Žiniasklaidos publikacijos neretai tampa pagrindiniu visuomenėje įsitvirtinusių nuostatų bei įsitikinimų konstravimo šaltiniu. Kita vertus, moterų vaizdavimo ypatumai žiniasklaidoje yra svarbi pačių moterų savimonės konstravimo priemonė. Ir čia labai svarbus vaidmuo tenka moterims skirtiems leidiniams, kurie aktualizuoja naujus moters vaidmenis ir įvaizdžius kintančiame pasaulyje.
Straipsnyje pristatomas atliktas tyrimas, kurio tikslas - ištirti moterų vaidmens reprezentacijos ypatumus ir jų kaitą moterims skirtuose žurnaluose 1990-2018 m. m. laikotarpiu. Tyrimu nustatyta, kad moterų vaidmenų reprezentavimas analizuotų žurnalų publikacijose atskirais dešimtmečiais turi savitus bruožus, kurie laikui bėgant keičiasi arba išlieka tie patys, tačiau pasipildo tam tikram laikotarpiui būdingais aspektais.
Moterų vaidmenų reprezentavimas kinta kardinaliai; patriarchalinis moterų vaizdavimas ir vaidmenys silpnėja, tačiau vis tiek išlieka, tik įgauna kitų formų ir aspektų. Tradicinė moteriškumo samprata mažai kinta, ji netgi sustiprinama naujomis vartotojiškumo formomis, todėl galima teigti, kad žurnalas analizuojamu laikotarpiu vis labiau tampa vartotojiškumą skatinančiu elgsenos vadovėliu. Darytina prielaida, kad moterų vaidmenų reprezentavimo pokyčiams įtakos turėjo globalizacijos iššūkiai ir su tuo susiję pokyčiai ir valstybėje, ir visuomenėje.
Moterų vaizdavimas žiniasklaidoje ir reklamose yra opi problema visuomenėje. Ilgą laiką buvo įsitvirtinusi patriarchalinė tradicija moteris vaizduoti stereotipiškai, priskiriant joms tik tradicinius vaidmenis šeimoje ir visuomenėje. Globalizacijos eroje situacija kinta, tačiau problemų nemažėja.
Žiniasklaida ir reklama formuoja lyčių nelygybės, galimybių tyčiotis, žeminti, išnaudoti kitą žmogų stereotipus. Dėmesys moterų žurnalisčių, žiniasklaidos priemonėse dirbančių moterų padėčiai bei moterų vaizdavimui žiniasklaidoje ir reklamoje buvo atkreiptas 2019 m. Europos Parlamente minint Tarptautinę moters dieną, tai rodo šios temos aktualumą ir svarbą.
Taip pat skaitykite: Gerovė ir atsakomybė
Tyrimai patvirtina, kad seksizmas ES žiniasklaidos ir reklamos turinyje yra nuolatinė problema, kadangi net 4 proc. naujienų bei reklamos yra stereotipinio, diskriminacinio pobūdžio. Tai didelis kiekis, įvertinus milžinišką informacijos srautą, skiriamą visuomenei. Informacijos sraute moterys yra mažiau matomos (rodomos) nei vyrai, moterų įvaizdis dažnai tapatinamas su „pavargusiu švilpuku“: jos vaizduojamos kaip mažiau autoritetingos, dažniau atliekančios pagalbinį arba seksualizuotą vaidmenį buityje ir darbe (Blinkevičiūtė, 2018)1.
Daugelyje Europos šalių, pristatant moteris lyderes žiniasklaidoje, akcentuojamas jų moteriškumas, o jų profesinės kompetencijos vertinamos aptariant ir jų šeiminę padėtį, išvaizdą bei amžių. Žiniasklaidos publikacijos neretai tampa pagrindiniu visuomenėje įsitvirtinusių nuostatų bei įsitikinimų konstravimo šaltiniu.
Jose susiduriama su įvaizdžiais, socialiai apibrėžtomis, patvirtintomis ir pripažintomis reprezentacijomis, kurios formuojamos tiek sąmoningai, tiek ir nesąmoningai. Pateikiami įvaizdžiai atkreipia individų dėmesį ir formuoja visuomenės požiūrį į tai, kokia turi būti arba kokia neturėtų būti moteris.
Žiniasklaida nevengia manipuliuoti vartotojais, siekdama pritraukti ir sudominti kuo daugiau skaitytojų, ir kartu parodo, kas yra priimtina ir ko reikėtų vengti, tokiu būdu kurdama stereotipinius lyčių įvaizdžius, pateikia modelius, ką reiškia būti vyru ar moterimi, sėkmingam ar nesėkmingam, galingam ar bejėgiui. Žiniasklaidos kultūra padeda formuoti vyraujantį pasaulį ir jo svarbiausias vertybes: apibrėžia tai, kas laikoma gera ar bloga, teigiama ar neigiama, moralu ar nemoralu (Kellner, 1995).
Kita vertus, moterys nėra tik pasyvios žiniasklaidos vaizdinių aukos. Dažnai jos aktyviai tapatinasi su jais, nepaisant jų dviprasmiško požiūrio į žiniasklaidą (Tereškinas, 2004). Moterų vaizdavimo ypatumai žiniasklaidoje yra svarbi pačių moterų savimonės konstravimo priemonė.
Taip pat skaitykite: Kaip atsiimti pensiją už kitą žmogų
Užsienio šalių mokslininkai, tyrę moterų reprezentacijos kaitą medijose, akcentavo posovietinės visuomenės kontekstą ir jo transformacijas 1971-2010 metais bei konstatavo, kad vyraujantis sovietinės moters vaidmuo moterų žurnaluose buvo darbininkė ir / arba mama, kuri yra šeimos globėja arba profesionali darbuotoja. Žlugus Sovietų Sąjungai, įvyko lūžis ir moterų žurnaluose: moteris vaizduojama kaip verslo lyderė arba žmona, tačiau išliko tradiciniai išvaizdos ir elgsenos aspektai (Sirinyok-Dilgaryova, 2014).
Reikia atkreipti dėmesį, kad moterų reprezentavimas gali būti analizuojamas iš kelių perspektyvų - karjeros, grožio, motinystės (Londo, 2006). Moterims skirti žurnalai gali būti analizuojami vyriškumo ir moteriškumo, seksualumo, namų ir šeimos, laisvalaikio, gyvenimo būdo ir vartotojiškumo, darbo, feminizmo ir politikos aspektais (McCracken, 1993). Žurnalai yra vienas iš socializacijos proceso agentų, o juose pateikiami moteriškumo, vyriškumo ir lyčių santykių modeliai daro įtaką tam, kaip individai supranta lyties koncepciją ir savo lyties tapatumą (Gill, 2007). Šiuolaikiniai moterų žurnalai ne tik perduoda pranešimus apie moteriškumą, bet ir pateikia konkrečius seksualinių vaidmenų ir santykių scenarijus.
Šių scenarijų pobūdis ir tonas skiriasi priklausomai nuo numatomos žurnalų auditorijos (Kim, Ward, 2004). Lietuvoje moterims skirtų žurnalų problematika yra menkai ir fragmentiškai nagrinėta. D. Marcinkevičienė ir R. Praspaliauskienė (1999), tyrusios moters įvaizdžio transformacijas moterų spaudoje 1975-1997 m. vyro ir žmonos santykių šeimoje bei idealios moters sampratos aspektais, konstatavo, kad „Moters“ žurnalo pozicija pateikiant šiuos aspektus feministiškai yra itin nuosaiki.
A. Maslauskaitė (2001, 2002) apžvelgė moterims skirtų žurnalų 1990-2000 m. m. raidą, analizuodama santuokos ir seksualumo aspektus žurnaluose „Laima“ ir „Moteris“. Pasak autorės, Lietuvoje stebimi ryškūs santuokinio, šeiminio gyvenimo orientyrų poslinkiai. L. Šumskaitė ir G. Rapolienė (2019) tyrė bevaikystės vaizdinius 1991-1996 m. Lietuvos moterims skirtuose žurnaluose („Moteris,“ „Sveikata,“ „Šeima,“ „Šeimininkė,“ „Šeimos sveikata“, „Laima,“ „Panelė“ ir „Ji“) bei konstatavo, kad moteris suvokiama kaip žmona - motina, o nevaisingumas, vienišos bevaikės moterys buvo stigmatizuojamos.
I. Jakubavičienė (2012), tyrinėjusi moterų vaidmenį Lietuvos sporte XX a. 3-4 dešimtmečiais, pažymi, kad šiuolaikinė lietuvių tauta pagal kilmę yra agrarinė, todėl tikra moteris, remiantis valstiečių galvosena, papildyta katalikiška tradicija, pirmiausia yra gera šeimininkė, sugebanti tvarkyti namų ūkį ir paklusni šeimos interesams; turinti ištekėti ir gimdyti vaikus.
Taip pat skaitykite: Žmogaus raidos vadovas
Lyčių lygybė
Autorės teigimu, net ir vėlesniais laikais formavosi savitas inteligentės tipas, t. y. išsilavinusi moteris, veikli šeimoje, kultūriniame bei visuomeniniame gyvenime. Tačiau iš esmės pagal tradicinį lietuvių visuomenės požiūrį moteris yra silpnesnės prigimties, todėl nusipelno nuolatinės protingo vyro kontrolės. Perėjimas iš sovietinės santvarkos į kapitalistinę visuomenę pasižymi vertybių kaita, tautinės savasties paieškomis, naujų santykių modelių įsitvirtinimu visuomenėje, kapitalistinės visuomenės gyvenimo stiliaus įsigalėjimu. Šie pokyčiai neišvengiamai atnešė naujų iššūkių visai visuomenei.
Tai suponuoja tyrimo problemą - kaip kito moters vaidmens visuomenėje reprezentacijos moterims skirtoje žiniasklaidoje 1990-2018 m. m. laikotarpiu. Straipsnyje pristatomas atliktas tyrimas, kurio tikslas - ištirti moterų vaidmens reprezentacijos ypatumus ir jų kaitą moterims skirtuose žurnaluose 1990-2018 m. m. laikotarpiu.
Tyrimas remiasi socialinio konstruktyvizmo paradigma, teigiančia, kad žmonės plėtoja pasaulio pažinimą socialiniame kontekste ir tai, kaip ir ką jie suvokia kaip realybę, itin priklauso nuo jų socialinės ir kultūrinės aplinkos. Daugelis dalykų, kuriuos žmonės laiko savaime suprantamais ir kurie, jų manymu, yra objektyvi tikrovė, iš tikrųjų yra socialiai sukonstruota realybė, kuri neišvengiamai gali pasikeisti, keičiantis visuomenei. Pasak P. L. Bergerio ir T. Luckmanno (1999, p. 33), ši tikrovė - tai kasdienio gyvenimo pasaulis, o kasdienis gyvenimas iškyla kaip tikrovė, kurią žmonės interpretuoja ir kuri jiems yra subjektyviai prasminga kaip vientisas pasaulis. Eiliniams visuomenės nariams, kuriems jų gyvenimiškas elgesys turi subjektyvią prasmę, kasdienio gyvenimo pasaulis nėra savaime suprantama tikrovė.
Tai pasaulis, kurį sukuria ir palaiko kaip tikrą jų mintys ir veiksmai. Kasdienio gyvenimo tikrovė suvokiama kaip sutvarkyta tikrovė, o jos reiškiniai yra iš anksto suklasifikuoti pagal šablonus, kurie atrodo esą nepriklausomi nuo žmogaus suvokimo (Berger, Luckmann, 1999, p. 36). Ši teorinė paradigma, orientuota į realybės konstravimo problemą, teigia, kad pažinimas - tai ne tam tikro reiškinio atspindys ar prezentacija žmogaus sąmonėje, o aktyvus veiksmas, kada pažinimo metu konstruojamas atitinkamas įvykių ir reiškinių vaizdas subjekto sąmonėje.
Pagrindinis šios teorijos konceptas yra konstruktas, reiškiantis pasaulio paaiškinimo modelį ar tam tikrą vertybinį šabloną, kuriuo remdamasis individas suvokia šį pasaulį (Красикова, 2013). Žinojimas formuojasi kaip socialinio ir kultūrinio konstravimo proceso rezultatas, kada per žmonių skirtingų formų sąveikavimą įvairūs tikrovės elementai pripildomi vertybių ir reikšmių. Pažinimas yra kūrybos procesas, o tikrovės suvokimas priklauso nuo kultūros, konteksto ir situacijos. Socialinis konstruktyvizmas yra itin naudinga teorinė paradigma, siekiant nustatyti, kaip žmonės sąveikauja su pasauliu ir kaip jį interpretuoja.
XXI a. socialinio konstruktyvizmo paradigma aktyviai taikoma žiniasklaidos tyrimų srityje. Žiniasklaida - televizija, spauda ir internetas - vaidina pagrindinį vaidmenį visuomenės informavimo procesuose, pranešdama, kas vyksta pasaulyje. Ypač tais atvejais, kai žmonės neturi tiesioginio sąlyčio su įvykiais, jie tampa priklausomi nuo žiniasklaidos pranešimų (Happer, Philo, 2013). Žiniasklaidoje vykstantis diskursas yra socialinių reiškinių konstravimo arena.
Konstruktyvistiniam požiūriui būdingas dėmesys įvairiems socialiniams veikėjams, kurie dalyvauja socialinės tikrovės konstravime ir apibrėžia bei pristato įvairias problemas visuomenei. Žiniasklaida ne tik atkreipia visuomenės žvilgsnį į tam tikrą socialinį reiškinį ar įvykį, bet ir atlieka patarėjo vaidmenį, siūlydama, kaip suvokti ir vertinti atitinkamą fenomeną (Juraitė, Telešienė, 2009).
Žiniasklaidos vaidmuo itin svarbus, kadangi ji inicijuoja viešąsias diskusijas, nustatydama žiniasklaidos dienotvarkę ir atkreipdama visuomenės dėmesį į tam tikras temas. Pasak C. Happer ir G. Philo (2013), žiniasklaidos turinys gali atrodyti kaip chaotiškas informacijos ir diskusijų srautas, tačiau pateikiamos naujienos sustiprina visuomenės įsitikinimus bei požiūrius į socialinius santykius ir tai, kaip jie turi būti suprantami (.
Žiniasklaidos įtaka darbotvarkės nustatymui neapsiriboja vien tik visuomenės dėmesio sutelkimu į tam tikras temas (McCombs, 2013). Žiniasklaida veikia visą komunikacijos procesą, formuodama visuomenės supratimą ir požiūrį į naujienų temas; ji ne tik formuoja temų darbotvarkes ir sutelkia visuomenės dėmesį į tam tikrus klausimus, bet ir pateikia argumentus, kuriais grindžiamos viešosios diskusijos.
R. Fowleris (1994) teigia, kad visa, kas pasakyta ar parašyta apie šį pasaulį, yra išreikšta iš tam tikros ideologinės pozicijos. Bet kuris realus įvykis pereina atrankos ir transformacijos etapus, kurių metu žiniasklaidos pranešimas suformuoja atitinkamą pasaulio vaizdą. Greta įvykių atrankos, apie kuriuos bus paskelbta žiniasklaidoje, vyksta jų transformacijos procesas, parenkant pranešimui atitinkamą formatą bei stilistiką, o naujienos reprezentaciją veikia daugybė socialinių, ekonominių ir politinių veiksnių.
Todėl šio tyrimo kontekste labai svarbu nustatyti, kokie socialiniai veikėjai iškyla kiekvienu tiriamu periodu, koks formuojamas visuomenės požiūris į vykstančius socialinius pokyčius, koks temų sąrašas yra formuojamas bei kokie pateikiami argumentai visuomenei svarbiais klausimais. Žiniasklaidos kuriamas vaizdas padeda formuoti požiūrį į pasaulį ir svarbiausias vertybes (Kellner, 1995). Medijos praplečia socialinės aplinkos suvokimą, nes įsiterpia tarp mūsų ir tiesioginei patirčiai neprieinamo pasaulio, nutiesia komunikacijas tarp įvairių visuomenės institucijų ir individų, palaiko kultūrinį visuomenės bendrumą (Gudonienė, 1999).
Moterims skirti žurnalai turi aiškiai apibrėžtą auditoriją ir atitinka įvairaus amžiaus moterų lūkesčius, nes jų turinys yra labai įvairus ir tarsi sukuria erdvę moterų poreikių įgyvendinimui atskirai nuo šeimos gyvenimo, o jų skaitymas tampa ritualiniu elgesiu (Lipowski, Wasilewska, 2013). Tačiau moterims skirtų žurnalų turinys grindžiamas numanomais tikslinės auditorijos poreikiais, norais, viltimis ir baimėmis. Mokslininkai, analizavę žurnalų įtaką moterims, įžvelgia jų poveikį moterų savivokai, nes pateikiami įvaizdžiai ir vaidmenys yra nerealistiški ir kai kuriais atvejais siūlo netgi pavojingus grožio standartus (Sarkar, 2014).
A. Tereškino nuomone (2007), Lietuvos žiniasklaidoje vyrauja natūralistinė lyčių tvarka ir patriarchalinėmis viešosios sferos taisyklėmis paremtas moteriškumas ir vy...
Socialinio darbuotojo darbas gali tapti gyvenimo būdu tik tiems, kurie yra pasirengę nesavanaudiškai dirbti žmonėms, kurie negali likti be pagalbos.Galime daryti išvadą, kad socialinio darbuotojo profesija yra ne tik profesija, bet pašaukimas.Socialiniam darbuotojui tenka dirbti su sunkiausia ir trapiausia materija - individais.
Ne kiekvienas gali pajusti kito žmogaus vidinį pasaulį, jį suprasti, ne kiekvienas geba įsigilinti į konkrečias žmogaus problemas ir rasti būdus, kaip jas išspręsti.Psichikos sveikatos sutrikimai yra labai paplitę visame pasaulyje.Tai yra didžiulė problema, kuri turi įtakos ne tik sveikatai, bet ir socialinei gerovei, darbingumui ir gyvenimo kokybei.
Socialiniams darbuotojams, dirbantiems su asmenimis, turinčiais psichikos negalią, tenka svarbus vaidmuo užtikrinant jų gerovę ir gyvenimo kokybę.Socialiniai darbuotojai dirbdami su psichikos negalią turinčiais asmenimis dažnai susiduria su vidinėmis ir išorinėmis dilemomis sprendžiant moralinius klausimus, susijusius su jų asmeniniu ir profesiniu vaidmeniu.
Taip pat svarbu atsižvelgti į santykius su klientais, kolegomis, vadovais, organizacija ir visuomene.Socialiniai darbuotojai turi įgyvendinti veiksmus, kurių tikslas yra pagerinti klientų gyvenimo kokybę, bet kartu išlaikyti profesionalumą, etiškumą ir atsižvelgti į teisės aktus.Sprendžiant psichikos sveikatos problemą socialiniams darbuotojams reikia turėti pakankamą žinių ir kompetencijų lygį, kad galėtų užtikrinti kokybišką pagalbą ir reabilitaciją asmenims, turintiems psichikos negalią.
Visapusiškas socialinių darbuotojų išsilavinimas, nuolatinis tobulėjimas ir mokymasis yra būtinas siekiant geriau suprasti ir spręsti psichikos negalią turinčių asmenų problemas ir užtikrinant klientų gerovę.Socialinių darbuotojų atliekami vaidmenys gali skirtis priklausomai nuo asmens poreikių ir galimybių.Socialiniai darbuotojai turi turėti lankstų požiūrį, kuris padėtų prisitaikyti prie specifinių poreikių ir galimybių, su kuriomis susiduria psichikos negalią turintys asmenys.
Svarbu, kad socialinis darbuotojas nuolat vystytų savo kompetencijas, gebėjimus ir žinias, kad galėtų atlikti savo darbo funkcijas kokybiškai ir tinkamai reaguotų į iššūkius, su kuriais susiduria.Tai gali apimti savęs vertinimą, refleksiją, mokymąsi, taip pat reikia turėti gerą palaikymo ir paramos sistemą siekiant gerų darbo rezultatų.
Socialinis darbuotojas padeda psichikos negalią turintiems asmenims įvairiais būdais: emocinės paramos teikimu, kokybiškomis paslaugomis, priežiūros bei paslaugų koordinavimu, siekiu užtikrinti asmens gerovę ir palaikyti jo savarankiškumą.Kiekvienas atliekamas vaidmuo yra svarbus ir prisideda prie bendro tikslo - gerinti psichikos negalią turinčių asmenų gyvenimo kokybę ir gerovę.Svarbu nuolat ugdyti savo profesinę kompetenciją ir gilinti žinias.Socialinio darbo samprata, anot McPherson ir Abell (2022), yra profesija, pirmiausia susijusi su psichosocialinių problemų ir trūkumų, egzistuojančių asmens ir jo socialinės aplinkos santykiuose, ištaisymu.
Šis reiškinys visuomenėje vienokiu ar kitokiu pavidalu egzistavo visada, tačiau mokslinį pagrindą įgijo paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais.Dažniausiai pastebima klaidinga nuomonė apie socialinį darbą yra ta, kad žmonės labdarą, paramos teikimą ir savanorišką veiklą klaidingai laiko socialiniu darbu, tačiau iš tikrųjų tai nėra socialinis darbas, nes jis nesuteikia ilgalaikio žmogaus problemų sprendimo ir neįgalina žmogų savarankiškai susidoroti su savo problemomis.
Socialinis darbas yra nauja daugialypė profesija.Jis reikalauja nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo: plėsti ir gilinti žinias, ugdyti įgūdžius ir remtis socialinio darbo vertybėmis.Tai skatina ne tik kintanti visuomenė, bet ir Lietuvos politinis kontekstas, kuris rodo, kad socialiniams darbuotojams būtina dirbti su skirtingų rasių, tautybės, amžiaus, lyties ar orientacijos žmonėmis.
Socialinis darbas laikomas kompleksinio pobūdžio profesija.Jos kompetencijos pagrindinės sudedamosios dalys yra žinios, vertybės ir įgūdžiai.Be specifinių socialinio darbo žinių, ši profesija žinias gali skolintis ir iš kitų socialinių mokslų.Tai daro socialinį darbą daugialypį ir kompleksišką.R. L. Barkeris (1995) Socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimą atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą.
Kompetencija socialiniame darbe apima visus susijusius edukacinius ir empirinius reikalavimus: rodytus gebėjimus per įvertinimo ar atestavimo egzaminą, taip pat gebėjimą atlikti darbo užduotis ir, laikantis vertybių bei profesinio etikos kodekso, pasiekti socialinio darbo tikslus.Autorė teigia, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius ŽINIAS, VERTYBES ir ĮGŪDŽIUS.
Socialinis darbuotojas, kuris savo darbe bandydamas bendrauti ir įsipareigoti kuriam nors klientui, turinčiam konkrečią problemą, privalo remtis teorine literatura ir tyrimais, ieškoti naujų papildomų žinių apie klientą ir apie problemą (ŽINIOS); jis turi būti nuovokus ir jautrus atsiradus etinių sunkumų (VERTYBĖS); be to turi pademonstruoti įžvalgumą ir pagrįstumą veikdamas (ĮGŪDŽIAI).
Tik praktine veikla, kuri grindžiama vertybėmis, kuri tinkamai atliekama ir paremta žiniomis, kritine analize ir refleksija, yra laikoma kompetentinga.Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas.R. L. Kelionė nuo žmonijos pradžios yra viena esminių pragyvenimo sąlygų, o noras pažinti pasaulį žmogų skatina vis judėti pirmyn.
Žodžiai kelionė, kelias tiek gyvenime, tiek literatūroje turi daug sampratų: „Lietuvių kalbos žodynas“ pateikia 12 pagrindinių žodžio kelias reikšmių, beveik visos jų rastos darbe analizuojamoje literatūroje. Darbe naudojami aprašomasis, analitinis ir lyginamasis tyrimo metodai. Teorinės prieigos analizei pasirinktos neatsitiktinai: kiekviena analizės dalis savaime padiktavo parankiausią būdą ją atskleisti. XIX a. vidurio kelionių aprašymams (A. H. Kirkoro „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apyl...
tags: #zmogaus #socialiniai #vaidmenys #lietuviu #literaturoje