Motinystė - tai viena svarbiausių temų literatūroje, atspindinti moters savirealizaciją, visuomenės vertybes ir tarpusavio ryšius. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip motinystės tema atsiskleidžia lietuvių autorių kūryboje, atkreipiant dėmesį į skirtingų epochų rašytojų požiūrius ir kūrybos ypatumus.
Savo kalboje aptarsiu, kaip motinos paveikslas atskleidžiamas skirtingų epochų lietuvių rašytojų kūriniuose. Remsiuos Š. Raganos, kuri gyveno 20a. pradžioje, ir R.Granausko, modernaus rašytojo, gyvenusio 21a. pradžioje, kokius motinos bruožus jie akcentavo, kas šiuos paveikslus sieja.
Klasikinės Literatūros Vertė
Kiekviena tauta turi savo literatūros kanoną, klasikines knygas, kurios išlieka vertingos per šimtmečius ir dešimtmečius. Lietuvių literatūroje, kaip ir pasaulinėje, yra kūrinių, kurie būtini pažinti kiekvienam vaikui.
Pavyzdžiui, lietuviams K. Donelaičio „Metai“ yra atraminis taškas, pirmasis lietuviškas grožinis kūrinys. Taip pat yra ir klasikinių vaikų literatūros kūrinių, labai vertingų meniniu požiūriu. Ar galime įsivaizduoti lietuvių nacionalinę vaikų literatūrą be Prano Mašioto, kuris laikomas lietuvių vaikų literatūros tėvu?
Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“ rūpinasi, kad klasikinė literatūra būtų nepamiršta ir skaitoma. Petro Cvirkos apsakymas „Vaikų karas“ yra puikus kūrinys apie berniukų karą sniego gniūžtėmis, kuriame įdomūs vaikų psichologiniai portretai ir puiki veiksmo dinamika. Kazio Borutos pasakų knyga „Dangus griūva“ yra unikali dėl savo ritminės prozos, kurios neįmanoma išversti į kitas kalbas. Salomėjos Nėries „Eglė, žalčių karalienė“ yra tobulo eiliavimo pavyzdys lietuvių liaudies pasakos motyvais.
Taip pat skaitykite: Vaiko globos ypatumai Lietuvoje
Mes labai apvogtume savo vaikus, jeigu jiems nesudarytume sąlygų išgirsti, paskaityti tokių vertingų, pirmojo ryškumo kūrinių. Tegul jie visada būna ranka pasiekiami, lentynoje padėti vaiko akių lygyje, kad jis matytų ir kada panorėjęs galėtų tas knygas pavartyti, paskaityti. Vaikų literatūra turi išlaikyti tam tikrą kokybės egzaminą.
Ar tas knygas, kurias vaikystėje skaitėme mes, perleidžia leidyklos iš naujo? Galbūt tie patys tekstai pateikiami kitaip, su naujomis iliustracijomis? Klasika ne visada perleidžiama su naujomis iliustracijomis.
Ir sovietmečiu buvo sukurta labai gražių knygučių, kurios išliko skaitytojų atmintyje ne tik dėl teksto, bet ir dėl vaizdo. Pavyzdžiui, Vytautės Žilinskaitės apysaka „Kelionė į Tandadriką“ - mano akyse stovi pirmasis knygos leidimas (1984 m.) su įspūdingomis Stasio Eidrigevičiaus iliustracijomis. Ne visada bandymai pateikti knygą naujai yra meniškai vertingesni… Ko gero, reikėtų pakartoti meniškiausius knygų leidimus iš naujo. Juk dailininko iliustratoriaus žodis vaikų literatūroje yra nepaprastai svarbus.
Todėl atsirado nauja tendencija ant knygos (ypač paveikslėlių knygos) viršelio parašyti ne tik rašytojo, bet ir iliustruotojo pavardę. Taip akcentuojamas jo reikšmingumas ir svarba, pasakoma, kad vizualinis pasakojimas yra lygiavertis žodiniam. Yra autorių, kurie kuria ir tekstą, ir patys iliustruoja savo knygas. Vienas tokių - Kęstutis Kasparavičius.
Po sovietų griūties atsirado labai daug leidyklų, vienu metu jų buvo keli šimtai. Kai kurios specializavosi tik vaikų literatūroje. Juokais sakoma, kad kiekybė gimdo kokybę, dalis tiesos tame pasakyme yra, nes anksčiau norint išleisti knygą reikėdavo nueiti daug etapų, būti patikrintam įvairių komisijų, o laisvoje Lietuvoje tas biurokratinis aparatas sumažėjo, knygą išleisti pasidarė žymiai lengviau. Žinoma, ne visada tai išeidavo į gera. Laisvė juk yra atsakomybė. Laisvė atvėrė kelius ir talentingiems autoriams, kurie galėjo laisviau, greičiau išleisti knygas.
Taip pat skaitykite: Lietuvių literatūros socialiniai vaidmenys
Šiuo metu vykdoma įvairių skaitymo skatinimo programų. Mes Šiaurės šalių pavyzdžiu rengiame visokiausius renginius, pavyzdžiui, atsirado geriausių metų knygų rinkimai, kurie nušviečiami per televiziją, kitų medijų kanalus. Yra labai įvairios kūrybos, skirtinga jos stilistika, tematika, ir tai labai gerai, nes ir skaitytojai vaikai, jaunuoliai yra labai skirtingi.
Kuriama vadinamoji elitinė, „sunkiasvorė“ literatūra, kuri išlaiko estetinį egzaminą. Kalbant apie XXI amžiaus lietuvių vaikų rašytojus, visų pirma minėtinas kaip kometa sužibėjęs ir, deja, anksti miręs Gendrutis Morkūnas. Jis debiutavo įdomia knyga „Vasara su katšuniu“, vėliau parašė dar keletą reikšmingų knygų, kurios visos buvo pastebėtos ir apdovanotos. Įdomu tai, kad jos labai skiriasi viena nuo kitos. Viena reikšmingiausių laikyčiau apysaką „Iš nuomšiko gyvenimo“.
Tai parabolinė knyga apie vaikų namus, čia kuriama netikroviška, stilizuoja istorija, herojai net nevadinami vardais, jie žmonės-funkcijos. Knygoje įtaigiai, meniškai pavaizduotas vaiko gyvenimas be tėvų. Problemų proza kuriama visame pasaulyje, ir lietuviai turi vertingų kūrinių, kuriuose atsigręžiama į sudėtingą vaiko gyvenimą, vaizduojama ne vien linksma vaikystė, iš vaikų literatūros dingsta tabu temos.
Vaikas juk gyvena visuomenėje, turinčioje įvairiausių problemų, ir jis susiduria su jomis. Tarkim, Vytautės Žilinskaitės apysaka „Kintas“. Berniukas paauglys įsivelia į neaiškias situacijas, susiduria su artimo žmogaus mirtimi. Įsidėmėtina ir Kazio Sajos apysaka „…kurio nieks nemylėjo“. O kita vaikų ir paauglių literatūros kryptis - žaismingas, linksmas, bet ne lėkštas pasakojimas.
Paminėtina knyga - Aido Jurašiaus „Pypas ir jo nutikimai“, kur labai kūrybiškai pasinaudojama lietuvių kalbos išgalėmis. Mes visi įpratę sakyti „tokios tokelės“. O kokios tos tokelės? Arba ,,savi sumetimai“.
Taip pat skaitykite: Socialinių mokslų akademijos kursai
Knygos Vaikams ir Paaugliams
Vaikų literatūroje populiaru knygų serijos, tęsiniai. Pasaulinio masto pavyzdys - J. Rowling knygos apie Harį Poterį, o lietuviško - Renatos Šerelytės apysakų serija apie krakatukus („Krakatukų pievelė“, „Krakatukai brūzgynuose“, „Krakatukai požemiuose“…), džiuginanti pradinių klasių moksleivius. Knygų serijos dažnai nukelia į rašytojų sukurtą pasaulį, sufantazuotą erdvę, kur vaikai skaitytojai susiduria su nematytais negirdėtais personažais.
Nuo seno turime puikios vaikų poezijos, džiugu, kad randasi naujų vardų. Su vaikais galima ir reikia kalbėti apie tautos, valstybės patirtį, nueitą istorinį kelią. Bet parašyti tokią knygą nėra lengva, nes turi jausti adresatą ir sugebėti papasakoti apie istorinį įvykį, epochą vaikams suvokiama kalba.
Prisimintina „Skomanto“ istorinių knygų serija, dabar aptilusi, tarsi išleidusi iniciatyvą iš savo rankų. O štai neseniai išleista Jurgos Vilės ir Linos Itagaki knyga „Sibiro haiku“ yra puikus pavyzdys, kaip galima kūrybingai, šiuolaikiškai ir vaikui patraukliai papasakoti apie sunkias tautos gyvenimo dienas, tremtį. „Sibiro haiku“ gali skaityti ir suaugusieji. Pernai pasirodė Mariaus Marcinkevičiaus ir Ingos Dagilės knyga „Akmenėliai“, ji pelnė Prano Mašioto premiją. Tai knyga holokausto tema, kuri aktuali ir Lietuvai.
Mūsų vaikams holokausto tema iki tol daugiausia buvo žinoma iš „Anos Frank“ dienoraščio. Dabar turime brandų nacionalinį tekstą, tai labai svarbu.
Knygų reikia visiems vaikams: pokalbis su vaikų knygų leidėja Egle Jokužyte
Kodėl svarbu, kad vaikai skaitytų lietuvių autorių knygų? Lietuviškos knygos kalba apie lietuvišką aplinką. Tai svarbu vaiko dvasiai, vaiko tapatybės formavimuisi. Toje jau minėtoje I. Arba Algimanto Zurbos romanas paaugliams „Melnragės akmenys“. Ten puikiai pavaizduotas lietuviškas pajūris, Klaipėda, Melnragė - skaitytojas jaučia lietuvišką aplinką, koloritą.
Vytauto Račicko kūriniuose labai svarbus lietuviškas miestelis, maža žmonių bendruomenė. Aš kviesčiau rašytojus dažniau rinktis vaizduoti mažus Lietuvos miestelius, įvairius regionus, kad vaikas skaitydamas pajustų lietuvišką aplinką. Tokia įvietinta literatūra vaikui padeda jausti pasididžiavimą savo šalimi, jis suvokia, kad viskas, kas įdomu, svarbu gali vykti ne tik kažkur už jūrų marių, bet ir šalia mūsų.
Pažintinių, enciklopedinių knygų turėtų būti kiekvienoje namų bibliotekėlėje. Ypač vertingos knygos apie Lietuvos gamtą, gyvūnus, istoriją. Pažintinių knygų leidžia ne tik grožinės literatūros leidyklos.
Kas naujo išleista, nesunku sužinoti užsukus į internetinę „IBBY Lietuva“ svetainę, skaitant žurnalą „Rubinaitis“ - vienintelį specializuotą žurnalą apie vaikų ir jaunimo literatūrą Lietuvoje. Čia kvalifikuotai patariama, kokias knygas verta skaityti su vaikais, publikuojamos knygų recenzijos, apžvalgos. Kitaip tariant, tai paruoštukas tėvams, mokytojams, į ką atkreipti dėmesį.
Ar šiuolaikiniai vaikai dar mėgsta poeziją? Ikimokyklinukai ir pradinukai tikrai mėgsta poeziją, jiems patinka garso skambesys, rimai, tad neretai moka eiles ir gražiai padeklamuoti. O poetų lietuvių vaikų literatūroje nestinga. Neveltui sakoma, kad lietuviai yra poetų tauta.
Iš tiesų turime tikrų poezijos perlų - kad ir Salomėjos Nėries eilėraštį „Senelės pasaka“, Ramutės Skučaitės eilių rinkinį „Laiškas sekmadieniui“, Janinos Degutytės rinktinę „Baltas gulbių sostas“, Sigito Poškaus rinkinį „Nebaigta pasaka“ ar Vytės Nemunėlio eilėraščius.
Būtų galima vardinti vardinti… Beje, Ramutė Skučaitė yra vienintelė poetė, apdovanota nacionaline kultūros ir meno premija būtent už kūrybą vaikams. Autorė pernai atšventė 90-metį ir pasitiko jį nauja knyga „Liepos mėnesį po liepa“.
Kartais kvalifikuoti specialistai sudaro įvairių poetų antologijas, rinktines, skaitinius, kur sudedami patys geriausi, vertingiausi eilėraščiai. Ši ar panaši knygelė galėtų būti kiekvienuose namuose, kur auga ikimokyklinio amžiaus vaikų ar pradinukų. Verta susipažinti ir su šiuolaikinių poetų - Daivos Čepauskaitės, Rimvydo Stankevičiaus, Antano Šimkaus kūryba.
Labai smagu, kad į vaikų literatūrą ateina suaugusiesiems kuriantys autoriai. Bet nepamirškime tų autorių, kurie rašė tik vaikams - pavyzdžiui, Martyno Vainilaičio, mūsų klasiko, kūrusio eiliuotas mitologines pasakas.
Yra lietuviškų knygelių, kurios sulaukė neįtikėtinos sėkmės. Kakė Makė - labai miela knygos herojė, išdykėlė, apie kurios nuotykius pasakoja paprastučiai tekstai ir, žinoma, piešiniai. Ypač stipri pirmoji serijos knygutė „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“.
Puiki leidyklų vadyba tuos herojus dar labiau išpopuliarina, išleidžiamos knygą lydinčių daiktų serijos - Kakės Makės šampūnas, apsauginis lūpų pieštukas, drabužiai, būta net dešrelių. Svarbu neprasilenkti su etika ir literatūriniu herojumi reklamuoti tik tai, kas palanku vaiko dvasiai ir sveikatai.
Vaiko sąmonė dar nėra subrendusi, ja labai lengva manipuliuoti, todėl reikia atsakingai pasverti, ką reklamuoti. Prisiminkime pasaulinį kontekstą - minėtąjį Harį Poterį ar trolius muminukus. Šiuos literatūrinius herojus galima pamatyti ant trintukų, bliuzonų, patalynės ar pan. Skandinavų šalyse nieko nestebina net geležinkelio stoties darbuotojai, apsirengę Tuvės Janson herojais tam tikros akcijos metu… Tačiau skandinavai garsėja atsakingu požiūriu į vaiką ir vaikystę.
Ar lietuvių autorių knygutės populiarios užsienyje? Labai smagu, kai mūsų autorių kūryba išeina už Lietuvos ribų - kuo toliau, tuo daugiau. Pavyzdžiui, Kęstutis Kasparavičius išverstas į daugybę kalbų, išleistas tolimiausiose šalyse. Pasaulinio pripažinimo sulaukęs ir dailininkas, iliustruotojas Stasys Eidrigevičius. Tikriausiai ne viena vaikų karta užaugo su jo iliustruotomis knygomis, nes jos palieka labai stiprų įspūdį.
Mes populiariname savo literatūrą pasaulinėse knygų mugėse, pavyzdžiui, dalyvaujame Bolonijos vaikų knygų mugėje. Atsirado bežodžių knygučių, kurių net nereikia versti į kitą kalbą - tokia yra, pavyzdžiui, Ievos Babilaitės knyga „(Ne) vienas“. Čia pasakojimas kuriamas vien vaizdu.
Žurnalas "Rubinaitis" - vienintelis specializuotas žurnalas apie vaikų ir jaunimo literatūrą Lietuvoje
Motinos Paveikslas Lietuvių Literatūroje
Mūsų kultūroje pagrindinė moters savęs realizacijos funkcija suvokiama labai aiškiai - tai motinystė. Motinai ir tautosakoje skiriama labai daug pagarbos, ji - vaikų ugdytoja, globėja, darbų mokytoja, tradicijų saugotoja, gerumo ir kantrybės įsikūnijimas. Buvo manoma, kad netekti motinos - tai prarasti didžiausią paramą ir saugumą. Lietuvių literatūroje motinai taip pat skiriamas didelis dėmesys, rasime ne vieną jos įsimintiną paveikslą.
Vienas ryškiausių motinos paveikslų randamas Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“.
Šatrijos Ragana, talentinga, dvaro aplinkoje užaugusi, išsilavinusi moteris, savo gyvenimą paskyrusi literatūrai, pedagogikai, labdarystei, buvo pirmoji europinio išsilavinimo moteris 19 amžiaus mūsų visuomenės gyvenime, atkreipusi dėmesį į vaiko psichologiją, moters dvasinį pasaulį, kūryboje skleidusi krikščioniškąsias vertybes. Apysakos „Sename dvare“ centrinė figūra - mamatė, kurios subtilus paveikslas plėtojamas visame kūrinyje. Rašytoja parodo mamatę Mariją - turtingo dvarininko žmoną, trijų vaikų motiną. Sugriaudama to meto literatūrinius standartus, Šatrijos Ragana veiksmą nukelia į dvarą, kuriame sutelkta ne tik blogybės, bet ir kultūra, dvasinių vertybių puoselėjimas. Autorė, pati būdama pedagogė, suvokė, kokią didelę reikšmę vaikų gyvenime turi mama. Kūrinio įžangoje lyriškai kalbama apie motinos ir jau suaugusios dukters Irutės tarpusavio ryšį, kurį primena baltos rožės ir kuris juntamas net iš anapusinio pasaulio. Tas ryšys tampa apysakos pagrindiniu motyvu ir idėja - motinos pamokos svarbiausios.
Šiuolaikinės Tendencijos
Šiuo metu literatūroje vėl girdimas feministiškas balsas. Atsiranda poreikis kalbėti apie savo teises. Moterų literatūra yra visa tai, ką parašė moterys. Tai literatūros supratimas, kuris remiasi nuostata, kad vyrai ir moterys visose sociokultūrinėse veiklose dalyvauja šiek tiek kitaip.
Iš tiesų, šis terminas sietinas su antrąja feminizmo banga, jis atsirado septintajame dešimtmetyje. Tai jau įsitvirtino Vakarų literatūros tyrinėjimuose ir yra susiję su tuo, kad tuo metu moterys bandė išsivaduoti iš patriarchalinės visuomenės tvarkos, mėgino ją pakeisti. Moterys pradėjo kurti tokią literatūrą, kuri demaskuoja patriarchalinę visuomenės struktūrą, kritikuoja ją. Norint pakeisti patriarchalinę santvarką, reikia pradėti nuo kalbos. Taip pat meninės, poetinės kalbos.
Yra ir siauresnis terminas - moteriškas rašymas, kuris nurodo ne temas ar autorystę, bet estetinius raiškos dalykus. Tai konkreti srovė, kurią sukūrė trys prancūzų rašytojos ir filosofės - Julia Kristeva, Helene Cixous ir Luce Irigaray. Jos teoriškai pagrindė šį rašymą. Tai manymas, kad patriarchalinis pasaulio suvokimas yra įrašytas kalboje. Todėl, norint pakeisti patriarchalinę santvarką, reikia pradėti nuo kalbos. Taip pat meninės, poetinės kalbos. Nebūtinai yra griežtai struktūruoti sakiniai, forma, kūrinio struktūra. Šiuo metu vėl girdimas feministinis ir eksperimentinis moterų balsas.
Tarptautinėje erdvėje šiuo metu aktualiausios motinystės ambivalentiškumo artikuliacijos. Lietuvoje tai tarsi neegzistuoja. Tai mėgavimasis motinišku kūnu ir gyvybės kūrimo galia. Apie tai rašiusi Vilija Pilipauskaitė-Butkienė, šiek tiek ir Jurga Jasponytė. Motinystė lietuvių sąmonėje siejama su pozityvumu. Manau, kad tai susiję su socialinėmis, istorinėmis aplinkybėmis. Sovietiniais laikais motinystę buvo sunku išgyventi, labai anksti savo vaikus reikėjo palikti nežinia kur ir grįžti į darbą, jiems nebuvo laiko. Dabar, kai galima leisti daugiau laiko su vaikais, apie tai kalbama džiugiai.
Motinystės Patirtys Literatūroje
Nuo pirmų kūdikio šypsnių iki filosofinių pokalbių su jau suaugusiu vaiku mama išgyvena daugybę virsmų ir kalba savo gyva patirtimi. Kiekviena savaip. Belgų autorės Hélène Delforge knyga, įspūdingai iliustruota Quentino Grébano, yra odė motinystei.
Psichologė Sigita Valevičienė
Psichologė-psichoterapeutė Sigita Valevičienė ką tik parašė knygą „Motinystės šešėliai“.
Būtent apie tai ir knyga „Motinystės šešėliai“. Apie tai, kad mamos nesmerktų ir nekaltintų savęs, nevytų į kampą, o šiek tiek atsipalaiduotų ir nebijotų klysti, nebijotų tiesiog būti ir, žinoma, nepamirštų pagalvoti ne tik apie vaiką, bet ir save.
Skamba gerai, bet kaip visa tai padaryti? Apie tai naujoje knygoje S. Valevičienė rašo: „Reikia priimti save - perskaitome gražiame instagramo poste ir apima visai geras jausmas. Bet ką reiškia priimti save, kai norisi papurtyti savo vaiką?“
Knygoje nemažai rašoma apie pyktį, kurį dažniausiai laikome neigiamu jausmu ir bandome sukontroliuoti. Tačiau pyktis be galo svarbus jausmas, jis kyla, kai jaučiamės nesaugiai, kai pažeidžiamos mūsų ribos, kai esame pervargę, kai nepatenkinti mūsų poreikiai. Taip psichika bando mus apsaugoti, tad verta paklausti savęs, ką pyktis bando pasakyti ir kas slypi už jo.
Dvidešimt metų nagrinėjate motinystės ir santykių temas, ar yra dalykų, kurie mūsų visuomenėje vis dar mažai suprantami, aptariami ir kuriuos iškeliate knygoje „Motinystės šešėliai“? - Visą gyvenimą jaučiu ir didelį susirūpinimą aplink vykstančiais procesais, ir kartu dažnai jaučiuosi, lyg į viską žiūrėčiau iš šono.
Knygoje sukasi mintis, kad visos teorijos ir psichologinės žinios apie tai, kaip užauginti žmogų, nepadės padaryti to tobulai. Tapę mamomis, susiduriame su gyvenimu, kuris labiau panašus į kūrybą, o ne į teisingai išsprendžiamą matematinę formulę.
Dar viena tema, apie kurią šiandien daug kalbame, yra depresija. Neretai terapiniame kabinete stebiu, kaip depresija tampa gilios vidinės transformacijos dalimi, kai iškyla mūsų vaikystės patirtys ir pradeda matytis tai, nuo ko visą gyvenimą bėgame. Susitikimas su savimi kartais yra juodas, skausmingas ir klampinantis. Neretai šiame procese reikia pagalbos, kad nepasiklystume ir neįklimptume. Ir tas gilaus vidinio pokyčio išgyvenimas leidžia naujai patirti save ir gyvenimą.
Meilė sau - tai galėjimas lydėti save nelengvose vidinėse kelionėse. Ir dar man labai svarbi poros santykių tema. Jie mylėjo vienas kitą ir jiems gimė vaikas - graži istorijos pabaiga. Mūsų santykiai išgyvena didžiulį virsmą, kai iš dviejų tampame trys, keturi... Rodos, apie tai dar mažiau kalbame, dar mažiau suprantame ir dar labiau išsigąstame, kai nesuprantame vienas kito, kai neatpažįstame, kad kas nors tarp mūsų keičiasi.