Šiuolaikinėje visuomenėje teisiniai darbo santykiai yra sudėtingi ir įvairialypiai, atitinkantys tiek rinkos ekonomikos situaciją, tiek bendrus visuomenės gyvenimo dėsningumus. Net patys menkiausi socialinio ar ekonominio gyvenimo pokyčiai pirmiausia atsispindi darbo santykių srityje ir neišvengiamai lemia šių santykių dalyvių nesutarimus, prieštaravimus ir konfliktus.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, neišvengiamai teko reformuoti jos teisinę sistemą, taip pat ir darbo santykius. Darbo santykių reformos uždavinys buvo sunkus - ne tik sukurti ir įdiegti naujas teisės normas, bet ir įvertinti šalyje vykstančius socialinius, ekonominius pokyčius, reglamentuoti darbo teisinius santykius laikantis nepriklausomos valstybės Konstitucijos dvasios ir rinkos ekonomikos keliamų uždavinių bei tikslų. Esant tokiai socialinei, ekonominei ir teisinei realybei darbo teisė turi sukti visai nauju keliu, todėl neišvengiamai reikėjo keisti valstybinio darbo santykių reglamentavimo mastus ir diegti sutartinio šių santykių reguliavimo modelį, egzistuojantį Vakarų valstybėse.
Socialinės partnerystės instituto reglamentavimo sąlygomis ir ypatumais Lietuvoje vis labiau pradėjo domėtis tarptautinė bendruomenė. Tokio reglamentavimo trūkumus ne kartą pabrėžė Tarptautinės darbo organizacijos Ekspertų komitetas, vertindamas atitinkamų Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų vykdymo praktiką Lietuvoje, ir Europos Sąjungos Komisija, vertindama Lietuvos pasirengimą narystei šioje organizacijoje.
Dabar reikia pažymėti, kad naujasis Darbo kodeksas ypatingą reikšmę suteikia būtent kolektyviniams darbo santykiams bei darbo santykių šalių tarpusavio susitarimams. Kodekso antrosios dalies - Kolektyviniai darbo santykiai - skyriuje „Bendrosios nuostatos“ įtvirtinama socialinės partnerystės sąvoka, jos principai, šalys ir lygiai. Taip pat įteisinamas trišalio bendradarbiavimo principas bei nustatomas teisinis Lietuvos Respublikos trišalės tarybos statusas ir jos veiklos pagrindas, be to, įtvirtinama teisinė galimybė sudaryti ir kitų lygių (šakų, teritorijų) dvišales ar trišales tarybas bei komisijas socialinių partnerių susitarimu ar galiojančių įstatymų pagrindu.
Vyriausybė Kultūros ministerijai suteikė įgaliojimus pasirašyti Lietuvos kultūros šakos kolektyvinę sutartį su Lietuvos kultūros darbuotojų profesine sąjunga. Sutarties projekte nurodoma, kad jos šalys įsipareigoja plėtoti ir įgyvendinti socialinę partnerystę, sudarydamos Lietuvos kultūros šakos dvišalę darbo ir socialinių reikalų tarybą. Jos sudėtis ir nuostatai bus tvirtinami kultūros ministro įsakymu per du mėnesius nuo sutarties pasirašymo dienos.
Taip pat skaitykite: Lietuvos VSD sistema
Šakos dvišalė taryba lygiateisio socialinio bendradarbiavimo pagrindu nagrinės ir spręs užimtumo, darbuotojų saugos ir sveikatos, kitus darbo ir su juo susijusius klausimus. Taryba taip pat vykdys nuolatinę kultūros srities socialinių, ekonominių ir darbo klausimų stebėseną, jų analizę ir teiks siūlymus kompetentingoms institucijoms dėl šių klausimų sprendimo. Kolektyvinės sutarties projekte pažymima, kad Kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros darbuotojų profesinė sąjunga skatina teritorinių dvišalių darbo ir socialinių reikalų tarybų, kurių šalimis gali būti teritorijų lygmeniu veikiančios darbuotojų ir darbdavių organizacijos, valstybės ir savivaldybės institucijos, steigimą. Teritorinių dvišalių darbo ir socialinių reikalų tarybų veiklą koordinuotų Lietuvos kultūros šakos dvišalė darbo ir socialinių reikalų taryba.
Dėl Lietuvos kultūros šakos kolektyvinės sutarties projekto nuostatų šalys baigė derybas praėjusių metų lapkričio mėnesį. Prieš prašydama Vyriausybės suteikti įgaliojimus pasirašyti sutartį, Kultūros ministerija jos projektą suderino su kitomis ministerijomis ir suinteresuotoms institucijomis.
Sutarties projekte aptariamos socialinės partnerystės rėmimo priemonės, padedančios išvengti kolektyvinių darbo ginčų, taip pat darbuotojų papildomų garantijų, mokymo, kvalifikacijos tobulinimo ir kiti klausimai.
Socialinės Partnerystės Principai Ir Tikslai
Socialinė partnerystė yra atskiras institutas, kuris turi būti nagrinėjamas atsietai nuo kolektyvinių darbo santykių. Taigi šiame rašto darbe siekiama teoriniu ir praktiniu aspektu išanalizuoti ir įvertinti socialinės partnerystės institutą, pateikti galimas jo tobulinimo bei reformavimo kryptis.
Siekiant aukščiau minėtų tikslų, šiame rašto darbe:
Taip pat skaitykite: Pensijų pasirinkimai Lietuvoje
- Analizuojami socialinės partnerystės kaip socialinio bendradarbiavimo teisiniai pagrindai;
- Atskleidžiama socialinės partnerystės - vieno iš darbo teisės institutų - prigimtis ir sąvoka bei analizuojami esminiai jos sampratos elementai;
- Aptariami socialinės partnerystės būdingi bruožai;
- Tiriama socialinių partnerių teisinė padėtis siekiant bendro kompromiso;
- Siekiama išsiaiškinti socialinių partnerių priimtų sprendimų teisinę reikšmę ir galią;
- Pateikiama apibendrinta Lietuvos teisinio, socialinio ir ekonominio gyvenimo realijas atitinkanti informacija;
- Aptariamos tarptautinės ir Europos Sąjungos nuostatos, deklaruojančios socialinės partnerystės institutą;
- Formuluojamos ir pateikiamos galimos šio instituto Lietuvoje tobulinimo nuostatos, nurodomi galimi egzistuojančių teisinių nuostatų aiškinimo ir interpretavimo būdai;
- Detaliai analizuojami socialinės partnerystės realizavimo būdai.
Rašant šį projektą, buvo remiamasi Lietuvos Respublikos, užsienio valstybių bei tarptautinės ir nacionalinės teisės šaltiniais, reglamentuojančiais socialinės partnerystės institutą. Tarp naudojamų šaltinių buvo ir įvairių darbo teisės mokslininkų darbai.
Tiriant socialinės partnerystės instituto teorines bei praktines problemas taikomi įvairūs moksliniai metodai. Vertingiausias iš jų - loginės analizės metodas. Remiantis juo tiriami tam tikri socialinės partnerystės sampratos elementai ir jų teisinio reglamentavimo bei teorinio interpretavimo pavyzdžiai. Sintezės metodas taikomas gavus išvadas ir ištyrus atskirų šio instituto sudedamąsias dalis, formuluojant rekomenduotiną ir Lietuvos darbo teisės teorijos bei praktikos tendencijas atitinkančią socialinio bendradarbiavimo sąvoką.
Taikant genetinį metodą bandoma atskleisti ir išryškinti pagrindines socialinio dialogo kilimo priežastis bei prielaidas, socialinių bei ekonominių įvykių įtaką šiam institutui atsirasti. Lyginamuoju metodu tiriamos įvairios skirtingos mokslinės teorinės koncepcijos, kai kurių darbo teisės doktrinos atstovų pozicijos. Šis metodas taip pat labai plačiai taikomas lyginant Lietuvos ir užsienio valstybių bei tarptautinių teisės aktų nuostatas socialinės partnerystės reguliavimo srityje. Lyginamuoju istoriniu metodu siekiama atskleisti instituto formavimosi Lietuvoje prielaidas ir raidą.
Remiantis sisteminės analizės metodu socialinės partnerystės institutas nagrinėjamas kaip neatsiejama darbo teisės šakos sudedamoji dalis, glaudžiai susijusi su kitais šios teisės šakos institutais. Rašto darbe taip pat taikomi lingvistinis (gramatinis) bei teleologinis metodai.
Kaip jau buvo minėta, socialinė partnerystė - ne tik Lietuvos darbo teisės doktrinoje mažai reglamentuotas teisinis institutas, bet ir darbo santykių praktikoje dar labai retai sutinkamas reiškinys. Norėtųsi tikėti, kad šis darbas paskatins didesnes ir išsamesnes diskusijas apie šio instituto tobulinimą ir jo svarbą šiuolaikinėje socialinės rinkos valstybėje.
Taip pat skaitykite: Apie Lietuvos socialinius sluoksnius
Socialinės partnerystės santykiai turi būti ne tik laisvi ir nepriklausomi, bet ir socialiai motyvuoti. Valstybei suteikiama galimybė (dažnai ir pareiga) riboti šiuos santykius, kad būtų pasiekti atitinkami socialiniai tikslai. Kitaip tariant, valstybė privalo būti arbitras ir suderinti du - darbdavių ir darbuotojų - priešingus tikslus. Tai yra naujos šiuolaikinės socialinės valstybės uždavinys. Tokios valstybės modelis, nors ir netiesiogiai, nurodytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurios 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybė ūkinę veiklą reguliuoja taip, kad ši būtų skirta kurti bendrą tautos gerovę.
Šiandien jau nebegalima apsiriboti tik nacionaliniais ekonomikos ir socialinio gyvenimo santykiais. Pastaruoju metu ne tik atskirų regionų, bet ir viso pasaulio darbo rinkai tampant vis lankstesnei ir vykstant pasaulinei ūkio globalizacijai, tiek atskiros įmonės, tiek nacionalinės teisinės sistemos, norėdamos išgyventi naujomis konkurencijos sąlygomis, turi atsižvelgti į pasaulines darbo santykių teisinio reglamentavimo tendencijas, sudaryti darbo ir verslo sąlygas, užtikrinančias ne tik darbo teisės apsauginės ir ekonominės funkcijos realizavimą ir pusiausvyrą, bet ir darbo santykių šalių savarankiškumą, taip pat sudaryti kuo geresnes galimybes patiems spręsti esminius socialinius ir ekonominius klausimus.