Žmogaus psichika istorijoje ir moksliniuose modeliuose dažnai suvokiama kaip sudaryta iš kelių lygių arba dalių. Tokios dviprasmiškos, dvilypės psichikos sampratos istorija siejasi su keliais žymiais mokslininkais ir filosofais, kurių idėjos formavo modernų supratimą apie sąmonę, pasąmonę ir jų tarpusavio santykį.
Sveikas mokslinis kontekstas: psichikos struktūrų istorija
Vienas pirmųjų rašytinių šaltinių, apibendrinančių to meto žinias apie psichiką, yra senovės graikų filosofo Aristotelio traktatas Apie sielą (De anima, lietuvių kalba 1959). Jame sakoma, kad siela jungia ir derina įvairius organus, kurie skiriasi savo pavidalais, funkcijomis ir susideda iš nevienodų elementų.
Prancūzų matematikas ir filosofas R. Descartes’as psichiką laikė substancionalia būtimi, nuo materijos nepriklausoma ir veikiančia iš savęs (ta veikla esanti mąstymas). Panašiai psichiką aiškina okazionalizmas, šiais laikais - Didžiosios Britanijos neurofiziologas Ch. S. Sherringtonas.
Dialektinis materializmas psichinių išgyvenimų turinį laiko faktu, kiekvieno žmogaus subjektyviai patvirtintu ir objektyviai išreikštu elgesiu ir kalba. Materialistinė (materializmas) psichikos samprata kito: Senovės graikų filosofas Demokritas psichiką laikė tik atomų kombinacija, vulgarusis materializmas - viena materijos būsenų.
Freudo ir Jungo įnašas: aiški dvilypumo formulė
Austrų psichiatras, psichologas ir psichoanalitikas S. Freudas žmogaus psichiką suskirstė į sąmonę, pasąmonę ir priešsąmonę. Šie psichikos lygiai reiškiasi visoje žmogaus asmenybės struktūroje, kurią sudaro 3 dalys: id (pasąmonės energijos šaltinis), ego (sąmoninga asmenybės dalis) ir superego (aukščiausioji asmenybės struktūros dalis, suformuota visuomenės normų ir taisyklių, kurių įgyjama per patirtį ir auklėjimą).
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas ir resocializacijos procesai
Šveicarijos psichologas C. G. Jungas išskyrė ego (sąmonės centras, jungiantis mintis, jausmus, atsiminimus, pojūčius), individualiąją pasąmonę (ją sudaro anksčiau įsisąmoninti išgyvenimai, jausmai, mintys, kompleksai, kurie buvo išstumti ir gali turėti įtakos nesąmoningam žmogaus elgesiui) ir kolektyvinę pasąmonę (atspindi žmonijos evoliucijos elementus ir yra bendra visiems žmonėms).
Taigi, klasikinis dvilypumo ar daugialypės psichikos vaizdinys dažnai siejamas su freudine sąvoka apie sąmonę ir pasąmonę bei jungiškais sluoksniais, kurie akcentuoja asmens vidinį padalijimą.
Dvilypė psichika praktikoje: disociacija ir daugialypės asmenybės reiškiniai
Disociatyvus tapatybės sutrikimas (arba skilimas į kelias asmenybes) suprantamas kaip psichikos sutrikimų kompleksas: dalinis atminties praradimas, pažeistas suvokimas, asmeninio identiteto jausmo praradimas, kuris veda į tai, kad žmogaus asmenybė skyla. Dėl to susidaro įspūdis, kad viename žmoguje egzistuoja kelios asmenybės, kurios gali būti skirtingos lyties, skirtingo amžiaus ar socialinio statuso, charakterio.
Šio sutrikimo aprašymas turi gana ilgą istoriją. Pirmąjį disociatyvaus tapatybės sutrikimo atvejį aprašė XVI amžiuje Šveicarijos gydytojas, filosofas ir alchemikas Paracelsus. Šie faktai veda link to, kad pastaraisiais metais tarp dalies specialistų vyrauja nuomonė apie jatrogeninį (t.y. aktyviai išprovokuotą intensyvią, sustiprėjusią psichoterapeutų veiklą) pobūdį šiai patologijai atsirasti.
Diagnozuojant daugialypės asmenybės sutrikimą pirmiausia būtina atskirti jį nuo kitų disociacijos sutrikimų, tokių kaip vengimo reakcija arba psichogeninė amnezija. Žinoma, yra atvejų, kai susidvigubinusi asmenybė yra tik fantazijos žaismas, o ne liga, nes išties yra asmenų linkusių reaguoti tokiu būdu į savo gyvenimo įvykius.
Taip pat skaitykite: Keistas gamtos reiškinys: paukštis slaugo begemotą
Prie įvairios kilmės dichotomijos ir asmenybės išsibarstymo gali priartinti ir eksperimentai su psichodelikais, kurie patys savaime esti disociatyvais. Praėjusio šimtmečio 50-aisiais metais bandėme eksperimentuoti šiais vaistais mokslo tikslais, pavyzdžiui, atkurti šizofrenijos modelį.
Psichikos dvilypumo pėdsakai kasdienėje psichologijoje
Garsus amerikiečių psichoanalitikas Eric Berne iškėlė teoriją, kad kiekvienoje asmenybėje kartu egzistuoja Vaikas, Tėvas ir Suaugęs. Ir mūsų atveju, labai dažnai pasitaiko, kad viena iš subasmenybių susijusi su vaiku, kuriuo kažkas rūpinasi, kurį kažkas apsaugo.
Žmogus, sąmoningai kopijuojantis kito žmogaus išvaizdą ir elgesio manieras nesąmoningai palenkia pastarąjį į savo pusę. Tyrinėtojai teigia, kad tai prideda žmogui pasitikėjimo savimi, glosto jo savimeilę ir didina savigarbą.
Psichika sudaro sąlygas pasirengti veiklai - atrinkti efektyviausius veiksmus tikslui pasiekti. Patyrimo atgaminimas psichiniu vaizdu, leidžiantis atspindėti ir tiesiogiai organizmo neveikiančias daiktų savybes, nuspėti galimą įvykių eigą ir savo veiklos rezultatus, yra pažintinio tikrovės atspindėjimo pagrindas.
Psichikos funkcijos, sveikata ir praktinė reikšmė
Psichikos sveikata - tai individo gebėjimas suvokti savo įgūdžius ir gebėjimus, bei susitvarkyti ir susidoroti su įprastais sunkumais. Taip pat gebėjimą atlikti produktyvią veiklą ir prisidėti prie savo bendruomenės gerovės apibrėžia Pasaulio Sveikatos Organizacija.
Taip pat skaitykite: Socialinių normų teorija ir praktika: Lietuvos pavyzdys
Skirdami laiko ir dėmesio pažinti savo vidiniam pasauliui, išmokstame suprasti, kaip veikia mūsų psichika. Šiais laikais mūsų visuomenėje matomas ryškus išorinio pasaulio pabrėžimas. Gyvendami tokioje visuomenėje, neišvengiamai skiriame daugiau dėmesio išoriniam, o ne vidiniam pasauliui. Tačiau taip nejučia apleidžiame savo psichikos sveikatą ir retai pagalvojame apie tai, kad mūsų išorinis pasaulis tiesiogiai priklauso nuo mūsų psichologijos.
Psichoterapija yra tęstinis procesas (gali trukti keletą metų), šio proceso metu nagrinėjamos gilesnės psichologinės sutrikimų priežastys. Psichoterapija gali būti taikoma tiek kaip psichikos sutrikimo gydymo metodas, tiek kaip galimybė sveikam žmogui geriau pažinti savo vidinį pasaulį.
Kiti svarbūs faktai apie psichikos reiškinius
- Senovėje buvo manoma, kad žmogaus siela tūno ertmėje tarp raktikaulių, kaklo duobutėje. Toje vietoje ant krūtinės buvo įprasta laikyti pinigus.
- Psichika (gr. psychē - siela) - žmogaus ir kitų aukštesniųjų gyvūnų nervų sistemos ir smegenų savybė atspindėti aplinką ir reguliuoti organizmo sąveiką su ja. Kuo sudėtingesnė organizmo nervų sistema, tuo sudėtingesnė ir jo psichika.
- Pagal pastovumą ir trukmę visus psichinius reiškinius galima suskirstyti į procesus (pvz., suvokimas, atmintis, mąstymas), būsenas (nuotaika, susijaudinimas, nuovargis) ir savybes (temperamentas, charakteris, intelektas).
- Psichiką tiria psichologija, filosofija, fiziologija, medicina, kibernetika ir kiti mokslai. Nuo seno buvo pastebėta, kad psichiką turi tik gyvieji organizmai, todėl kelta problema - koks jos ryšys su organizme vykstančiais materialiais procesais, tai yra psichofizinė problema.
Davidas Chalmersas aptaria sudėtingą sąmonės problemą
Dvilypumo reikšmė praktikoje
Supratimas, kad psichika gali būti dvilypė arba daugialypė, turi svarbių pasekmių terapijoje, teisinėje medicinoje ir socialinėje praktikoje. Pavyzdžiui, disociacijos požymiai reikalauja kruopščios diagnostikos, atskiriant organines priežastis, psichologinę traumą ar galimą iatrogenezę.
Gydymas dažnai apima psichoterapiją, o kai kuriais atvejais medikamentus simptomų kontrolei. Terapeutas, dirbantis su disociacija, turi kreiptis į kiekvieną asmenybės dalį, pripažinti jas ir lygiateisiškai dirbti, kad būtų siekiama integracijos.
Praktiniai patarimai ieškantiems pagalbos
- Jeigu pastebite pasikartojančius atminties praradimo epizodus, staigius asmenybės pokyčius ar nuolatinę pasąmoninę reakciją į stresą, verta kreiptis į specialistą.
- Psichologas gali ištirti psichikos procesus naudodamas specialius testus ir konsultacijas, o psichiatras - diagnozuoti ir skirti medicininį gydymą, jei reikalinga.
- Psichoterapija gali padėti suprasti vidinius konfliktus, integruoti iškreiptus prisiminimus ir sumažinti diskomfortą.
Žvelgiant plačiau, dviprasmiškas psichikos vaizdinys (sąmonė vs. pasąmonė ar daugialypės asmenybės sistemos) leidžia geriau suprasti žmogaus elgesio sudėtingumą ir paaiškina, kodėl kartais vienas asmuo gali elgtis tarsi jame gyventų kelios skirtingos „dalys“ ar balsai. Tai padeda formuluoti diagnostiką, terapijos tikslus ir praktinius veiksmus siekiant asmenybės stabilumo.