeklas, kurio centre išsiuvinėtas Aukštaitijos didysis herbas: herbinio skydo sidabriniame lauke pavaizduotas raudonas šarvuotas raitelis su pakeltu kalaviju dešinėje rankoje, skydą iš abiejų pusių laiko du sidabriniai angelai, stovintys ant sidabrinio kaspino, kuriame raudonomis raidėmis įrašytas lotyniškas devizas (liet. „Savo Tėvynę laikyk visu pasauliu“). Reprezentacinės Aukštaitijos vėliavos trys laisvi kraštai apsiūti sidabro virvele.
Taip pat skaitykite: Apie etninės kultūros globos tarybą
Lietuvos etnografiniai regionai
Aukštaitijos kraštovaizdis
Vaizdingiausiomis vietovėmis garsėja regiono rytai - čia nuo Zarasų pro Ignaliną ir Molėtus iki Dubingių nusidriekęs didysis ežerynas su gausybe vaizdingų ežerų. Ledynmečio palikimas - Aukštaičių aukštuma su įspūdingomis kalvomis, protėvių įrengtais piliakalniais ir šventkalniais, legendine Labanoro giria ir kitais miškais, seniausiu Lietuvoje Stelmužės ąžuolu. Vakarų aukštaičių plynaukštę kerta vaizdingoji Šventosios upė, tekanti pro Anykščių šilelį, Puntuko riedulį ir Andrioniškio miškus. Nuo Kauno iki Panevėžio tęsiasi Nevėžio lygumos platybės, šiaurėje pereinančios į Mūšos-Nemunėlio lygumą, dar toliau - į Žemgalės lygumą, kurias dėl derlingiausių žemių galima pavadinti Lietuvos aruodu. Šiauriniame regiono pakraštyje - palatvėje - atsidengia dolomito klodai, gipso telkinius tirpdęs vanduo kuria vis naujas karstines įgriuvas Pasvalio-Biržų krašte.
Seniausieji krašto gyventojai kurdavosi paupiuose, netgi pelkėse bei kituose vandens telkiniuose - aptikta juose stovėjusių polinių gyvenviečių pėdsakų. Regiono gyvenimą labai pakeitė XV a. įsigalėjęs baudžiava ir XVI a. pradėta Valakų reforma, kai apylinkių žmonės buvo keliami į taisyklingai suplanuotus gatvinius rėžinius kaimus. Tuomet tik didžiųjų žemvaldžių nepasiektuose plotuose išliko mažesnių kaimelių ar sodybų, kur trobesiai sustatyti laisviau. Gatvinių kaimų sodybiniuose rėžiuose arčiau kelio būdavo įkurdinamos aukštaitiškos dvišalės pirkios ir svirnai, jie apsodinami tradiciniais medžiais (ąžuolais, liepomis, klevais, uosiais), šalia namo puikuodavosi spalvingi gėlių darželiai. Ūkiniai trobesiai buvo statomi rėžio gilumoje, kartais ir kitapus gatvės. Senovinį gyvenimą priminė didieji aukštaičių kluonai - aukštos jų stogų kupetos apgobdavo erdvias šalines (jose būdavo kraunamas derlius) ir grendymą (ant jo kuldavo spragilais, laikydavo vežimus ir kt.). XIX a. įsigalėjęs ūkio padalijimo sūnums paprotys vis labiau tankino gatvinius kaimus, mažažemiai paveldėtojai statėsi vis skurdesnius trobesius. Derlingose Vidurio ir Šiaurės Lietuvos žemėse gyvenę turtingesni valstiečiai statėsi didesnius ir puošnesnius pastatus, išsikeldavo į vienkiemius, kur atsirasdavo ir dvareliams prilygstančių trobesių - dviaukščių tvartų, didžiųjų svirnų, puošnių pirkių ar naujoviškesnių medinių namų, o palatvėje - ir mūrinių statinių.
Pagal tarmių klasifikaciją beveik visa Aukštaitija priklauso rytų aukštaičių patarmei.
Aukštaitijos kultūros paveldas
Aukštaitija garsi sutartinėmis - savitomis senovinėmis daugiabalsėmis giesmėmis (iš kurių kai kurios buvo šokamos ir žaidžiamos) bei ragų, daudyčių, skudučių, lamzdelių, kanklių instrumentinės polifonijos kūriniais. Nuostata Aukštaitiją laikyti vokalinio daugiabalsiškumo židiniu Lietuvoje yra neatsitiktinė - iki pat XX a. pradžios Šiaurės rytų Aukštaitijoje gyvavo senasis polifoninis stilius - sutartinės ir joms artima instrumentinė muzika. (Sutartinės pripažintos unikaliu tradicinės muzikos fenomenu ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje: 2010 m. sutartinės įtrauktos į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo šedevrų sąrašą.
Taip pat skaitykite: Etninės kultūros globos tarybos veikla
Aukštaitijos moterų drabužiai dažnai vadinami pačiais archajiškiausiais Lietuvoje. Tokį įspūdį sukelia baltų lino audinių daugybė ir viduramžius primenantys nuometai, kuriuos ištekėjusios moterys kai kuriose vietovėse ryšėjo dar XX a. viduryje. Lininiai drabužiai Rytų Aukštaitijoje iki pat XX a. pradžios vis dar būdavo puošiami įaustais raudonų siūlų - žičkų - geometriniais ornamentais.
Ypač puošnios aukštaičių liemenės, kurias siuvo iš brangių pramoninių audinių - brokato, šilko, aksomo, rečiau - iš namie austų. Merginos puošėsi karūnėlėmis ir galionais, kurių galus užpakalyje sukryžiuodavo, o prisegti platūs raštuoti šilko kaspinai gražiai krisdavo ant nugaros. Ypatingos Kupiškio apylinkėse pamergių dėvėtos karūnėlės, vadinamos kalpokais. Aukštaitės mėgo puoštis sidabriniais karoliais.
Aukštaitija garsėja blynais. Tikrieji aukštaitiški blynai yra paliepsniai, kurie kepami ant žarijų, prie ugnies - tokiu būdu iš karto kepa abi pusės. Kitas aukštaitiškas blynų receptas - rauginti blynai, užmaišomi iš vakaro, būtinai įtarkuojama bulvių. Kitas populiarus aukštaičių patiekalas yra virtiniai - tai miltinės tešlos kukuliai su įdaru. Mėgsta aukštaičiai ir kakorus (makorus), kurie kiekvienam Aukštaitijos pakraštyje vis kitokie, bet pagrindas - virtos ir sutrintos bulvės bei miltai.
Aukštaitija išsiskiria unikaliais Sekminių papročiais: pavyzdžiui, Ignalinos r. Meironių kaime dar gyvuoja paprotys per Sekmines plukdyti vainikais papuoštas karves į ežero salą ganytis.
XIX Aukštaitijos regiono sutartinių šventė „SUTARJĖLA“ Zarasuose
Norėdami geriau pažinti Aukštaitiją, rekomenduojame pažiūrėti dokumentinį filmą „Aukštaitija".
tags: #aukstaitijos #regionine #etnines #kulturos #globos #taryba