Lietuvõs sociãlinė apsaugà - tai socialinio draudimo ir socialinės paramos sistema, skirta užtikrinti gyventojų gerovę ir apsaugą nuo socialinių rizikų.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, įkurta 1990 metais, tvarko socialinės apsaugos, užimtumo, socialinės integracijos, lyčių lygybės, šeimos ir skurdo mažinimo reikalus.
Struktūra ir finansavimas
Lietuvos socialinės apsaugos sistemą sudaro socialinis draudimas ir socialinė parama.
Socialinė apsauga finansuojama valstybės ir savivaldybių biudžetų ir Valstybinio socialinio draudimo fondo („SODROS“) biudžeto lėšomis.
Taip pat biudžeto lėšomis finansuojami ar remiamì įvairūs integraciniai projektai, projektai, kuriais skatinama jaunimo ir kitų amžiaus grupių motyvacija ir galimybės įgyti išsilavinimą, gauti darbą ir įsitraukti į aktyvų visuomeninį gyvenimą.
Taip pat skaitykite: Kaip veikia delspinigiai Lietuvoje?
Socialinė apsauga finansuojama iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, valstybės, savivaldybių biudžetų ir privačių pensijų fondų (jie pradėjo veikti 2003, lėšas būsimosioms pensijoms juose kaupia daugiau kaip 1,4 mln. gyventojų).
2023 m. Lietuvos socialinės apsaugos pajamos sudarė 12 050,9 mln. eurų, iš jų:
- 1107,7 mln. (9,2 %) - įmonių (darbdavių) įmokos,
- 4322,8 mln. (35,9 %) - pačių apdraustųjų asmenų įmokos,
- 5259,1 mln. (43,6 %) - finansavimas iš valstybės biudžeto,
- 1002,4 mln.
Socialinės apsaugos išmokos 2023 m. sudarė 12 290,4 mln. eurų, iš jų:
- 7861,8 mln. - išmokos pinigais,
- 4428,6 mln. eurų - natūra (daugiausia paslaugos ir kompensacijos, susijusios su sveikatos priežiūra, ir socialinės paslaugos).
Struktūriškai ji tenkina daugelį valdančiųjų ir opozicinių partijų, profsąjungų, pilietinių organizacijų ir, apskritai, gyventojų šalyje. Lietuvos socialinės apsaugos sistemos nepakeičiamumą liudija ir keli nesėkmingi oponuojantys mokslininkų siūlymai.
Socialinis draudimas
Valstybinis socialinis draudimas finansuojamas darbdavių ir apdraustųjų asmenų įmokomis į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, kurios skaičiuojamos nuo apdraustųjų atlyginimo.
Taip pat skaitykite: Lietuvos gerovės valstybės modelis
Iki 2000 m. socialiniam draudimui darbdaviai mokėjo 30 % samdomųjų darbuotojų atlyginimo dydžio įmokas savo lėšomis ir 1 % buvo išskaičiuojamas iš darbuotojų algų. 2000 m. darbdavių įmokos padidintos iki 31 %, o darbuotojų - iki 3 %.
2006 m. darbdavių įmokos suskirstytos į grupes pagal įmonėje, įstaigoje, organizacijoje per metus įvykusių nelaimingų atsitikimų skaičių, įmokų dydis nustatomas kiekvienais metais (2019 m. buvo keturios darbdavių grupės, kurių nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokos sudarė 0,14 %, 0,36 %, 0,7 % ir 1,4 % darbuotojo darbo užmokesčio).
Darbdavių lėšomis taip pat finansuojamas nedarbo socialinis draudimas (įmoka sudaro 1,31 % darbuotojo darbo užmokesčio, o sudarant terminuotą darbo sutartį - 2,03 %).
Iš darbuotojų algų išskaičiuojamos socialinio draudimo įmokos nuo 2019 m. sudaro 8,72 % darbo užmokesčio pensijų socialiniam draudimui, 2,09 % ligos, 1,71 % motinystės socialiniam draudimui ir 6,98 % privalomajam sveikatos draudimui.
Kiekvieno apdraustojo įmokų dydis nurodomas Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenų bazėje. Pagal šiuos duomenis apskaičiuojamos socialinio draudimo išmokos.
Taip pat skaitykite: Lietuvos Socialinės Apsaugos ir Darbo Ministerijos istorija
Dalis socialinio draudimo lėšų skiriama Užimtumo fondui (įkurtas 1991 m., administruoja Užimtumo tarnyba) ir Privalomojo valstybinio sveikatos draudimo fondui (administruoja Valstybinė ir teritorinės ligonių kasos).
Socialinis draudimas taip pat apima kai kurias valstybines pensijas: nukentėjusiųjų asmenų, mokslininkų, Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnio (gauna piliečiai, ypač nusipelnę Lietuvai kurdami ir plėtodami jos valstybingumą, ūkį, kultūrą, mokslą, meną ir sportą, gindami valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką, labiausiai pasižymėję pasipriešinimo SSRS okupacijai dalyviai, taip pat motinos, pagimdžiusios ir išauginusios iki aštuonerių metų amžiaus septynis ir daugiau vaikų), pareigūnų ir karių, teisėjų.
Socialinė parama
Socialinę paramą sudaro socialinė pašalpa, kompensacijos, parama nepasiturinčius gyventojus aprūpinant gyvenamuoju būstu, kitos išmokos.
Socialinės paramos sistemai taip pat priskiriamos gyventojams teikiamos socialinės paslaugos.
Teisę gauti socialinę paramą turi visi šalies gyventojai, kurių pajamos ir turtas yra nepakankami, o gebėjimas pasirūpinti savimi dėl objektyvių priežasčių yra ribotas.
Iš „SODROS“ biudžeto mokamos šios pagrindinės socialinio draudimo išmokos: senatvės ir neįgalumo pensijos, ligos ir motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe išmokos.
Socialinė parama finansuojama valstybės ir savivaldybių biudžeto lėšomis.
Lietuvoje socialinę apsaugą sudaro socialinis draudimas ir socialinė parama.
Socialinis draudimas apima pensijų, ligos ir motinystės (tėvystės), sveikatos, nedarbo draudimą ir draudimą nuo nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų.
Socialinė parama apima piniginę socialinę paramą - socialines, šeimos, laidojimo pašalpas, šildymo, šalto ir karšto vandens, transporto ir kitų išlaidų kompensacijas - ir socialines paslaugas - socialinės globos įstaigas, senelių, neįgaliųjų, našlaičių globos, nakvynės namus, dienos centrus, taip pat pagalbą ir slaugą namuose.
Pagrindines teises į socialinę apsaugą apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992 m.).
Ji skelbia, kad valstybė garantuoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir įstatymų numatytais kitais atvejais.
Nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę į socialinę apsaugą nedarbo atveju. Socialinės apsaugos pagrindinė dalis grindžiama vadinamuoju nuopelnų darbo rinkoje principu: teisė į socialinę apsaugą siejama su darbo stažu, nes dirbantieji privalomai draudžiami socialiniu draudimu. Apsaugos lygis siejamas su dėl socialinės rizikos prarasto darbo užmokesčio dydžiu.
Pagal gavėjų skaičių ir išlaidas reikšmingiausios socialinio draudimo išmokos - senatvės, netekto darbingumo, našlių ir našlaičių pensijos.
Valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijas gali gauti asmenys, sulaukę pensinio amžiaus (iki 2011 m. - 60 metų moterys ir 62,5 metų vyrai; nuo 2012 m. moterų ir vyrų pensinis amžius palaipsniui didinamas, kad 2026 m. būtų suvienodintas ir sudarytų 65 metus) ir turintys minimalų socialinio draudimo stažą (15 metų).
Ilgalaikiai bedarbiai, turintys pensijų valstybinio socialinio draudimo būtinąjį stažą (2019 m. jis sudarė 31 metus, kasmet didinamas po pusę metų, kol 2027 m. pasieks 35 metus), gali pretenduoti į sumažintą išankstinę senatvės pensiją (ne anksčiau kaip likus penkeriems metams iki senatvės pensinio amžiaus).
Senatvės pensiją sudaro bendroji ir individualioji pensijos dalys. Bendroji pensijos dalis lygi valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai (2019 m. - 164,59 euro), padaugintai iš asmens sukaupto pensijų socialinio draudimo stažo ir padalintai iš pensijų socialinio draudimo būtinojo stažo.
Individualioji pensijos dalis susieta su pensininko buvusiu atlyginimu ar kitomis pajamomis, nuo kurių buvo mokamos pensijų socialinio draudimo įmokos.
Netekto darbingumo (iki 2005 m. vadinta invalidumo) pensija mokama asmeniui, kuris pripažįstamas nedarbingu. Asmeniui, turinčiam teisę ir į senatvės, ir į netekto darbingumo pensiją, mokama tik viena iš jų (didesnė).
Našlaičiams, našlėms ir našliams socialinio draudimo pensijos mokamos tik tuo atveju, jei miręs tėvas, motina ar sutuoktinis mirties dieną turėjo teisę į nedarbingumo pensiją.
2016 metais įvairių rūšių socialines paslaugas namuose gavo jau 18.630 asmenų, dienos centruose - apie 43.100, krizių, psichologinės ir socialinės reabilitacijos centruose - 13.023, nakvynės namuose - 2968.
Nuo 2019 metų sausio 1 d. įsigaliojo nauja kaupimo formulė: nebeliko Sodros pervedimų į privačius pensijų fondus, savo senatvei kaupti norintys žmonės galėjo pervesti 3 proc. nuo savo atlyginimo, o valstybė prisidėjo 1,5 proc.
Išmokų dydžiai
2024 m. viduryje vidutinė senatvės pensija Lietuvoje sudarė 595,88 euro, netekto darbingumo - 384,34 euro, našlių - 38,32 euro, našlaičių pensija - 222,75 euro, vidutinė nedarbo socialinio draudimo išmoka - 580 eurų per mėnesį (maksimali - 1250,11 eurų, t. y., kitaip nei 20 a. pabaigoje-21 a.
2024 m. socialinio draudimo pensijas gavo daugiau kaip 1 mln. asmenų (35,2 % Lietuvos gyventojų), iš jų senatvės - daugiau kaip 618 562, netekto darbingumo ir invalidumo pensijas - daugiau kaip 141 108, našlių ir našlaičių - 232 108.
Dar daugiau kaip 83 000 žmonių gavo valstybines pensijas, mokamas nedraudiminiu principu iš valstybės biudžeto (46 574 - nukentėjusiųjų asmenų, 24 263 - pareigūnų ir karių, 8926 - Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnio, kiti - mokslininkų, teisėjų valstybines pensijas).
Nedarbo socialinio draudimo išmokas 2024 07 gavo daugiau kaip 81 000 žmonių, t. y.
Socialinės apsaugos istorija Lietuvoje
Vakarų Europoje formuojantis socialinės apsaugos sistemai, Lietuva buvo industriniu požiūriu atsilikusios Rusijos imperijos agrarinė provincija.
Socialinės apsaugos užuomazgos Lietuvoje atsirado pradėjus steigti fabrikus. Nepriklausomos Lietuvos Konstitucija (1922 m.) pabrėžė darbo žmogaus apsaugos ir globos reikšmę.
Ji skelbė, kad valstybė įstatymais saugo darbininką ištikus ligai, senatvėje, nelaimingų atsitikimų atveju ir netekus darbo.
1918-40 m. nebuvo spėta sukurti gyventojų daugumą aprėpiančios socialinės pagalbos sistemos. Pensijų sistemos buvo sukurtos tik nepriklausomybės kovų dalyviams, karininkams, valstybės tarnautojams ir pasižymėjusiems asmenims.
Priimti Pasižymėjusių visuomenės veikėjų pensijų, Karių pensijų (abu 1925 m.), Valstybės tarnautojų pensijų ir pašalpų (1926 m.) įstatymai. Pensinis amžius nebuvo nustatytas, išeiti į pensiją buvo galima turint 25 metų darbo stažą. Jei iš tarnybos buvo pasitraukiama dėl sveikatos, šio stažo nebuvo reikalaujama.
Prie Vidaus reikalų ministerijos 1926 m. buvo įkurta Vyriausioji socialinio draudimo valdyba, kuri steigė ir prižiūrėjo teritorines ligonių kasas, nuo 1936 m. kuravo ir draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kasą, t. p. Per 20 metų socialinę apsaugą mėginta garantuoti pagrindinėms socialinės rizikos grupėms.
To padaryti nepavyko: ligonių kasose buvo apdrausta tik apie 3 % gyventojų, sveikatos draudimas nebuvo taikomas žemės ūkio darbuotojams, dirbantieji privačiame sektoriuje negaudavo pensijų. Lietuva rinkosi vadinamąjį vokiškąjį socialinės gerovės modelį: plačiausiai buvo įgyvendintas socialinis draudimas ligos ir nelaimingų atsitikimų atveju.
Pensinis darbininkų ir laisvųjų profesijų atstovų aprūpinimas buvo tik svarstomas. Pirmenybė buvo teikiama pramonės darbininkų draudimui ligos ir nelaimingų atsitikimų atveju, mažiau rūpintasi neįgalumo ir senatvės draudimu (tai būdinga korporacinei, arba vokiškajai, socialinės apsaugos krypčiai).
SSRS okupacijos metais galiojo Sovietų Sąjungos įstatymai ir veikė centralizuotos socialinės apsaugos institucijos. Industrializacija, kuri laikoma šiuolaikinės socialinės apsaugos sistemos formavimosi pagrindiniu veiksniu, Lietuvoje vyko pokario metais.
Nuo 1956 m. visos gimdančios moterys gaudavo 112 kalendorinių dienų mokamų atostogų, t. p. iš esmės pertvarkyta darbininkų ir tarnautojų pensijų sistema, nuo 1965 m. pensijos buvo mokamos ir kolūkiečiams. Pensinis amžius buvo 55 metai moterims ir 60 metų vyrams.
tags: #lietuvos #socialines #apsaugos