Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) aktyviai veikia įvairiose srityse, siekdama išsaugoti istorinę atmintį, stiprinti bendruomenę ir puoselėti vertybines nuostatas. Ši organizacija rengia įvairius renginius, mini svarbias datas ir palaiko ryšius su kitomis organizacijomis bei rėmėjais.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejus Vilniuje
LPKTS veikla ir renginiai
LPKTS filialai aktyviai ruošiasi Balio Gajausko šimtųjų gimimo metinių paminėjimui, nes 2026-ieji yra paskelbti buvusio politinio kalinio, LPKTS garbės prezidento Balio Gajausko metais. Apie Balio Gajausko veiklą, lageriuose praleistus metus, artimųjų prisiminimus papasakojo Virginija Skučaitė.
Gruodžio 8 dieną Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jurbarko filialo nariai buvo pakviesti į renginį, kuris vyko Jurbarko darželio mokyklos „Ąžuoliukas“ patalpose. Darželio mokyklos auklėtojai ir vaikučiai subūrė visą bendruomenę.
Filialo narės, buvę tremtinės, pasidalijo prisiminimais iš vaikystės, kaip švęsdavo šv. Kalėdas. Filialo pirmininkė Irina Pažereckienė padovanojo pasakų knygą „Už jūrų marių“ - savo vaikystės pasakas jaunajai kartai. Kunigas Sigitas Jurkštas ne tik kalbėjo apie advento reikšmę, bet ir grojo gitara bei giedojo giesmes kartu su vaikais. Vaikučiai žiūrėjo filmukus apie Joną Krikštytoją, apie Dievo Motiną Mariją, dainavo daineles, kurių išmokė mokytoja Daina Liorenčienė.
Taip pat skaitykite: Lietuvos VSD sistema
Lapkričio 27 d. Druskininkų „Ryto“ gimnazijoje įvyko 15-asis Partizanų dainų festivalis „Laisvės kelias“, sukvietęs daugiau kaip 200 jaunųjų atlikėjų iš įvairių Lietuvos regionų. Festivalio pradžioje „Ryto“ gimnazijos direktorė Žaneta Krivonienė priminė dienos prasmę ir dainos svarbą istorinei atminčiai: „Tai diena, kai daina tampa tiltu tarp mūsų ir tų, kurie drąsiai, tikėdami Lietuva, kūrė istoriją. Šiandieną skambėsiančios dainos - tai ne muzika. Tai atminties įprasminimas, perdavimas istorijos iš kartos į kartą.“
Renginys prasidėjo jautria ir simboline kompozicija „Laiškai mylimajai“, sukurta mokytojo Sauliaus Lukošiūno. Scenoje išskleista pokario laiškų dramaturgija grąžino auditoriją į partizanų kasdienybės tikrovę - prie žeminių, prie laukimo, prie atsisveikinimų ir neišsipildžiusių vilčių. Tai leido ne tik dainą išgirsti, bet ir išgyventi istoriją.
Visi susirinkusieji tylos minute pagerbė žuvusius kovotojus, o Druskininkų jaunieji šauliai padėjo gėlių prie Mergelių akių memorialo ir partizano Juozo Karnausko-Nemunėlio žūties vietos.
Festivalyje dalyvavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus pavaduotojas Alvydas Keršulis, Memorialinio departamento Atminimo programų skyriaus vyriausioji istorikė Otilija Daniušienė, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Driaučiūnaitė ir kiti svečiai.
Renginio metu dalyviai galėjo apžiūrėti Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengtą kilnojamąją parodą „Mūsų jėga - mūsų sielose“, skirtą Liongino Baliukevičiaus-Dzūko 100-osioms gimimo ir 75-osioms žūties metinėms.
Taip pat skaitykite: Pensijų pasirinkimai Lietuvoje
Utenos A. ir M. Miškinių bibliotekoje gruodžio 19 d. vyko Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Advento popietė. Renginyje dalyvavo LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila su jį lydinčiais asmenimis, Utenos rajono savivaldybės vicemeras, Utenos filialo narys Rimantas Dijokas, Ukmergės filialo pirmininkė Aldona Kalesnikienė su valdybos nariais, o renginio iniciatorė ir šeimininkė, Utenos filialo pirmininkė Emilija Tūbienė sukvietė gausų būrį garbingo amžiaus buvusių tremtinių.
Renginio metu buvo pristatytas Šarūno Trinkūno ir Birutės Minutkienės filmas „Matyt, reikėja išgyvent“. Kūrybos procese dalyvavo visi valdybos nariai. Filmo įgyvendinimas finansuotas Utenos rajono savivaldybės pagal projektą „Atminties takais 2025: nuo tremties iki laisvės“. Projektą parengė Emilija Tūbienė, kuriai ir kilo filmo idėja ir iniciatyva jį sukurti. Šis filmas atskleidžia žmogaus stiprybę išgyventi sunkiausiomis gyvenimo aplinkybėmis. Tai - prasmingas atminties liudijimas ateinančioms kartoms.
Filme dalyvavusiesiems buvo įteikti USB atmintukai su filmavimo medžiagos įrašais ir sukurtu filmu - kaip atminimas ir padėka už jų liudijimus. Kad būtų galima vykdyti prasmingą buvusių tremtinių visuomeninę veiklą ir puoselėti istorinę atmintį, nuoširdžiai padėkota rėmėjams: Utenos rajono savivaldybės merui M.
Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Driaučiūnaitė
Partizanų dainos: atsparumo ir atminties simbolis
Partizanų dainos išsiskiria tuo, kad buvo kuriamos ne pramogai, o išgyvenimui. Nuolat susidurdami su nežinia, partizanai dainoje rasdavo atramą - ji padėdavo sutramdyti baimę, neprarasti tikėjimo, išlikti žmonėmis, kai aplinkui siautėjo žiaurumas.
Yid Du Partizaner - žydų partizanų daina (su subtitrais)
Taip pat skaitykite: Apie Lietuvos socialinius sluoksnius
Dainavimas kartu kūrė ir ypatingą kovotojų bendrystę. Melodija, prislopintai skambanti bunkeriuose, jungė pavargusius, sužeistus, išsekusius žmones į vieną širdies ritmą. Ji neturėjo sienų - tikėjimas ir tekstai keliavo iš būrio į būrį, iš girios į girį.
Sovietmečiu nebuvo galima statyti kryžių ar paminklų žuvusiems partizanams. Atmintį buvo bandoma sunaikinti draudimu ją įvardyti. Tačiau dainos peržengė šią tylos sieną. Vardai, slaptažodžiai, istorijos, žūties vietos atsirado eilėse ir melodijose. Ten, kur nebuvo galima įrašyti, buvo galima padainuoti.
Todėl dainos tapo pirmaisiais paminklais - giliausiais, nes sukurtais ne akmenyje, o žodžiuose.
Šiandien partizanų dainos skamba kitomis aplinkybėmis ir kitoje erdvėje, tačiau jų paskirtis išlieka aiški. Jos jungia ne praeitį su dabartimi, bet žmones, kurie nori suprasti, o ne tik prisiminti. Neužtenka žinoti datas ar vardus - daina leidžia pajusti, kaip iš tiesų buvo gyventa, laukti, klysti, bijoti ir vis tiek rinktis atsakomybę už savo šalį.
„Laisvės kelias“ festivalyje suskambėjusios melodijos pasakojo tai, ką istorija jau įvardijo, bet kas kiekvienoje kartoje įgauna naują balsą. Būtent todėl šios dainos tebėra atliekamos ir dėl tradicijos išlaikymo, ir dėl supratimo, kad kultūra, išgyvenusi represiją, nėra vien atminties ženklas - ji yra gebėjimo išlikti įrodymas.
Daina, kuri kadaise padėjo ištverti nežinomybę ir praradimus, šiandien tampa ramiu priminimu: laisvė nėra abstrakti sąvoka, bet kasdienio sąmoningumo ir atsakomybės forma. Jos nereikia romantizuoti ar idealizuoti - pakanka išgirsti ir priimti.
LPKTS Tarybos posėdis
Metų pabaigoje, o ypač laukiant Kalėdų švenčių, dažnai kalbama apie nenumaldomą laiko tėkmę, atsisveikinimą su praeitimi, naujų vėjų laukimą, džiaugsmą mažose akimirkose, santarvės būtinybę bei drąsą žengti į priekį, įgyvendinant savo tikslus. Tradiciškai LPKTS tarybos posėdis pradėtas sugiedojus Tautišką giesmę, pagerbus išėjusiuosius į Amžinuosius Dievo namus.
Įžangos žodį tarė LPKTS tarybos pirmininkė Vincė Vaidevutė Margevičienė. Nuoširdžiam pasveikinimui garbingomis progomis pakviesti Kėdainių filialo narys Vaidas Banys ir Mažeikių filialo pirmininkas Teofilius Januškevičius. Jiems įteiktos padėkos ir gėlės.
LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila supažindino su nuveiktais darbais, papasakojo apie būsimą Inter-Asso kongresą, vyksiantį jau sausio mėnesį Berlyne, Vokietijoje.
LPKTS tarybos ir Vilniaus skyriaus narys, prof. Jonas Jakaitis, reaguodamas į posėdžio išvakarėse pasėtas abejones dėl „Baltijos aljanso“, dar kartą aiškino (apie tai buvo rašyta „Tremtinio“ Nr. 20 (1618), Nr. 12 (1610), 2024 m. Nr. 44 (1594)), kas yra „Baltijos aljansas“, supažindino su jo veikla ir didesnėmis galimybėmis veikti ateityje tarptautiniu mastu nukentėjusių asmenų naudai.
Dr. Raimundas Kaminskas perdavė LGGRTC direktoriaus dr. Arūno Bubnio linkėjimus ir supažindino su Lietuvos pasiuntinybės Suomijoje bendradarbio, šaulio Augustino Juozo Marganavičiaus (1890-1976) trumpa biografija ir veikla Lietuvos labui Suomijoje.
Edukacinė kelionė į Vilnių
Paskutinę spalio savaitę dvidešimt keturi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių s... Pirmiausia užsukome į Vileišių rūmų ansamblį, kur įsikūręs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Čia svetingai duris atvėrė Saulius Valius - talentingas dailininkas, architektas, Lietuvos ir tarptautinių parodų bei projektų organizatorius. Jis savo idėjomis prisidėjo kuriant Laukuvoje Dalios Grinkevičiūtės ekspoziciją.
Iš S. Valiaus pasakojimo sužinojome, kad šiame pastate buvo įsikūrusi pirmojo dienraščio lietuvių kalba „Vilniaus žinios“ redakcija. Pirmasis laikraščio steigėjas ir redaktorius buvo pats rūmų savininkas Petras Vileišis. 1907 m. čia surengta ir pirmoji lietuvių dailės paroda.
Parodoje buvo eksponuojami net 23 profesionalių lietuvių dailininkų bei architektų darbai, tarp jų ir M. K. Čiurlionio paveikslai. Parodą tais metais apžiūrėjo ir parodos lankytojams skirtoje knygoje pasirašė net 2000 žmonių. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojai įsigijo šios knygos kopiją, kurioje pasirašėme ir mes.
Minint M. K. Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines, instituto mokslinei bendradarbei Nidai Gaidauskienei kilo idėja parengti edukaciją apie pirmąją dailės parodą. Idėją padėjo įgyvendinti ir vaizdo projekcijas sukūrė Daumantas Plechavičius ir Aistė Valiūtė. Edukaciją mums pristatė žinoma Lietuvos etnologė, tautosakininkė Gražina Kadžytė. Vaizdo pasakojimas lankytojus nukelia į 1907-ųjų parodą. Pro mūsų akis prabėga ne tik M. K. Čiurlionio, bet ir kitų to meto dailininkų - A. Žmuidzinavičiaus, P. Kalpoko - paveikslai, P. Rimšos, J. Zikaro skulptūros.
Kitas mūsų aplankytas objektas - Valdovų rūmai. Dažnas, lankydamasis sostinėje, užsuka į Katedros aikštėje stovinčią Vilniaus arkikatedrą baziliką ir visada regi šalia esantį didingą pastatą - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus, tik apžiūrėti iš vidaus ne kiekvienas ryžtasi. Gal po juos pasižvalgyti ir yra geriausia su būriu bendraminčių, klausantis gido pasakojimo.
Gidas mums atskleidė, jog archeologiniai kasinėjimai šioje vietoje buvo pradėti prieš trejus metus iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, o rūmai lankytojams atverti tik 2013-aisiais. Kuo tiksliau atstatyti didingą pastatą padėjo išlikę dailininkų nupiešti rūmų fasadai. Apžiūrint pirmojo aukšto ekspoziciją, stebino radiniai: odiniai bateliai, šiaudinė skrybėlė, medinės durelės. Pasirodo, jog rūmus supęs drėgnas durpių dirvožemis neleido daiktams suirti.
Vėliau pakilome į rūmų antrą bei trečią aukštus, kur gėrėjomės raižytais medžio baldais, nuostabiais gobelenais, menančiais tiek barokinį puošnumą, tiek gotikos stiliaus grakštumą. Pasiteiravus gido, iš kur šitie vertingi, prabangūs daiktai atsirado rūmuose, buvo atsakyta, jog tai pirkta įvairiuose Europos aukcionuose. Sudomino ir paroda „Senoji Lietuva Napoleono Ordos akvarelėse“, kurioje išvydome IX a. Lietuvos vaizdus.
Apžiūrėję Valdovų rūmus dar užsukome pasimelsti į Tremtinių koplyčią, esančią arkikatedroje, kur išvydome Sibiro Madoną, Švč. Mergelės Marijos skulptūrą, parvežtą iš Krasnojarsko krašte esančių Kobriko gyvenvietės kapinių.
Galiausiai atvykome į Okupacijų ir laisvės kovų muziejų, įsikūrusį buvusiuose KGB rūmuose. Nors antradieniais, kai lankėmės Vilniuje, muziejus lankytojų nepriima, bet mums jo direktorė Ramunė Driaučiūnaitė padarė išimtį. Už tai esame jai labai dėkingi.
Gidė trumpai papasakojo rūmų istoriją: jie pastatyti 1899 m., kuriuose buvo įsikūrę Rusijos imperijos Vilniaus gubernijos teismai. Nuo 1940 m. čia savo veiklą pradėjo sovietinės saugumo tarnybos. Pusrūsyje įrengtas kalėjimas politiniams kaliniams. Vokiečių okupacijos metais (1941-1944) pastate buvo gestapo būstinė.
Tylūs ir prislėgti varstėme kamerų duris - tardymo izoliatorius, kratos kamera, karceris, minkštoji kamera (jos sienos minkštos, nepraleidžiančios garso, prie galinės sienos kabo tramdymo marškiniai), šaudymo kamera… Sunku protu suvokti, kokias kančias teko iškęsti čia patekusiems partizanams, jų ryšininkams, pogrindžio spaudos platintojams, kovotojams už žmogaus teises. Šio kalėjimo baisumus patyrė gerai žinomi žmonės: A. Ramanauskas-Vanagas, J. Žemaitis-Vytautas, N. Sadūnaitė, A. Svarinskas ir daugelis kitų Lietuvos piliečių.
Grįžome namo šiek tiek pavargę, tačiau kupini įspūdžių. Dalijomės mintimis apie matytus praeities vaizdus: šlovingus Lietuvos valdovus, pirmuosius tautinės kultūros daigus nepriklausomos Lietuvos priešaušryje ir tragišką daugelio sovietmečiu gyvenusių žmonių padėtį.
Už galimybę patogiu autobusu nuvykti į Vilnių esame dėkingi Šilalės rajono savivaldybės vadovams.
Vertybinių nuostatų puoselėjimas
Apibendrinant galima teigti, kad būtinas didesnis dėmesys tokių vertybinių nuostatų kaip savanorystė, globa, atjauta puoselėjimui.
LPKTS nariai