Emocijos - neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, nuspalvinanti patirtis, skatinanti veiksmus ir formuojanti santykius. Nors kasdienybėje daug dėmesio skiriame produktyvumui, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta su mumis emociškai.
Emocijos (pranc. émotion < lot. emoveo - išjudinu, jaudinu) - tai subjektyvūs išgyvenimai, apibūdinantys reikšmingus gyvūno arba žmogaus poreikiams (motyvacijai) įvykius, reiškinius, situacijas ir skatinantys veikti atsižvelgiant į juos. Emocijos reiškėsi evoliucijoje kaip priemonė, padedanti individui nustatyti kūno būsenų ir aplinkos poveikių biologinį reikšmingumą pagal genetiškai įtvirtintą rūšies patirtį (instinktus).
Stipresnės emocinės reakcijos fiziologiškai sužadina organizmą (stipriau plaka širdis, įsitempia raumenys, džiūsta burna, išsiplečia vyzdžiai ir kita), reiškiasi išraiškos veiksmais (kūno, veido raiška, balso intonacija ir kita).
Emocijų Savybės
Emocijoms būdinga:
- Poliariškumas: teigiamos, neigiamos, aktyviosios (steniškosios) ir pasyviosios (asteniškosios) emocijos. Poreikio patenkinimas kelia teigiamas (pvz., džiaugsmo, malonumo), nepatenkinimas - neigiamas (pvz., liūdesio, nemalonumo) emocijas. Aktyviosios emocijos skatina organizmo sistemą veikti ir didinti jos energiją, pasyviosios emocijos ją slopina. Aktyviosios emocijos paprastai sukuria įtampos, pasyviosios - palengvėjimo, arba atomazgos, būsenas.
- Ambivalentiškumas: vienu metu to paties objekto atžvilgiu gali būti juntami priešingi išgyvenimai, pvz., stiprus pavydas sukelia ir meilę, ir neapykantą.
Emocijos gali būti stiprios ir silpnos (priklauso nuo to, kokią reikšmę organizmui turi emocijas sukėlę veiksniai). Žmogaus emocijos būna įsisąmonintos ir neįsisąmonintos (konfliktas tarp jų dažnai sukelia neurozes). Paprasčiausia emocijos forma yra emocinis tonas (pojūčių, suvokimų, vaizdinių, kartais minčių sukeltas išgyvenimas, suteikiantis pasitenkinimą arba nepasitenkinimą). Tobuliausia žmogaus emocijos forma - ilgalaikiai jausmai, kuriuos sukelia dvasiniai poreikiai.
Taip pat skaitykite: Nervų sistemos ir psichikos vystymasis
Emocijos reguliuoja žmonių bendravimą, turi įtakos renkantis bendravimo būdus ir priemones. Viena priemonių yra išorinė išraiška, arba emocinė ekspresija (mimika, kalba, gestai), turinti informacinį ir socialinį pobūdį.
Kaip spalvos formuoja mūsų aplinką, keičia mūsų nuotaiką, emocijas ar net savijautą?
Emocijų Atsiradimo Mechanizmai
Emocijos atsiranda dėl organizmo nervų sistemos, pirmiausia galvos smegenų, veiklos. Ontogenezėje emocijos ypatybės vis labiau diferencijuojasi, emocijas sukeliantys objektai darosi vis sudėtingesni, didėja gebėjimas reguliuoti jas ir jų išorinę raišką. Žmogaus emocijos yra susijusios su asmenybės raida, kurią lemia bendravimas su kitais žmonėmis, jų atjautimas ir bendri išgyvenimai (empatija), meno kūrinių, informacijos poveikis ir kita.
Emocijų Tyrinėjimo Istorija
Pirmasis biologinę emocijos raiškos paskirtį tyrė C. R. Darwinas (1872). Jis teigė, kad emocijų kilmė yra gyvuliška ir kad psichikai formuojantis emocijos turėtų išnykti. Dabartiniai emocijų psichologiniai tyrimai tiria smegenų vaidmenį emocijoms. Pavaizduodami tam tikras smegenų reakcijas į emocijas tyrėjai įrodė, kad migdolinė smegenų liauka tampa aktyvesnė žmonėms parodžius bauginančius vaizdus.
Dabartinei emocijos fiziologinių mechanizmų sampratai pradžią davė Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas W. Jamesas (1884) ir danų fiziologas C. G. Lange (1885), kurie atskirai vienas nuo kito paskelbė teoriją (vadinamoji Jameso ir Lange’s teorija), kad emocijos išgyvenimas yra organizmo fiziologinių reakcijų į jas sukeliančius dirgiklius įsisąmoninimas. Vėliau Jungtinių Amerikos Valstijų fiziologai W. B. Cannonas (1927) ir Ph. Bardas (1931) eksperimentais (vadinamoji Cannono ir Bardo teorija) įrodė, kad emocijas žadinantis dirgiklis tuo pačiu metu sukelia ir fiziologines reakcijas, ir subjektyvų emocijų išgyvenimą.
20 a. pradžioje S. Freudas pabrėžė tobuliausių emocijų reikšmę bei įtaką žmogaus gyvenimui ir raidai. 20 a. antroje pusėje dauguma mokslininkų teigė, kad pažinimo procesai (suvokimas, atmintis ir mąstymas) yra svarbi emocijos sudedamoji dalis. S. Schachteris, sukūręs dviejų veiksnių teoriją (1962), teigė, kad emociją sudaro 2 veiksniai: fizinis sužadinimas ir jo pažintinis įvardijimas. Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas R. Zajoncas teigė (1984), kad kai kurios emocijos kyla spontaniškai ir yra nesusijusios su sąmoningu pažinimu, t. y.
Taip pat skaitykite: Kalbos sutrikimų įtaka socialinei raidai
Emocijų Funkcijos ir Reikšmė
Emocijos atlieka svarbias funkcijas:
- Motyvuoja veikti: Harmon-Jones ir kt., 2011.
- Dalyvauja priimant sprendimus: Damasio ir kt., 1991.
- Yra galingi komunikacijos įrankiai.
Emocijos indikuoja žmogui apie aplink jį vykstančius procesus. Jos daro įtaką žmonių veiksmams, mąstymui ir jausmams, bei kūnui. Užspaustos emocijos gali virsti ligomis, apie tai daug kalba psichosomatikos mokslas.
Emocijų Subjektyvumas ir Kompleksiškumas
Mokslininkai mano, kad emocijų išgyvenimas gali būti labai subjektyvus dalykas. Ne visada patiriame gryną emocijos formą. Skirtinguose įvykiuose bei situacijose patirti kelias susipynusias emocijas yra dažnas reiškinys. Santuoka ar vaikų gimimas gali būti lydimi itin plataus spektro emocijų: nuo džiaugsmo iki nerimo.
Robert Plutchik (2002) teigė, kad emocijos yra kompleksinės reakcijos, kurios apima pažintinius, fiziologinius ir elgesio komponentus.
Teigiamos ir Neigiamos Emocijos
Nėra teigiamų ar neigiamų emocijų, nes visos emocijos siunčia mums informaciją. Šį pasakymą tikslingiau keisti į „malonios ir nemalonios emocijos“. Net ir nemalonios emocijos gali būti labai reikšmingos ir teigiamos, pavyzdžiui, pasišlykštėjimas gali skatinti nevalgyti kenkiančio maisto, pyktis - signalizuoti, kad kyla grėsmė mūsų įsitikinimams ar vertybėms, nerimas - apsaugoti nuo pavojaus, įgalinti veikti.
Taip pat skaitykite: Religijos įtaka socialiniam gyvenimui
Emocijų Raida ir Pažinimas
Pirmoji emocijų pažinimo ir atpažinimo mokykla - šeima. Tėvų gebėjimas pastebėti, atpažinti ir įvardinti vaiko emocines būsenas padeda vaikui suprasti save ir aplinką, turi įtakos jo raidai - padeda formuotis smegenų struktūrų jungtims, kurios kontroliuoja kognityvinius procesus (mąstymą, suvokimą, atmintį), taip pat turi įtakos vaiko fiziniam vystymuisi. Palankiai vaiko raidai yra būtina, kad tėvai nuo mažų dienų stengtųsi suprasti savo vaiko emocinių reakcijų priežastis bei mokėtų tinkamai į jas reaguoti - pripažindami ir įvardindami vaikui kylančius jausmus bei paaiškindami, kas šiuos jausmus sukėlė: “Atrodai nusiminęs, gal norėtum man daugiau papasakoti, kas atsitiko?”, “Matau, kad tu pyksti, nes šiandien nepavyko mums išeiti į lauką”, “Taip, suprantu, man irgi būtų pikta”.
Augdamas vaikas jausmų ir emocijų atpažinimo, jų raiškos mokosi mokykloje, bendraamžių būryje. Šis mokymasis tęsiasi ir suaugus. Vidinei žmogaus raidai taip pat reikalingas sąmoningumas ir savistaba. Kiekvienas, norintis labiau suprasti ir pažinti save, turi atkreipti dėmesį į savo jausmus, kasdien savęs paklausti: Kaip aš šiandien jaučiuosi? Koks elgesys ar aplinkos veiksnys šį jausmą sužadino? Koks praeities išgyvenimas ar įvykis susijęs? bei pastebėti savo kūno reakciją: Gal aš įsitempęs? Gal padažnėjo kvėpavimas? Gal pila prakaitas? Gal širdis neramiai plaka?
Emocijų Valdymas
Svarbu suprasti, kad kontroliuoti galime tik tai, ką savyje atpažįstame ir priimame. Paradoksalu, bet norėdami jausti mažiau pykčio, nerimo ar baimės, pirmiausia turime šias emocijas savyje „legalizuoti“ - leisti joms būti. Kaip dažnai patirdami nerimą ir baimę sau ar artimiesiems sakote: „nieko tokio“, „nebijok“, „viskas gerai“, „stenkis apie tai negalvoti“? Tyrimai rodo (Satpute, Lindquist, 2021), kad padėti nurimti gali visiškai priešinga strategija - jausmų atpažinimas ir įvardijimas.
Magnetinio rezonanso tyrimai atskleidė, kad migdolinis kūnas - vienas iš pagrindinių už emocijas atsakingų smegenų centrų - tampa mažiau aktyvus, kai atpažįstame ir tiksliai įžodiname patiriamas emocijas. Taigi, laukdami artėjančio viešo kalbėjimo, pasimatymo, o gal vizito pas gydytoją mes galime pasakyti sau ir (ar) kitam, kad jaučiame baimę, patyrinėti, iš ko atpažįstame tai savo kūne, mintyse; pasimatuoti, kokio dydžio ji yra, tarkim, skalėje nuo 0 iki 10. O tada, priminę sau, kuo mums svarbi ši patirtis, pasiimti tą baimę už rankos ir vis tiek daryti. Ne veltui sakoma, kad baimė yra reakcija, o drąsa - pasirinkimas.
Tinkama Emocijų Išraiška
Kita svarbi emocinės kompetencijos dalis yra jausmų ir emocijų išraiška. Ji gali būti nebrandi, kai savo jausmus išreiškiame destruktyviu, netinkamu būdu, bei brandi, kai reaguojame apgalvotai bei pritaikydami socialinius įgūdžius. Dažniausiai daugumą sunkumų aplinkoje sukelia destruktyvi jausmų išraiška, kuri būna labiau pastebima, tokia, kaip fizinis smurtas, patyčios, šaukimas, kaltinimai. Verta pastebėti, kad prie žalingos išraiškos priskiriamas ir jausmų užgniaužimas.
Kaip Tinkamai Išreikšti Jausmus?
- Atpažinkite, koks jausmas Jums kilo bei koks konkretus aplinkos veiksnys ar elgesys jį sukėlė. Pavyzdžiui, ar Jums neramu, nes laukia sunkus pokalbis? O gal pikta ir liūdna, nes sutuoktinis pasakė skaudžius žodžius? Gal bijote susirgti?
- Pastebėkite savo kūno reakcijas. Pavyzdžiui: Gal įsitempėte? Gal širdis plaka tankiau? Pakito kvėpavimas? Išpylė prakaitas?
- Jei kyla stipri emocija - kiek nusiraminkite. Atraskite sau malonius ir jums priimtinus nusiraminimo būdus.
Emocijų Žodyno Plėtimas
Labai svarbu atrasti laiko su savo vaikais kalbėtis apie tai ką jie jaučia. Patikinti, kad visi jausmai yra reikalingi ir geri. Ne tik džiaugsmas, bet ir liūdesys ar nuoskauda, baimė bei pyktis. Labai svarbu padėti vaikams įvardinti vieną ar kitą jausmą. Viena iš priemonių plėsti emocijų žodyną yra emocijų ir jausmų ratas. Jis sudarytas remiantis psichologo Roberto Plutchiko sukurtu „emocijų ratu“, kuris veikia panašiai kaip spalvų ratas. Emocijų ir jausmų rato naudojimas, padės lengviau atpažinti savo jausmus bei jų kilmę. Suvokus, kaip jaučiatės, galėsite suprasti ir kodėl taip jaučiatės, bei veiksmus, kurių galite imtis norėdami pakeisti savo būseną.
Emocijų Rato Naudojimas
Kiekviena bazinė emocija toliau suskirstyta į smulkesnes emocijas. Tai padeda tiksliau suprasti, ką jaučiate.
Pasitelkę emocijų ratą, galite aiškiau įvardyti, ką jaučiate, ir apie tai kalbėti su kitais. Atsiskleidimas - pastangų ir pasiruošimo reikalaujantis žingsnis, kartu prašantis apnuoginti dalį savasties.
Pagrindinės Emocijos ir Jų Apibūdinimas
- Pyktis: emocija, kuri būdinga visiems. Ji dažniausiai pasireiškia tuomet, kai kažkas mums trukdo patenkinti svarbų poreikį. Kuomet pykstame, mums atsiranda tokie fiziologiniai požymiai kaip padažnėjęs širdies plakimas, padidėjęs raumenų įsitempimas. Pykčiu dažniausiai bandome įspėti kitus apie jų netinkamą elgesį ir, jei jie atsisakys jį pakeisti, prieš juos gali būti panaudotas smurtas ir mobilizuojame organizmą gynybai. Iš tiesų pyktį galima valdyti. Labai svarbu suprasti, kas yra pykčio adresatas, ant ko ir dėl ko pykstate. Reiktų suvokti, jog pykčiui būdingas plitimas, o taip pat jei žmogus nesistengia pykčio įveikti, gali pasireikšti kumuliatyvinis efektas, t. y. kuomet pyktis ilgainiui tik stiprėja. Kaip galima atpažinti, kada yra vengiama pripažinti ir atvirai išreikšti savo pyktį žmonėms? Visų pirmiausia, pyktis gali būti nukreipiamas į save arba į žmogų, ant kurio yra saugiau pykti. Be to, gali būti panaudojamas aplinkkelis arba kitaip daug kam žinoma kaip pasyvioji agresija. Kaip bebūtų, ši emocija gali būti ir naudinga, ir žalinga. Naudinga tais atvejais, kuomet pyktis padeda pakovoti už save ar kitus, objektyviai pažvelgti į žmones bei pažinti save.
- Baimė: nemalonus jausmas, kylantis dėl realaus ar įsivaizduojamo pavojaus, grėsmės. Taip pat kaip ir jaučiant pyktį, bijant padažnėja širdies plakimas, padidėja raumenų įsitempimas, arterinis kraujospūdis. Be to, šis jausmas lemia ir neharmoningą proto, valios, jausmų veiklą, pakeičia laiko suvokimą. Iš tiesų kai kurios žmogaus baimės yra net apspręstos genetiškai, o kai kurios kyla iš patirties. Iš teigiamos pusės nedidelė baimė gali palankiai veikti psichiką - skatinti budrumą, išjudinti instinktus, daryti psichiką aktyvesnę, veiklesnę. Ji paruošia žmogaus kūną veiklai, kuri yra būtina pavojingose situacijose ir padeda išvengti neigiamų padarinių. Tuo tarpu, abstrakčios baimės, kaip mirties, bejėgiškumo, yra tarsi psichikos mankšta, neleidžianti sustingti, sustabarėti, nuolat aktyvinanti, aštrinanti protą. Iš kitos pusės, baimė gali būti ir žalinga, nes bijodami žmonės nepasiryžta veiksmams, kurie galėtų pagerinti gyvenimą, nebesuvokia visų padėties detalių.
- Liūdesys: nuotaika, pasireiškianti nepasisekimo, nepalankios padėties ir praradimo jausmu. Nors jis yra laikinas nuotaikos pablogėjimas, tačiau gali pasireikšti ir depresija - nuolatinis ir intensyvus pablogėjimas, kuris daro įtaką žmogaus funkcionavimui. Išgyvendami liūdesį, galime pastebėti tokius fiziologinius požymius kaip gerklės, akių įsitempimą ir rankų, kojų atsipalaidavimą.
- Laimė: priešinga emocija liūdesiui. Jausdami laimę, patiriame jausmus nuo pasitenkinimo iki intensyvaus džiaugsmo. Laimei įtaką gali daryti pasitenkinimas santuoka ar meilės ryšiais, religinis tikėjimas, geras miegas, optimizmas ir draugiškumas, geras savęs vertinimas, mankštinimasis ir darbo turėjimas. Patį džiaugsmą galima apibūdinti kaip malonią emociją, kuri yra tampriai susijusi su pasitikėjimu, didžiavimusi savimi, meile.
- Pasibjaurėjimas: emocija, kuri yra asocijuojama su dalykais, suvokiamais kaip nešvarūs, nevalgomi ar infekciniai. Visi jie mus atstumia ir suvokiami kaip bjaurūs. Dažniausiai pasibjaurėjimas yra siejamas su skonio pojūčiais, tačiau taip pat ir su lytos ir regėjimo jutimais. Jis gali būti skirstomas į fizinį, metaforinį, įsivaizduojamą pojūtį ir moralinį. Įdomu tai, kad lyginant su baime ir pykčiu, jaučiant pasibjaurėjimą, širdies plakimo dažnis ne padidėja, o sumažėja.
- Kaltė: gilus tikėjimas tuo, jog padariau kažką, ko neturėjau, arba priešingai - nepadariau kažko, ką turėjau. Dėl to save pradedame laikyti „blogais“ žmonėmis, kas ir yra viena iš kaltės priežasčių. Kaltė yra be galo susijusi su vidiniu savęs vertinimu ir pasmerkimu, visiškai nepriklausomu nuo aplinkinių vertinimo, tuo tarpu gėdos jausmas - su laukiamu išoriniu vertinimu. Gėda dažnai siejasi su elgesiu, kuris visuomenės yra laikomas negarbingu, todėl ją supa slaptumas. Išgyvendamas gėdą, žmogų dažnai apima menkavertiškumo jausmas, liūdesys ar baimė.
- Bejėgiškumas: žmogaus nenoras ar negalėjimas prisiimti atsakomybės už savo paties gyvenimą. Jis atsiranda tuo metu, kai žmogus mano, jog bet kas, ko jis bandys imtis, bus bevaisis.
- Pavydas: kuomet matome, kad kitas turi tai, ko mes neturime, bet norėtumėme, patiriame pavydą. Jis kyla dėl nepalankaus socialinio lyginimo ir minėto bejėgiškumo gauti tai, ką kitas turi. Įprastai pavydūs žmonės pasižymi menka saviverte, noru valdyti, kontroliuoti ir savintis bei baime prarasti.
Emocijos ir Jausmai: Skirtumai
Emocija - tai žmogaus pradinė, trumpalaikė reakcija į aplinką, į tam tikrą susidariusią situaciją. Po emocijos seka jausmas, kuris emocijai sute...