Lietuvių Fondas (LF) yra viena iš svarbiausių ir reikšmingiausių pokarinės išeivijos institucijų. Tai sena lietuvių išeivijos tradicija - kurti fondus. Tačiau LF iš esmės skiriasi nuo iki tol buvusių ir esamų fondų, kurie daugiausia rūpinosi savo ideologinės grupės ar draugijos reikalais.
Spalio 14 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įvyko dokumentinio filmo „Lietuvių Fondas“ premjera. Filme pristatoma Lietuvių Fondo įkūrimo išeivijoje istorija. Pasakojama, kokios sąlygos paskatino po Antrojo pasaulinio karo naujos lietuvių emigrantų į JAV bangos atstovus sumanyti „milijono dolerių fondą lietuviškiems reikalams“.
Bandoma atskleisti, kodėl pokario lietuvių išeiviams, kurie nelengvai įsiliejo į amerikietišką gyvenimą, buvo toks svarbus savas lietuviškas fondas? O LF tapo stipriausiu lietuvybę visoje išeivijoje puoselėjančiu židiniu.
Dar 1982 metais, švenčiant LF 20-metį, JAV lietuvių bendruomenės Krašto valdybos pirmininkas Vytautas Kutkus rašė: „Lietuvių Fondas beveik atpalaidavo Lietuvių Bendruomenę nuo finansinių rūpesčių. Jo dėka Lietuvių Bendruomenė šiandien gali koncentruotis į savo tiesioginius darbus, kuriems ribų nesimato: Švietimas, kultūra, lietuvybės išlaikymas, politika, socialiniai reikalai, rūpintis lietuviškų parapijų likimu, lietuvių jaunimas, sportas ir t. t.“
„Milijono dolerių fondo lietuviškiems reikalams“, kaip didėlė išeivijos šviesuomenės didelė svajonė, įgyvendinta įveikus skeptikus ir abejojančiuosius, pradėjo veikti 1962 metais. Ir šiuo metu LF jau turi sukaupęs apie 50 milijonų dolerių ir yra išdalinęs daugiau nei 28 mln. dolerių paramos. Dalinami labai gerai investuoto kapitalo procentai!
Taip pat skaitykite: Vaiko globos ypatumai Lietuvoje
Nuo 2018 metų skirstomas užaugintas pelnas, jau siekiantis virš milijono dolerių. Bet pagrindinis kapitalas yra nejudinamas! Būtina pabrėžti ir tai, kad Lietuvių Fondas lėšas sukaupė iš išeivių savanoriškų aukų pinigais ir palikimais. Fondas yra gavęs ne vieną milijoninį palikimą. Vienas iš didžiausių palikimų, kuriuo LF vadovybė pagrįstai didžiuojasi - tai 2014 metais gautas Juozo Vilčiausko (Joseph Vilcha) 15,5 mln. dolerių palikimas.
LF darbuotojai džiaugiasi kiekviena, kad ir nedidele, auka. Kaip puikiai pasakė LF veikėjas Arvydas Tamulis, „auka fondui - amžina auka lietuvybei“. Ir visi tie milijonai surinkti tik iš daugiau kaip 8500 aukotojų. Ši buvusi didžioji svajonė išeivijoje, manyčiau, turėtų tęstis.
Galima pasvajoti: o jeigu būtų (gal ir bus ateityje) 10 kartų daugiau aukotojų mūsų toje milijoninėje išeivijoje, tai kokios būtų paramos galimybės ir rezultatai?!
Lietuvių Fondo veiklai nušviesti jau yra išleisti paties fondo parengti trys tomai medžiagos - surinkti spaudos straipsniai, archyviniai dokumentai, fondo veikėjų atsiminimai ir pasisakymai, statistika, nuotraukos. Tai puikus šaltinis, atskleidžiantis fondo veiklą 1962-2012 metais. Nė vienas mokslininkas, tyrinėjantis pokario išeivijos problemas, neaplenkia ir Lietuvių Fondo.
Švenčiant LF 60-metį kilo mintis jo istoriją įamžinti kino juostoje. To darbo ėmėsi JAV lietuvių dokumentalistas Arvydas Reneckis Čikagoje, jis prie to projekto darbavosi kelerius metus. Ir šiais metais jo kūrinys - istorinis dokumentinis filmas „Lietuvių Fondas“ - buvo atgabentas į Lietuvą, į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, kur vyko jo peržiūra ir aptarimas.
Taip pat skaitykite: Lietuvių literatūros socialiniai vaidmenys
Pasakodamas apie Lietuvių Fondą vaizdais, kurie padeda geriau suprasti fondo veiklą, filmo kūrėjas ir režisierius pasitelkia kronikos kadrus iš Lietuvių Fondo, Balzeko lietuvių kultūros muziejaus, Lituanistikos tyrimo centro, Amerikos lietuvių televizijos, Lietuvos centrinio valstybinio archyvo, JAV nacionalinio archyvo (National Archives Registry Administration) archyvinių fondų.
Filmo kūrėjas, ne tik pristatydamas istorinę vaizdinę medžiagą, bet ir kalbindamas tų įvykių liudininkus, puikiai atskleidžia LF atsiradimo priežastis, pokario išeivijos nostalgiją Lietuvai ir meilę lietuvybei bei jos puoselėjimą, fondo veiklos, kuri sėkmingai tęsiama iš kartos į kartą, istoriją.
Atvykę pokario lietuviai, pabėgę iš Lietuvos nuo raudonojo teroro, Amerikoje rado gausią senųjų lietuvių (grynorių) bendruomenę. Nors ji labai padėjo naujai atvykusiems įsikurti ir įsidarbinti, bet jų santykiai ir bendradarbiavimas nebuvo itin sklandus.
A. Reneckis, kuris pats įgarsino filmą, parodo senosios išeivijos - grynorių ir pokarinės išeivijos - dypukų skirtingus požiūrius į paramą lietuvybei. Filmo kūrėjas kalbina senosios kartos veikėją, mecenatą ir pramonininką Antaną Rudį, kuris nerėmė LF idėjos ir jo veiklos gerą dešimtmetį, kaip ir kiti senieji emigrantai, ir tik vėliau svariai prisidėjo.
A. Rudis savo kalboje akcentavo senųjų išeivių finansinę paramą statant bažnyčias, vienuolynus, remiant parapijas, o per BALF‘ą, kuriam suaukojo milijonus, buvo šelpiami nuo karo nukentėję lietuviai.
Taip pat skaitykite: Motinystės tema lietuvių kūryboje: analizė
Režisierius nešališkai komentuoja JAV lietuvių bendruomenės ir LF gražų tarpusavio bendradarbiavimą, kurį gana vaizdžiai apibūdina LF pradininkas Algimantas Kėželis sakydamas, kad JAV LB tapo Lietuvių Fondui pusiau mama - t. y. globėja, per daug nesikišanti į jo gyvenimą. Filme pasakojama, kaip JAV LB prisidėjo pripildant LF pinigų, kaip fondas rėmė išeivijos kultūrinius renginius, ypač švietimą.
Atiduodama „duoklė“ LF kūrėjams entuziastams dr. Antanui Razmai, dr. Gediminui Balukui, dr. Kaziui Ambrozaičiui, dr. Nemažai vietos skiriama ir LF ryšiams su Lietuva.
Argumentuotai filme paaiškinama, kodėl po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo fondas neperdavė sukauptų lėšų valstybei, nors įstatais tai buvo numatyta. Ir buvo labai tinkamai pasielgta, paliekant LF veikti toliau rūpinantis išeivijos reikalais, kurių begalės.
Patriotinis fondo atstovų gestas buvo pirmą ir vienintelį kartą 1991 m. liepos 27 d. LF narių suvažiavime priimtas nutarimas iš nejudinamo kapitalo paimti 1 milijoną dolerių ir padovanoti atkurtos Lietuvos valstybės švietimo ir kultūros poreikiams paremti. Bet tuo, kaip sakoma filme, LF neapsiribojo - nupirko iš Pamario krašto kilusio dalininko Prano Domšaičio (1880-1965) kūrinių rinkinį, kurį ekspertai įvertino 0,4 min. dolerių ir padovanojo Lietuvos dailės muziejui. Ir tie kūriniai nuolat eksponuojami Klaipėdoje P. Domšaičio galerijoje.
Be to, fondas skiria stipendijas ne tik lietuvių išeivijos, bet ir Lietuvos studentams. Filmas baigiamas vaizdo įrašų ištraukomis iš įvairių išeivijos renginių, mokyklėlių pamokų, kultūrinių įstaigų, stovyklų, senų kapinių tvarkymo iniciatyvų, sporto žaidynių.
Viename iš paskutinių epizodų parodomas mažas išeiviukas su medaliu ant kaklo ir kamuoliu rankutėse simbolizuoja išeivijos ateitį, kuriai LF bus ir toliau labai reikalingas. Filmo, kuris tęsėsi 1 val. 10 min., pasibaigus vyko jo aptarimas.
Dalyvavo režisierius A. Reneckis, gyvenantis Čikagoje, vyresnės kartos JAV lietuvis, LF valdybos narys Leonas Narbutis, gyvenantis Lietuvoje, LF administracijoje dirbanti, už informacijos sklaidą apie LF atsakinga Laima Apanavičienė, gyvenanti Čikagoje, ir dr. Renginį moderavo dr. Juozas Skirius, kuris kiekvienam svečiui uždavė klausimus, siejančius LF praeitį su jo dabarties veikla.
A. Reneckis papasakojo kaip jis, šalia daugelio darbų, susidomėjo LF ir sukūrėte šią unikalią juostą. Dalinosi įspūdžiais, kaip, renkant medžiagą, jam pavyko pakalbinti ir įamžinti kai kuriuos LF organizatorius. Džiaugėsi, kad jie noriai dalinosi savo prisiminimais.
Laima Apanavičienė, kurios rankose yra visa informacija apie LF veikla, patikslino, kiek šiuo metu iš viso yra LF narių aukotojų. Apgailestavo, kad mažokai naujieji lietuviai savo aukomis įsijungia į fondo veiklą. Pavyzdžiui, 2023 metais naujais LF nariais tapo 108 asmenys. Bet šiais metais fondas gavo 2 mln. dolerių palikimą.
Patikslino, kad LF dalį pinigų, tiesa nedidelę, nukreipia ir poreikiams Lietuvoje: 3 proc. sudaro parama Lietuvos organizacijoms ir 12 proc. nuo visos sumos, skirtos stipendijoms, tenka Lietuvos studentijai. Filme nuskambėjo informacija, kad kasmet LF gauna tris keturis kartus daugiau prašymų nei išdalinama paramos. Laima Apanavičienė tikisi, kad ateityje vis daugiau prašymų pavyks patenkinti.
D. Litvinskaitė papasakojo, kaip šiandien funkcionuoja fondas, kaip vykdomi sprendimai. LF taryboje ir valdyboje darbuojasi vadinamieji senieji ir naujieji Amerikos lietuviai. Jų tarpusavio sutarimas akivaizdus ir nėra jokių kliūčių priimamiems sprendimams įgyvendinti. LF valdybos narė teigė matanti puikias fondo perspektyvas.
Nors buvo numatyta, kad renginys truks 1,5 val., pokalbiai užsitęsė daugiau kaip 2 val. Niekas neskubėjo skirstytis. Mat iš auditorijos pasipylė įvairūs klausimai svečiams. Žiūrovai domėjosi, ar LF nariai yra tik lietuviai, gyvenantys JAV, ar yra ir tautiečių iš kitų kraštų. Buvo siūloma sukurti dar platesnę dokumentinę juostą apie emigraciją. Rekomenduota šį filmą rodyti ne tik išeivijos, bet ir Lietuvos mokyklose. O kai kas net domėjosi, kaip tapti LF nariu. Buvo pageidavimų šį filmą rodyti per Lietuvos televizijos kanalus. Į visus klausimus svečiai nuoširdžiai atsakė, kai kuriuos net plačiau komentavo.
Paklausti žiūrovai sakė, kad filmas labai gerai žiūrisi. Tam tikros įtakos daro ir skoningas filmo muzikinis apipavidalinimas, gera pasakotojo dikcija.
Gaila, kad istorinis dokumentinis filmas „Lietuvių Fondas“ Lietuvoje buvo parodytas tik vieną kartą, o kiti režisieriaus A. Reneckio filmai susilaukė platesnės auditorijos: filmas apie poetę Zinaida Nagytę-Katališkienę „Liūnė Sutema. Kai datos nesvarbu“ buvo pristatytas režisieriaus kartu su poete Sandra Aviežinyte ir L. Apanavičiene Alytuje, Pasvalyje, Mažeikiuose, Kaune ir Vilniuje. Kaune taip pat buvo parodytas filmas apie dailininką Vytautą Igną.
Reikia tikėtis, kad filmas „Lietuvių Fondas“, turintis išliekamąją ir auklėjamąją reikšmę visuomenei, neliks vien epizodas Lietuvos padangėje ir jį galės pamatyti gausesnės žiūrovų grupės.
Bendrasis Amerikos Lietuvių Šalpos Fondas (BALF)
Turbūt niekas neprieštaraus, kad Lietuvių Fondas (toliau - LF) yra viena iš svarbiausių ir reikšmingiausių pokarinės išeivijos, vadinamos dypukais (DP), sukurtų institucijų. Tiesa, fondo kūrimas - ne naujas reiškinys. Tai sena lietuvių išeivijos tradicija - kurti fondus. Bet LF iš esmės skiriasi nuo iki tol buvusių ir esamų fondų, kurie daugiausia rūpinosi savo ideologinės grupės ar draugijos reikalais, kaip filme minimas Bendrasis Amerikos lietuvių šalpos fondas, sutrumpintai BALF‘as, kuris buvo įkurtas 1943-1944 metais siekiant materialiai remti nukentėjusius nuo karo lietuvius Vakarų Europoje, Sibire, vėliau Lietuvoje.
Neatsitiktinai fondui sukurtoje emblemoje pavaizduotas ištiestų penkių rankų į vieną centrą žiedas. Tai reiškė, kad BALF yra pasiryžęs pagelbėti į nelaimę pakliuvusiam lietuviui bet kuriame iš penkių žemynų. Lietuvių išeivijos, ypač Amerikoje, šalpa - tradicija, kurią lietuviai dar XIX a. pabaigoje perėmė iš tokių tautinių diasporų kaip graikai, žydai, italai. To meto lietuviškoje spaudoje buvo skelbtas šūkis - „Visada, viskuo padėti broliams Lietuvoje“, kuris iki šių dienų išliko itin svarbus išeivijos santykiuose su savo senąja tėvyne. Organizacija surinko šalpai dešimtis milijonų dolerių, dešimtis tūkstančių tonų materialinių gėrybių, kurių bendra suma šiuolaikiniais doleriais siekia iki 100 mln. Juos vienijo šventas tikslas - remti savo tautiečius ir tėvynę Lietuvą. BALF yra puikiausias įrodymas, kad lietuvių išeivijai Lietuva ir jos gyventojai, jų likimai yra nuolat dėmesio centre, ji jautriai reaguoja į negatyvius reiškinius tėvynėje.
Antrojo pasaulinio karo pradžioje JAV lietuvių, ypač katalikų ir tautininkų, organizacijos šalia jau nuo seno veikiančių piniginių fondų kūrė naujus, siekdamos rinkti aukas Lietuvos karo pabėgėliams ir tremtiniams. Tačiau gausus fondų skaičius išeivijoje nepasiteisino, nes surenkamos menkos aukos netenkino gausėjančių karo pabėgėlių poreikių. 1943 m. Pitsburgo konferencijoje politinė JAV lietuvių organizacija Amerikos lietuvių taryba (ALT) įsipareigojo tokį bendrą fondą įsteigti. BALF buvo įkurtas 1944-ųjų kovo 25 d. Deja, įvairiose JAV organizacijose buvo nemažai palankių sovietams valdininkų. BALF iniciatoriai ir įkūrėjai - Leonardas Šimutis, Antanas Olis, prelatas dr. Juozas Končius ir kiti - buvo priversti ne kartą vykti į Vašingtoną aiškinti BALF būtinumą ir atremti nepagrįstus kaltinimus. Taigi grinorių (pirmosios JAV lietuvių emigrantų bangos) atstovų įkurtas BALF kėlė sau tikslą materialiai šelpti lietuvius pabėgėlius, ypač karo nualintos Lietuvos gyventojus ir visus vargstančius, kad ir kur jie būtų.
Skyriams buvo keliami tokie uždaviniai: rinkti pinigines aukas, labdarą, renkant materialines gėrybes populiarinti šalpą. Tai buvo organizacijos stuburas, nes nuo skyrių veiklos priklausė BALF turimos lėšos. Skyrių skaičius per pirmuosius vienuolika metų nuo vos penkių išaugo iki 142, vėliau jų skaičius mažėjo: 2008-aisiais jau buvo tik 23 skyriai. Tiesa, kaip pripažįsta patys BALF vadovai, ne visi skyriai buvo veiklūs, ne visi surinktas aukas siuntė į organizacijos centrą, nes ir patys skyriai tiesiogiai teikė paramą vargstantiems. Organizacijos vadovybė siekė veiklą labiau centralizuoti, bet ne visuomet pavykdavo.
Pirmą dvidešimtmetį fondui vadovavo prelatas dr. Juozas Končius, 1964-1972 m. - kunigas Vaclovas Martinkus, o nuo 1972 m. Po karo nepalankiai lietuviams susiklosčiusi politinė situacija Rytų Europoje ir okupuotoje Lietuvoje stipriai apribojo BALF veiklą. Tiesa, paramą į Lietuvą organizacija galėjo teikti per stalininės SSRS pareigūnų kontroliuojamas organizacijas, bet neturėjo galimybės stebėti, kaip skirstoma šalpa: ar ją gauna labiausiai nukentėję ir vargstantys, ar ji išvis patenka į Lietuvą.
Pirmasis BALF veiklos etapas 1944-1956 m. siejamas su lietuvių pabėgėliais, vadinamaisiais dipukais (perkeltaisiais asmenimis) Vakarų Europoje. Vokietijos lietuvių istoriko Vinco Bartusevičiaus nuomone, Vakaruose galėjo būti iki 250 tūkst. Žinoma, kad Vakarų sąjungininkai po karo globojo daugiau kaip 65 tūkst. lietuvių. Tuo metu savų rinkliavų BALF negalėjo įvesti, tik privalėjo raginti lietuvius aukoti JAV Tautinio karo fondui. Pasibaigus JAV Tautinio karo fondo paramai, nuo 1947 m. BALF reikėjo jau patiems susirinkti aukas. Finansinė padėtis atrodė kritiška.
Didelėmis pastangomis tais metais fondui pavyko aukomis surinkti beveik 234 tūkst. JAV dolerių, maisto ir kitų reikalingų dalykų, kurių vertė siekė 405 tūkst. JAV dolerių. Tai buvo perpus mažiau, nei planuota. Pavyzdžiui, ALT, įtakinga JAV lietuvių politinė organizacija, tuo metu skelbė savo 250 tūkst. dolerių rinkliavą politinei veiklai. Pati nesurinko tos sumos, bet ir, suprantama, trukdė BALF rinkliavai. Net ALT artimas JAV lietuvių socialistų savaitraštis „Keleivis“ stebėjosi: „Kodėl ALT ir BALF vadovybės negalėjo susitarti ir padaryti taip, kad vieni kitiems ant kulnų nemindžiotų?
Iki 1956 m. BALF įnašas šelpiant laisvosios Europos lietuvius pabėgėlius siekė beveik 900 tūkst. dolerių pinigais ir daiktinėmis gėrybėmis daugiau kaip už 3,2 mln. dolerių. Dabartiniais doleriais vertė siekė iki 60 mln. Būtina pažymėti reikšmingą faktą - dalį išeivijoje surinktų gėrybių BALF skyrė ir dipukams latviams ir estams, kurie tokios organizacijos kaip BALF neturėjo. Organizacijos pirmininkas prelatas J. Končius džiaugėsi, kad lietuviai dipukai sutiko dalytis su broliais latviais ir estais, kurie labai vertino tokią lietuvių pagalbą ir siuntė padėkas.
Tuo laikotarpiu buvo ryški ir dar viena BALF veiklos kryptis - padėti įsikurti į JAV iš Europos atvykstantiems dipukams, t. y. suorganizuoti kvietimus lietuvių šeimoms, garantuoti jų apgyvendinimą ir padėti įsidarbinti. Maždaug 85 proc. JAV lietuvių pastangas ta linkme labai vertino JAV pareigūnai, atsakingi už imigraciją.
Atšilimo Sovietų Sąjungoje laikotarpiu, nuo 1956 m., prasidėjo laipsniškai didėjusi parama lietuviams ne tik to meto Lietuvoje, bet ir tremtiniams Sibire, šiauriniuose SSRS rajonuose, Kazachstane. Nors BALF darbuotojams sunkiai sekėsi išsiaiškinti vargstančių lietuvių adresus, bet jų skaičius ilgainiui išaugo nuo kelių šimtų iki 3 tūkst. Uždraudus padėvėtų drabužių įleidimą į SSRS, pradėta siųsti naujus drabužius, medžiagas.
Komunistinė Sovietų Sąjunga iš to gavo nemažai valiutinių pajamų, kurios kartais siekė net siunčiamų daiktų vertę. Dėl to BALF priverstinai, kaip ir kitos šalpos organizacijos, turėjo krauti milijonus ir komunistinei valdžiai. Didžiulės lėšos - beveik trečdalis siuntinio vertės - atitekdavo siuntų agentūroms, kurios daugiausia buvo sovietų kontroliuojamos. Be to, nebuvo garantijų, kad siuntinys pasieks galutinį adresą - pasitaikydavo, kad siuntinius sugrąžindavo, jie dingdavo arba daiktai buvo išimami iš siuntinio, o kai kada net sovietų valdžia uždrausdavo ir neįsileisdavo siuntinių.
Tekdavo ieškoti kitų, aplinkinių, kelių - JAV lietuviai turistai atveždavo dovanų arba dolerių, už kuriuos pirkdavo Lietuvoje reikalingas žmonėms prekes. Reikia manyti, kad daugiau kaip per 30 metų (apytikriais skaičiavimais) BALF organizacija lietuvių paramai už geležinės uždangos išleido apie 2 mln. dolerių (apie 20 mln. Tuo laikotarpiu BALF šalpą siuntė ir Lenkijos lietuviams, kurių skaičius po karo išaugo. Jų ekonominė padėtis taip pat buvo sunki. Sąlygos šalpai Lenkijoje buvo šiek tiek palankesnės nei lietuviams už geležinės uždangos: mažesni muitai, pigesnis persiuntimas (daroma nuolaidų), silpnesnė vietinės valdžios kontrolė, glaudesni ryšiai (susirašinėjimas, Lenkijos lietuvių atvykimas į JAV).
Parama Lenkijos lietuviams sudarė 20-30 proc. bendros šalpos ir per visą paramos laiką iki 1990 m. BALF jiems išleido iki 1 mln. Fondas neužmiršo lietuvių ir kituose kraštuose, ypač rėmė jų lietuviškas mokyklas - pavyzdžiui, Vasario 16-osios gimnaziją Hiutenfelde, Vokietijoje. Paramos sulaukdavo ir lietuvių disidentai, kuriems pavyko atvykti į Vakarus: Simas Kudirka, Vladas Šakalys, Kazys Ėringis, Vytautas Skuodis ir kiti.
Nuo 1990 m. BALF savo veiklą pakeitė kardinaliai, didino paramą Lietuvos gyventojams. 1990-2008 m. fondas surinko ir skyrė šalpai daiktų, maisto produktų ir pinigų už keliolika milijonų dolerių. Išskirtinis vaidmuo čia teko ilgametei fondo centro valdybos pirmininkei M. Didžiausias dėmesys buvo skirtas politiniams kaliniams ir tremtiniams (ir jų šeimoms), kurių buvo priskaičiuojama iki 160 tūkst., šelpti ne tik daiktais, maisto produktais, vaistais, medicinos reikmenimis, knygomis, bet ir pinigais.
Buvo renkami duomenys apie skurdžiai gyvenančias šeimas, senelius, našlaičius. Siuntiniais ir pinigais buvo remiami Lietuvos vaikų ir senelių globos namai, vaikų ir jaunimo stovyklos, kaimo bibliotekos, katalikiškos bendruomenės. Fondas padėjo pinigais Lietuvos bažnyčiai išlaikyti labdaros valgyklas, skirtas vargingai gyvenantiems Vilniuje ir kitose vietose. Buvo bandoma už surinktus pinigus pirkti reikalingų daiktų ir vaistų Lietuvoje, stengiantis išvengti siuntinių persiuntimo išlaidų.
Lietuvos gyventojų materialinė padėtis, laikui bėgant, palaipsniui keitėsi į palankią pusę ir panešiotų drabužių ir daiktų poreikis mažėjo. Taigi, iki 2000-ųjų sumos, skirtos Lietuvai, santykinai didėjo (siekė beveik 7,7 mln. JAV dolerių), o vėliau ėmė mažėti. Tam įtakos turėjo BALF veikėjų garbus amžius ir silpnėjanti sveikata, nesugebėjimas į labdarą įtraukti jaunimo, mažėjantis aukų skaičius, brangstantis siuntinių persiuntimas, atsiradusių kitų labdaros draugijų veikla. Organizacija nutraukė savo veiklą 2008 m.
Lietuvos Vaikų Šalpos Fondas "Globa"
Lietuvos Vaikų Šalpos Fondas "Globa" (kodas 192010620) buvo įkurta 1995-08-02. Pagrindinė įmonės veikla yra sąjungos, fondai, asociacijos. Įmonę valdo 2 akcininkai (fiziniai asmenys). 2024 metais Lietuvos Vaikų Šalpos Fondas "Globa" pardavimo pajamos siekė 287 Eur, o nuostolis prieš mokesčius buvo -4 871 Eur. Įvertinus turimus duomenis, įmonės kredito rizika yra vertinama kaip neskaičiuojama. Šiuo metu Lietuvos Vaikų Šalpos Fondas "Globa" įsikūrusi adresu Šilainių pl. Žiogų g.