Socialinė gerovė tapo begaline, įvairia ir kompleksiška institucija. Tie žmonės, kurie susidomi ar yra įtraukti į socialinės gerovės politiką, programas ir praktiką, mato, kad būtina suprasti, aprašyti ir apibrėžti socialinės rūpybos esmę, ribas ir dinamiką. Politika sukuriama įsisąmoninant pagrindinius socialinės gerovės kūrimo motyvus, kurie lydi individus, organizacijas ir vyriausybes, angažuojantis socialinės gerovės veiksmams ir suprantant giliai paslėptus visuomenės požiūrius, kurie paremia ir konstruoja šiuos motyvus.
Šiuo metu vyksta labai revoliuciniai pokyčiai nuo gamybos į aptarnavimo, paslaugų sferos išvystymą, keičiasi socialinių darbuotojų vaidmenys visame pasaulyje. Mūsų šalyje pokyčiai vyksta dar sparčiau ir apimtys yra dar didesnės. Plečiasi tiesioginių ir netiesioginių paslaugų sektorius. Socialinė rūpyba taip pat yra augantis paslaugų sektorius, todėl brangsta ir socialinės gerovės sektorius.
Profesionalių socialinių darbuotojų skaičiaus augimas yra lygiagretus socialinės rūpybos kaip institucijos augimui. Socialinės gerovės (social welfare) sistema yra sąvoka, turinti gana ilgą istorinę raidą ir daug interpretacijų. Lietuvių kalboje naudojamas vertinys iš anglų kalbos. Anglų kalbos žodyne "Social" - visa tai, kas liečia, turi efektą žmonėms, praktiškai visas gyvenimas. "Welfare" - gerovė.
Robert L. Barker socialinio darbo žodyne nurodoma, kad "socialinės gerovės sistema yra nacionalinė programų, pašalpų ir paslaugų sistema, kuri padeda patenkinti žmonių socialinius, ekonominius, išsilavinimo ir sveikatos poreikius, kurie yra svarbiausi visuomenės aprūpinimui". Socialinės gerovės apibūdinimas turi daug skirtingų aspektų ir būdų.
Socialinės Gerovės Sąvokos Prasmės
Pirmutinė sąvokos prasmė tai tam tikra visuomenės vizija. Tada, socialinė gerovė, "gal būt geriausiai suprantama, kaip idėja, viena iš idėjų, kuri suteikia mūsų gyvenimui prasmės ir darbo galimybes, priimtinu saugumu nuo skurdo ir užpuolimo, gerina sąžiningumą ir įvertinimą, grindžiamą asmeninėmis individualių savybių pastangomis ir yra ekonomiškai produktyvi ir stabili.
Taip pat skaitykite: Lietuvos VSD sistema
Kairieji socialinę gerovę mato, kaip teisingą ir sąžiningą žmogiškųjų išteklių paskirstymą visiems. Antras apibrėžimas yra socialinės gerovės, kaip institucijos supratimas. Kaip teigia Friedlander, "socialinės gerovės institucija yra organizuota socialinių paslaugų ir institucijų sistema, sukurta padėti individams ir grupėms pasiekti patenkinamus gyvenimo, sveikatos ir asmeninių bei socialinių ryšių standartus, kurie leistų jiems išplėtoti jų pilnus sugebėjimus ir pagerintų jų gyvenimo kokybę harmoningai su jų šeimų ir bendruomenės poreikiais" tai begalinė, įvairi ir kompleksiška institucija - metainstitucija.
Pagal Herbert Bisno - "socialinė gerovė - socialinė institucija, kurios tiesioginė pagrindinė veikla yra susijusi aprūpinant ir pagerinant emocinį, intelektualinį, fizinį ir visuomeninį žmogaus funkcionavimo aspektus".
Trečia socialinės gerovės sąvokos prasmė yra naudojama socialinio darbo mokyklų apibūdinimui. Daugelis JAV universitetų padalinių ilgą laiką turėjo ir dar ir dabar kai kurie turi "Socialinės gerovės mokyklų" pavadinimus. Toks atitikmuo yra ir Lietuvos Vytauto Didžiojo universitete esančio Socialinės rūpybos profesinių studijų centro, ruošiančio socialinius darbuotojus pavadinimas.
Ketvirtas socialinės gerovės sąvokos pritaikymas yra socialinės apsaugos ir rūpybos institucijose dirbančių asmenų, neturinčių socialinio darbo profesinio pasiruošimo, darbo vietos arba užimamų pareigų apibūdinimas. Daugelyje šalių šie darbuotojai vadinami socialinio aprūpinimo, socialinės gerovės ar socialinės rūpybos darbuotojais, nepainiojant jų su socialinio darbo profesionalais.
Penktas ir labai lietuviškas yra miestų ir rajonų savivaldybių skyrių pavadinimai, kurie vadinami "socialinės rūpybos" skyriais. Galime teigti, kad vyksta neformali diskusija kas yra socialinė rūpyba, tačiau tai nėra niekur išaiškinta. Teisiniai aktai išskiria globos ir rūpybos sąvokas, tačiau nepaaiškina kuo jos skiriasi. Iš teisinių dokumentų galima daryti apibendrinimus, kad “rūpyba” suteikia daugiau laisvių ir atsakomybių pačiam asmeniui, negu globa.
Taip pat skaitykite: Pensijų pasirinkimai Lietuvoje
Į gerovės, rūpybos ir globos sąvokas įeina visuomeninė apsauga arba asmens ar institucijos, turinčios didesnę atsakomybę rūpinimasis kiekvieno asmens gerove. Šiame konspekte, apibendrindama įvairius socialinės gerovės ir rūpybos apibūdinimus, pasirenku socialinės gerovės institucinę sampratą, nes ji leidžia analizuoti jos manifestuojamas ir latentines funkcijas. Todėl rūpybos ir gerovės sąvokos yra naudojamos kaip sinonimai.
Nuoroda į socialinės gerovės sritį dažnai neša tam tikrą antrinę reikšmę (į tai kas numanoma). Reikia atkreipti dėmesį, kad šis apibrėžimas rodo socialinės institucijos manifestuojamą (išreikštą) funkciją. Frank Perice atkreipė dėmesį į funkcinės perspektyvos svarbą, tam, kad būtų galima apimti ir latentines (neišreikštas, paslėptas), dažnai disfunkcines socialinės rūpybos sistemos funkcijas.
Naudojant socialinės rūpybos (gerovės) kaip institucijos sąvoką, galima analizuoti ar gerovės sistema kuria gerovę ar besinaudodama kitų institucijų, pvz. šeimų gerove, siekia kitokių tikslų. Naudodama socialinės gerovės institucinę sąvoką, aš ją tekste siūlau vadinti socialine rūpyba, tam kad aiškiau pabrėžti jos institucinę prasmę - tai yra. Lietuvių kalboje dažnai naudojama tiek kasdieninėje tiek ir oficialioje kalboje sąvoka “socialinė rūpyba” , iš tiesų, neturi jokio paaiškinimo ar platesnio sąvokos apibrėžimo.
Kaip ir visi savaime suprantami dalykai dažnai yra patys neaiškiausi, taip ir socialinės rūpybos sąvoka šiuo metu yra neaiški. Todėl siūloma socialinės rūpybos terminu suteikti socialinei gerovei institucinę prasmę. Aiškiai matomas spartus socialinės rūpybos augimas, todėl jos supratimas ir paaiškinimas reikalauja naujų metodų.
Galiausiai kartais yra madinga atskirti socialinę gerovę, skiriant daugiausia dėmesio skurdui, politikai, planavimui ar ugdymui, specialioms socialinėms paslaugoms. Sunku pervertinti socialinės rūpybos institucijos dydį ir svarbą moderniame pasaulyje. Daugelyje JAV valstijų tai sudaro nuo 1/3 iki 1/2 visų metinių biudžeto išlaidų. Tai ne tiek dėl neturtingųjų skaičiaus, bet ir dėl paslaugų kainų, naujų programų.
Taip pat skaitykite: Apie Lietuvos socialinius sluoksnius
Socialinės gerovės instituciją analizuoja ir ji pati naudojasi daugelio mokslų rezultatais. Daugumoje socialinių programų dirba socialiniai darbuotojai, tačiau jų apibūdinimas gali būti labai įvairus. Kita vertus daugelis tarnybų šiai veiklai samdėsi kitų sričių specialistus, arba visai neturinčius jokio aukštojo išsilavinimo, tačiau juos vadino socialiniais darbuotojais. Tai labai atitinka mūsų dienų situaciją Lietuvoje.
Kitose šalyse taip pat, socialinės rūpybos funkcijas gali atlikti žmonės, paruošti kitose profesijose, pvz. Vengrijoje- med. seserys, Vokietijoje - pedagogai. Taigi, platus paraprofesionalų dalyvavimas socialinės rūpybos veikloje sukelia didelę sumaištį apibūdinant patį terminą. Lietuvoje yra labai didelė sumaištis, todėl, kad visi namų pagalbininkai imti vadinti socialiniais darbuotojais, kiti socialiniais pedagogais, o dar kiti, turintys ir socialinio darbo magistro išsilavinimą, yra valdininkai.
Gerovės valstybių paaiškinimas: Esping-Andersen gerovės valstybių tipologijos supratimas
Trys Socialinės Rūpybos Vaidmenys
Yra išskiriami trys socialinės rūpybos vaidmenys. Pirmasis, gal būt seniausias, - tai plyšių užpildymo, pirmosios pagalbos vaidmuo. Šis vaidmuo arba tokia socialinės rūpybos funkcija yra liekaninė (residual). Ši funkcija parodo tai, kad socialinės rūpybos paslaugos turėtų būti suteikiamos tik tada, kai individo poreikiai nėra tinkamai patenkinti kitų socialinių institucijų pagalba, pirmiausia šeimos ir rinkos ekonomikos.
Laikantis šios nuomonės, socialinės paslaugos neturi būti teikiamos, kol kitos priemonės nežlugo arba kol visi šeimos ir individo resursai nėra išnaudoti. Šis liekaninis vaidmuo susiformavo aptariant socialinę rūpybą, kaip pagalbos teikimą nevykėliams. Čia fondai ir paslaugos matomi ne kaip teisė, bet kaip dovana, kur gavėjas priima tam tikrus įsipareigojimus, pvz.: kad gauti bedarbio pašalpą, privalai atlikti tam tikrus viešuosius darbus. Po šia “liekanine” nuomone įprastai stigma (gėdos ženklas) paliečia paslaugų gavėjus.
Antras vaidmuo, susijęs su kitokia socialinės rūpybos funkcija - visuomeninių pokyčių pasekmių sušvelninimu atskiram individui arba tiesiog naujų visuomeninių poreikių tenkinimu. Tai yra institucinės gerovės vaidmuo. Jis reiškia tai, kad socialinės rūpybos programos turi būti priimtinos kaip tinkamos, teisėtos modernios institucinės visuomenės funkcijos, padedančios individams pasiekti savo aukščiausią sklaidą, raidos pakopą.
Naudojantis šia nuomone, visi paslaugų gavėjai priimami kaip nusipelnę gauti šias paslaugas ir, manoma, kad individo sunkumai nėra tik jo asmeninė problema, ir negali būti jo kontroliuojami, pvz.: bedarbystė, išsilavinimas. Vystymo (development) arba plėtros programos yra orientuotos į sudarymą sąlygų žmogui, kad jis/ji galėtų geriausiai panaudoti savo galimybes bet kuriame žmogaus amžiaus tarpsnyje. Šios programos nesprendžia socialinių problemų, bet kuria gerovę.
Skirtumus labai gerai atspindi vaikų gerovės programų pavyzdžiai. Visus šiuos vaidmenis socialinės rūpybos sistema, sukuria pasinaudodama programomis.
- Draudiminio tipo programos
- Asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros, sveikatos draudime dalyvaujantiems žmonėms ir kt.
- Šelpimo programos
- Medicininės pagalbos ir sveikatos priežiūros programos tiems, kurie nedalyvauja sveikatos draudimo programoje.
- Aprūpinimo maistu programos
Socialinės paslaugos apima ir paslaugas asmenims, ir labiau institucinės programos (pajamų programos, būsto programos ir pan.). Alfred Kahn apibrėžia socialines paslaugas, pasiremdamas užduotimis, kurias paslaugos turėtų įgyvendinti. Kitais žodžiais tariant, socialinės paslaugos nepakeičia ir nebando pataisyti šeimą ar ankstesnes socialines formas.
Socialinis Darbas
Svarbu, kad socialinis darbas nebūtų sumaišomas su socialine rūpyba ar su socialinėmis paslaugomis. Socialinis darbas yra profesinis užsiėmimas. Jis atliekamas daugiausiai socialinėse paslaugose, ar kitose socialinės rūpybos institucijose. Socialinė r8pyba - tai yra pirminė ir plačiausia arena, teritorija, kurioje jis yra atliekamas. Socialinės paslaugos yra tai, ką jis sukuria kartu su kitais. Socialiniai darbuotojai yra pagrindinė profesinė grupė socialinės gerovės kūrimo arenoje.
Palyginimui galime galvoti apie gydytojus, kaip apie pagrindinę profesinę grupę, sveikatos paslaugų arenoje. Bet ne kiekvienas, teikiantis medicinines paslaugas yra gydytojas, taip ir ne kiekvienas, teikiantis socialines paslaugas yra socialinis darbuotojas. Šis skirtumas yra labai svarbus. Dažnai naudojamas “ socialinio darbuotojo” terminas yra visai ne socialinis darbuotojas, bet yra tokia tendencija, kad visus, kas tik dirba šioje srityje vadinti socialiniais darbuotojais.
Tam, kad apibūdinti žmonių poreikius yra sukuriamos kategorijos. Pagalba gali būti suteikta toje agentūroje, į kurią kreipiamasi arba pasiūloma tinkamesni šaltiniai. Paslaugos gali būti tik informacijos ir patarimų. Kartais reikia bendrų kelių agentūrų pastangų, kad būtų galima išspręsti tam tikrą problemą.
Žmonių poreikiai, kuriuos patenkina socialinė rūpyba, gali būti grupuojami labai įvairiai. Yra bendri socialiniai poreikiai visiems žmonėms, kuriuos žmonės turi įvairiais savo gyvenimo tarpsniais. Yra specialūs poreikiai, kuriuos turi tam tikros žmonių grupės ir tie, kuriuos sukuria tik visuomenės struktūros.
Artimas ryšys tarp įvairių rūšių poreikių tampa vis labiau ryškus su augančiu žinių kiekiu psichosomatinėje medicinoje, įskaitant biologinį atgalinį ryšį ir artimas tam sferas.
Jis skelbia žmogaus poreikių hierarchiją: maisto, būsto, drabužių, atsiranda saugumo, toliau meilės, savigarbos.
Specialūs Žmonių Poreikiai
Šalia bendrųjų žmogiškųjų poreikių, su kuriais turi susitvarkyti socialinė rūpyba, yra poreikiai, kurie turi pasekmes tik tam tikram individui, ar jų grupėms, arba šie poreikiai veikia visus žmones retkarčiais.
- Neįgalūs yra žmonės, kurie negali apsiginti, ar gal ne visiškai turintys tam tikras charakteristikas, kurios juos stato į tam tikrą nesėkmę.
- Nepasiruošę - yra galintys, bet nepasiruošę individai ir grupės.
Šiandien bene geriausiai žinoma Gøsta Esping-Andersen pateikta gerovės valstybių tipologija. Autorius išskyrė tris galimus gerovės valstybės modelius - liberalųjį, konservatyvųjį-korporatyvinį ir socialdemokratinį.
Liberaliojo gerovės valstybės modelio šalimis G. Esping-Andersen laiko anglosaksų šalis, tokias kaip D. Britanija ir JAV. Konservatyviojo-korporatyvinio gerovės modelio valstybėse nemenkas dėmesys skiriamas socialinei politikai ir socialinių piliečių teisių užtikrinimui, tačiau visa tai neatskiriamai susiejama su darbo rinkos mechanizmų funkcionavimo sėkmingumu, nepakankamai dėmesio skiriant perskirstymo užduočiai.
Be jokios abejonės, labiausiai išplėtota ir išvystyta yra socialdemokratinio tipo, dar kitaip tariant, perskirstomojo modelio gerovės valstybė. Šio modelio šalys pasižymi gerai išvystyta perskirstomąja socialinės apsaugos sistema.
Profesorius Arvydas Guogis atkreipia dėmesį į tai, kad šalia trijų pagrindinių gerovės valstybės modelių egzistuoja ir du išvestiniai - vienas būdingas Pietų Europos šalims, o kitas - Rytų ir Centrinės Europos valstybėms. Pasak profesoriaus, šiandieninę Lietuvą galima vertinti tik kaip minimalią post-komunistinę korporatyvinio-klientelistinio tipo gerovės valstybę, iš lėto dreifuojančią į liberalų tipą: „Toks tipas generuoja marginalines grupes, generuoja socialinę atskirtį.
Remiantis Eurostat duomenimis, 2018 m. bendrą pajamų nelygybę atspindintis Gini indeksas Lietuvoje buvo 36,9 balai iš 100 galimų (kur 0 balų reiškia visišką lygybę, o 100 - visišką nelygybę). Didesnė pajamų nelygybė 2018 m. buvo tik Bulgarijoje. Reikia pastebėti ir tai, kad 2012 m.
Kitas iškalbingas rodiklis - skurdo ir socialinės atskirties indeksas. Nepaisant įvairių Vyriausybės strategijų ir ES finansuojamų programų, 2018 m. net trečdaliui Lietuvos gyventojų (28,3 %) grėsė skurdas ir socialinė atskirtis. Kaip pastebi profesorius Boguslavas Gruževskis, nors pagal skurdą ir nelygybę mes esame vienoje iš blogiausių vietų ES, pagal ekonomikos augimo tempą, tarp visų EBPO valstybių, esame lyderiai - mūsų ekonominio augimo tempas vienas iš sparčiausių. Tad natūraliai kyla klausimas, ką mūsų valdžios institucijos daro ne taip?
tags: #lietuvos #socialines #apsaugos #sistema #geroves #valstybiu